Mokslininkai pirmą kartą taip plačiai įvertino, kiek skruzdėlių gyvena Žemėje ir kokia yra jų bendra masė. Apibendrinus šimtus lauko tyrimų, apskaičiuota, kad planetoje vienu metu gali būti apie 20 kvadrilijonų skruzdėlių.
Vertinant biomasę, tyrėjai skaičiuoja maždaug 12 megatonų sauso anglies kiekio, tenkančio visoms skruzdėlėms kartu. Toks dydis nustebino tuo, kad priartėja prie visų laukinių žinduolių ir paukščių bendros biomasės įverčių.
Pirmoji tokio masto skruzdėlių „surašymo“ analizė
Skaičiavimai paremti 489 atskirais lauko tyrimais, atliktais visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Į analizę pateko tropiniai miškai, savanos, dykumos, borealiniai miškai ir net miesto parkai, kad būtų aprėptos skirtingos buveinės.
Tyrėjai naudojo įprastus biologinės įvairovės metodus: gaudykles, dirvožemio ir paklotės ėminius, kolonijų tankio vertinimus. Vėliau šiuos duomenis sujungė į bendrą modelį, leidžiantį įvertinti pasaulinį skruzdėlių skaičių ir biomasę.
Vienas iš ryškesnių palyginimų rodo mastą kasdienėje perspektyvoje: pagal įvertį, vienam žmogui Žemėje galėtų tekti apie 2 500 000 skruzdėlių. Nors tai tik apytikris santykis, jis padeda suprasti, kodėl skruzdėlės laikomos vienais gausiausių sausumos gyvūnų.
Kodėl skruzdėlės yra ekosistemų variklis?
Skruzdėlės dažnai vadinamos ekosistemų inžinierėmis, nes jos nuolat permaišo dirvožemį, perneša organines medžiagas ir keičia maistinių medžiagų apytaką. Dalis rūšių sudaro didžiules kolonijas, o jų veikla poveikiu gali prilygti stambesnių gyvūnų vaidmeniui.
Pavyzdžiui, Brazilijos savanose kai kurių lapkirčių skruzdėlių kolonijos, priklausomai nuo jų tankio, gali iškasti nuo 8 iki 40 tonų dirvožemio viename hektare per metus. Tokie mastai reiškia ne tik urvų tinklus, bet ir ilgalaikius dirvožemio struktūros pokyčius.
Amazono tropiniuose miškuose lapkirčių skruzdėlės gali nupjauti ir „perdirbti“ apie 17 proc. lapijos. Tai išskirtinis rodiklis, parodantis, kad skruzdėlės kai kuriose ekosistemose tampa vienu svarbiausių augalinės biomasės vartotojų ir skaidytojų grandinės dalyvių.
Kur skruzdėlių daugiausia ir kodėl jų mažėja link šiaurės?
Analizė parodė aiškų netolygumą: didžiausia skruzdėlių biomasės dalis sutelkta tropiniuose miškuose ir tropinėse savanose. Skaičiuojama, kad šiose zonose gali būti apie du trečdaliai pasaulinės skruzdėlių biomasės.
Kai kur tropikuose tankis ypač įspūdingas: viename hektare Amazonės miško gali gyventi daugiau kaip 8 000 000 skruzdėlių. Tai atspindi šiltų ir drėgnų buveinių produktyvumą, kur maisto ir slėptuvių ištekliai yra gausūs ištisus metus.
Judant link ašigalių, skruzdėlių gausa krenta, o borealiniuose miškuose jų tankis gerokai mažesnis nei tropikuose. Tundroje skruzdėlės beveik neaptinkamos, o šią tendenciją tyrėjai sieja su žemesne temperatūra ir mažesniu augalijos produktyvumu.
Didžiulis skruzdėlių kiekis svarbus ir gyvūnų evoliucijai: kai kurios žinduolių grupės ne kartą prisitaikė maitintis beveik vien skruzdėlėmis. Tai paaiškina, kodėl skirtinguose žemynuose nepriklausomai atsirado panašūs bruožai, tokie kaip ilgas liežuvis ar stiprūs nagai skruzdėlynams ardyti.
Leave a Reply