CP v2

Tag: Biologija

  • Kodėl flamingai rausvi dėl maisto ir ar įmanoma juos „nudažyti“ mėlynai: biologų paaiškinimas

    Flamingų plunksnų spalva tiesiogiai susijusi su tuo, ką jie lesa. Šie paukščiai minta dumbliais, sūryminių vėžiagyvių artemijų ir kitų smulkių vandenų organizmų gausa, o su maistu gauna karotinoidų – natūralių pigmentų, suteikiančių raudonus, oranžinius ir geltonus atspalvius.

    Karotinoidai paukščio organizme palaipsniui kaupiami ir per medžiagų apykaitą „perkeliauja“ į plunksnas, todėl jos iš pilkšvų jauniklių laikui bėgant ima rausvėti. Zoologai pabrėžia, kad tai nėra greitas procesas: ryškus atspalvis dažniausiai susiformuoja per kelerius metus.

    Flamingų spalva gali kisti net ir suaugus. Pavyzdžiui, per jauniklių maitinimo laikotarpį paukščiai kartais pašviesėja, nes dalis pigmentų ir energijos nukreipiama jauniklių auginimui, o ne plunksnų „palaikymui“.

    Nelaisvėje spalvą dažnai padeda išlaikyti subalansuotas racionas, pritaikytas flamingams. Zoologijos soduose į pašarus gali būti įmaišomi karotinoidai, kad plunksnos neprarastų būdingo atspalvio, ypač kai natūralaus maisto sudėtis skiriasi nuo laukinių buveinių.

    Vis dėlto idėja, kad flamingus būtų galima paversti mėlynais vien tik pakeitus jų maistą ar pridėjus dažiklių, biologų vertinama skeptiškai. Mėlyna spalva gamtoje dažnai atsiranda ne dėl pigmentų, o dėl plunksnų ar odos mikrostruktūrų, kurios šviesą laužia ir atspindi taip, kad matome mėlyną atspalvį.

    Jei į racioną būtų įmaišyti mėlyni dažikliai, tai nereiškia, kad jie „nusės“ plunksnose kaip karotinoidai. Organizmas tokias medžiagas paprastai suskaido ir pašalina, todėl vien tik mityba flamingams nesukurtų stabilios mėlynos spalvos, kokią matome pas kai kuriuos kitus paukščius.

    Trumpai tariant, flamingų rausvumas yra mitybos ir biochemijos rezultatas, o mėlynumas dažniausiai reikalautų visai kito mechanizmo, susijusio su plunksnų sandara. Dėl to „mėlynas flamingas“ išlieka labiau popkultūros fantazija nei reali, moksliškai pagrįsta galimybė.

  • Odesos srityje pastebėtas didžiausias Europos vandens vabalas: mokslininkas paaiškino, kur slypi rizika

    Odesos srityje užfiksuotas vienas didžiausių Europos vandens vabzdžių – didysis juodasis vandens vabalas, dar vadinamas vandens mėgėju. Apie radinį pranešė Odesos regiono nacionalinio parko Tuzlovo limanai mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, paviešinęs ir vaizdo įrašą.

    Pasak jo, šio vabalo kūno ilgis gali siekti iki 5 centimetrų, todėl iš tolo jis dažnai atrodo grėsmingai. Tačiau pats vabzdys žmogui paprastai nepavojingas, nors dėl dydžio ir blizgaus šarvo neretai supainiojamas su kitais, agresyvesniais vandens vabzdžiais.

    „Didysis juodasis vandens vabalas visiškai pateisina savo pavadinimą: jis tikrai juodas ir tikrai didelis. Dabar vyksta jų sezoninė migracija iš vieno telkinio į kitą. Ar šis milžinas pavojingas? Visai ne“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkas aiškina, kad šis vandens vabalas daugiausia minta augaliniu maistu ir vandens augalijos liekanomis, todėl žmogui neturi kuo skaudžiai įkasti. Ramiai plaukiodamas jis pereina nuo vieno vandens augalo prie kito, o baltymingo maisto, jei ir imasi, dažniausiai tik tuomet, kai grobis beveik nesipriešina.

    Pagrindinė rizika, anot specialisto, yra ne pats vandens mėgėjas, o painiava su panašiai atrodančiu vabalu plaukiku. Abu vabzdžiai gyvena panašiuose tvenkiniuose, užutekiuose ir sekliose vandens telkinių vietose, abu turi glotnų, ovalų kūną, todėl greitai įvertinti, kas pateko į rankas, nėra paprasta.

    Vabalas plaukikas paprastai būna mažesnis, tačiau gali būti gerokai agresyvesnis ir skaudžiai įkąsti, jei žmogus jį paima ar spaudžia. Specialistai pataria vandens vabzdžių neimti plikomis rankomis, ypač jei nesate tikri dėl rūšies, o radus netikėtai didelį vabalą prie vandens telkinio geriausia tiesiog palikti jį ramybėje.

    Skiriamuoju požymiu, kuris gali padėti, laikoma spalva: vandens mėgėjo chitininis dangalas dažniausiai būna vientisai tamsus, o plaukiko šarvo pakraščiuose neretai matyti šviesesnė juostelė. Vis dėlto gamtoje spalvos gali kisti dėl apšvietimo, purvo ar vandens augalijos, todėl saugiausia taisyklė išlieka ta pati: negaudyti ir nebandyti laikyti vabzdžių rankose.