Flamingų plunksnų spalva tiesiogiai susijusi su tuo, ką jie lesa. Šie paukščiai minta dumbliais, sūryminių vėžiagyvių artemijų ir kitų smulkių vandenų organizmų gausa, o su maistu gauna karotinoidų – natūralių pigmentų, suteikiančių raudonus, oranžinius ir geltonus atspalvius.
Karotinoidai paukščio organizme palaipsniui kaupiami ir per medžiagų apykaitą „perkeliauja“ į plunksnas, todėl jos iš pilkšvų jauniklių laikui bėgant ima rausvėti. Zoologai pabrėžia, kad tai nėra greitas procesas: ryškus atspalvis dažniausiai susiformuoja per kelerius metus.
Flamingų spalva gali kisti net ir suaugus. Pavyzdžiui, per jauniklių maitinimo laikotarpį paukščiai kartais pašviesėja, nes dalis pigmentų ir energijos nukreipiama jauniklių auginimui, o ne plunksnų „palaikymui“.
Nelaisvėje spalvą dažnai padeda išlaikyti subalansuotas racionas, pritaikytas flamingams. Zoologijos soduose į pašarus gali būti įmaišomi karotinoidai, kad plunksnos neprarastų būdingo atspalvio, ypač kai natūralaus maisto sudėtis skiriasi nuo laukinių buveinių.
Vis dėlto idėja, kad flamingus būtų galima paversti mėlynais vien tik pakeitus jų maistą ar pridėjus dažiklių, biologų vertinama skeptiškai. Mėlyna spalva gamtoje dažnai atsiranda ne dėl pigmentų, o dėl plunksnų ar odos mikrostruktūrų, kurios šviesą laužia ir atspindi taip, kad matome mėlyną atspalvį.
Jei į racioną būtų įmaišyti mėlyni dažikliai, tai nereiškia, kad jie „nusės“ plunksnose kaip karotinoidai. Organizmas tokias medžiagas paprastai suskaido ir pašalina, todėl vien tik mityba flamingams nesukurtų stabilios mėlynos spalvos, kokią matome pas kai kuriuos kitus paukščius.
Trumpai tariant, flamingų rausvumas yra mitybos ir biochemijos rezultatas, o mėlynumas dažniausiai reikalautų visai kito mechanizmo, susijusio su plunksnų sandara. Dėl to „mėlynas flamingas“ išlieka labiau popkultūros fantazija nei reali, moksliškai pagrįsta galimybė.
Leave a Reply