CP v2

Tag: Biologinė kontrolė

  • JAV įvežtos azijinės boružės turėjo gelbėti derlių: dabar invazinis vabzdys kelia naujų bėdų

    Daugiau nei prieš šimtmetį JAV žemės ūkyje ieškota natūralių būdų mažinti kenkėjų daromą žalą, todėl į šalį buvo įvežta azijinė margaspalvė boružė (Harmonia axyridis). Tikslas atrodė racionalus: šis vabzdys minta amarais ir kitais minkštakūniais kenkėjais, todėl buvo laikomas alternatyva cheminei augalų apsaugai.

    Pirmieji planingi išleidimai JAV fiksuojami dar 1916 metais, o vėliau boružės naudotos įvairiuose regionuose ir skirtinguose ūkiuose. Kai kur trumpuoju laikotarpiu rezultatas pasiteisino, nes sumažėjo amarų populiacijos soduose, dekoratyviniuose želdiniuose ir kai kuriuose žemės ūkio plotuose.

    Tačiau ilgalaikis efektas pasirodė kur kas sudėtingesnis. Stabilios laukinės azijinės boružės populiacijos JAV aiškiai užfiksuotos tik 1988 metais Luizianoje, netoli Naujojo Orleano, ir tai buvo gana toli nuo dalies vietų, kur vabzdžiai buvo išleidžiami tyčia.

    Mokslininkai svarsto, kad dalis boružių galėjo patekti ne per planuotus projektus, o atsitiktinai su importuojamais augalais ir kroviniais per uostus. Įsitvirtinęs vabzdys pradėjo sparčiai plisti po Šiaurės Ameriką, o vėliau paplito ir kituose žemynuose, nes jam palankios tiek miesto, tiek kaimo buveinės.

    Azijinė margaspalvė boružė laikoma sėkminga invazine rūšimi dėl kelių priežasčių: ji prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų, gali maitintis plačiu grobio spektru ir greitai daugintis. Be to, ji dažnai būna didesnė ir konkurencingesnė už dalį vietinių boružių rūšių.

    Vienas didžiausių ekologinių klausimų yra konkurencija su vietinėmis boružėmis. Įvairiuose tyrimuose invazinės boružės siejamos su vietinių rūšių gausos mažėjimu, nes jos konkuruoja dėl maisto ir buveinių, o kartais minta ir kitų boružių lervomis.

    Prie plitimo prisideda ir natūrali apsauga: boružės išskiria nemalonaus kvapo gelsvą skystį, kuris atbaido dalį plėšrūnų. Dėl to biologinis spaudimas iš aplinkos neretai būna per silpnas, kad populiacija būtų lengvai suvaldoma.

    Gyventojams ši rūšis labiausiai įsimena rudenį, kai atvėsus orams suaugėliai ieško vietų žiemoti. Tada boružės gali masiškai skristi į pastatus ir lįsti į plyšius, ypač į šviesių fasadų namus, kur susidaro dideli susitelkimai.

    Namuose jos paprastai negraužia medienos ir neardo konstrukcijų, tačiau sukelia diskomfortą, o sutrikdytos gali palikti dėmių ant sienų ar tekstilės. Kai kuriems žmonėms jautrumas gali pasireikšti dirginimu ar alerginėmis reakcijomis, ypač jei vabzdžių patalpose labai daug.

    Specialistai pabrėžia, kad efektyviausias būdas mažinti problemą dažniausiai yra prevencija: sandarinti plyšius, tinkleliais dengti angas ir riboti vietas, pro kurias vabzdžiai patenka į pastatus. Cheminių priemonių naudojimas viduje vertinamas atsargiai, nes jos gali kelti rizikų žmonėms ir augintiniams.

    Azijinės boružės istorija dažnai minima kaip pavyzdys, kodėl biologinė kontrolė turi būti vertinama ne vien pagal trumpalaikę naudą. Įvežant svetimas rūšis svarbu įvertinti jų plitimo potencialą, poveikį vietinėms rūšims ir tai, ar vėliau bus realių priemonių populiacijai suvaldyti.

    Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje šalių biologinės kontrolės projektams taikomi griežtesni rizikos vertinimai, daugiau dėmesio skiriama karantinui ir stebėsenai. Ekspertai pabrėžia, kad invazinių rūšių valdymas dažnai tampa brangus ir ilgas, o visiško išnaikinimo pasiekti beveik neįmanoma.

    „Ši istorija primena, kad net gerų ketinimų sprendimus būtina vertinti pagal ilgalaikes pasekmes, o ne tik pagal greitą naudą žemės ūkiui“, – teigia invazinių rūšių tyrėjai.

  • Po derliaus žemėje knibžda lervos: kaip atpažinti ir suvaldyti grambuolius bei straubliukus

    Po derliaus žemėje knibžda lervos: kaip atpažinti ir suvaldyti grambuolius bei straubliukus

    Skirtingi kenkėjai, panaši žala

    Po derliaus dirvoje dažnai lieka nepastebėta problema – šaknų kenkėjų lervos, kurios kitą sezoną gali smarkiai retinti veją, daržoves ar uogakrūmius. Dažniausiai painiojamos dvi grupės: grambuolių lervos ir straubliukų, vadinamų opuchliakais, lervos.

    Grambuolių lervos paprastai būna stambesnės, balsvai gelsvos, su rusva galva ir aiškiai matomomis kojelėmis, dažnai susirietusios C raide. Kai kurių rūšių lervos dirvoje gali vystytis kelerius metus, todėl žala kartais kaupiasi nepastebimai.

    Opuchliakų lervos iš pirmo žvilgsnio panašios, tačiau dažniausiai neturi kojelių, jų kūnas pilkšvai baltas, išlenktas pusmėnulio forma. Tokie kenkėjai neretai labiau siejami su braškėmis ir dekoratyviniais augalais, nes ardo šaknų sistemą ir silpnina kerus.

    Kaip suprasti, kad problema yra dirvoje?

    Pirmieji signalai matomi augalų antžeminėje dalyje: augalai ima vysti net ir laistant, praranda gyvybingumą, o jauni daigai gali staiga sunykti. Vejose atsiranda pageltusių, vėliau paruduojančių plotų, o pažeista velėna kartais lengvai atsikelia nuo žemės.

    Patikimiausias būdas įsitikinti – atsargiai atkasti įtartiną vietą šalia nykstančio augalo ir perrinkti iškastą žemę. Vertėtų patikrinti kelis taškus, nes lervos pasiskirsto netolygiai, o vienas kasimas gali nieko neparodyti.

    Jei lervų randama keliose vietose nedideliame plote, tai dažniausiai rodo, kad populiacija jau išplitusi. Tokiu atveju delsti neverta, nes šaknų pažeidimai iki pavasario gali tik didėti.

    Ką daryti po derliaus: kasimas ir biologinė kontrolė

    Gilus dirvos perkasimas po derliaus yra vienas paprasčiausių būdų sumažinti lervų kiekį. Apvertus žemės sluoksnį, dalis lervų patenka į paviršių, kur jas sunaikina šaltis, išdžiūvimas arba sulesa paukščiai.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama kasti kastuvo gyliu, maždaug 25–30 centimetrų, nes būtent šiame sluoksnyje aptinkama daugiausia šaknų kenkėjų. Svarbu dirbti, kai dirva nėra permirkusi, kad struktūra kuo mažiau būtų suardyta.

    Jeigu invazija didesnė arba norisi tikslesnio poveikio, taikoma biologinė priemonė – entomopatogeniniai nematodai. Tai mikroskopiniai apvalieji kirminai, kurie patenka į lervų organizmą ir per trumpą laiką jas sunaikina, o vėliau ieško kitų šeimininkų.

    Nematodų preparatai paprastai naudojami laistant dirvą pagal etiketėje nurodytas normas. Kad priemonė veiktų, dirva turi būti pakankamai drėgna, o po panaudojimo drėgmę svarbu palaikyti kelias savaites, nes nematodai juda vandens plėvelėje tarp dirvos dalelių.

    Ilgalaikei prevencijai padeda sėjomaina ir bendras sodo biologinės įvairovės palaikymas, kad natūralūs priešai, pavyzdžiui, vabzdžiais mintantys paukščiai, lengviau rastų grobį. Jei žala labai didelė, sprendimus reikėtų derinti su registruotais augalų apsaugos produktais, naudojant juos tiksliai pagal paskirtį ir instrukcijas.

  • Samooje 1990-aisiais atgabentas plėšrus kirminas turėjo naikinti invazines sraiges, bet tapo grėsme

    1990-aisiais Samoa salose kovai su invazinėmis milžiniškomis afrikinėmis sraigėmis buvo pasitelktas plėšrus Naujosios Gvinėjos kilmės plokščiasis kirminas. Priemonė, turėjusi sumažinti kenkėjų populiaciją, netrukus tapo nauja ekologine problema.

    Mokslininkų vertinimu, kirminas neapsiribojo tik taikiniu ir pradėjo medžioti vietines salų sraiges, ypač medžiuose gyvenančias rūšis. Dėl to kai kurios endeminės sraigės, kurių arealas ir taip buvo labai ribotas, patyrė staigų nykimą.

    Svarbi detalė ta, kad šis plokščiasis kirminas geba ne tik slėptis miško paklotėje, bet ir lipti į medžius. Tai reiškė, kad jis pasiekė ne vien ant žemės gyvenančius moliuskus, bet ir medžių lajų ekosistemose besislepiančias sraiges.

    Salose gyvenančios rūšys dažnai evoliucionuoja izoliuotai, todėl neturi natūralių apsaugos mechanizmų prieš naujai atsiradusius plėšrūnus. Kai į tokią aplinką patenka svetimžemė rūšis, jos poveikis gali būti neproporcingai didelis ir greitas.

    Vietinės sraigės atlieka svarbų vaidmenį miško ekosistemose: minta organinėmis liekanomis, grybais, prisideda prie skaidymo procesų ir maistinių medžiagų apytakos. Joms nykstant, keičiasi ir platesni tropinių miškų procesai.

    Padėtį sunkino ir tai, kad plėšrų kirminą išnaikinti beveik neįmanoma: jis mažas, aktyvesnis naktimis, lengvai nepastebimas ir greitai dauginasi. Tokios savybės invazinėms rūšims suteikia pranašumą, ypač kai kontrolė pradedama per vėlai.

    Šis atvejis dažnai minimas kaip perspėjimas, kad biologinė kenkėjų kontrolė turi būti taikoma itin atsargiai. Net jei naujas organizmas atrodo kaip logiškas sprendimas, jis gali pradėti naikinti ne tik taikinį, bet ir vietines rūšis.

    Šiandien tokioms situacijoms valdyti vis dažniau taikomos biosaugos priemonės, ribojančios dirvožemio, augalų ir sodinamosios medžiagos judėjimą tarp teritorijų. Kartu vykdomos vietinių rūšių apsaugos programos, įskaitant veisimą nelaisvėje ir griežtesnę invazinių rūšių stebėseną.

    Ekspertai pabrėžia, kad salų regionams ypač svarbi ankstyvo aptikimo sistema ir greita reakcija, nes invazinė rūšis, įsitvirtinusi gamtoje, dažnai tampa nebevaldoma. Tuo pat metu klimato kaita ir buveinių nykimas didina spaudimą rūšims, todėl kiekviena papildoma grėsmė gali tapti lemtinga.

  • JAV tvenkinių „valymas“ azijiniais karpiais atsisuko priešingai: invazinė bėda dešimtmečiams

    Jungtinėse Valstijose prieš daugiau nei 50 metų ieškota pigaus ir „natūralaus“ būdo valyti tvenkinius bei akvakultūros ūkių vandens telkinius. Sprendimas atrodė paprastas: įvežti kelias azijinių karpių rūšis, kurios mintų dumbliais, vandens augalais ir moliuskais, o kartu pagerintų vandens skaidrumą.

    Į šalį buvo introdukuotos keturios rūšys: baltasis amūras, juodasis amūras, baltasis plačiakaktis ir margasis plačiakaktis. Vienos jų turėjo naikinti vandens žoles, kitos filtruodamos vandenį maitintis dumbliais ir organinėmis dalelėmis, o juodasis amūras buvo naudotas kaip priemonė prieš sraiges ir kai kuriuos parazitus akvakultūros tvenkiniuose.

    Tačiau tai, kas atrodė kaip ūkiams patogi biologinė priemonė, netrukus tapo ilgalaike invazinių rūšių problema. 1970-aisiais per potvynius dalis žuvų ištrūko iš auginimo tvenkinių ir valymo įrenginių sistemų, pateko į Misisipės upės baseiną ir pradėjo sparčiai plisti.

    Per maždaug dešimtmetį invaziniai karpiai įsitvirtino didelėje upių sistemoje, apimančioje Misisipės, Misūrio ir Ilinojaus upes. Skirtingos rūšys plito nevienodai: baltasis amūras tapo vienas plačiausiai aptinkamų, o plačiakakčiai daugiausia siejami su Misisipės baseinu, nors fiksuojama ir jų plėtros į šiaurę rizika.

    Pagrindinis poveikis ekologijai siejamas su konkurencija dėl maisto ir buveinių. Plačiakakčiai filtruoja vandenį ir intensyviai vartoja planktoną, kuris yra svarbus maisto šaltinis vietinėms žuvims bei jų mailiui, todėl gali keistis visa mitybos grandinė, ypač didžiosiose upėse.

    Problema nėra vien apie gamtą. Margasis plačiakaktis laikomas pavojingu ir žmonėms, nes, išgąsdintas valčių variklių triukšmo, gali šokti iš vandens ir sužeisti vandens transporto priemonių keleivius ar žvejus.

    Šiuo metu federalinės agentūros ir atskirų valstijų institucijos tęsia stebėseną bei valdymo priemones, kad invaziniai karpiai nepasiektų naujų vandens telkinių. Tarp taikomų metodų minimi tikslinis išgaudymas, žymėjimas, populiacijų stebėsena ir aplinkos DNR tyrimai, leidžiantys aptikti rūšių pėdsakus vandenyje dar iki masinio išplitimo.

    Ši istorija tapo dar vienu priminimu, kad biologinės kontrolės sprendimai, nors ir viliojantys savo kaina, ilgainiui gali kainuoti nepalyginamai brangiau. Kai invazinė rūšis įsitvirtina didelėje upių sistemoje, ją sustabdyti sudėtinga, o pasekmės gali būti jaučiamos dešimtmečius.

  • Biologinė kova su invaziniu medžiu JAV atsisuko prieš gamtą: nykstančio paukščio buveinės tirpsta

    JAV gamtosaugininkai ir mokslininkai ieško būdų sustabdyti lapgraužio vabalo plitimą, kuris prieš daugiau nei du dešimtmečius buvo sąmoningai paleistas kaip biologinė priemonė kovai su invaziniu tamarisku. Priemonė kai kuriose vietovėse padėjo sumažinti svetimžemio medžio išplitimą, tačiau paaiškėjo ir nenumatytos pasekmės vietinėms ekosistemoms.

    Didžiausias rūpestis siejamas su pietvakarių JAV upių pakrančių buveinėmis, kur peri nykstanti gluosninė musinukė. Šis mažas migruojantis paukštis veisimosi sezonu nuo gegužės iki rugsėjo lizdus krauna tankioje pakrančių augalijoje, todėl bet koks staigus medžių ir krūmų lapijos praradimas gali lemti nesėkmingą perėjimą.

    Tamariskas Vakarų JAV upių slėniuose ilgainiui išstūmė dalį vietinių augalų ir pakeitė pakrančių juostų struktūrą. Dėl to keitėsi šešėlio, drėgmės ir augalijos mozaika, nuo kurios priklauso vabzdžiai, paukščiai ir kiti gyvūnai, o kai kuriose vietose susidarė tankūs, vienarūšiai sąžalynai.

    Siekiant pristabdyti tamarisko plitimą, 2001 metais JAV Žemės ūkio departamentui pavaldi Augalų ir gyvūnų sveikatos inspekcijos tarnyba leido kai kuriose vietovėse pradėti biologinės kontrolės programą ir į gamtą paleisti tamarisko lapgraužį vabalą. Idėja buvo paprasta: vabzdys turėjo mažinti medžio gyvybingumą nuolat apgrauždamas lapus.

    Nuo pirmųjų paleidimų keliolikoje vietų vabalas išplito plačiau nei tikėtasi ir buvo aptiktas skirtinguose pietvakarių regionuose, įskaitant Kolorado upės baseiną. Nors tamarisko mažėjimas kai kur laikomas naudingu, poveikis gluosninei musinukei pasirodė kur kas sudėtingesnis.

    Paradoksas tas, kad dalis musinukių per laiką prisitaikė perėti ir tamarisko sąžalynuose, ypač ten, kur vietinė pakrančių augalija jau buvo nunykusi. Kai vabalai per perėjimo laikotarpį „nuplėšia“ lapiją, lizdai tampa labiau matomi plėšrūnams, be to, prarandamas šešėlis ir lizdavietės gali perkaisti.

    Palydoviniai stebėjimai ir buveinių modeliavimas leido tiksliau įvertinti pokyčių mastą konkrečiose upių sistemose. Vienoje iš analizuotų atkarpų ties žemutine Virdžinijos upės vaga tinkamų buveinių plotas 2010–2015 metais, vertinant modeliu, sumažėjo apie 94 proc.

    Prognozės rodo, kad vabalui toliau plintant dalyje Kolorado upės žemupio tinkamų perėjimo buveinių per artimiausią dešimtmetį gali sumažėti apie 36 proc., o Gilos upės aukštupyje praradimai gali siekti apie 55 proc. Tokie scenarijai reiškia ne tik mažiau vietų perėti, bet ir didesnę riziką, kad likusios teritorijos taps per smarkiai fragmentuotos.

    Ši istorija dažnai pateikiama kaip pamoka, kad biologinės kontrolės sprendimai, net ir kruopščiai planuojami, gali turėti ilgalaikių šalutinių efektų, ypač kai ekosistema jau pakitusi dėl invazinių rūšių, vandens režimo svyravimų, sausrų ar žmogaus veiklos. Specialistams tenka vienu metu spręsti dvi priešingas užduotis: mažinti invazinio augalo žalą ir kartu išsaugoti paukščiams bei kitiems gyvūnams kritiškai svarbią pakrančių augaliją.

    JAV institucijos buveinių apsaugai yra identifikavusios beveik 1 975 kilometrų upinių ekosistemų ruožą, kuris laikomas svarbiu gluosninės musinukės išlikimui. Tačiau tokios teritorijos yra fragmentuotos, jų būklė kinta dėl potvynių, sausrų ir augalijos dinamikos, todėl vis dažniau remiamasi nuotoliniais stebėjimais, leidžiančiais greičiau aptikti rizikingas zonas ir planuoti intervencijas.

  • Į Havajus 1929 metais atgabentas japoninis baltakis tapo invazinis: kaip jis nustumia vietines paukščių rūšis

    1929 metais į Havajų salas iš Japonijos buvo atgabentas nedidelis paukštis – japoninis baltakis, dar vadinamas mežiro. Tuo metu jis buvo pristatytas kaip priemonė kovai su žemės ūkiui kenkiančiais vabzdžiais, tačiau ilgainiui tapo viena gausiausių sausumos paukščių rūšių salyne.

    Šiandien mokslininkai japoninį baltakį dažnai mini kaip klasikinį pavyzdį, kaip gerų ketinimų introdukcija gali virsti invazijos problema. Paukštis prisitaikė prie skirtingų buveinių, sparčiai plito miškuose ir žemės ūkio teritorijose, o jo mityba pasirodė esanti daug įvairesnė, nei tikėtasi.

    Japoniniai baltakiai minta vabzdžiais, vaisiais ir nektaru, todėl dažnai naudoja tuos pačius maisto išteklius kaip ir vietinės Havajų paukščių rūšys. Tyrimai rodo, kad konfliktas kyla ne dėl tiesioginės agresijos, o dėl konkurencijos: kai toje pačioje teritorijoje daugėja baltakių, vietinėms rūšims gali mažėti prieinamo maisto.

    Ekologiniu požiūriu tai ypač jautru salose, kur daug rūšių yra endeminės, prisitaikiusios prie siauro resursų spektro ir dažnai neturi „atsarginio plano“, kai aplinkoje atsiranda naujas, gerai besitaikantis konkurentas. Havajų salynas laikomas viena pažeidžiamiausių pasaulio teritorijų invazinių rūšių poveikiui.

    Vėlesnėse analizėse buvo fiksuojama, kad vietovėse, kuriose po 2000 metų išaugo japoninių baltakių gausa, kai kurių vietinių paukščių jaunikliai vidutiniškai buvo mažesnės kūno masės. Tokie pokyčiai biologijoje dažnai siejami su prastesne mityba arba didesne konkurencija dėl resursų.

    Mokslinėje literatūroje taip pat aptariama, kad mažesnis jauniklių dydis gali turėti tiesioginių pasekmių išgyvenamumui, ypač jei maisto trūkumas sutampa su kitais stresoriais. Havajuose tai gali būti buveinių nykimas, plėšrūnai ar ligos, kurios istoriškai smarkiai prisidėjo prie vietinių paukščių populiacijų mažėjimo.

    Ši istorija primena, kodėl biologinės kontrolės priemonės šiais laikais vertinamos itin atsargiai. Net ir nedidelis, iš pirmo žvilgsnio nekaltas introdukuotas gyvūnas, patekęs į izoliuotą ekosistemą, gali išbalansuoti konkurenciją ir netiesiogiai pakeisti vietinių rūšių ateitį.

  • Australijos triušių katastrofos pradžia: 1859 metais į laisvę paleisti 13 gyvūnų pakeitė žemyną

    1859 metais Australijoje į laisvę buvo paleista 13 europinių triušių, atgabentų medžioklei. Tai, kas tuomet atrodė kaip nedidelė pramoga žemvaldžiui ir jo svečiams, per kelis dešimtmečius virto viena didžiausių invazinių rūšių krizių pasaulyje.

    Europiniai triušiai žemyne rado beveik idealias sąlygas plisti: švelnų klimatą daugelyje regionų, atviras erdves ir, svarbiausia, labai mažai natūralių priešų. Dėl didelio vaisingumo populiacija augo eksponentiškai, o triušiai greitai išplito nuo ūkių iki miškų ir sausesnių Australijos vidaus teritorijų.

    Problema tapo ne tik skaičius, bet ir poveikis aplinkai. Intensyvus ganymas naikino vietinę augaliją, didino konkurenciją dėl maisto su vietiniais gyvūnais ir silpnino dirvožemio dangą, todėl daugelyje vietovių didėjo erozijos rizika, o ūkininkams augo nuostoliai.

    Australija bandė stabdyti invaziją mechaninėmis priemonėmis, tarp jų ir didžiulėmis tvoromis, kurios turėjo riboti plitimą. Tačiau kai triušiai jau buvo spėję išsisklaidyti itin plačiai, barjerai tapo tik daliniu sprendimu, o vietomis jų efektyvumą mažino ir tai, kad gyvūnai rasdavo kelių apeiti kliūtis.

    XX amžiaus viduryje buvo imtasi biologinės kontrolės. 1950-aisiais Australijoje pradėtas naudoti miksomatozės virusas, nukreiptas prieš triušius ir laikytas nekenksmingu kitoms rūšims; pradinis efektas buvo ryškus, tačiau ilgainiui dalis populiacijos įgijo atsparumą.

    Vėliau, 1990-aisiais, papildomu įrankiu tapo triušių hemoraginės ligos virusas, kuris kai kuriose vietovėse reikšmingai sumažino populiaciją. Vis dėlto ir šiuo atveju rezultatai skyrėsi priklausomai nuo regiono sąlygų, o dalis triušių laikui bėgant įgijo imunitetą.

    Be virusų, kai kur taikytos ir kitos priemonės, pavyzdžiui, urvų naikinimas, fumigacija ar nuodai, tačiau jos dažniausiai veiksmingos tik lokaliai ir reikalauja nuolatinio darbo. Praėjus daugiau nei 160 metų, Australija vis dar susiduria su istorinio sprendimo pasekmėmis, o triušių kontrolė išlieka brangi ir sudėtinga.