1859 metais Australijoje į laisvę buvo paleista 13 europinių triušių, atgabentų medžioklei. Tai, kas tuomet atrodė kaip nedidelė pramoga žemvaldžiui ir jo svečiams, per kelis dešimtmečius virto viena didžiausių invazinių rūšių krizių pasaulyje.
Europiniai triušiai žemyne rado beveik idealias sąlygas plisti: švelnų klimatą daugelyje regionų, atviras erdves ir, svarbiausia, labai mažai natūralių priešų. Dėl didelio vaisingumo populiacija augo eksponentiškai, o triušiai greitai išplito nuo ūkių iki miškų ir sausesnių Australijos vidaus teritorijų.
Problema tapo ne tik skaičius, bet ir poveikis aplinkai. Intensyvus ganymas naikino vietinę augaliją, didino konkurenciją dėl maisto su vietiniais gyvūnais ir silpnino dirvožemio dangą, todėl daugelyje vietovių didėjo erozijos rizika, o ūkininkams augo nuostoliai.
Australija bandė stabdyti invaziją mechaninėmis priemonėmis, tarp jų ir didžiulėmis tvoromis, kurios turėjo riboti plitimą. Tačiau kai triušiai jau buvo spėję išsisklaidyti itin plačiai, barjerai tapo tik daliniu sprendimu, o vietomis jų efektyvumą mažino ir tai, kad gyvūnai rasdavo kelių apeiti kliūtis.
XX amžiaus viduryje buvo imtasi biologinės kontrolės. 1950-aisiais Australijoje pradėtas naudoti miksomatozės virusas, nukreiptas prieš triušius ir laikytas nekenksmingu kitoms rūšims; pradinis efektas buvo ryškus, tačiau ilgainiui dalis populiacijos įgijo atsparumą.
Vėliau, 1990-aisiais, papildomu įrankiu tapo triušių hemoraginės ligos virusas, kuris kai kuriose vietovėse reikšmingai sumažino populiaciją. Vis dėlto ir šiuo atveju rezultatai skyrėsi priklausomai nuo regiono sąlygų, o dalis triušių laikui bėgant įgijo imunitetą.
Be virusų, kai kur taikytos ir kitos priemonės, pavyzdžiui, urvų naikinimas, fumigacija ar nuodai, tačiau jos dažniausiai veiksmingos tik lokaliai ir reikalauja nuolatinio darbo. Praėjus daugiau nei 160 metų, Australija vis dar susiduria su istorinio sprendimo pasekmėmis, o triušių kontrolė išlieka brangi ir sudėtinga.
Leave a Reply