Tag: Biologinis amžius

  • Tyrimai: „Ozempic“ ir „Mounjaro“ grupės vaistai gali lėtinti senėjimą ir mažinti biologinį amžių

    Vaistai, geriausiai žinomi kaip pagalba mažinant svorį ir kontroliuojant gliukozės kiekį, gali turėti ir platesnį poveikį – tyrėjai vis dažniau vertina, ar jie gali lėtinti senėjimo procesus.

    Kalbama apie GLP-1 grupės preparatus ir panašius vaistus, tarp kurių minimi „Ozempic“, „Wegovy“ bei „Mounjaro“. Be svorio mažėjimo, šiai grupei priskiriamas ir poveikis kai kurioms širdies bei kraujagyslių rizikoms, inkstų komplikacijoms, taip pat galimas ryšys su lėtiniu uždegimu.

    Konferencijoje „Aging Research and Drug Discovery“ Bostone bendrovės „Eli Lilly“ atstovas dr. Kevin Duffin pristatė analizę, kurioje nagrinėtas tirzepatidas – veiklioji „Mounjaro“ medžiaga.

    Analizėje panaudoti klinikinio tyrimo SURMOUNT-5 duomenys: 72 savaites lygintas tirzepatido ir semagliutido poveikis. Atskirai vertinti 71 vyresnio nei 50 metų dalyvio, vartojusio tirzepatidą, su senėjimu siejami rodikliai.

    Kaip matuojamas „biologinis amžius“

    Mokslininkai rėmėsi vadinamaisiais epigenetiniais laikrodžiais – įrankiais, kurie biologinį amžių bando įvertinti pagal cheminių žymenų pokyčius DNR. Šie rodikliai skiriasi nuo kalendorinio amžiaus ir turėtų geriau atspindėti organizmo būklę.

    Rezultatai rodė, kad dalis senėjimo indikatorių sulėtėjo, o kai kuriose analizėse fiksuotas ir jų „atsukimas“ atgal. Pristatymo metu minėta, kad tai galėtų atitikti maždaug 3–6 metų biologinio amžiaus sumažėjimą, priklausomai nuo naudoto rodiklio.

    Panašių signalų, pasak straipsnyje aptariamų duomenų, matyta ir vertinant semagliutidą, naudojamą preparatuose „Ozempic“ ir „Wegovy“. Kai kuriose analizėse fiksuoti palankūs skirtingų organų biologinio amžiaus žymenų pokyčiai, lyginant su placebo.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžė, kad šių pokyčių nepavyko iki galo paaiškinti vien svorio mažėjimu, geresne glikemijos kontrole ar mažėjančiu uždegimu – tai leidžia svarstyti, jog gali veikti ir kiti mechanizmai.

    Duomenys iš žmonių tyrimų ir atskiras eksperimentas su pelėmis

    Papildomų duomenų pateikė 2026 metų gegužę „Nature Communications“ publikuotas tyrimas, kuriame dalyvavo ŽIV turintys žmonės su pakitusiu riebalinio audinio pasiskirstymu. Po 32 savaičių gydymo semagliutidu dalis epigenetinių laikrodžių rodė lėtesnį senėjimą, palyginti su placebo.

    Akcentuojama, kad šie rezultatai taikomi konkrečioms pacientų grupėms, todėl jų negalima automatiškai perkelti visiems sveikiems žmonėms.

    Dar ryškesnių rezultatų pateikė 2026 metų rugsėjį žurnale „Nature“ aprašytas Kalifornijos universiteto Berklio mokslininkų eksperimentas su pelėmis. Jame buvo tiriamas semagliutido poveikis 20 mėnesių amžiaus pelių patelėms, o vienoje eksperimento dalyje vaistas buvo skiriamas iki gyvenimo pabaigos.

    Nurodoma, kad semagliutidą gavusių pelių medianinė gyvenimo trukmė siekė 834 dienas, o kontrolinėje grupėje – 742 dienas. Skirtumas sudarė 92 dienas, arba apie 12 proc.

    Kodėl mokslininkai ragina neskubėti su išvadomis

    Eksperimente su pelėmis taip pat aprašyta geresnė raumenų funkcija, koordinacija ir pažintiniai gebėjimai, bei mažiau kai kurių su senėjimu siejamų pokyčių. Tačiau pabrėžiama, kad tai – gyvūnų modelis, kurio rezultatų negalima tiesiogiai pritaikyti žmonėms.

    Tyrėjai bandė atskirti, kiek poveikio lemia vien mažesnis suvartojamo maisto kiekis. Semagliutidą gavusios pelės buvo lyginamos su pelėmis, kurių raciono kaloringumas buvo sumažintas maždaug 24 proc., ir daugelyje fizinių testų rezultatai buvo panašūs.

    Vis dėlto išryškėjo skirtumų: vaistą gavusios pelės geriau atliko erdvinės atminties užduotis ir lengviau palaikė normalesnį cukraus kiekį kraujyje. Tai gali reikšti, kad semagliutidas įjungia papildomus apsauginius mechanizmus, nesusijusius vien su kalorijų ribojimu.

    Galiausiai mokslininkai primena ir metodinius apribojimus. Cedars-Sinai medicinos centro dr. James Kirkland atkreipė dėmesį, kad biologiniai laikrodžiai vis dar tobulinami, o skirtingi metodai gali rodyti nevienodus rezultatus – vien žymens pokytis nebūtinai reiškia tikrą organizmo „atjaunėjimą“.

    Taip pat lieka neaišku, kokį poveikį ilgalaikis šių vaistų vartojimas turėtų sveikiems, normalaus svorio žmonėms. Preparatai gali sukelti nepageidaujamų reiškinių, ypač virškinamojo trakto, todėl turėtų būti vartojami pagal medicinines indikacijas.

    Kol kas atviras ir svarbiausias klausimas: ar epigenetinių rodiklių pokyčiai realiai virs papildomais gyvenimo metais geros sveikatos būklės.

  • Tyrimas: 10 mitybos modelių siejami su lėtesniu biologiniu senėjimu – ką rinktis?

    Tyrimas: 10 mitybos modelių siejami su lėtesniu biologiniu senėjimu – ką rinktis?

    Biologinis amžius ne visada sutampa su tuo, ką rodo pasas: du vienmečiai žmonės gali senti skirtingu tempu, o skirtumai atsispindi organizmo būklėje ir ląstelių pokyčiuose.

    Vokietijos Neurodegeneracinių ligų centro (DZNE) mokslininkai išanalizavo 6 470 mažiausiai 30 metų amžiaus žmonių duomenis ir jų mitybą palygino su kraujyje nustatomais biologiniais žymenimis.

    Senėjimo tempą jie vertino pasitelkdami DNR metilinimo analizę ir vadinamuosius epigenetinius „laikrodžius“ – tyrime apėmė apie 850 tūkst. DNR vietų, susijusių su genų aktyvumo pokyčiais.

    Rezultatas – laikymasis sveikos mitybos principų visuose 10 analizuotų modelių buvo siejamas su lėtesniu biologiniu senėjimu. Panašios sąsajos matytos ir nepriklausomoje 1 034 žmonių grupėje.

    Dešimt vertintų mitybos modelių

    Tyrime įtraukti ir plačiai žinomi mitybos būdai, ir indeksai, kurie vertina bendrą raciono kokybę. Tai nereiškia, kad visi modeliai yra vienodi ar kad juos reikėtų taikyti vienu metu.

    Tarp aptariamų modelių – Viduržemio jūros dieta, paremta daržovėmis, vaisiais, ankštiniais, pilno grūdo produktais, riešutais ir alyvuogių aliejumi, taip pat su svarbia vieta žuviai ir mažesniu raudonos mėsos bei itin perdirbto maisto vaidmeniu.

    Į sąrašą pateko ir šiaurietiška (nordic) dieta, akcentuojanti Šiaurės Europoje įprastus produktus – šakniavaisius, kopūstines daržoves, uogas, pilno grūdo produktus, žuvį ir rapsų aliejų.

    Vertinta ir DASH dieta, sukurta pirmiausia kraujospūdžiui mažinti: joje pabrėžiami vaisiai, daržovės, pilno grūdo produktai, liesi pieno gaminiai, taip pat ribojama druska ir sočiųjų riebalų perteklius.

    Taip pat analizuota MIND dieta, jungianti Viduržemio jūros ir DASH principus, bet papildomai išskirianti smegenų sveikatai svarbius produktus – žaliąsias lapines daržoves, uogas, riešutus, pilno grūdo produktus.

    Be konkrečių dietų, tyrėjai naudojo ir raciono kokybės indeksus: pavyzdžiui, AHEI-2010, kuris vertina, kiek racione yra daržovių, vaisių, pilno grūdo, riešutų, ankštinių ir sveikų riebalų, bei ar ribojama raudona ir perdirbta mėsa, saldinti gėrimai.

    Įtrauktas ir augalinės mitybos indeksas PDI (vertinantis, kiek racionas remiasi augaliniu maistu), taip pat jo „kokybiškesnė“ versija hPDI, kurioje daugiau dėmesio skiriama maistingiems augaliniams produktams, o ne vien mėsos atsisakymui.

    Tarp vertintų modelių buvo ir EAT-Lancet dieta, siejanti žmogaus sveikatą su aplinkos tvarumu: joje dominuoja augaliniai produktai, o mėsa ir gyvūninės kilmės produktai vartojami ribotai.

    Analizuotas ir „nesveikos“ augalinės mitybos indeksas uPDI, atkreipiantis dėmesį į augalinį, bet mažiau palankų racioną (daug saldumynų, saldintų gėrimų, rafinuotų grūdų). Šiuo atveju palankesni senėjimo rodikliai siejosi su žemesniu uPDI įverčiu.

    Dešimtuką užbaigė dietos uždegimiškumo indeksas DII – jis vertina, kiek mityba gali skatinti uždegiminius procesus. Mažesnės DII reikšmės tyrime taip pat buvo siejamos su lėtesniu biologiniu senėjimu.

    Ką bendro turi skirtingos dietos

    Nors modeliai skiriasi detalėmis, mokslininkai nurodė, kad daugiau kaip 70 proc. biologinių kelių, siejamų su šių dietų laikymusi, buvo bendri. Jie susiję su ląstelių sandara, tarpusavio komunikacija ir metabolizmu.

    Kai kurie ryšiai buvo specifiškesni: DASH dieta labiau sieta su širdies sveikatai aktualiais keliais, o MIND – su atmintimi ir pažinimo funkcijomis susijusiais procesais.

    Bendra žinutė gana praktiška: svarbiausia ne vienas „stebuklingas“ produktas ar itin griežtos taisyklės, o nuoseklus daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, riešutų ir ankštinių vartojimas bei saldintų gėrimų, saldumynų ir itin perdirbto maisto ribojimas.

    Tyrėjai pabrėžia ir kitus aspektus – svarbi riebalų kokybė bei druskos kiekis racione. Vis dėlto tai nereiškia, kad visi turi maitintis identiškai: skirtingi modeliai gali vesti panašia kryptimi.

    Svarbus niuansas: ryšys dar nereiškia priežasties

    Ši analizė parodė ryšį tarp mitybos ir biologinio senėjimo žymenų, tačiau neįrodė, kad vien dietos pakeitimas tiesiogiai sulėtina ląstelių senėjimą. Duomenys buvo vertinti vienu laiko momentu, todėl reikalingi tolesni ilgalaikiai tyrimai.

    Taip pat akcentuojama, kad vien mityba negarantuoja apsaugos nuo demencijos, širdies ligų ar kitų su amžiumi siejamų sutrikimų. Įtakos turi ir fizinis aktyvumas, miegas, rūkymas, genetika bei sveikatos priežiūros prieinamumas.

  • Tyrimai rodo: nėštumas gali „pasendinti“ biologiškai, o per trumpa pertrauka tai gali sustiprinti

    Nėštumas gali laikinai „pasendinti“ moters organizmą pagal biologinio amžiaus testus, tačiau dalis šio efekto po gimdymo, regis, atsitraukia. Vis dėlto mokslininkai kelia klausimą: kas nutinka, jei kitas nėštumas prasideda dar nepasibaigus atsistatymo laikotarpiui?

    Naujoje apžvalgoje, publikuotoje žurnale „Trends in Endocrinology & Metabolism“, svarstoma hipotezė, kad per trumpi tarpai tarp nėštumų gali nutraukti natūralų organizmo atsigavimą, todėl su nėštumu susiję biologinio senėjimo žymenų pokyčiai galėtų kauptis.

    Harvardo medicinos mokyklos tyrėjai mano, kad tai galėtų padėti paaiškinti, kodėl daliai moterų, susilaukusių kelių vaikų, vėlesniame amžiuje stebima prastesnė sveikata, o kitoms – ne. Tiesa, patys autoriai pabrėžia: tai kol kas tik hipotezė, o ne įrodytas priežastinis ryšys.

    Iki šiol sukaupta įrodymų, kad nėštumas laikinai pakeičia biologinio senėjimo žymenis, tačiau ar dažni, arti vienas kito esantys nėštumai sukelia ilgalaikius padarinius, išlieka atviras klausimas.

    Nėštumo metu biologiniai rodikliai keičiasi

    Biologinis amžius nėra tas pats, kas amžius pagal gimtadienius – jis vertinamas pagal įvairius organizmo būklės požymius, pavyzdžiui, DNR pokyčius ar kraujo biocheminius rodiklius. Tokie „laikrodžiai“ bando įvertinti, kaip „senas“ atrodo kūnas pagal jo funkcijas.

    2024 metų Jeilio universiteto vadovautame tyrime, kuriame dalyvavo 119 moterų, DNR pagrindu skaičiuojami biologinio amžiaus rodikliai per maždaug 20 nėštumo savaičių vidutiniškai pasistūmėjo apie dvejus metus. Praėjus trims mėnesiams po gimdymo, dalis šių rodmenų reikšmingai „grįžo atgal“.

    Tai siejama su didžiule fiziologine adaptacija: nėštumo metu kraujo tūris gali padidėti 40–50 proc., persitvarko imuninė sistema, pakyla streso hormonų lygis, laikinai susiformuoja placenta. Tokie pokyčiai nebūtinai reiškia žalą – tai gali būti normalūs prisitaikymo procesai.

    Po gimdymo organizmas neatsistato akimirksniu. 2025 metų analizėje, apėmusioje daugiau nei 300 000 nėštumų ir 76 laboratorinius rodiklius, nustatyta, kad maždaug pusei jų prireikia mėnesių, o kartais – iki metų, kol sugrįžta į įprastą lygį.

    Ką reiškia „atsistatymo laikotarpio“ hipotezė?

    Apžvalgos autoriai idėją vadina atsistatymo laikotarpio hipoteze: kiekvienas nėštumas gali laikinai padidinti su senėjimu siejamus rodiklius, o po gimdymo jie palaipsniui mažėja. Jei kitas nėštumas prasideda anksčiau, nei šis mažėjimas baigiasi, „likutinis“ pokytis gali persidengti su nauju.

    2026 metų tyrimas, kuriame buvo stebėta 130 mamų, pateikė užuominų, kad taip gali būti. Tyrėjai matavo biologinio senėjimo žymenis nėštumo metu, vėliau – praėjus maždaug 6–9 mėnesiams ir dar kartą po 3–4 metų; moterims, kurios pastojo dar kartą, buvo fiksuojamas įprasto biologinio senėjimo tempo rodiklio (DunedinPACE) „sulėtėjimo“ pertrūkis.

    Vis dėlto šis darbas neatsako į praktinį klausimą, kiek laiko turėtų trukti tarpai tarp nėštumų ir ar stebimi pokyčiai virsta ilgalaikiais padariniais vyresniame amžiuje. Patys tyrėjai pabrėžia, kad dabartinių duomenų tam nepakanka.

    Įdomu ir tai, kad ryšys tarp vaikų skaičiaus ir ilgaamžiškumo nėra paprastas. Pavyzdžiui, Suomijoje atliktas beveik 15 000 moterų tyrimas parodė, kad mažiausia mirtingumo rizika stebėta toms, kurios turėjo du ar tris vaikus, o didesnė – neturėjusioms vaikų arba turėjusioms penkis ir daugiau. Šis tyrimas nenagrinėjo, ar tam įtaką turi nėštumų tarpai, tačiau apžvalgos autoriai svarsto, kad būtent atsigavimo laikas galėtų būti vienas iš paaiškinimų.

    Kodėl kalbama ne vien apie kalendorių

    Apžvalgoje akcentuojama, kad po gimdymo organizmo atsigavimą gali veikti ne tik laikas. Su skirtingais biologinio amžiaus „laikrodžių“ rodmenimis siejami tokie veiksniai kaip kūno svoris prieš nėštumą ar žindymas; galimą reikšmę gali turėti ir miegas bei lėtinis stresas, nors jų poveikis šioje srityje dar menkai ištirtas.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja palaukti bent 24 mėnesius po gyvo gimdymo prieš planuojant kitą nėštumą, siekiant mažinti rizikas mamai ir kūdikiui. Tačiau ši rekomendacija nėra paremta biologinio senėjimo tyrimais, todėl mokslininkai kol kas negali įvardyti „teisingo“ laukimo termino būtent iš biologinio amžiaus perspektyvos.

    Ekspertai taip pat primena, kad daugelis biologinio amžiaus „laikrodžių“ buvo kurti žmonėms, kurie nėra nėščios – todėl normalūs nėštumo adaptacijos pokyčiai gali būti klaidingai interpretuojami kaip blogėjimas. Tik ilgi stebėjimo tyrimai, sekantys moteris per kelis nėštumus ir daugelį metų po jų, galės patikimiau atsakyti, ar tai turi ilgalaikių klinikinių pasekmių.

    Kol kas pagrindinė žinutė nėra ta, kad naujas kūdikis „pasendina“ mamą, o veikiau tai, kad atsistatymas po nėštumo gali būti ilgesnis ir biologiškai svarbesnis procesas, nei leidžia manyti įprastas pogimdyminis laikotarpis.

  • Mokslininkai įspėja: kūnas nesensta tolygiai – du amžiaus tarpsniai, kai pokyčiai šoka

    Raukšlės, žili plaukai ar prastesnė fizinė forma dažnai atrodo kaip pagrindiniai senėjimo ženklai. Tačiau organizme vykstantys pokyčiai ne visada juda tuo pačiu tempu kaip kalendorinis amžius, o skirtingi organai gali senti labai nevienodai.

    Žurnale Nature Aging paskelbti tyrimo rezultatai rodo, kad daugelyje audinių senėjimas dažniau primena ne lėtą nuolydį, o etapais vykstančius šuolius. Tyrėjai išskyrė du laikotarpius, kai dalyje organų struktūriniai pokyčiai pastebimai suintensyvėja, dažniausiai apie ketvirtą ir šeštą gyvenimo dešimtmečius.

    DI padėjo „pamatyti“ audinių pokyčius

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Sanju Sinhos, analizavo 25 306 po mirties paimtus audinių mėginius iš 970 žmonių, kurių amžius siekė nuo 21 iki 70 metų. Iš viso vertinta 40 audinių tipų, siekiant suprasti, kur ir kada pokyčiai ryškėja labiausiai.

    Analizei pasitelkta sistema PathStAR, kuri naudoja dirbtinis intelektas mikroskopiniams audinių struktūros pokyčiams įvertinti. Skirtingai nei įprasti biologinio amžiaus modeliai, ši metodika orientuota ne į amžiaus „atspėjimą“, o į tai, kada konkrečiuose audiniuose didėja senėjimui būdingų požymių intensyvumas.

    Autoriai aprašė kelis senėjimo scenarijus, tačiau dažniausias buvo dvifazis modelis, kai spartesni pokyčiai pasireiškia dviem bangomis. Toks raštas nustatytas devyniuose iš 14 audinių, įtrauktų į galutinį palyginimą.

    Ryšys su reprodukcine sistema

    Vienas labiausiai dėmesį patraukusių rezultatų susijęs su reprodukcine sistema. Kiaušidėse fiksuoti du aiškūs spartesnių pokyčių periodai: pirmasis dažniausiai 35–40 metų amžiuje, kai pradeda ryškiau mažėti vaisingumas, o antrasis apie 55–60 metus, siejamas su menopauzės laikotarpiu.

    Panašūs dviejų bangų pokyčiai pastebėti ir audiniuose, tiesiogiai nesusijusiuose su vaisingumu, pavyzdžiui, stemplėje, skrandyje bei žarnyne. Vyrams dvifazis raštas nustatytas ir prostatoje bei sėklidėse.

    Tyrėjai kelia prielaidą, kad reprodukcinės sistemos pokyčiai gali būti susiję su kitų organų senėjimo dinamika, tačiau pabrėžia, jog tai dar nėra priežastinis įrodymas. Tokiai hipotezei patvirtinti reikės papildomų, ypač ilgalaikių, tyrimų.

    Kodėl vieni organai sensta greičiau?

    Tyrime išryškėjo, kad kai kurie audiniai „įsibėgėja“ anksčiau už kitus. Pavyzdžiui, arterijos pateko tarp tų audinių, kuriuose spartesni senėjimo požymiai pasirodo palyginti anksti, maždaug 30–39 metų amžiuje; mėginiuose matyti ir su ateroskleroze siejami pakitimai, įskaitant apnašų formavimąsi.

    Kita vertus, kai kurie audiniai ilgą laiką išlieka stabilesni. Tyrėjai nurodo, kad gimdos ir makšties audiniuose ryškesni struktūros pokyčiai dažniau matomi tik apie menopauzės laikotarpį.

    Šie skirtumai sustiprina idėją, kad „vieno biologinio amžiaus“ sąvoka ne visada tiksliai apibūdina organizmą. Viena organų sistema gali rodyti pažangesnius pokyčius, kai kita tuo pat metu išlieka santykinai mažiau pakitusi.

    Galimu senėjimo procesų „suderinimo“ mechanizmu laikomi hormonai, nes jie veikia daugelį audinių visame kūne. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad virškinamajame trakte yra, pavyzdžiui, estrogenų receptorių, todėl su amžiumi kintanti hormonų pusiausvyra gali turėti platesnį poveikį nei vien reprodukcinėms funkcijoms.

    Taip pat nurodoma, kad spartesnių pokyčių laikotarpiais dažnėja su uždegimu siejami požymiai, silpnėja energijos gamybos procesai ir ląstelių priežiūros sistemos, atsakingos už pažeidimų taisymą bei funkcijų kontrolę. Tokie mechanizmai siejami ir su didėjančia kai kurių ligų rizika amžėjant, nors tai nereiškia, kad kiekvienas struktūrinis pokytis automatiškai virsta liga.

    Mokslininkai pabrėžia ir tyrimo ribotumus: mėginiai paimti po mirties, o audinių būklei galėjo turėti įtakos ankstesnės ligos, mirties priežastys bei individualūs veiksniai. Be to, žmonės nebuvo stebėti ilgą laiką, todėl rezultatai labiau atskleidžia bendras tendencijas, o ne vieno žmogaus senėjimo trajektoriją.

    Vis dėlto toks „audinių žemėlapis“ laikomas svarbiu žingsniu siekiant tikslesnės prevencijos ir personalizuotų intervencijų, orientuotų į konkrečius organus. Autorių teigimu, ateityje tai gali padėti geriau parinkti laiką, kada tam tikros sistemos yra jautriausios pokyčiams, nors praktiški sprendimai dar priklausys nuo tolesnių tyrimų.

  • Užtenka asmenukės: DI iš veido bruožų prognozuoja onkologinių pacientų išgyvenamumą

    Užtenka asmenukės: DI iš veido bruožų prognozuoja onkologinių pacientų išgyvenamumą

    Modelis apmokytas milijonais veidų

    Veidas neretai išduoda daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: senėjimo požymius, lėtinių ligų įtaką, gyvenimo būdo pasekmes. Tačiau tokius signalus objektyviai įvertinti vien stebint sudėtinga, todėl vis dažniau pasitelkiami skaitmeniniai metodai.

    JAV sveikatos priežiūros sistemos Mass General Brigham mokslininkai pristatė DI pagrįstą sprendimą, kuris analizuoja veido nuotraukas ir gali padėti įvertinti biologinį amžių bei prognozuoti išgyvenamumo riziką onkologiniams pacientams. Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „The Lancet Digital Health“.

    Du įrankiai: biologinis amžius ir rizikos prognozė

    Mokslininkai sukūrė FAHR-Face modelį, apmokytą daugiau nei 40 000 000 veido fotografijų. Remiantis šiuo pagrindu, sukurti du atskiri įrankiai: FAHR-FaceAge ir FAHR-FaceSurvival.

    FAHR-FaceAge vertina ne žmogaus gimimo datą, o tai, kiek metų žmogus atrodo pagal veido bruožus, taip apytikriai aprašant biologinio amžiaus požymius. Tyrėjai skelbia, kad viešuose nuotraukų rinkiniuose vidutinė absoliuti paklaida siekė 5,1 metų, o onkologinių pacientų grupėje ši informacija buvo naudinga prognozuojant ligos baigtis.

    FAHR-FaceSurvival veikia kita logika: jis nebūtinai remiasi biologinio amžiaus įverčiu, o mokosi tiesiogiai atpažinti veido vaizde slypinčius ryšius su mirties rizika. Tyrėjų teigimu, skirtingi veido regionai abiejuose įrankiuose „sveria“ nevienodai, todėl pateikiami signalai gali vienas kitą papildyti.

    Ką parodė rezultatai ir kodėl svarbus kontekstas

    Vienas ryškiausių rezultatų susijęs su rizikos atskyrimu į grupes: pacientams, kuriuos FAHR-FaceSurvival priskyrė didžiausios rizikos ketvirčiui, mirtingumas buvo daugiau nei tris kartus didesnis nei mažiausios rizikos grupėje. Autoriai nurodė, kad pakoreguotas hazardų santykis siekė 3,23 ir buvo statistiškai reikšmingas.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tokie rodikliai nereiškia tikslaus individualaus atsakymo, kiek konkrečiai žmogus gyvens. Tai yra grupių palyginimas, padedantis įvertinti santykinį rizikos skirtumą, o ne prognozė konkrečiai dienai ar terminui.

    „Ši analizė gali tapti papildomu būdu įvertinti paciento būklę, ypač kai trūksta dalies įprastų klinikinių rodiklių“, – sakė vienas iš tyrėjų, radioterapeutas onkologas Raymondas Makas.

    Galimas praktinis pritaikymas siejamas su sprendimais prieš intensyvų gydymą, kai būtina įvertinti ne tik naviko tipą, bet ir paciento organizmo rezervus, trapumą bei gebėjimą toleruoti radioterapiją, operaciją ar sisteminį gydymą. Senstant visuomenei, tokio pobūdžio vertinimų poreikis auga, todėl ieškoma greitų, standartizuotų ir pakartojamų metodų.

    Kita vertus, prieš plačiai diegiant tokias priemones klinikoje, reikalingi papildomi tyrimai: kaip DI veikia skirtingose populiacijose, ar rezultatai stabilūs įvairiomis fotografavimo sąlygomis ir ar technologija realiai pagerina gydymo sprendimus bei baigtis. Ne mažiau svarbūs ir privatumo bei duomenų saugumo klausimai, nes veido atvaizdas yra itin jautrus biometrinis duomuo.

  • Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Biologinis senėjimas jaunus verčia rizikuoti vėžiu: mokslininkai atskleidė naują mechanizmą

    Kalendorinis ir biologinis amžius nėra tas pats: pirmasis rodo, kiek metų žmogus gyvena, o antrasis atspindi realią organizmo būklę ir audinių bei organų „nusidėvėjimą“. Todėl du tą pačią dieną gimę žmonės biologiškai gali skirtis net keleriais metais.

    Biologinio senėjimo tempą lemia daugybė veiksnių, tarp jų mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, lėtinis stresas, miego kokybė, aplinkos tarša ir lėtinės ligos. Dėl to dalies žmonių organizmas sensta greičiau, nei rodytų amžius pase.

    Naują ryšį tarp biologinio senėjimo ir ankstyvo vėžio rizikos išryškino Washington University School of Medicine St. Louis komandos analizė, atlikta kartu su kitais tyrimų centrais. Rezultatai publikuoti žurnale „Nature Medicine“.

    Tyrime pasitelkti 154 169 UK Biobank dalyvių duomenys, o išvados papildomai patikrintos nepriklausomoje, daugiau nei 10 000 žmonių apėmusioje All of Us Research Program kohortoje. Tokia imtis leido įvertinti ryšius tarp gimimo laikotarpio, biologinio senėjimo ir vėžio, diagnozuojamo jaunesniame amžiuje.

    Biologinis senėjimas vertintas rodikliu PhenoAge, kuris skaičiuojamas pagal devynis įprastai atliekamus laboratorinius parametrus, tokius kaip gliukozės kiekis, uždegimo žymenys, inkstų funkcijos rodikliai, kai kurie kraujo parametrai ir albuminas. Tuomet biologinis amžius lygintas su kalendoriniu, apskaičiuojant biologinio amžiaus „tarpą“.

    Ką parodė duomenys?

    Vienas ryškiausių rezultatų buvo tai, kad vėlesniais dešimtmečiais gimę žmonės tyrimo metu dažniau rodė spartesnio biologinio senėjimo požymius nei anksčiau gimę dalyviai. Tyrėjai pabrėžė, kad pats tyrimas neatsako, kodėl taip gali būti, tačiau signalas vertas dėmesio.

    Lyginant panašaus gyvenimo etapo dalyvius, gimusius 1965–1974 metais ir 1950–1954 metais, jaunesnės kohortos biologinio senėjimo rodiklis vidutiniškai buvo apie 23 proc. didesnis. Tai reiškia, kad dalies žmonių organizmas gali įgyti vyresniam amžiui būdingų bruožų anksčiau.

    Svarbiausia, kad paspartėjęs biologinis senėjimas sietas su vėžio rizika iki 55 metų. Analizė parodė, jog kiekvienam PhenoAge padidėjimui vienu standartiniu nuokrypiu buvo fiksuojamas apie 8 proc. didesnis ankstyvo vėžio pavojus, net įvertinus genetinę polinkio į senėjimą ir vėžį dalį.

    Ryšio stiprumas skyrėsi pagal vėžio tipą: didesni biologinio senėjimo rodikliai buvo siejami su maždaug 42 proc. didesne plaučių vėžio rizika, apie 22 proc. didesne virškinamojo trakto navikų rizika ir apie 36 proc. didesne gimdos kūno vėžio rizika.

    Kodėl tai svarbu jaunų sveikatai?

    Tyrėjai taip pat tikrino, ar visi organai sensta vienodai, pasitelkdami proteomikos analizę, leidžiančią įvertinti atskirų audinių biologinį amžių. Paaiškėjo, kad senėjimas nėra tolygus, o ryškiausios sąsajos su vėžiu matytos imuninėje sistemoje ir riebaliniame audinyje.

    Paspartėjęs imuninės sistemos senėjimas buvo siejamas su didesne plaučių vėžio rizika, o greičiau senstantis riebalinis audinys – su didesne storosios žarnos vėžio rizika. Tai sustiprina prielaidą, kad konkrečių organų pokyčiai gali turėti reikšmės skirtingų navikų vystymuisi.

    Autoriai nenurodo vienos priežasties, tačiau aptaria veiksnių „derinį“, galintį ilgainiui spartinti biologinį senėjimą. Tarp jų minimi nutukimo ir metabolinių sutrikimų dažnėjimas, itin perdirbto maisto dominavimas mityboje, mažas fizinis aktyvumas, lėtinis stresas, miego sutrikimai, aplinkos tarša ir žarnyno mikrobiomo pokyčiai.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad tai stebimasis tyrimas: jis parodo ryšį, bet neįrodo, jog paspartėjęs biologinis senėjimas tiesiogiai sukelia vėžį. Gali būti, kad abu reiškiniai turi bendras biologines ar aplinkos priežastis, todėl reikalingi tolimesni tyrimai skirtingose populiacijose.

    Praktinė reikšmė gali būti didelė: ateityje biologinio amžiaus vertinimas galėtų padėti tiksliau nustatyti žmones, kuriems verta anksčiau pradėti patikras ar taikyti intensyvesnę prevenciją. Tačiau kol kas tai – kryptis, kuriai dar reikia tvirtesnių klinikinių įrodymų ir aiškių taikymo gairių.

  • Mokslininkai įvardijo, kada staiga senstame: šie du amžiai keičia kūną labiausiai

    Kodėl senėjimas nevyksta tolygiai

    Žmogaus chronologinis amžius ne visada atspindi, kaip greitai dėvisi organizmas. Pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų rodo, kad biologiniai pokyčiai gali vykti šuoliais, o ne lėtai ir vienodai per visą gyvenimą.

    Stanfordo universiteto mokslininkai, kartu su kolegomis, analizavo ilgainiui kintančius molekulinius žymenis ir nustatė du laikotarpius, kai pokyčiai suintensyvėja. Ryškiausi lūžiai, pagal tyrimo duomenis, dažniausiai pasireiškia apie 44 ir apie 60 metų.

    Pirmas lūžis apie 44 metus

    Artėjant vidutiniškai 44 metų ribai, organizme dažnėja medžiagų apykaitos pokyčiai, kurie gali prisidėti prie lengvesnio svorio augimo. Tuo pat metu dažniau stebimas raumenų masės mažėjimas, o oda gali greičiau prarasti elastingumą.

    Tyrimuose taip pat akcentuojama, kad keičiasi kai kurių medžiagų skaidymo efektyvumas, todėl daliai žmonių gali pakisti tolerancija kofeinui. Šiame etape daugiau dėmesio paprastai prireikia miegui, fiziniam aktyvumui ir mitybos kokybei, nes būtent gyvenimo būdas gali stipriai paveikti biologinio senėjimo tempą.

    Ilgą laiką buvo manoma, kad ryškesni pokyčiai šiame amžiuje labiau susiję su moterų hormoniniais svyravimais. Vis dėlto naujesni duomenys rodo, kad panašūs biologiniai lūžiai fiksuojami ir vyrams, todėl vien hormonais šio reiškinio paaiškinti nepavyksta.

    Antras lūžis apie 60 metus

    Apie 60 metų dažniau išryškėja gilesni, su bendra organizmo atsarga susiję pokyčiai. Tyrėjai aprašo, kad šiame etape labiau sulėtėja kai kurie neurologiniai ir kognityviniai procesai, o atsistatymas po krūvio ar traumų gali užtrukti ilgiau.

    Taip pat kinta hormonų pusiausvyra, mažėja fizinė jėga ir ištvermė, o kai kurioms medžiagoms, įskaitant alkoholį, organizmas tampa mažiau atsparus. Būtent šiame amžiuje statistiškai sparčiau auga širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto ir inkstų veiklos sutrikimų rizika.

    Kaip stebėti biologinį amžių

    Pastaruoju metu medicinoje vis plačiau kalbama apie biologinio amžiaus vertinimą, kai bandoma nustatyti ne tik gimimo datą, bet ir realų organizmo nusidėvėjimo tempą. Tam kuriami kraujo tyrimais paremti modeliai, vertinantys uždegiminius procesus, baltymų ir kitų molekulių pokyčius.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kasdieniai įpročiai išlieka kertiniai. Artėjant vidutiniškai 44 metų ribai, didžiausią naudą dažniausiai duoda reguliarus jėgos ir ištvermės fizinis krūvis, mažesnis alkoholio vartojimas ir pakankamas miegas.

    O priartėjus prie 60 metų, praktikoje dažniau rekomenduojama labiau prižiūrėti mitybos struktūrą ir širdies bei inkstų rodiklius, taip pat palaikyti raumenų masę. Specialistai akcentuoja, kad šie periodai nėra nei nuosprendis, nei vienodas scenarijus visiems, bet signalas laiku peržiūrėti sveikatos rutiną.

  • Mokslininkai rado netikėtą būdą lėtinti senėjimą: ne dieta ir ne sportas, o tai

    Mokslininkai rado netikėtą būdą lėtinti senėjimą: ne dieta ir ne sportas, o tai

    Ilgą laiką manyta, kad senėjimo tempą labiausiai lemia mityba ir fizinis aktyvumas, tačiau naujausi duomenys rodo ir kitą, gerokai malonesnę kryptį. University College London mokslininkai nustatė, kad reguliarus įsitraukimas į meną ir kultūrą gali būti susijęs su lėtesniu biologiniu senėjimu.

    Tyrimas, publikuotas mokslo žurnale „Innovation in Aging“, apėmė daugiau nei 3 500 dalyvių. Mokslininkai analizavo su senėjimu siejamus DNR pokyčius ir vertino, kaip jie koreliuoja su žmonių kultūriniais įpročiais bei menine veikla.

    Rezultatai parodė, kad žmonės, kurie bent kartą per savaitę lankėsi kultūriniuose renginiuose ar užsiėmė kūrybine veikla, biologiškai senėjo iki 4 proc. lėčiau nei tie, kurie tai darė retai. Poveikis buvo pastebimas tiek kuriant, tiek paprasčiausiai vartojant kultūrą, pavyzdžiui, klausantis muzikos ar skaitant.

    Teatras, muziejai, parodos, koncertai, knygos, choras ar kūrybiniai užsiėmimai, tokie kaip keramika, tyrime minimi kaip pavyzdžiai veiklų, kurios gali turėti reikšmės. Tyrėjai pabrėžė, kad didesnę naudą siejo ne viena konkreti veikla, o įvairovė ir reguliarumas.

    Mokslininkai tokį ryšį aiškina keliais mechanizmais: mažesniu patiriamu stresu, aktyvesne kognityvine stimuliacija, geresne emocine savijauta ir tvirtesniais socialiniais ryšiais. Šie veiksniai laikomi svarbiais, nes ilgalaikis stresas ir socialinė izoliacija siejami su prastesniais sveikatos rodikliais bei spartesniais su amžiumi susijusiais organizmo pokyčiais.

    Ypač ryški nauda buvo pastebėta vyresniems nei 40 metų žmonėms, todėl tyrėjai akcentuoja, kad pokyčiams nebūtina radikaliai keisti gyvenimo būdo. Praktinis patarimas paprastas: kartą per savaitę susiplanuoti kultūrinį vakarą, prisiminti seną hobį arba išbandyti naują kūrybinę veiklą, kuri teikia malonumą.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad tai nėra stebuklinga alternatyva miegui, subalansuotai mitybai ar judėjimui. Greičiau tai papildomas, dažnai nuvertinamas įprotis, galintis prisidėti prie geresnės savijautos ir lėtesnių biologinių pokyčių, ypač jei tampa pastovia rutina.

  • Mokslininkai atskleidė: ši veikla gali lėtinti biologinį senėjimą net 4 proc.

    Menas ir kultūrinė veikla gali būti susiję su lėtesniu biologiniu senėjimu, rodo naujas mokslinis tyrimas. Biologinis amžius atspindi, kaip organizmas sensta ląstelių lygiu, ir neretai tiksliau nei kalendorinis amžius parodo bendrą sveikatos būklę.

    Tyrime, publikuotame mokslo žurnale Innovations in Aging, dalyvavo apie 3 500 suaugusiųjų. Dalyvių buvo klausiama, kaip dažnai per pastaruosius metus jie užsiėmė kultūrine veikla, pavyzdžiui, dainavo, piešė, lankėsi muziejuose, taip pat kiek judėjo sportuodami.

    Mokslininkai šiuos atsakymus palygino su biologiniu amžiumi, apskaičiuotu epigenetiniais laikrodžiais. Tai tyrimų metodai, kurie biologinį amžių vertina pagal DNR metilinimo pokyčius, siejamus su senėjimo procesais.

    Ką parodė rezultatai

    Rezultatai parodė aiškią sąsają tarp dažnesnio įsitraukimo į meną ir kultūrą bei lėtesnio biologinio senėjimo. Vienas iš naudotų epigenetinių laikrodžių rodė, kad žmonės, kurie tokia veikla užsiėmė bent tris kartus per metus, senėjo apie 2 proc. lėčiau nei tie, kurie tai darė tik vieną ar du kartus.

    Dar ryškesnis efektas matytas didėjant dažniui: kas mėnesį užsiimantys dalyviai senėjo apie 3 proc. lėčiau, o kas savaitę tai darę žmonės apie 4 proc. lėčiau. Tyrėjai nurodė, kad ryšys išliko įvertinus ir kitus veiksnius, tokius kaip kūno masės indeksas, rūkymas ar išsilavinimas.

    Įdomu tai, kad tyrimo autoriai pabrėžė: pagal gautus duomenis meninė ir kultūrinė veikla biologinio senėjimo kontekste gali būti panašiai reikšminga kaip ir fizinis aktyvumas. Vis dėlto tai nereiškia, kad vienas įprotis gali pakeisti kitą, greičiau kalbama apie skirtingų sveikatai naudingų veiksnių sumą.

    Kodėl tai gali veikti

    Vienas pagrindinių aiškinimų yra streso mažinimas. Ilgalaikis stresas siejamas su uždegiminiais procesais organizme, o šie gali prisidėti prie spartesnio biologinio senėjimo.

    Menas ir kultūra neretai suteikia socialinio ryšio, sąmoningumo ir emocinės savireguliacijos patirties. Tokia veikla gali padėti „perjungti“ dėmesį, sumažinti įtampą ir kasdienį psichologinį krūvį, ypač jei užsiėmimai tampa reguliaria rutinos dalimi.

    Kaip pradėti, kad būtų paprasta

    Nauda gali būti pasiekiama skirtingais keliais, todėl nereikia rinktis sudėtingų ar brangių užsiėmimų. Tam gali tikti skaitymas, šokiai, piešimas, dainavimas, rašymas dienoraštyje ar apsilankymai kultūros renginiuose, svarbiausia yra reguliarumas.

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta suaugusiesiems, o didžiausia nauda dažniau akcentuojama vyresniame amžiuje, ypač nuo 40 metų. Specialistai pabrėžia, kad geriausi rezultatai paprastai siejami ne su vienu įpročiu, o su deriniu: pakankamu miegu, subalansuota mityba, judėjimu ir prasminga, streso lygį mažinančia veikla.

  • Mokslininkai perspėja: šis kasdienis įprotis gali paspartinti biologinį senėjimą

    Mokslininkai perspėja: šis kasdienis įprotis gali paspartinti biologinį senėjimą

    Nors kalendorinis amžius visiems skaičiuojamas vienodai, biologinis amžius gali skirtis: jis parodo, kaip greitai organizmas dėvisi. Naujas tyrimas rodo, kad kasdienės rutinos stabilumas gali būti susijęs su lėtesniu biologiniu senėjimu.

    Tyrimą atliko Johns Hopkins Bloomberg visuomenės sveikatos mokyklos komanda. Mokslininkai vertino, ar nuoseklūs 24 valandų poilsio ir aktyvumo ritmai, įskaitant miegą bei judėjimą, gali būti susiję su palankesniais senėjimo žymenimis kraujyje.

    Kas buvo tiriama?

    Analizei panaudoti 207 vyresnio amžiaus žmonių duomenys, surinkti per vieną savaitę. Vertintas judėjimas, miego epizodai ir šviesos poveikis, o taip pat tai, kiek ritmai buvo pastovūs ir ar dienotvarkė nebuvo fragmentuota.

    Tuomet šie duomenys sulyginti su keturių vadinamųjų epigenetinių laikrodžių rodikliais. Tai metodai, kurie pagal kraujo biomarkerius ir DNR chemines žymes leidžia įvertinti, ar organizmo biologinis amžius „skuba“ pirmyn greičiau nei kalendorinis.

    Ką parodė rezultatai?

    Mokslininkai nustatė reikšmingas sąsajas: reguliari ir nuspėjama poilsio bei aktyvumo rutina dažniau siejosi su lėtesniu biologiniu senėjimu. Tuo metu išskaidyti grafikai, dažni perėjimai nuo aktyvumo prie poilsio ir didelis nenuoseklumas buvo susiję su greitesnio senėjimo signalais.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad poilsio ir aktyvumo ritmai gali būti naudingi rodikliai, leidžiantys spręsti apie fiziologinio senėjimo tempą suaugusiesiems“, – sakė Johns Hopkins Bloomberg visuomenės sveikatos mokyklos mokslininkas Adamas Spira.

    „Jeigu ateities tyrimai patvirtins šias išvadas, šie ritmai gali tapti intervencijų taikiniais, padedančiais lėtinti senėjimo procesą“, – pridūrė jis.

    Kodėl svarbu neskubėti su išvadomis?

    Tyrimas buvo momentinis, todėl jis negali įrodyti priežasties ir pasekmės ryšio. Kitaip tariant, dar neaišku, ar būtent nereguliari dienotvarkė spartina biologinį senėjimą, ar greičiau senstantis organizmas pats „išmuša“ žmogų iš stabilaus ritmo.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia atrankos ypatumus: tyrime dalyvavo vyresni žmonės, kurie buvo pakankamai sveiki, kad galėtų dalyvauti matavimuose. Tai gali reikšti, kad bendroje populiacijoje ryšiai būtų dar ryškesni.

    Rezultatai dera su ankstesniais darbais, siejančiais sutrikusius cirkadinius ritmus su didesniu uždegimu ir nepalankiais smegenų pokyčiais. Dėl to tyrėjai ragina atlikti ilgalaikius stebėjimus, kurie leistų tiksliau atsakyti, kas vyksta pirmiau.

    Praktinė žinutė paprasta: organizmui paprastai palankiau, kai miego, poilsio ir aktyvumo laikas yra panašus kasdien, o vakarinis režimas nėra nuolat stumdomas. Vis dėlto dėl individualių sveikatos būklių ir vaistų poveikio pokyčius verta aptarti su gydytoju.