Tag: Bioremediacija

  • II pasaulinio karo laivų vrakai tapo gyvybės oaze: bakterijos klesti net toksiškame kure

    II pasaulinio karo laivų vrakai tapo gyvybės oaze: bakterijos klesti net toksiškame kure

    II pasaulinio karo laivų vrakai dažnai laikomi uždelsto veikimo ekologinėmis bombomis, nes korozijai ardomi korpusai ilgainiui ima leisti degalus ir kitus teršalus. Tačiau nauji tyrimai rodo paradoksą: net ir tokiame toksiškame „maisto“ šaltinyje gali susiformuoti gausios mikroorganizmų bendrijos.

    Mokslininkai tyrė Mikronezijos Chuuko lagūną vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, kur 1944 metais per JAV operaciją „Hailstone“ buvo sunaikinta daug Japonijos karinių laivų. Dalis jų nuskendo ir iki šiol guli dugne, o kai kurie tebepraleidžia į vandenį naftos produktus.

    Analizės centre atsidūrė du vrakai: tanklaivis „Shinkoku Maru“ ir kariniams tikslams pritaikytas keleivinis krovininis laivas „Kiyosumi Maru“. Skirtumas svarbus, nes viename aptikta vidutinio sunkumo krosnių alyva, o kitame – sunkesnės naftos liekanos, kurios paprastai yra atsparesnės natūraliam irimui.

    Komanda paėmė kuro mėginius iš abiejų laivų, taip pat mėginius iš ribos, kur „Shinkoku Maru“ atveju susitinka alyva ir jūros vanduo. Tuomet buvo vertinama mėginių cheminė sudėtis ir tiriama mikroorganizmų DNR, siekiant suprasti, kas iš tiesų gyvena šioje itin nepalankioje terpėje.

    Rezultatai parodė didžiulę įvairovę: identifikuotos bakterijos, priskiriamos 1 505 klasifikacijoms rūšies lygiu, apimančioms 432 šeimas ir 107 klases. Tarp dominuojančių grupių buvo Proteobacteria, o tai atitinka ir kitų su naftos tarša siejamų jūrinių buveinių stebėjimus.

    Ypatingo dėmesio sulaukė bakterijos, priskiriamos Ralstonia, Sphingomonas ir Corynebacterium gentims. Literatūroje aprašyta, kad dalis šių genčių rūšių gali naudoti angliavandenilius kaip anglies ir energijos šaltinį, todėl teoriškai jos galėtų prisidėti prie natūralaus naftos junginių skaidymo.

    Tyrimas išryškino ir tai, kad skiriasi bendrijos pačiame kure ir ties alyvos bei vandens sandūra. Tokia riba jūrinėje aplinkoje dažnai laikoma itin aktyvia zona, nes čia mikroorganizmams lengviau pasiekti ir deguonį, ir organinius junginius, o sąlygos būna įvairesnės nei vienalytėje terpėje.

    Ar tai gali padėti mažinti taršą?

    Šie duomenys svarbūs kalbant apie bioremediaciją, kai taršai mažinti pasitelkiami organizmai ar jų procesai. Jei dalis vrakuose aptiktų mikroorganizmų iš tiesų aktyviai skaido naftos angliavandenilius, ateityje tai galėtų papildyti strategijas, skirtas mažinti lėtinių nuotėkių žalą.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia ribotumą: vien DNR aptikimas nereiškia, kad bakterijos realiai intensyviai ardo kurą būtent tomis sąlygomis, kurios vyrauja jūros dugne. Tam reikėtų papildomų tyrimų, rodančių mikroorganizmų aktyvumą, metabolinius kelius ir faktinius skaidymo tempus.

    Ilgalaikė vrakų problema niekur nedingsta

    Net jei dalis taršos ilgainiui skaidoma natūraliai, seni nuskendę laivai išlieka rizikos šaltiniu, nes korozija tęsiasi dešimtmečius. Be cheminių teršalų, aplinkai pavojų gali kelti ir sprogmenų likučiai, taip pat sunkieji metalai bei kitos medžiagos, galinčios patekti į maisto grandines.

    Chuuko lagūna yra viena žinomiausių tokių vietų pasaulyje, todėl mokslininkų dėmesys jai nestebina. Šio regiono pavyzdys primena, kad istorinė karinė veikla iki šiol formuoja jūrų ekosistemas, o sprendimai turi derinti ekologiją, saugumą ir realias technines galimybes tvarkyti giliai nuskendusius objektus.

  • Antrojo pasaulinio karo laivų nuotekis stebina: seni degalai tapo namais tūkstančiams bakterijų

    Antrojo pasaulinio karo laivų nuotekis stebina: seni degalai tapo namais tūkstančiams bakterijų

    Degaluose aptiko netikėtą gyvybę

    Daugiau kaip prieš 80 metų Ramiajame vandenyne nuskendę Antrojo pasaulinio karo laivai iki šiol kelia grėsmę aplinkai, nes jų korpusams koroduojant į vandenį pamažu sunkiasi degalai. Tačiau naujas tyrimas rodo paradoksą: pačiame sename kuru aptikta itin įvairi bakterijų bendrija.

    Mokslininkai analizavo degalus, paimtus iš dviejų Japonijos laivų nuolaužų Mikronezijoje, Čuuko lagūnoje. DNR sekoskaita atskleidė, kad degaluose ir jų sandūroje su jūros vandeniu gali klestėti mikroorganizmai, siejami su angliavandenilių skaidymu.

    Čuuko lagūna – ilgalaikės taršos židinys

    Čuuko lagūna, anksčiau vadinta Truko atolu, Antrojo pasaulinio karo metais buvo svarbi Japonijos karinė bazė. Po 1944 metais vykdytų Jungtinių Valstijų antskrydžių dugne liko dešimtys laivų, kurie tapo nuolatiniu taršos šaltiniu.

    Tarša pavojinga tuo, kad dalis degalų dešimtmečius išlieka įkalinti cisternose, o korozijai atveriant naujas ertmes, naftos produktai vėl patenka į aplinką. Tokie nuotėkiai ypač rizikingi rifams, žuvų ištekliams ir pakrančių bendruomenėms, kurios priklauso nuo žvejybos.

    Ką tiksliai rado mokslininkai

    Tyrėjų dėmesio centre buvo du laivai: tanklaivis Shinkoku Maru ir krovininis keleivinis laivas Kiyosumi Maru, karo metu pritaikytas karinėms reikmėms. Iš vieno jų į aplinką sklido vidutinio sunkumo kuras, iš kito – sunkesnis, tirštesnis kuras, kurio sudėtis paprastai laikoma atsparesne skaidymui.

    Cheminė analizė patvirtino, kad degaluose yra kompleksinis naftos angliavandenilių mišinys, įskaitant junginius, kurie gali būti toksiški jūrų organizmams. Vis dėlto didžiausias netikėtumas buvo biologinis vaizdas: identifikuota plati bakterijų įvairovė, apimanti 1 505 rūšies lygmens klasifikacijas.

    Tarp aptiktų bakterijų minimos gentys, kurių atskiros rūšys literatūroje siejamos su naftos produktų skaidymu, pavyzdžiui, Ralstonia, Sphingomonas ir Corynebacterium. Tai svarbu todėl, kad tokie mikroorganizmai teoriškai galėtų prisidėti prie natūralaus teršalų irimo, nors pats tyrimas tiesiogiai nematavo skaidymo aktyvumo.

    „Nepaisant šių angliavandenilių toksiškumo jūrų ekosistemoms ir visuomenės sveikatai, tiek kuro alyva, tiek jūros vandens ir alyvos sandūra palaikė įvairią bakterijų bendriją“, – rašė tyrėjai.

    Ar tai gali padėti valyti taršą

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad bakterijų buvimas dar nereiškia, jog jos efektyviai skaido teršalus realiomis sąlygomis. Vis dėlto skirtinga bakterijų sudėtis pačiame kure ir jo sandūroje su vandeniu leidžia manyti, kad ilgalaikė angliavandenilių ekspozicija formuoja specifinį mikrobiomą.

    Jei ateities tyrimai patvirtintų aktyvų naftos angliavandenilių skaidymą, tai galėtų sustiprinti bioremediacijos kryptį, kai taršai mažinti pasitelkiami mikroorganizmai. Praktikoje toks kelias paprastai derinamas su nuolaužų būklės vertinimu, nuotėkio prevencija ir, kai įmanoma, likusių degalų išsiurbimu.

    Tuo pat metu problema lieka globali: jūrose vis dar yra šimtai karo laikų tanklaivių ir aprūpinimo laivų, kuriuose gali būti likę naftos produktų. Senstant metalui, taršos rizika didėja, todėl mokslininkų įžvalgos apie natūralias mikrobų bendrijas gali tapti svarbia dalimi planuojant aplinkosaugos sprendimus.

  • Ukrainos upės virsta pelkėmis: biologas įvardijo žuvį, kuri gali pristabdyti žydėjimą

    Ukrainos upėse vis dažniau fiksuojamas vandens žydėjimas, kai sparčiai dauginasi melsvabakterės ir vanduo įgauna žalsvą atspalvį, prastėja kvapas bei skaidrumas. Dnipro ir mažesnių upių atveju tai siejama su karščiais, silpna tėkme ir į vandenį patenkančiomis maistinėmis medžiagomis, ypač fosfatais.

    Dnipro valstybinio universiteto biologas Olehas Marenkovas teigia, kad vienu iš efektyviausių natūralių būdų mažinti tokį žydėjimą galėtų tapti baltasis plačiakaktis, dažnai vadinamas vandens telkinių sanitaru. Ši žuvis minta planktonu ir gali sumažinti perteklinę dumblių bei melsvabakterių biomasę, taip gerindama vandens kokybę.

    „Baltasis plačiakaktis yra perspektyvi rūšis biomanipuliacijai, tačiau mūsų sąlygomis jis natūraliai nesidaugina, todėl jį reikia įžuvinti dirbtinai“, – sakė Olehas Marenkovas.

    Pasak mokslininko, vasarą žydėjimą ypač skatina šiluma ir lėtas vandens atsinaujinimas, o papildomas „kuras“ yra iš žemės ūkio laukų ir buitinių nuotekų į upes patenkantys fosfatai bei trąšos. Dalis smulkių žuvų planktonu minta tik iš dalies, todėl natūrali kontrolė dažnai būna per silpna, kad sustabdytų masinį melsvabakterių dauginimąsi.

    Biologas pabrėžia, kad plačiakakčio įžuvinimas gali veikti kaip viena iš bioremediacijos priemonių, tačiau tai nėra stebuklingas sprendimas. Jei maistinių medžiagų patekimas į vandenį nemažės, žydėjimo rizika išliks, ypač per karščio bangas ir esant žemai vandens tėkmei.

    Ekspertai taip pat primena, kad melsvabakterių žydėjimas svarbus ne tik dėl estetinio vaizdo ar kvapo. Kai kurios melsvabakterės gali gaminti toksinus, o jų suirimas vandenyje mažina deguonies kiekį, didina žuvų dusimo ir ekosistemų disbalanso tikimybę, todėl sprendimų dažniausiai reikia kelių: nuo taršos mažinimo iki geresnio nuotekų valymo ir tikslingo vandens telkinių tvarkymo.