Tag: Bitės

  • Mokslininkai nustatė, kad nektare natūraliai yra alkoholio: ką tai reiškia bitėms ir kolibriams

    Gėlių nektare gali būti nedidelių alkoholio kiekių, o jį kasdien gauna ne tik vabzdžiai, bet ir nektaru mintantys paukščiai. Tokią išvadą pateikė Kalifornijos universiteto Berklyje biologai, ištyrę, kaip nektare susidaro etanolis ir kiek jo realiai suvartoja apdulkintojai.

    Tyrėjai aiškina, kad alkoholis atsiranda natūraliai, kai nektaro cukrus ima fermentuotis. Fermentaciją sukelia mielės, kurios patenka į žiedus iš aplinkos, todėl mažo stiprumo etanolis gali būti gana įprastas reiškinys įvairių augalų nektare.

    Nektaras daugeliui rūšių yra pagrindinis energijos šaltinis, todėl net ir maža etanolio koncentracija gali virsti apčiuopiamu kiekiu per parą. Tyrime minima, kad vienas kolibrių tipas gali gauti apie 0,2 gramo etanolio kilogramui kūno masės per dieną, kai maitinasi natūraliomis sąlygomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kolibriai turi itin greitą medžiagų apykaitą, todėl alkoholis greičiausiai nesikaupia taip, kaip žmogaus organizme. Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar net ir mažos dozės gali subtiliai keisti elgesį, pavyzdžiui, pasirinkimus, dėmesį ar maitinimosi ritmą.

    „Kolibriai panašūs į mažas krosneles: jie viską sudegina labai greitai, todėl neverta tikėtis, kad alkoholis ilgai laikysis jų kraujyje“, – sakė tyrime dalyvavęs aspirantas Aleksejus Maro.

    Tyrėjai atliko eksperimentus, kuriuose paukščiams buvo siūlomas cukraus tirpalas su alkoholiu. Kolibriai noriai gėrė, kai alkoholio koncentracija neviršijo 1 proc. tūrio, tačiau padidinus iki 2 proc. jų apsilankymų lesykloje skaičius sumažėjo maždaug perpus.

    Tokie rezultatai leidžia manyti, kad paukščiai gali reguliuoti suvartojimą ir vengti didesnių koncentracijų. Tai svarbu, nes laukinėje gamtoje etanolio kiekiai greičiausiai dažniau svyruoja žemame diapazone, priklausomai nuo fermentacijos intensyvumo ir nektaro cheminės sudėties.

    Dar vienas tyrimo aspektas buvo biologiniai žymenys, rodantys, kad alkoholis ne tik patenka į organizmą, bet ir yra metabolizuojamas. Kai kurių paukščių plunksnose aptiktas etilgliukuronidas, kuris laikomas etanolio apykaitos produktu, todėl tai rodo panašų skaidymo principą kaip ir žinduoliams.

    Tyrėjai lygino nektaru mintančių rūšių teorinį alkoholio suvartojimą su kitais gyvūnais. Skaičiavimai parodė, kad europinės medunešės bitės galėtų gauti itin mažai etanolio, apie 0,05 gramo kilogramui per dieną, o kai kurie nektaru ar vaisiais mintantys žinduoliai teoriškai galėtų suvartoti daugiau.

    Mokslininkai pabrėžia, kad etanolis nektare veikia ne vienas: augalai ir nektaras turi ir kitų biologiškai aktyvių junginių, pavyzdžiui, kofeino ar nikotino, kurie gali daryti įtaką apdulkintojų elgesiui. Todėl ateities tyrimai turėtų atsakyti, ar alkoholis veikia kaip papildomas signalas, ar keičia apdulkintojų sprendimus, pavyzdžiui, kokius žiedus rinktis.

    Tyrėjų teigimu, tolesni darbai bus skirti išsiaiškinti, kaip nuolatinis labai mažų alkoholio dozių vartojimas per visą gyvenimą veikia vabzdžius, paukščius ir kitus gyvūnus. Neatmetama, kad skirtingos rūšys gali būti prisitaikiusios detoksikuoti etanolį taip efektyviai, kad žmogui būdingas poveikis būtų greičiau išimtis, o ne taisyklė.

  • Pelargonijos traukiasi: šios balkonų gėlės vilioja bites ir žydi ilgiau nei įprasta

    Pelargonijos traukiasi: šios balkonų gėlės vilioja bites ir žydi ilgiau nei įprasta

    Spalvingas balkonas vis dažniau kuriamas ne vien dėl grožio. Miestuose daugėjant kalbų apie apdulkintojų nykimą, žmonės renkasi augalus, kurie suteikia nektaro ir žiedadulkių bitėms bei drugiui, o kartu atrodo dekoratyviai.

    Daugelį metų balkonų dėžėse karaliavo pelargonijos, nes jos ištveria kaitrą ir žydi iki rudens. Tačiau gamtai jos ne visada yra geriausias pasirinkimas, nes dalis veislių išskiria mažiau nektaro, todėl vabzdžiai jas lanko rečiau.

    Kas keičia pelargonijas?

    Pastaraisiais sezonais balkonuose dažniau atsiranda nektaringi daugiamečiai augalai ir žydintys prieskoniai. Populiarėja šalavijai, verbenos, ežiuolės, rudbekijos ir kosmėjos, nes jos ilgai žydi ir pritraukia apdulkintojus didžiąją vasaros dalį.

    Ne mažiau dažnai pasirenkamos ir kvapnios žolelės, kurios atlieka dvigubą funkciją. Mėtos, čiobreliai, raudonėliai ir bazilikai tinka virtuvei, o jų žiedai ir aromatas vilioja bites, ypač kai augalai leidžiami pražysti.

    Kaip padėti apdulkintojams balkone?

    Net ir mažoje erdvėje galima sukurti vabzdžiams naudingą žydėjimo grandinę, jei derinami skirtingu metu žydintys augalai. Taip maisto šaltinis išlieka nuo pavasario iki vėlyvo rudens, kai mieste jo dažnai pristinga.

    Svarbus ir praktiškas aspektas: nektaringiems augalams per karščius reikia reguliaraus laistymo, nes intensyvus žydėjimas greitai išnaudoja drėgmę. Patikima išeitis yra sodinti kelias rūšis vienoje dėžėje, pavyzdžiui, levandas su čiobreliais ir aksominėmis, kad kompozicija būtų ir graži, ir funkcionali.

    Žaliosios mados keičiasi ir miestuose

    Pokyčiai matomi ne tik privačiuose balkonuose, bet ir viešose erdvėse, kur vietoje idealiai suformuotų gėlynų vis dažniau įrengiamos žydinčios pievos. Tokie plotai geriau sulaiko drėgmę, suteikia slėptuvių vabzdžiams ir prailgina žydėjimo sezoną.

    Ši kryptis persikelia ir į daugiabučių kiemus bei balkonus, nes natūralesnės kompozicijos reikalauja mažiau formalios priežiūros, o nauda ekosistemai akivaizdesnė. Dėl to net keli vazonai gali tapti maža, bet realia parama miesto biologinei įvairovei.

  • Pelargonijų era baigiasi: balkonų naujas hitas vilioja bites ir atlaiko kaitrą bei sausrą

    Pelargonijų era baigiasi: balkonų naujas hitas vilioja bites ir atlaiko kaitrą bei sausrą

    Ilgus metus pelargonijos buvo populiariausias balkonų pasirinkimas, tačiau miestų gyventojų įpročiai keičiasi. Vis dažniau renkamasi natūralesnes, lengvos formos kompozicijas, kurios primena pievą ir atrodo moderniau nei vienodos gėlių eilės.

    Šį pokytį skatina ne tik estetika, bet ir noras prisidėti prie biologinės įvairovės. Dalis pelargonijų veislių vabzdžiams suteikia palyginti mažai nektaro ir žiedadulkių, todėl balkonai vis dažniau paverčiami erdve, kurioje daugiau maisto randa bitės ir drugeliai.

    Naujas balkono favoritas

    Viena ryškiausių tendencijų yra augalai, kurie pakelia kaitrią saulę ir trumpas sausras, o kartu ilgai išlieka dekoratyvūs. Dėl to balkonų dėmesio centre atsiduria levandos, katžolės ir dekoratyviniai šalavijai, suteikiantys ir spalvą, ir kvapą.

    Populiarėja ir lengvos, natūralios struktūros gėlės, kurios sukuria miesto pievos įspūdį, pavyzdžiui, patagoninė verbena. Ji vertinama dėl ilgo žydėjimo ir grakštaus silueto, o šalia dažnai sodinamos ir lobelijos ar aksamitės, kad kompozicija būtų ryškesnė.

    Kaip susikurti balkoną vabzdžiams

    Norint, kad balkonas taptų patrauklus apdulkintojams, nebūtina turėti didelės erdvės ar daug patirties. Užtenka kelių skirtingu metu žydinčių augalų, kad nuo pavasario iki rudens būtų pastovus nektaro šaltinis.

    Praktika rodo, kad geriausiai veikia mišrios dėžės ir vazonai, kuriuose gėlės derinamos su prieskoninėmis žolelėmis bei dekoratyvinėmis žolėmis. Tokie balkonai dažnai reikalauja mažiau laistymo, geriau ištveria karščio bangas ir ilgiau išlieka tvarkingi.

    Kodėl ši tendencija stiprėja

    Miestuose vis labiau vertinama ne tik išvaizda, bet ir funkcionalumas: augalai turi būti atsparūs karščiui, vėjui, kartais ir netolygiam laistymui. Dėl klimato kaitos dažnėjant karštiems ir sausesniems periodams, žmonės ieško sprendimų, kurie būtų patikimi visam sezonui.

    Kartu auga susidomėjimas mažais kasdieniais pasirinkimais, padedančiais vietos ekosistemai. Todėl balkonai vis dažniau tampa mažomis žaliomis oazėmis, kuriose dera grožis, aromatai ir reali nauda apdulkintojams.

  • Ši gėlė sode daro stebuklus: naikina kenkėjus, gerina dirvą ir vilioja bites – beveik be priežiūros

    Ši gėlė sode daro stebuklus: naikina kenkėjus, gerina dirvą ir vilioja bites – beveik be priežiūros

    Bitinė facelija, dar vadinama mėlynąja facelija (Phacelia tanacetifolia), sparčiai išpopuliarėjo Europoje kaip augalas, vienu metu atliekantis kelias funkcijas. Ji puošia lysves violetiškai melsvais žiedais, pritraukia apdulkintojus ir kartu gali pagerinti dirvos būklę.

    Tai vienmetis, iš Šiaurės Amerikos kilęs augalas, kuris vidutiniškai užauga iki maždaug 60–80 centimetrų. Paprastai sužydi praėjus kelioms savaitėms po sėjos, o žydėjimas dažnai tęsiasi nuo vasaros pradžios iki ankstyvo rudens, jei sąlygos palankios.

    Didžiausias facelijos privalumas sodininkams yra tai, kad ji laikoma nereiklia ir greitai augančia. Geriausiai jai tinka saulėta vieta ir lengvesnė, laidžiai drenuojama dirva, tačiau ji pakankamai gerai pakelia ir prastesnes sąlygas, jei tik žemė nėra užmirkusi ar labai rūgšti.

    Facelija plačiai sėjama kaip tarpinis pasėlis ir žaliasis pūdymas, nes sukaupia daug žaliosios masės ir padeda „atgaivinti“ dirvą. Įterpta į dirvą ji prisideda prie organinės medžiagos didinimo, o tanki šaknų sistema gali pagerinti dirvos struktūrą ir sumažinti paviršinę eroziją.

    Ne mažiau svarbi jos vertė yra ryškus patrauklumas apdulkintojams: facelijos nektaras ir žiedadulkės vilioja bites bei kitus vabzdžius, todėl ji dažnai rekomenduojama žydinčioms juostoms ir biologinės įvairovės didinimui. Dėl ilgesnio žydėjimo laikotarpio ji gali tapti patikimu maisto šaltiniu tada, kai sode žydinčių augalų būna mažiau.

    Sodinant faceliją dažniausiai siekiama ir praktinės naudos darže. Kaip greitai augantis augalas ji gali uždengti dirvą, slopinti piktžoles ir sumažinti plikų plotų išdžiūvimą, o tai ypač aktualu karštomis, sausesnėmis vasaromis.

    Norint geriausio rezultato, faceliją verta sėti etapais, kad žydėjimas tęstųsi kuo ilgiau. Jei tikslas yra dirvos gerinimas, žaliąją masę patariama įterpti dar ne visiškai peržydėjusią, kad ji greičiau suirtų ir taptų lengviau prieinama dirvožemio mikroorganizmams.

  • Bitės neatskrenda, o medžiai žydi? Viena kofeino tabletė gali pakeisti derlių iš esmės

    Bitės neatskrenda, o medžiai žydi? Viena kofeino tabletė gali pakeisti derlių iš esmės

    Pavasarį sodai dažnai paskęsta žieduose, tačiau tai dar negarantuoja gausaus derliaus. Vaismedžiams ir uogakrūmiams būtinas apdulkinimas, o kai šaltas, vėjuotas ar lietingas oras sutrikdo vabzdžių aktyvumą, užuomazgų gali susidaryti gerokai mažiau.

    Apdulkinimas ypač svarbus obelims, kriaušėms, vyšnioms, trešnėms ir slyvoms, nes be vabzdžių dalis žiedų taip ir lieka nevaisingi. Praktikoje sodininkai dažniausiai pirmiausia ieško paprastų būdų, kaip privilioti bites ir kitus apdulkintojus į sklypą, kol dar tęsiasi žydėjimas.

    Kas iš tiesų vilioja bites?

    Mokslinėje literatūroje aprašyta, kad kai kurių augalų nektare natūraliai pasitaiko kofeino pėdsakų, kurie gali paveikti bičių elgesį. Tyrimai rodo, kad mažos kofeino koncentracijos gali sustiprinti bičių „prisirišimą“ prie kvapo ir paskatinti jas grįžti prie tų pačių žiedų.

    Dėl šios priežasties kai kurie sodininkai eksperimentuoja su labai silpnais kofeino tirpalais, imituodami nektaro signalą. Vis dėlto svarbu suprasti, kad tai nėra stebuklinga priemonė nuo visų problemų, o rezultatas priklauso ir nuo oro, ir nuo bičių šeimų stiprumo, ir nuo bendros aplinkos.

    Kaip naudojamas kofeino tirpalas sode?

    Vienas iš praktikų minimų variantų yra paruošti labai silpną kofeino tirpalą ir pasiūlyti jį kaip gėrimą apdulkintojams. Tokiu atveju naudojama gertuvė ar negilus indas su vandeniu, pakabintas ar pastatytas netoli žydinčių šakų, kad vabzdžiams būtų patogu pasiekti.

    Kitas būdas, apie kurį kalba sodininkai, yra purškimas ant šakų žydėjimo metu, stengiantis nepersistengti su kiekiu. Specialistai pabrėžia, kad purškimo metu būtina vengti bet kokių mišinių su insekticidais, o procedūras planuoti taip, kad jos nekeltų papildomo streso vabzdžiams.

    Ką būtina įvertinti, kad nepakenktumėte?

    Ne kiekviena „tabletė su kofeinu“ yra vien kofeinas, todėl bet kokie nereceptiniai vaistai sodui kelia rizikų dėl papildomų veikliųjų medžiagų. Jei vis dėlto renkamasi kofeino idėja, saugiausia orientuotis į aiškios sudėties produktus ir labai mažas koncentracijas, nes per stiprūs tirpalai gali veikti priešingai.

    Dar svarbiau nepamiršti ilgalaikių sprendimų, kurie realiai didina apdulkintojų gausą. Sode padeda įvairūs medingieji augalai, vandens šaltinis, kuo mažiau chemijos žydėjimo metu ir vietos, kur vabzdžiai galėtų slėptis ar peržiemoti.

    Jei apdulkintojų visai nematyti, verta pasidomėti ir platesnėmis priežastimis: vėlyvomis šalnomis, ilgalaikiais krituliais, aplinkinių laukų purškimais ar bičių šeimų sumažėjimu regione. Tokiais atvejais vienkartinė priemonė retai išsprendžia problemą, o didžiausią efektą duoda kelių priemonių derinys.

  • Peru pripažino bedyglių bičių teises: kodėl tai gali pakeisti gamtos apsaugą teismuose

    Peru Amazonijoje du savivaldybių lygmens sprendimai įtvirtino precedento neturintį žingsnį: bedyglės bitės (Meliponini) pripažintos teisės subjektais. Tai reiškia, kad jų apsauga nuo žalos gali būti ginama teisme per atstovus, o sprendžiant ginčus vertinamas ne tik žmonėms padarytas nuostolis.

    Tokius nutarimus priėmė Satipo ir Nautos savivaldybės, o vietos teisės aktuose įtvirtintos bitėms taikomos teisės apima teisę egzistuoti, klestėti ir būti apsaugotoms. Praktikoje tai suteikia bendruomenėms aiškesnį teisinį įrankį ginčyti veiklas, kurios naikina buveines ar mažina populiacijas.

    Kas konkrečiai pasikeičia?

    Vietos teisės aktuose akcentuojama, kad bitėms turi būti užtikrintos sąlygos išlikti švarioje, ekologiškai stabilioje aplinkoje, o jų buveinės turi būti saugomos nuo taršos ir miškų kirtimo. Jei planuojami projektai kelia grėsmę kolonijoms, atsiranda pagrindas reikalauti prevencinių priemonių ar žalos atlyginimo.

    Šis modelis remiasi platesne kryptimi aplinkosaugoje, kai teisinės sistemos vis dažniau ieško būdų gamtos objektus traktuoti ne vien kaip išteklius. Tokiais atvejais teismai gali būti įpareigoti vertinti poveikį ekosistemoms kaip savarankišką žalą, o ne tik kaip ekonominę ar socialinę pasekmę žmonėms.

    Kodėl bedyglės bitės svarbios?

    Tropikų miškuose bedyglės bitės laikomos vienomis svarbiausių apdulkintojų, palaikančių augalų įvairovę ir vietos žemdirbystę. Dėl jų apdulkinimo priklauso dalis regiono maisto grandinės, įskaitant kultūras, iš kurių gaunami kakavos ir kavos produktai, taip pat daugelis laukinių vaisių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rūšių įvairovė Amazonijoje yra didelė, tačiau tikslus paplitimas ir populiacijų būklė ne visur pakankamai ištirta. Dėl to teisinė apsauga derinama su įsipareigojimais stiprinti monitoringą ir buveinių atkūrimą.

    Kas kelia didžiausią grėsmę?

    Didžiausiu spaudimu įvardijami miškų kirtimai, žemės paskirties keitimas į ganyklas ar intensyvios žemdirbystės plotus, pesticidų naudojimas ir klimato kaitos sukelti pokyčiai. Be to, kai kur minimas ir konkurencijos veiksnys, kai agresyvesnės įvežtinės bitės gali užimti lizdavietes.

    Vietos bendruomenės pastebi, kad ten, kur nyksta seni medžiai ir natūrali augalija, kolonijų aptikti darosi vis sunkiau. Tai tampa papildomu argumentu teisiniuose ginčuose, kai reikia pagrįsti, jog žala nėra hipotetinė, o jau vykstanti.

    Kaip tai siejasi su nacionaline politika?

    Peru nacionaliniu lygmeniu pastaraisiais metais taip pat stiprino bičių apsaugą, įtvirtindama jų svarbą kaip biologinio paveldo dalį. Vietos savivaldybių sprendimai šią kryptį papildo konkretesnėmis procedūromis, kaip reaguoti į taršą, buveinių naikinimą ar rizikingus projektus.

    Teisininkai, dirbantys su aplinkos teise, tokius sprendimus dažnai vadina bandymu „perkelti“ ekologinę vertę į teisinę kalbą. Tai nereiškia, kad bitės pačios kreipsis į teismą, tačiau jų interesai gali būti atstovaujami, o institucijos įpareigojamos vertinti žalą rūšiai ir ekosistemai.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien teisinis statusas problemų neišsprendžia, jei nebus realios kontrolės, finansavimo ir vykdymo mechanizmų. Vis dėlto Peru Amazonijoje pasirinktas kelias gali tapti pavyzdžiu kitoms šalims, ieškančioms griežtesnių ir aiškesnių gamtos apsaugos priemonių.