Egipto Dahklos oazėje, Ain El-Sabil vietovėje, archeologai atidengė vėlyvojo Romos ir Bizantijos laikotarpio gyvenvietę, kuri išliko neįprastai gerai. Tyrėjai skelbia radę suplanuotą gatvių tinklą, gyvenamuosius namus, gynybinius statinius ir įspūdingą ankstyvosios krikščionybės architektūros kompleksą.
Kas ypač stebina mokslininkus, tai aiški urbanistinė struktūra: pagrindinės gatvės suformuotos šiaurės–pietų kryptimi ir kertasi su rytų–vakarų arterijomis, o sankirtose įrengtos atviros aikštės. Tokia schema rodo, kad tai ne atsitiktinai susikūrusi oazės gyvenvietė, o sąmoningai suplanuotas administracinis ir ekonominis taškas.
Bažnyčia miesto centre
Gyvenvietės centre aptikta bazilikos tipo bažnyčia, datuojama IV amžiaus viduriu. Pastato padėtis prie vienos pagrindinių gatvių leidžia spręsti, kad šventovė buvo svarbus bendruomenės centras ir formavo miesto viešąjį gyvenimą.
Aplink bažnyčią atidengti gyvenamieji kvartalai su erdviomis salėmis, o dalis namų turėjo skliautuotus stogus iš molinių plytų. Taip pat rasta krosnių, kepyklų pėdsakų, virtuvinių zonų ir akmeninių girnų, todėl tyrėjai gali gana tiksliai rekonstruoti kasdienę mitybą ir buitį.
Gynyba ir keliai per dykumą
Radinių visuma rodo, kad vietovė turėjo ne vien žemdirbišką paskirtį. Miesto pakraščiuose užfiksuoti dviejų sargybos bokštų likučiai ir masyvi įtvirtinta struktūra storomis sienomis, leidžianti kalbėti apie realią gynybos sistemą.
Tokie įtvirtinimai oazėse siejami su poreikiu kontroliuoti judėjimą ir prekybą per Vakarų dykumą. Vėlyvojoje Romos imperijoje oazės buvo svarbios tiek administracijai, tiek tiekimo grandinėms, todėl saugumas ir kelių priežiūra tapo strateginiu klausimu.
200 užrašų fragmentų ir asmeninės istorijos
Tarp reikšmingiausių radinių minimi du itin gerai išlikę namai, siejami su savininkais, kurių vardai išliko šaltiniuose: diakonu Tisous ir Tabibosu. Tyrėjai spėja, kad ankstesnis pastatas galėjo būti vadinamoji namų bažnyčia, kai krikščionių susibūrimai vyko privačiose erdvėse dar iki pagrindinės bazilikos atsiradimo.
Išskirtinę mokslinę vertę turi apie 200 užrašytų keramikos šukių, vadinamų ostrakais. Įrašai graikų ir koptų kalbomis apima kasdienius reikalus: prekybinius sandorius, apskaitą, privačią korespondenciją ir kitus bendruomenės gyvenimo pėdsakus, kurie gali padėti tiksliau suprasti, kaip funkcionavo oazių visuomenė vėlyvojoje antikoje.
Be rašytinių šaltinių, rasta ir gausybė buities radinių: amforų, indų, buteliukų aliejams ar kvapiosioms medžiagoms, molinių lempų bei maisto ruošimo įrankių. Tokie radiniai rodo, kad gyvenvietė buvo savarankiška, gerai organizuota ir palaikė ryšius su platesniais regioniniais mainų tinklais.
Archeologai pabrėžia, kad tolesni tyrimai priklausys nuo konservavimo ir detalaus dokumentavimo, nes didelė dalis informacijos slypi ne vien pastatuose, bet ir smulkiuose sluoksnių pokyčiuose. Jei ostrakų tekstai bus nuosekliai iššifruoti ir publikuoti, ši vietovė gali tapti vienu svarbiausių šaltinių apie IV amžiaus gyvenimą Egipto oazėse.
