CP v2

Tag: Bizantija

  • Archeologai Rusioje rado 1 000 metų amuletą: šventasis karys ir Medūzos motyvas viename

    Rusioje archeologai aptiko maždaug 1 000 metų senumo vario lydinio amuletą, datuojamą XI amžiumi. Dvipusis medalionas išsiskiria netikėtu deriniu: vienoje pusėje pavaizduotas krikščioniškas karys, kitoje – moters galva su plaukais, primenančiais besirangančias gyvates.

    Radiniui dėmesio skiriama todėl, kad jis laikomas apčiuopiamu įrodymu, kaip viduramžių Rusioje krikščioniškos tradicijos sugyveno su gerokai senesniais apsauginiais simboliais. Tokie amuletai regionui būdingi, o jų ikonografijoje dažnai susipina skirtingų epochų ir tikėjimų ženklai.

    Šventasis karys ir neaiški tapatybė

    Kario figūra vaizduojama su skydu ir ietimi, todėl archeologai kelia versiją, kad tai galėtų būti šventasis Teodoras Stratelatas. Krikščioniškoje tradicijoje jis siejamas su pasakojimais apie kovą su pabaisa ar gyvate, o ikonografijoje neretai vaizduojamas kaip ginkluotas karys.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tapatybė nėra galutinai patvirtinta, nes panašūs atributai būdingi ir kitiems šventiesiems kariams. Tokiuose artefaktuose reikšmę lemia ne vien konkretus vardas, bet ir pati apsaugos idėja, kurią perduoda ginkluoto gynėjo vaizdinys.

    Medūza ar bendras blogio simbolis?

    Dar daugiau klausimų kelia antroji pusė, kur matyti moters galva su gyvates primenančiais plaukais. Tai akivaizdžiai primena graikų mitologijos Medūzos motyvą, tačiau mokslininkai atsargiai vertina prielaidą, kad kūrėjas sąmoningai siekė pavaizduoti būtent ją.

    Pasak tyrėjų, tai galėjo būti platesnis tamsos ir pavojingų jėgų simbolis, pritaikytas vietinei apsauginei tradicijai. Tokiu atveju amuletas veikė kaip talismanas, kuriame blogis ne tik įvardijamas, bet ir simboliškai suvaldomas.

    Kodėl šis radinys svarbus?

    Amuletas aptiktas kultūriniame sluoksnyje, datuojamame XI amžiumi, ir tai ypač svarbu vietos radinių chronologijai. Iki šio atradimo iš tos pačios vietovės buvo žinomi keturi panašūs amuletai, tačiau jie siejami su XII–XIV amžiais, tad naujasis egzempliorius istoriją paankstina mažiausiai šimtmečiu.

    Medalionas pagamintas iš vario lydinio, todėl spėjama, kad jis galėjo priklausyti vidurinio sluoksnio žmogui. Netoliese aptikti amatininkų dirbtuvių pėdsakai leidžia svarstyti, jog dirbinys galėjo būti pagamintas vietoje, o ne atgabentas iš kitur.

    Tokie dvipusiai amuletai dažnai siejami su Bizantijos įtaka ir sklaida į Rusios žemes, o kai kuriuose panašiuose dirbiniuose randama ir graikiškų apsauginių įrašų. Tyrėjų vertinimu, šiuo atveju šventojo kario ir gyvatiško motyvo sugretinimas galėjo reikšti gėrio pergalę prieš blogį ir atlikti praktinę apsauginę funkciją kasdieniame gyvenime.

  • Sensacinga X a. moneta: netikėtas radinys atskleidžia, kaip kūrėsi Rusios valstybė

    Sensacinga X a. moneta: netikėtas radinys atskleidžia, kaip kūrėsi Rusios valstybė

    X amžiaus pabaigos sidabrinė moneta, siejama su kunigaikščiu Vladimiru, istorikams tapo reta užuomina apie ankstyvosios Rusios valstybės formavimąsi. Tokių ankstyvų vietinės kaldybos pavyzdžių yra išlikę labai mažai, todėl kiekvienas naujas radinys vertinamas kaip reikšmingas šaltinis.

    Monetos datavimas nukelia į laikotarpį, kai Rytų Europoje sparčiai kito politinis žemėlapis, o Kijevo Rusia stiprino valdovo autoritetą ir administracinę struktūrą. Būtent tuo metu Vladimiras, anot istorikų, konsolidavo valdžią ir ėmėsi sprendimų, vėliau nulėmusių Rusios krikštą.

    Moneta kaip valdžios simbolis

    Šis sidabrinis pinigas buvo ne vien atsiskaitymo priemonė, o politinė žinutė apie valdovo pretenzijas ir valstybės savarankiškumą. Nuosava moneta viduramžiais dažnai reiškė siekį įtvirtinti suverenitetą, sustiprinti valdovo įvaizdį ir suvienodinti ekonominę erdvę.

    Radinio ikonografija atspindi Bizantijos tradicijų įtaką: vienoje pusėje vaizduojamas valdovas, kitoje aptinkami krikščioniški motyvai, siejami su Kristaus atvaizdu. Tokia kompozicija tyrėjams leidžia spręsti, kad politinė valdžia ir religija buvo sąmoningai jungiamos formuojant naują legitimumo modelį.

    Netikėta vieta pakeitė vaizdą

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė tai, kur moneta aptikta: Velikajame Naugarde, toli nuo pietinių centrų, tradiciškai siejamų su ankstyvąja Rusios valdžia. Iki šiol Vladimiro laikų sidabriniai pinigai dažniau buvo siejami su pietinėmis teritorijomis, o šiaurėje jų pėdsakų buvo mažiau.

    Toks radinys rodo, kad jau X amžiaus pabaigoje egzistavo intensyvūs ryšiai tarp šiaurės ir pietų: judėjo prekės, žmonės ir idėjos, o Naugardas veikė kaip svarbus prekybos mazgas. Miesto geografinė padėtis siejo Baltijos regiono maršrutus su platesne Rytų Europos erdve, todėl monetos buvimas čia gali reikšti platesnę politinę ir ekonominę integraciją.

    Ką tai reiškia istorikams?

    Specialistams tokie pinigai svarbūs ir dėl to, kad Vladimiro laikų kaldyba, kaip manoma, truko neilgai, todėl išlikusių egzempliorių skaičius itin ribotas. Kiekviena nauja moneta leidžia tikslinti chronologiją, suprasti valdovo ambicijas ir įvertinti, kaip anksti formavosi administracinė kontrolė skirtinguose regionuose.

    Radinys taip pat padeda geriau paaiškinti, kaip Rusios valdovai kūrė autoritetą tarptautinių įtakų kryžkelėje. Nuosava monetų sistema, ikonografija ir jų paplitimo geografija kartu tampa argumentais, kad šiaurinės žemės į bendrą politinę erdvę buvo įtraukiamos anksčiau, nei manyta iki šiol.

  • Egipte aptiko beveik nepaliestą bizantišką miestą: 200 užrašų keičia istoriją

    Egipte aptiko beveik nepaliestą bizantišką miestą: 200 užrašų keičia istoriją

    Egipto Dahklos oazėje, Ain El-Sabil vietovėje, archeologai atidengė vėlyvojo Romos ir Bizantijos laikotarpio gyvenvietę, kuri išliko neįprastai gerai. Tyrėjai skelbia radę suplanuotą gatvių tinklą, gyvenamuosius namus, gynybinius statinius ir įspūdingą ankstyvosios krikščionybės architektūros kompleksą.

    Kas ypač stebina mokslininkus, tai aiški urbanistinė struktūra: pagrindinės gatvės suformuotos šiaurės–pietų kryptimi ir kertasi su rytų–vakarų arterijomis, o sankirtose įrengtos atviros aikštės. Tokia schema rodo, kad tai ne atsitiktinai susikūrusi oazės gyvenvietė, o sąmoningai suplanuotas administracinis ir ekonominis taškas.

    Bažnyčia miesto centre

    Gyvenvietės centre aptikta bazilikos tipo bažnyčia, datuojama IV amžiaus viduriu. Pastato padėtis prie vienos pagrindinių gatvių leidžia spręsti, kad šventovė buvo svarbus bendruomenės centras ir formavo miesto viešąjį gyvenimą.

    Aplink bažnyčią atidengti gyvenamieji kvartalai su erdviomis salėmis, o dalis namų turėjo skliautuotus stogus iš molinių plytų. Taip pat rasta krosnių, kepyklų pėdsakų, virtuvinių zonų ir akmeninių girnų, todėl tyrėjai gali gana tiksliai rekonstruoti kasdienę mitybą ir buitį.

    Gynyba ir keliai per dykumą

    Radinių visuma rodo, kad vietovė turėjo ne vien žemdirbišką paskirtį. Miesto pakraščiuose užfiksuoti dviejų sargybos bokštų likučiai ir masyvi įtvirtinta struktūra storomis sienomis, leidžianti kalbėti apie realią gynybos sistemą.

    Tokie įtvirtinimai oazėse siejami su poreikiu kontroliuoti judėjimą ir prekybą per Vakarų dykumą. Vėlyvojoje Romos imperijoje oazės buvo svarbios tiek administracijai, tiek tiekimo grandinėms, todėl saugumas ir kelių priežiūra tapo strateginiu klausimu.

    200 užrašų fragmentų ir asmeninės istorijos

    Tarp reikšmingiausių radinių minimi du itin gerai išlikę namai, siejami su savininkais, kurių vardai išliko šaltiniuose: diakonu Tisous ir Tabibosu. Tyrėjai spėja, kad ankstesnis pastatas galėjo būti vadinamoji namų bažnyčia, kai krikščionių susibūrimai vyko privačiose erdvėse dar iki pagrindinės bazilikos atsiradimo.

    Išskirtinę mokslinę vertę turi apie 200 užrašytų keramikos šukių, vadinamų ostrakais. Įrašai graikų ir koptų kalbomis apima kasdienius reikalus: prekybinius sandorius, apskaitą, privačią korespondenciją ir kitus bendruomenės gyvenimo pėdsakus, kurie gali padėti tiksliau suprasti, kaip funkcionavo oazių visuomenė vėlyvojoje antikoje.

    Be rašytinių šaltinių, rasta ir gausybė buities radinių: amforų, indų, buteliukų aliejams ar kvapiosioms medžiagoms, molinių lempų bei maisto ruošimo įrankių. Tokie radiniai rodo, kad gyvenvietė buvo savarankiška, gerai organizuota ir palaikė ryšius su platesniais regioniniais mainų tinklais.

    Archeologai pabrėžia, kad tolesni tyrimai priklausys nuo konservavimo ir detalaus dokumentavimo, nes didelė dalis informacijos slypi ne vien pastatuose, bet ir smulkiuose sluoksnių pokyčiuose. Jei ostrakų tekstai bus nuosekliai iššifruoti ir publikuoti, ši vietovė gali tapti vienu svarbiausių šaltinių apie IV amžiaus gyvenimą Egipto oazėse.

  • Kazachstane aptiko senovinį miestą: monetos ir antspaudai rodo ryšius su Roma, Persija ir Kinija

    Kazachstane aptiko senovinį miestą: monetos ir antspaudai rodo ryšius su Roma, Persija ir Kinija

    Kazachstano Mangystau regione archeologai vis dažniau randa įrodymų, kad čia veikė ne tik klajoklių stovyklos, bet ir išplėtotas senovinis miestas. Karakabako vietovėje aptikti radiniai rodo, kad gyvenvietė galėjo būti svarbus prekybos taškas, jungęs skirtingas Eurazijos erdves.

    Naujausias radinys – keraminis ąsotis, kurį tyrėjai sieja su vietinių amatininkų darbu. Archeologų teigimu, tokie buitiniai indai yra ypač vertingi, nes leidžia spręsti apie kasdienį gyvenimą, mitybą, sandėliavimo įpročius ir gamybos technologijas maždaug prieš 1 400 metų.

    „Net ir paprastas keraminis indas gali tapti raktu į tai, kaip gyveno, kuo prekiavo ir kokias technologijas naudojo šio regiono bendruomenės“, – sakė tyrėjai, apibendrindami pirmines įžvalgas.

    Dar didesnį archeologų susidomėjimą kelia ankstesnių sezonų atradimai, fiksuojami nuo 2017 metų. Skelbiama, kad teritorijoje rasta apie 150 monetų, Bizantijos prekybiniai antspaudai, papuošalai, įvairi keramika, taip pat struktūros, kurios siejamos su senoviniu uostu.

    Tokie radiniai leidžia daryti prielaidą, kad Karakabakas buvo ne atsitiktinė gyvenvietė, o urbanizuotas centras, dalyvavęs regioninėje ir tolimojoje prekyboje. Monetų kilmės įvairovė ir prekybiniai ženklai rodo kontaktus su Viduržemio jūros regionu, Irano pasauliu bei tolimesnėmis kryptimis į Rytus.

    Kas keičiasi Mangystau istorijoje

    Ilgą laiką Mangystau apylinkės dažnai buvo siejamos pirmiausia su klajoklišku gyvenimo būdu ir gyvulininkyste. Tačiau miesto infrastruktūros pėdsakai, dirbtuvių ir prekybos veiklos ženklai leidžia kalbėti apie mišresnį regiono vaizdą, kuriame greta klajoklių galėjo egzistuoti ir nuolatiniai amatininkų bei pirklių centrai.

    Ypatingą reikšmę turi prielaida apie prekybą Kaspijos jūra. Jei uosto interpretacija pasitvirtins, tai reikštų, kad maršrutai čia galėjo remtis ne vien sausumos keliais, bet ir vandens transportu, leidusiu greičiau pervežti krovinius bei palaikyti ryšius tarp skirtingų pakrančių.

    Intriguojanti hipotezė dėl Aspabotos

    Tarp tyrėjų aptarinėjama ir hipotezė, kad Karakabakas gali būti siejamas su Aspabota – senoviniu miestu, minimu antikinėje geografijoje ir siejamu su Klaudijaus Ptolemėjaus laikų žemėlapiais. Tokiu atveju būtų priartėta prie vienos didžiausių Kaspijos regiono istorinių mįslių sprendimo, tačiau tam reikalingi papildomi datavimo ir palyginamieji tyrimai.

    Artimiausiais etapais archeologai tikisi gauti daugiau atsakymų pasitelkdami medžiagų sudėties analizę, keramikos gamybos technologijų tyrimus ir kontekstinį radinių vertinimą. Kuo tiksliau bus nustatyta radinių kilmė ir chronologija, tuo aiškiau bus galima įvertinti Karakabako vietą senųjų prekybos tinklų žemėlapyje.