Tag: Brexit

  • 1921 metų Anglo–airių sutartis: kompromisas, po kurio Airija buvo padalyta į dvi dalis

    Airijos padalijimas į dvi dalis dažnai atrodo tarsi neišvengiama istorijos baigtis, tačiau realybėje jį nulėmė konkretus politinis susitarimas. 1921 metų gruodį pasirašyta Anglo–airių sutartis užbaigė britų valdžią 26 Airijos grafystėse, bet kartu įtvirtino salos padalijimą ir atvėrė kelią pilietiniam karui.

    Vienas pagrindinių sutarties architektų airių pusėje buvo Michaelas Collinsas. Kaip rašo „The Collector“, jis šį susitarimą laikė ne galutine pergale, o tarpine stotele – galimybe vėliau išsikovoti daugiau.

    Sutartis gimė po Airijos nepriklausomybės karo ir 1921 metų liepą paskelbtų paliaubų, kai abi pusės suprato, kad karinė pergalė neatrodo reali. Didžioji Britanija susidūrė su augančia konflikto kaina, tarptautiniu spaudimu ir pertemptais imperijos ištekliais, o airių lyderiai – su partizaninio karo ribomis.

    Tačiau kompromisas turėjo kainą: Airija gavo savivaldą kaip Airijos laisvoji valstybė, bet sutiko su dominijos statusu, priesaika britų karūnai ir šešių grafysčių likimu už naujos politinės ribos. Šis sprendimas iš karto suskaldė revoliucinį judėjimą ir ilgainiui padarė padalijimą sunkiai atšaukiama politine realybe.

    Kaip susiklostė derybų aklavietė

    Britų valdžios galimybės valdyti Airiją tradicinėmis priemonėmis 1921 metais buvo smarkiai susvyravusios. Po Pirmojo pasaulinio karo 1918 metų gruodžio rinkimuose Sinn Féin laimėjo daugumą Airijos mandatų, atsisakė vykti į Vestminsterį ir įkūrė savo parlamentą – Dáil Éireann, paskelbdama Airiją suverenia respublika.

    Šią politinę deklaraciją rėmė Airijos respublikonų armija (IRA), kuri 1919–1921 metais vykdė partizaninę kampaniją. Vietoje atvirų mūšių buvo atakuojama valdžios infrastruktūra: policijos postai, mokesčių surinkimas, žvalgybos tinklai.

    Britų atsakas – papildomų pajėgų siuntimas, tarp jų ir vadinamieji „Black and Tans“ bei Auxiliaries – įsiminė brutaliomis represijomis. Tai gilino visuomenės priešiškumą ir Airijoje, ir už jos ribų, o konfliktas darėsi vis sunkiau valdomas.

    Karo įtampa ypač išryškėjo 1920 metų lapkričio 21 dieną Dubline – dieną, vėliau imtą vadinti Kruvinuoju sekmadieniu. Ryte buvo nužudyti 14 britų žvalgybos pareigūnų ir informatorių, o tą pačią popietę britų pajėgos per GAA futbolo rungtynes Croke Park stadione apšaudė minią – žuvo 14 civilių, tarp jų ir žaidėjas Michaelas Hoganas.

    Sutartis, kuri sukėlė pilietinį karą

    Pasirašius Anglo–airių sutartį, ginčas persikėlė į pačią Airijos politinę širdį. Vieni ją laikė pragmatišku žingsniu, kuris užtikrino savivaldą ir galimybę siekti didesnio suvereniteto ateityje, kiti – išdavyste, nes buvo atsisakoma pilnos respublikos ir pripažįstamas padalijimas.

    Politinis konfliktas netruko tapti kariniu. 1922 metų balandį antisutariminės pajėgos užėmė Four Courts pastatų kompleksą Dubline, o birželį Laisvosios valstybės valdžia, spaudžiama atkurti kontrolę, pradėjo artilerijos apšaudymą – taip įsiplieskė pilietinis karas.

    Pilietinis karas tapo ypač skausmingu, nes buvę bendražygiai atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. 1922 metų rugpjūtį Michaelas Collinsas žuvo per pasalą, o konfliktas paliko gilius randus Airijos politikoje dar daugeliui metų.

    Šis vidaus susipriešinimas turėjo ir ilgalaikę geopolitinę pasekmę: nacionalistų jėgos buvo sutelktos į kovą tarpusavyje, todėl tuo metu, kai buvo svarbiausia, nebeliko vieningo politinio impulso ginčyti Šiaurės Airijos statusą. Padalijimas įsitvirtino.

    Nuo dominijos iki respublikos ir šiandienos padėties

    Nors 1922 metais įkurta Airijos laisvoji valstybė buvo didelis lūžis, ji dar nebuvo pilnai nepriklausoma respublika. Santykis su Londonu keitėsi palaipsniui – per teisinius ir politinius sprendimus, kurie mažino imperijos įtaką.

    Vienas reikšmingiausių žingsnių buvo 1931 metų Vestminsterio statutas, suteikęs dominijoms daugiau įstatymų leidybos savarankiškumo. Vėliau Airijos valdžia ėmėsi ardyti likusius ryšius, įskaitant priesaikos karūnai panaikinimą ir generalgubernatoriaus vaidmens mažinimą.

    Procesas paspartėjo valdant Éamonui de Valerai: 1937 metų Konstitucija įtvirtino naują politinę sandarą, kurioje karūnos vaidmuo buvo gerokai sumenkintas, atsirado prezidento institucija. Galutinis formalus atsiskyrimas įvyko priėmus 1948 metų Airijos Respublikos aktą, įsigaliojusį 1949 metais.

    Tuo pat metu Šiaurės Airija pasinaudojo sutartyje numatyta galimybe likti Jungtinėje Karalystėje, ir būtent tai užtvirtino dviejų politinių erdvių egzistavimą vienoje saloje. Vėlesniais dešimtmečiais šį padalijimą dar labiau įtvirtino socialinė nelygybė, smurtas ir ilgai trukęs konfliktas, vadinamas „The Troubles“.

    Šiuolaikinę sistemą, kuri leidžia šį padalijimą valdyti taikesnėmis priemonėmis, suformavo 1998 metų Didžiojo penktadienio susitarimas. Jame įtvirtintas principas, kad Šiaurės Airijos konstitucinė padėtis gali keistis tik daugumai gyventojų taip nubalsavus.

    Pastaraisiais metais pusiausvyrą komplikavo „Brexit“: JK pasitraukimas iš Europos Sąjungos 2020 metais sukėlė riziką, kad saloje vėl atsiras „kieta“ siena. Siekiant to išvengti, Šiaurės Airijai paliktas dalinis suderinamumas su ES taisyklėmis, tačiau tai sukėlė politinių ginčų tarp unionistų.

    Taigi 1921 metų sutartis ne tik užbaigė vieną karo etapą – ji suformavo padėtį, kuri, nors šiandien valdoma taikos mechanizmais, iki šiol išlieka politiškai jautri ir neišspręsta iki galo.

  • Kaja Kallas: Briuselis po „Brexit“ vis dar „traumuotas“, JK ragina bendradarbiauti žingsnis po žingsnio

    Kaja Kallas: Briuselis po „Brexit“ vis dar „traumuotas“, JK ragina bendradarbiauti žingsnis po žingsnio

    ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas sako, kad Briuselyje po „Brexit“ vis dar juntama „trauma“, todėl Jungtinės Karalystės ir ES santykiai turėtų būti gilinami atsargiai, žingsnis po žingsnio.

    Taip ji kalbėjo susitikusi su Jungtinės Karalystės gynybos sekretoriumi Wesu Streetingu, abiem pusėms rengiantis ES ir JK viršūnių susitikimui, numatytam lapkričio 20 dieną. Apie tai pranešė „Euronews“.

    Pasak K. Kallas, dalis ES pareigūnų ir valstybių narių iki šiol prisimena sudėtingas, neretai karčias derybas po JK sprendimo pasitraukti iš Bendrijos, todėl nauji dideli politiniai projektai kelia atsargumą.

    Jos teigimu, artėjant prie glaudesnės partnerystės pirmiausia verta susitelkti į praktines bendradarbiavimo sritis, o ambicingesnius žingsnius svarstyti vėliau.

    „Tai priklauso nuo Jungtinės Karalystės žmonių ir derybomis pasiekto susitarimo – Briuselyje yra daug „Brexit“ traumuotų žmonių“, – sakė K. Kallas.

    „Šios derybos bus sudėtingos, ir mes dar nesame tam pasirengę“, – pridūrė ji.

    K. Kallas pabrėžė, kad abi pusės yra „labai arti“, o bendradarbiaudamos galėtų būti stipresnės, tačiau ragino judėti nuosekliai ir neperskubėti.

    JK ir ES: dėmesys gynybai prieš grįžimo derybas

    K. Kallas taip pat nurodė, kad artimiausiu metu Jungtinei Karalystei prasmingiau būtų jungtis prie esamų ES gynybos formatų, o ne kelti klausimą dėl galimų derybų sugrįžti į ES.

    W. Streetingas tikino, kad Londonas siekia artimesnio gynybos bendradarbiavimo su ES, nors pernai atsisakė dalyvauti ES 150 mlrd. eurų vertės gynybos paskolų schemoje „Security Action for Europe“ (SAFE).

    Remiantis tuo metu cituotais JK šaltiniais, Londonas nesijungė prie programos, nes nepavyko susitarti su Briuseliu dėl, kaip skelbta, 4–6 mlrd. eurų stojamojo mokesčio, kurį JK Vyriausybė esą laikė neapsimokančiu.

    Tuo pat metu JK politinėje darbotvarkėje išsiskiria naujai išrinkto ministro pirmininko Andy Burnhamo pažadas atkurti ryšius su ES ir stiprinti bendradarbiavimą prekybos, švietimo, energetikos ir gynybos srityse.

    A. Burnhamas taip pat nėra atmetęs galimybės ateityje pradėti derybas dėl JK sugrįžimo į ES kaip visateisės narės, tačiau Briuselyje, pasak straipsnyje aptariamų vertinimų, tvyro nuostata, jog toks procesas būtų ilgas ir politiškai skaldantis.

    W. Streetingas ragino neužbėgti diskusijoms už akių, tačiau ministro pirmininko sprendimą grįžimo temą vėl kelti viešai pavadino politiškai drąsiu.

    Jis taip pat pripažino, kad pasitraukimas iš ES smogė JK ekonomikai ir sumažino šalies galimybes būti tokiai stipriai, kokia galėjo būti.

    Parama Ukrainai ir „Made in Europe“ rizika

    Susitikimuose, pasak publikacijos, daug dėmesio skirta Rusijos tęsiamai agresijai Europoje, įskaitant hibridines atakas, ir didėjančiai Europos atsakomybei teikiant karinę paramą Ukrainai.

    Taip pat aptarta Europos gynybos pramonės bazės ateitis. W. Streetingas teigė, kad žemynui reikia ženkliai plėsti pramoninius pajėgumus, kad būtų galima užtikrinti gynybos poreikius.

    Kartu jis perspėjo, jog ES neturėtų nuslysti į protekcionizmą, kuris galėtų pakenkti pačios Bendrijos tikslams. Šiuos komentarus jis siejo ir su siūlomu „Made in Europe“ pramonės stiprinimo kursu, kuriuo siekiama teikti pirmenybę Europos gamintojams, įskaitant gynybos sektorių.

    JK šiuo metu yra už šios iniciatyvos ribų, nes po „Brexit“ nebepriklauso ES bendrajai rinkai.

  • Lenkai masiškai palieka Angliją: po „Brexit“ realybė šokiruoja, ar dar verta vykti?

    Jungtinėje Karalystėje vis dar gyvena apie 600 000 lenkų, tačiau bendruomenė kasmet mažėja. Prieš maždaug dešimtmetį jų buvo per 1 000 000, o dabar vis daugiau žmonių renkasi grįžti į Lenkiją arba persikelti į kitas Europos valstybes. Pokytį dažniausiai lemia po „Brexit“ pasikeitusios taisyklės, brangstantis gyvenimas ir mažesnis ekonominis patrauklumas.

    Vienas ryškesnių pavyzdžių – Luton apylinkės netoli Londono, kur lenkų kalba iki šiol girdima dažnai. Skaičiuojama, kad maždaug 4 proc. miesto gyventojų namuose vartoja lenkų kalbą, tačiau vietos bendruomenė kalba apie augantį išvykstančiųjų srautą. Žmonės mini, kad tapo sunkiau jaustis stabiliai planuojant ateitį, ypač šeimoms su vaikais.

    Po „Brexit“ ES piliečiams įsigaliojo nauja imigracijos tvarka, todėl daliai atvykstančiųjų atsirado daugiau biurokratinių žingsnių. Norint ilgam įsitvirtinti, svarbus teisėto statuso užsitikrinimas, o darbo rinka vis dažniau reikalauja aukštesnės kvalifikacijos ir geresnių anglų kalbos įgūdžių. Tai ypač juntama sektoriuose, kuriuose anksčiau dominavo žemesnės kvalifikacijos darbai.

    Prie išvykimo sprendimų prisideda ir pragyvenimo kaina, kuri daugelyje Jungtinės Karalystės regionų per pastaruosius metus išaugo. Būsto nuoma, komunalinės išlaidos ir kasdienis krepšelis tapo didesne našta, o atlyginimų augimas ne visada spėja su infliacijos tempu. Dalis žmonių skaičiuoja, kad su panašiomis pajamomis žemyninėje Europoje galima gyventi stabiliau.

    Pasikeitė ir požiūris į emigraciją kaip į greitą būdą pagerinti finansinę padėtį. Ekonominis atotrūkis tarp Jungtinės Karalystės ir Vidurio Europos šalių, įskaitant Lenkiją, sumažėjo, o grįžimą palengvina sustiprėjusios vietinės darbo rinkos. Todėl klausimas, ar verta vykti į Jungtinę Karalystę, vis dažniau priklauso nuo konkrečios profesijos, planuojamo laikotarpio ir galimybių gauti geresnį, kvalifikaciją atitinkantį darbą.

    Ekspertai pabrėžia, kad Jungtinė Karalystė išlieka patraukli aukštos kvalifikacijos specialistams, ypač srityse, kur trūksta darbuotojų. Tačiau tiems, kurie tikisi pradėti nuo mažiau kvalifikuotų darbų, rizikos ir kaštai išaugo: svarbios tampa aiškios įsidarbinimo sąlygos, būsto klausimas ir ilgalaikė teisinė padėtis. Dėl to vis daugiau žmonių priima sprendimą išvykti dar prieš susiduriant su sunkumais.

    Lenkų bendruomenės mažėjimas Jungtinėje Karalystėje tampa platesnės tendencijos dalimi: migracija vis dažniau virsta judėjimu pirmyn ir atgal, o ne vienkrypte kelione. Daliai emigrantų tai reiškia grįžimą ar persikėlimą ten, kur socialinės garantijos, gyvenimo kaštai ir ateities planavimo saugumas atrodo aiškesni.

  • JK premjeras Andy Burnham apie judėjimo laisvės grąžinimą: ko gali tikėtis britai po „Brexit“

    JK premjeras Andy Burnham apie judėjimo laisvės grąžinimą: ko gali tikėtis britai po „Brexit“

    Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Andy Burnham pareiškė esantis atviras diskusijai dėl Europos Sąjungos judėjimo laisvės principo sugrąžinimo. Ši tema vėl iškilo prieš numatomą JK ir ES viršūnių susitikimą Briuselyje, kuriame abi pusės tikisi susitarti dėl kelių praktinių bendradarbiavimo krypčių.

    Pasak premjero, po „Brexit“ pasikeitė migracijos pobūdis, todėl šaliai reikalingas aiškus ir atviras pokalbis apie tai, kokių sprendimų reikia darbo rinkai, viešosioms paslaugoms ir ekonomikai. Jis užsiminė, kad judėjimo laisvės klausimas gali grįžti į darbotvarkę kaip platesnių santykių su ES peržiūros dalis.

    Kas keistųsi britams?

    Judėjimo laisvė ES kontekste reiškia galimybę ES piliečiams gyventi ir dirbti kitoje valstybėje narėje, o taip pat abipuses teises ir JK piliečiams. Jei JK siektų grįžti prie panašios sistemos, tai galėtų palengvinti darbuotojų trūkumą kai kuriuose sektoriuose, tačiau kartu iškart sukeltų politinių ginčų dėl imigracijos masto ir kontrolės.

    Burnham akcentavo, kad jam svarbu įvertinti, kaip pasikeitė migracijos srautai po JK pasitraukimo iš ES 2020 metais. Jis teigė, kad anksčiau migracija dažniau būdavo trumpalaikė, o dabar jos balansas, jo vertinimu, yra kitoks.

    „Turime sąžiningai pasikalbėti apie tai, kaip pasikeitė migracija po „Brexit“ ir ką tai reiškia mūsų šalies kasdienybei“, – sakė Andy Burnham.

    „Raudonos linijos“: euro ir Šengeno nebus

    Kartu premjeras bandė gesinti spekuliacijas dėl gilesnės integracijos: jis teigė nematantis scenarijaus, kuriame rekomenduotų Jungtinei Karalystei prisijungti prie euro zonos ar Šengeno erdvės. JK iki „Brexit“ nebuvo Šengeno dalis, todėl šie klausimai, jo teigimu, nėra svarstytinas kompromisas.

    Politinė reakcija Jungtinėje Karalystėje jau aštrėja. Reform UK lyderis Nigelas Farage’as Burnham pastabas pavadino „Brexit“ idėjos išdavyste, o tai signalizuoja, kad bet koks realus posūkis judėjimo laisvės link turėtų didelę kainą vidaus politikoje.

    Ką JK ir ES tikisi sutarti?

    Prieš lapkričio 20 dieną planuojamą susitikimą abi pusės viešai įvardija pragmatinius tikslus. Tarp galimų susitarimų minimi sprendimai dėl maisto ir gėrimų prekybos taisyklių, jaunimo mobilumo schemų ir bendradarbiavimo klimato politikos srityje, įskaitant taršos leidimų prekybos mechanizmus.

    Kadangi ankstesni įsipareigojimai ribojo grįžimą prie laisvo judėjimo, bet koks didesnis poslinkis gali būti siejamas su politiniu mandatu ateityje. Premjeras leido suprasti, kad, jei prireiktų esminių pokyčių, jie galėtų būti keliami į platesnę politinę darbotvarkę artėjant kitiems visuotiniams rinkimams.

  • JK premjeras Andy Burnham: santykiai su ES nebetenkina – ko Londonas tikisi lapkričio viršūnių susitikime

    JK premjeras Andy Burnham: santykiai su ES nebetenkina – ko Londonas tikisi lapkričio viršūnių susitikime

    Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Andy Burnham pareiškė, kad dabartinis santykių su Europos Sąjunga modelis Londonui „nėra pakankamai geras“, ir prieš artėjantį JK–ES viršūnių susitikimą paragino atvirai kalbėtis dėl naujo bendradarbiavimo formato. Premjeras teigė, kad pokyčiai būtini, jei šalis rimtai siekia spartinti ekonomikos augimą, geriau valdyti migraciją ir stiprinti saugumą.

    Kalbėdamas parlamente, A. Burnham pabrėžė, kad vyriausybė neturėtų „nusisukti“ nuo galimybių priartinti JK prie ES, o svarbiausias artimiausias tikslas – pasiekti apčiuopiamą rezultatą lapkričio 20 dieną numatytame viršūnių susitikime. Jis taip pat akcentavo, kad dėl esminių sprendimų visuomenė turės lemiamą žodį kiekviename etape.

    Kas bus ant stalo?

    Premjero teigimu, derybų darbotvarkėje daugiausia dėmesio planuojama skirti ekonomikos augimui ir nelegalios migracijos kontrolei. Tarp konkrečių klausimų, kuriuos JK mato kaip realistiškus susitarimams, minimi maisto ir gėrimų prekybos palengvinimai, energetikos sistemų sujungimas, bendradarbiavimas dėl emisijų prekybos ir jaunimo mainų ar patirties įgijimo schema.

    A. Burnham pastaraisiais mėnesiais ne kartą signalizavo norą ilgainiui glaudinti ryšius su Bendrija, o viename iš pasisakymų buvo užsiminęs, kad tarp svarstomų krypčių gali būti ir platesnės integracijos scenarijai. Jo vertinimu, „Brexit“ padarė daugiau žalos nei naudos, o aiški ilgalaikė strategija dėl santykių su didžiausia JK rinka esą yra būtina.

    „Aiškaus kelio į šio amžiaus pabaigą neturėsime, kol neapsispręsime dėl ilgalaikių santykių su didžiausia mūsų rinka“, – sakė A. Burnham.

    Vidaus politika ir kritika

    Tuo pat metu JK viduje stiprėja politinė trintis: dešiniojo sparno politikai ir dalis opozicijos kaltina leiboristų vadovaujamą vyriausybę bandymu iš naujo atverti visuomenę skaldžiusias „Brexit“ diskusijas. Konservatorių lyderė Kemi Badenoch viešai teigė, kad premjeras esą ardo pasitraukimo susitarimo pamatus ir nesugebės išsiderėti geresnių sąlygų.

    Šis ginčas atspindi platesnę dilemą, su kuria JK susiduria po pasitraukimo iš ES: verslo bendruomenė ir dalis visuomenės tikisi mažiau biurokratijos prekyboje ir stabilesnių taisyklių, tačiau politiškai jautrūs klausimai, tokie kaip judėjimo laisvė ar teismų kompetencijos, išlieka raudonos linijos daliai rinkėjų.

    Incidentas RAF Fairford bazėje

    A. Burnham parlamente palietė ir saugumo temą, komentuodamas incidentą RAF Fairford oro bazėje, įvykusį rugsėjo pabaigoje. Premjeras sakė, kad šis atvejis „beveik neabejotinai“ buvo nukreiptas ir koordinuotas Irano Islamo revoliucijos gvardijos korpuso, ir pabrėžė, kad JK netoleruos tokių grėsmių.

    Po įvykio buvo sulaikyti keli asmenys, įtariami veikla, susijusia su sprogmenimis, taip pat galimu teroro akto rengimu. Policija vėliau patvirtino, kad visi įtariamieji paleisti už užstatą, o specializuotos pajėgos tęsia tyrimą ir tikrina visas įmanomas versijas.

    RAF Fairford bazė yra reikšmingas JAV karinių oro pajėgų infrastruktūros taškas Europoje, siejamas su logistika ir sąjungininkų operaciniu pasirengimu. JAV šiuo metu iš bazės yra išvedusios bombonešius, o incidentas papildomai paaštrino Londono retoriką dėl priešiškų valstybių veiklos ir vidaus saugumo grėsmių.

    Artėjantis JK–ES viršūnių susitikimas, vyriausybės teigimu, bus bandymas vienu metu spręsti dvi jautrias darbotvarkes: atkurti pragmatiškesnę ekonominę sąveiką su Bendrija ir parodyti, kad saugumo bei migracijos klausimais Londonas sieks griežtesnio, o ne laisvesnio režimo.

  • Farage’as žada šoką Britanijai: „Reform UK“ siūlo iki 5 metų stabdyti prieglobsčio sistemą

    Farage’as žada šoką Britanijai: „Reform UK“ siūlo iki 5 metų stabdyti prieglobsčio sistemą

    Nigelo Farage’o vadovaujama „Reform UK“ paskelbė sieksianti, jei laimėtų rinkimus, iki penkerių metų sustabdyti Jungtinės Karalystės prieglobsčio sistemą. Politikas šią idėją pristatė spaudos konferencijoje Kente, akcentuodamas nelegalius kirtimus per Lamanšą mažomis valtimis.

    Pasak Farage’o, šalies institucijos esą prarado kontrolę ir nebežino, kas yra atvykę į Jungtinę Karalystę. Jis teigė, kad pagrindinis tikslas būtų nacionalinis saugumas, griežtesnis sulaikymas ir deportacijos už neteisėtą atvykimą.

    „Mes sustabdysime prieglobsčio sistemą iki penkerių metų, nes šalis atsidūrė itin prastoje situacijoje“, – sakė Nigelas Farage’as.

    „Reform UK“ taip pat kartoja pažadą per pirmąsias 100 valdžios dienų visiškai sustabdyti kirtimus mažomis valtimis. Vis dėlto Jungtinėje Karalystėje kiti visuotiniai rinkimai pagal dabartinį grafiką turėtų vykti 2029 metais, todėl tai kol kas yra politinė programinė nuostata, o ne artimiausias sprendimas.

    Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, spalio 5–15 dienomis į Jungtinę Karalystę 15 valčių atplukdė 1 066 migrantus. Ministerija viešai teigia padariusi pažangą mažinant atvykimų skaičių, tačiau pabrėžia, kad priemones reikia griežtinti toliau.

    Politinis ginčas vyksta ir dėl bendresnių prieglobsčio tendencijų. Ministerijos skelbti duomenys rodo, kad prieglobsčio prašymų skaičius buvo pasiekęs 109 662 per metus iki 2025 metų rugsėjo, o vėliau ėmė mažėti, nors išliko didesnis nei daugelyje metų tarp 2003 ir 2022 metų.

    Leiboristų ir „Reform UK“ konfliktas

    „Reform UK“ kaltina leiboristus visiškai praradus sienų kontrolę, o valdančioji partija pabrėžia, kad kirtimų mažomis valtimis dinamika pastaraisiais metais leidosi. Farage’as šiuos teiginius viešai vadina sunkiai paaiškinamais, akcentuodamas visuomenės nepasitenkinimą migracijos valdymu.

    Ekspertai primena, kad prieglobsčio sistemos stabdymas susidurtų su rimtais teisiniais iššūkiais. Jungtinė Karalystė yra įsipareigojusi tarptautinei pabėgėlių apsaugos sistemai, o bet kokie ribojimai praktikoje paprastai atsiduria teismų ir žmogaus teisių priežiūros institucijų akiratyje.

    Brexit šešėlis ir santykiai su Europa

    Kalbėdamas Kente Farage’as vėl grįžo prie 2016 metų Brexit referendumo, teigdamas, kad vienas svarbiausių išstojimo iš Europos Sąjungos motyvų buvo noras griežčiau kontroliuoti migraciją. Jis kaltino tiek konservatorius, tiek leiboristus esą neištesėjus šių lūkesčių.

    Tuo pat metu politinę darbotvarkę veikia ir diskusijos dėl artimesnių ryšių su Europa. Premjeras Andy Burnham yra užsiminęs, kad glaudesni santykiai su Europos Sąjunga ir įvairūs bendradarbiavimo formatai galėtų būti svarstomi kaip ilgalaikės strategijos dalis, o tai aštrina politines linijas migracijos tema.

    „Reform UK“ populiarumą iš dalies augina griežta antiimigracinė retorika, tačiau partiją pastaraisiais mėnesiais slėgė ir skandalai dėl aukų bei finansavimo skaidrumo. Tai gali tapti vienu iš veiksnių, lemiančių, ar radikalesni siūlymai taps realia politine kryptimi, ar liks rinkimine taktika.

  • Lenkija kyla Europos prekybos žemėlapyje: tapo 7-a Italijos partnere ir aplenkė Jungtinę Karalystę

    Lenkija stiprina pozicijas Europos prekybos žemėlapyje ir vis dažniau minima tarp svarbiausių didžiųjų ES ekonomikų partnerių. Italijos statistikoje šalis jau pakilo iki septintos vietos ir pagal prekybos apyvartą aplenkė Jungtinę Karalystę.

    Šį pokytį iš dalies paaiškina „Brexit“ padariniai: Jungtinė Karalystė pasitraukė iš bendrosios ES rinkos, o tai apsunkino prekių ir paslaugų mainus su Bendrijos valstybėmis. Dėl to Londono prekybos balansas su ES išliko neigiamas, o Italijos ir Jungtinės Karalystės prekyboje taip pat fiksuotas deficitas.

    Prekybos apimtys auga

    Italijos verslui Lenkija atrodo kaip didelė, maždaug 37 mln. gyventojų rinka, kurioje, kaip ir Italijoje, dominuoja mažos ir vidutinės įmonės. Investuotojus papildomai traukia pramonės plėtrai palankios sąlygos ir investicijų skatinimo mechanizmai.

    Italijos ambasadorius Lenkijoje Luca Franchetti Pardo akcentavo, kad dvišalė prekių apyvarta 2025 metais siekė 36,7 mlrd. eurų, o Italijos eksportas į Lenkiją per metus paaugo 5,9 proc. Pasak jo, 2026 metų pradžioje augimo tempas išliko, o per pirmus penkis mėnesius apyvarta buvo 4,9 proc. didesnė nei prieš metus.

    Tarp svarbiausių Italijos eksporto į Lenkiją grupių minimos mašinos, metalai ir metalo gaminiai bei transporto priemonės, kurių vertė siekė apie 8,8 mlrd. eurų. Lenkijos eksporte į Italiją ryškiausios pozicijos buvo transporto priemonės bei elektros ir elektronikos įranga, iš viso apie 6,4 mlrd. eurų.

    Nuo pigios gamybos prie technologijų

    Ekspertai pabrėžia, kad Italijos įmonių požiūris į Lenkiją keičiasi: šalis vis rečiau vertinama vien kaip pigi gamybos bazė. Vis daugiau dėmesio skiriama technologiniam bendradarbiavimui, aukštesnės pridėtinės vertės sektoriams ir bendriems produktų kūrimo projektams.

    „Idealus modelis nebėra toks, kad Italijos centrinė būstinė kuria, o Lenkijos dukterinė įmonė tik įgyvendina“, – sakė Emiliano Caradonna.

    Jo vertinimu, konkurencingumą Europoje Lenkijai stiprina keli veiksniai: pakankamai didelė vidaus rinka, strategiška geografinė padėtis tarp Vakarų Europos ir Baltijos regiono, taip pat inžinerijos, informacinių technologijų ir finansų kompetencijos. Prie to prisideda ir ES investicijos į infrastruktūrą, energetiką, gynybą bei skaitmenizavimą.

    Kartu verslas įvardija ir iššūkius, kurie gali riboti plėtrą: reguliacinio stabilumo stoka, brangstanti darbo jėga, energetikos transformacijos kaštai ir kai kurių kompetencijų trūkumas. Šie veiksniai lemia, kad įmonės vis daugiau dėmesio skiria našumui, automatizacijai ir procesų skaitmeninimui, įskaitant DI sprendimus.

    Lenkijos įmonės įsitvirtina Italijoje

    Prekyba ir investicijos tampa vis mažiau vienpusės: Lenkijos bendrovės taip pat plečia veiklą Italijoje. Šalies rinkoje matomos logistikos, mažmeninės prekybos, informacinių technologijų ir parodų bei renginių paslaugų įmonės.

    Lenkijos centrinio banko duomenimis, sukaupta Lenkijos tiesioginių investicijų Italijoje vertė 2024 metų pabaigoje siekė 358,2 mln. eurų. Per metus tai buvo beveik 50 proc. šuolis nuo 243,3 mln. eurų 2023 metų pabaigoje.

    Augant prekybai ir investicijoms, analitikai tikisi, kad Lenkijos vaidmuo Vidurio Europoje ir tiekimo grandinėse išliks svarbus, ypač didėjant infrastruktūros ir pramonės modernizavimo poreikiui. Italijos verslui tai reiškia ne tik naują pardavimo rinką, bet ir partnerį, su kuriuo vis dažniau siejama technologinė plėtra.

  • Andy Burnham apie „Brexit“ peržiūrą: kokius JK ir ES santykių scenarijus jis žada pateikti šiemet

    Andy Burnham apie „Brexit“ peržiūrą: kokius JK ir ES santykių scenarijus jis žada pateikti šiemet

    Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Andy Burnham pažadėjo imtis ambicingiausios „Brexit“ peržiūros nuo tada, kai šalis paliko Europos Sąjungą. Kalbėdamas Liverpulyje vykusioje metinėje partijos konferencijoje jis teigė, kad dabartiniai planai taisyti ankstesnės vyriausybės susitarimą yra nepakankami.

    Burnhamas akcentavo, kad pasitraukimas iš ES, jo vertinimu, Jungtinei Karalystei atnešė daugiau žalos nei naudos. Tačiau jis kol kas neįvardijo greitų sprendimų ir neskelbė, kurį konkretų kelią rinksis jo vyriausybė.

    „Vėliau šiais metais JK ir ES viršūnių susitikime išdėstysiu, kokias matau skirtingas ilgalaikių santykių su Europos partneriais galimybes“, – sakė Andy Burnhamas.

    Ministras pirmininkas pabrėžė sieksiantis rasti politinį sutarimą dėl vieno pasirinkimo, kuris suteiktų aiškumo tiek vidaus politikai, tiek ekonomikai. Jo teigimu, dabar svarbiausia apibrėžti kryptį, o ne toliau gyventi neapibrėžtumo sąlygomis.

    Nors Burnhamas viešai neįvardijo konkrečių variantų, politinėje erdvėje minimi keli keliai: grįžimas į bendrąją ES rinką, prisijungimas prie muitų sąjungos arba platesnė reintegracija į ES struktūras. Bet kuris iš šių sprendimų reikštų reikšmingą dabartinių politinių įsipareigojimų peržiūrą ir tikėtina taptų būsimų rinkimų programos dalimi.

    Vyriausybės atstovai kol kas vengia iš anksto nubrėžti raudonąsias linijas, todėl viešojoje erdvėje daugėja interpretacijų, ką iš tiesų reiškia pažadas, kad „niekas nėra nubraukta nuo stalo“. Tuo pat metu dalis partijos narių ragina neapsiriboti kosmetinėmis pataisomis ir siekti gilesnio santykių perkrovimo.

    Numatomas JK ir ES viršūnių susitikimas turėtų apimti ir praktinius klausimus, kurie tiesiogiai veikia verslą ir gyventojus: žemės ūkio prekybos taisykles, jaunimo vizų režimą bei bendradarbiavimą dėl anglies dioksido emisijų mažinimo. Šios temos gali tapti tramplinu platesnėms deryboms dėl naujo politinio ir ekonominio santykių modelio.

    Europos pusėje Burnhamo signalai sutinkami atsargiai, bet su aiškiu lūkesčiu, kad Londonas apsispręs, ko siekia ilgalaikėje perspektyvoje. Tuo metu Jungtinės Karalystės vidaus politikoje aštrėja kritika, jog bet koks artėjimas prie Briuselio gali atgaivinti senus konfliktus ir gilinti visuomenės susiskaldymą.

    Artimiausi mėnesiai parodys, ar Burnhamui pavyks suformuluoti realistišką planą, kuriame būtų suderinti ekonominiai interesai, migracijos ir reguliavimo klausimai bei politinė valia parlamente. Sprendimų laukiama iki metų pabaigos, kai abi pusės tikisi susitikimą surengti dar šiais metais.

  • Trumpo atstovas rėžė Londonui: renkatės Briuselį, o ne Ameriką – kas bus su prekybos sutartimi?

    Trumpo atstovas rėžė Londonui: renkatės Briuselį, o ne Ameriką – kas bus su prekybos sutartimi?

    JAV prekybos atstovas Jamiesonas Greeris pareiškė, kad Jungtinės Karalystės siekis laikytis Europos Sąjungos taisyklių apsunkina planus plėsti praėjusiais metais sudarytą prekybos susitarimą su Donaldo Trumpo administracija. Jo teigimu, Londonas po „Brexit“ taip ir neišnaudojo didesnės reguliacinės laisvės.

    Interviu laikraščiui „Financial Times“ Greeris sakė, kad JAV pusė tikėjosi ryškesnio britų posūkio į liberalesnę prekybos politiką, ypač prekių standartų srityje. Pasak jo, derybose nuolat atsiremiama į argumentą, kad sprendimus reikia derinti su ES pozicija.

    „Jūs esate laisvi nuo ES, tai kodėl neatsiveriate labiau ir nepriimate amerikietiškų standartų prekių? Bet atsakymas dažnai būna, kad reikia palaukti, ką pasakys ES“, – sakė Jamiesonas Greeris.

    Šie komentarai nuskambėjo Jungtinės Karalystės vyriausybei svarstant glaudesnį bendradarbiavimą su ES po „Brexit“ laikotarpio. Dabartinis ministras pirmininkas Andy Burnham viešai pabrėžė, kad visuomenė pavargo nuo aiškios krypties stokos, o dalis verslo tikisi stabilesnių santykių su pagrindine eksporto rinka.

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas per vizitą Londone taip pat signalizavo, kad Paryžius ir Londonas pasirengę kalbėtis apie platesnį Jungtinės Karalystės santykių atnaujinimą su ES. Tikimasi, kad iki metų pabaigos gali įvykti svarbus ES ir Jungtinės Karalystės aukščiausio lygio susitikimas, kuriame būtų aptartos prekybos, saugumo ir reguliacinio suderinamumo kryptys.

    Kontekstas jautrus ir dėl ankstesnio prekybos susitarimo su JAV. 2025 metais paskelbtas susitarimas numatė tarifų mažinimą kai kurioms britiškoms prekėms, tarp jų prabangiems automobiliams, taip pat plienui ir aliuminiui, po to, kai Vašingtonas buvo įvedęs plataus masto muitų paketą partneriams.

    Tačiau didžiausi ginčai kilo dėl žemės ūkio ir maisto standartų. Jungtinė Karalystė ne kartą kartojo, kad papildomas JAV produktų importas neturėtų mažinti britiškų maisto saugos reikalavimų, o viešojoje erdvėje ypač jautriai vertintos diskusijos dėl paukštienos apdorojimo ir jautienos gamybos praktikų.

    Greerio pastabos atspindi platesnę problemą, su kuria susiduria Londonas: vienu metu išlaikyti sklandžią prekybą su ES ir tuo pačiu maksimaliai išplėsti prieigą prie JAV rinkos. Ekspertai pabrėžia, kad kuo labiau Jungtinė Karalystė derina taisykles su ES, tuo mažiau erdvės lieka atskirai pripažinti JAV standartus, ypač maisto, chemijos ir pramonės sertifikavimo srityse.

    Kita jautri derybų tema – vaistai ir jų kainodara. Straipsnyje minėta, kad siekdama išvengti JAV muitų kai kuriems farmacijos produktams Jungtinė Karalystė sutiko mokėti didesnes kainas už dalį vaistų, o tai kelia politinių klausimų dėl ilgalaikio poveikio sveikatos sistemai ir biudžetui.

    Artimiausiais mėnesiais Londonui teks apsispręsti, ar prioritetas bus gilesnis ekonominių taisyklių suderinimas su ES, ar didesnė derybinė laisvė su JAV. Abi kryptys gali duoti naudos, tačiau kiekviena jų reiškia ir kompromisus, kurie ypač ryškūs jautriausiuose sektoriuose: maisto standartų, pramonės reguliavimo ir vaistų rinkos.

  • ES vėl pasirinko tylą: Islandija referendume pasakė ne narystei – ir skamba Brexit aidas

    ES vėl pasirinko tylą: Islandija referendume pasakė ne narystei – ir skamba Brexit aidas

    Europos Sąjunga dar kartą pasirinko itin santūrų toną, kai Islandijos rinkėjai referendume nusprendė neatnaujinti derybų dėl narystės ES. Balsai pasiskirstė beveik perpus: 52,8 proc. pasisakė prieš, 47,2 proc. – už, o kampanija šalyje paliko ryškų susiskaldymo pėdsaką.

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen viešai rezultato nekomentavo, o institucijos poziciją iš esmės apsiribojo formuluote, kad Briuselis „atsižvelgė“ į balsavimą. Tuo tarpu Europos Vadovų Tarybos pirmininko António Costa atstovas pabrėžė, jog ES gerbia demokratinį islandų pasirinkimą ir laiko Islandiją artima partnere.

    Tokia laikysena atgaivino seną diskusiją: ar institucinis neutralumas referendumuose, kurie tiesiogiai paliečia pačią ES, nėra politiškai žalingas. Kritikai teigia, kad tyla suteikia daugiau erdvės emociniams argumentams ir dezinformacijai, o šalininkai primena, jog aktyvi Briuselio kampanija lengvai gali būti išnaudota kaip spaudimo įrodymas.

    Vyriausybės prašymas nesikišti

    Islandijos valdžia Briuseliui aiškiai signalizavo, kad referendumas yra vidaus politikos klausimas. Premjerė Kristrún Frostadóttir dar prieš balsavimą pabrėžė, jog sprendimas pradėti derybas ar jų nepradėti priklauso tik islandams, todėl nereikalingas „neprotingas kišimasis“.

    Kartu ji pripažino, kad gyventojams kylant klausimų apie ES, natūralu tikėtis atsakymų iš pačių europinių institucijų. Ši taktika sutapo su proeuropietiškos stovyklos siekiu sumažinti įtampą ir akcentuoti, kad kalbama tik apie derybų atnaujinimą, o ne apie galutinę narystę.

    „Tai nėra balsavimas dėl narystės, nes jei derybos būtų atnaujintos ir pasiektas susitarimas, vėliau vis tiek vyktų atskiras referendumas“, – sakė Kristrún Frostadóttir.

    Žvejyba, ekonomika ir tapatybė

    Didžioji kampanijos dalis sukosi apie ekonomiką. Derybų šalininkai argumentavo, kad narystė galėtų sumažinti skolinimosi kainą, stabilizuoti valiutos svyravimus ir priartinti šalį prie euro įvedimo, kas, jų teigimu, sustiprintų finansinį saugumą.

    Priešininkai labiausiai akcentavo suverenumą ir praktines pasekmes žvejybai bei žemės ūkiui – sektoriams, kurie Islandijoje turi ne tik ekonominę, bet ir politinę reikšmę, ypač regionuose. Jie įspėjo, kad ES taisyklės galėtų pakeisti kvotų ir išteklių valdymo principus, o tai rinkėjams tapo vienu jautriausių klausimų.

    „Tai buvo ne vien apie ekonominius interesus. Argumentai prieš derybas daugeliui pasirodė artimesni Islandijos tapatybei“, – sakė Huldа Þórisdóttir.

    Brexit šešėlis ir Briuselio pamokos

    ES atsargumas Islandijoje dažnai lyginamas su 2016 metų Jungtinės Karalystės referendumu dėl pasitraukimo iš ES. Tuomet Londonas taip pat ragino Bendrijos institucijas nesikišti, o Briuselis, vengdamas tiesioginės politinės konfrontacijos, iš esmės laikėsi atokiau nuo kampanijos.

    Kritikai primena, kad po Brexit ne kartą buvo pripažinta: melagingiems teiginiams ir manipuliacijoms viešojoje erdvėje dažnai nebuvo atsakyta laiku. Kita vertus, dalis ekspertų pabrėžia, kad bet kokia aktyvesnė ES pozicija galėjo sukelti priešingą efektą ir tapti papildomu argumentu euroskeptikams.

    Islandijos atvejis parodė, kaip greitai klausimas dėl derybų formato gali virsti principiniu ginču apie suverenumą. Šalies nepriklausomybė, įtvirtinta 1944 metais po atsiskyrimo nuo Danijos, ir šiandien išlieka stiprus politinis motyvas, kurį kampanijoje sėkmingai išnaudojo „ne“ stovykla.