Tag: Bronzos amžius

  • Vengrijoje, 1596 metų mūšio lauke, aptiktas vėlyvojo bronzos amžiaus lobis: jam – apie 3 000 metų

    Vengrijoje, 1596 metų mūšio lauke, aptiktas vėlyvojo bronzos amžiaus lobis: jam – apie 3 000 metų

    Vengrijoje, netoli Mezőkeresztes miestelio, archeologai 1596 metų mūšio vietovėje aptiko netikėtą radinį – vėlyvojo bronzos amžiaus lobį, kuriam yra maždaug 3 000 metų.

    Iš pradžių manyta, kad po žeme slypi bronzinis indas ir dvi spiralinės rankų puošmenos, tačiau vėliau laboratorijoje paaiškėjo, kad radinys gausesnis, skelbia BBC.

    Ši teritorija žinoma dėl 1596 metų spalį vykusio reikšmingo Penkiolikmečio karo mūšio, kuriame Osmanų imperijos pajėgos susirėmė su Habsburgų koalicija. Būtent šio konflikto materialių pėdsakų tyrinėtojai čia ieško jau apie dešimtmetį.

    Vis dėlto po žeme atsidūręs lobis pasirodė esąs gerokai senesnis už patį mūšį: pagal dirbinių formą ir dekorą jis datuojamas XIII–XI amžiumi prieš mūsų erą.

    Kaip radinys buvo aptiktas

    Radinys iškilo per lauko tyrimus, kuriuose dalyvavo ir savanoriai su metalo detektoriais. Vienas jų, Zoltánas Vágó, užfiksavo signalą, rodantį metalinį objektą po žemės paviršiumi.

    Pradėjus kasinėjimus, archeologai aptiko bronzinį indą ir spiralinius papuošalus, skirtus nešioti ant rankų. Toks komplektas leido iš karto įtarti, kad tai – bronzos amžiaus depozitas.

    Į laboratoriją perkeltas visas depozitas

    Įdomu tai, kad archeologai nesirinko įprasto kelio iškasti daiktus atskirai. Jie nusprendė perkelti visą depozitą kartu su jį supančiu gruntu į laboratoriją, kad būtų išsaugota pirminė artefaktų padėtis.

    Laboratorijoje žemė buvo šalinama pamažu – sluoksnis po sluoksnio. Kiekvienas etapas dokumentuotas fotografijomis ir trimatėmis (3D) rekonstrukcijomis.

    Būtent taip buvo aptiktas dar vienas spiralinis papuošalas, kuris nebuvo matomas pirminių darbų vietoje metu. Paaiškėjo, kad komplektą sudaro ne dvi, o trys spiralinės rankų puošmenos ir bronzinis indas.

    Tyrėjai neatmeta, jog toliau valant radinį gali paaiškėti ir daugiau smulkių detalių, anksčiau pasislėpusių grunte.

    Ką gali atskleisti tolesni tyrimai

    Tokie lobiai, kai vertingi bronziniai daiktai sudedami į indus ir užkasami žemėje, vėlyvajame bronzos amžiuje buvo žinoma praktika. Tačiau kodėl būtent šis rinkinys buvo paslėptas, kol kas neaišku – tai galėjo būti ritualinis depozitas, atsargų slėptuvė ar sprendimas, kurį lėmė šiandien nebeatsekamos aplinkybės.

    Kituose tyrimų etapuose planuojamos ir cheminės analizės, įskaitant Py-GC/MS metodą, galintį padėti identifikuoti ant indo ar papuošalų išlikusias organinių medžiagų liekanas.

    Taip pat numatyta tirti dirvožemio mėginius – ieškant žiedadulkių ir kitų biologinių pėdsakų. Tokie duomenys galėtų priartinti prie atsakymo, kas kadaise buvo laikoma bronziniame inde ir kaip jis buvo naudojamas.

  • Netoli Trojos aptikta nežinoma priešistorinė gyvenvietė: išdavė neįprasta keramika

    Netoli Trojos aptikta nežinoma priešistorinė gyvenvietė: išdavė neįprasta keramika

    Netoli Trojos archeologai aptiko iki šiol rašytiniuose šaltiniuose neminėtą priešistorinę gyvenvietę – Yaylatepe Höyük. 2024 metais identifikuotoje vietoje rasti radiniai rodo, kad žmonės čia galėjo gyventi labai ilgą laiką – nuo vėlyvojo chalkolito pabaigos iki vėlyvojo bronzos amžiaus pradžios.

    Apie tyrimų rezultatus pranešta žurnale „Arkeoloji Dergisi“. Didžiausio mokslininkų dėmesio sulaukė keramikos šukės su tamsiais, banguotais paviršiaus pėdsakais – tokie ženklai atsiranda glotninant indus specialiu įrankiu.

    Panašūs keramikos dirbiniai anksčiau buvo žinomi iš vidurinio bronzos amžiaus laikotarpio Beycesultan vietovėje vakarų Anatolijos gilumoje. Tačiau iki šiol jų nepavyko aptikti Çanakkale regione, įskaitant pačią Troją ar Maydos vietovę.

    Toks neatitikimas leidžia spėti, kad Yaylatepe gyventojai palaikė kultūrinius ryšius su tolimesniais Anatolijos regionais. Kitaip tariant, ši gyvenvietė galėjo būti platesnių kontaktų tinklo dalis, o ne tik vietinis Trojos apylinkių taškas.

    Ką parodė keramikos analizė

    Tarp radinių aptikta ir Trojos regionui būdingesnių dirbinių. Archeologai mini ankstyvajam bronzos amžiui būdingą indo dugno fragmentą, dubenį su raudonu kryžiumi bei indus, padengtus raudona plokšte.

    Tyrėja išanalizavo 54 diagnostines keramikos šukes, surinktas per paviršinius tyrimus 2024 ir 2026 metais. Maždaug 60 proc. jų buvo pagamintos žiedžiant, o bent 12 fragmentų turi požymių, rodančių greitaeigio puodžiaus rato naudojimą.

    Dalis indų pagaminti iš plonos, vienalytės ir kruopščiai paruoštos molio masės, daugiau nei pusė pavyzdžių – gerai išdegti. Tai rodo gana aukštą amatininkystės specializacijos lygį.

    Gyvenvietės paviršiuje rasta ir kitų kasdienybę atspindinčių dirbinių: terakotinių audimo staklių svarelių, skeltinio akmens įrankių bei kitų akmeninių objektų.

    Strateginė vieta prie Dardanelų

    Ne mažiau įdomi pati Yaylatepe Höyük vieta. Ji yra priešais Asartepe gyvenvietę, esančią europinėje Dardanelų pusėje – abi vietas skiria apie 6,7 kilometro.

    Vertinimai rodo, kad tarp šių taškų nėra natūralių reljefo kliūčių, kurios trukdytų matomumui. Lauko stebėjimai patvirtino, kad esant geram orui iš Yaylatepe galima įžiūrėti Asartepe.

    Toks išsidėstymas būdingas ir kitoms prie sąsiaurio buvusioms priešistorinėms gyvenvietėms – jos dažnai kūrėsi aukštumose prie upių žiočių ar natūralių įlankų. Tai galėjo padėti stebėti apylinkes ir sudaryti sąlygas švartuotis nedidelėms valtims.

    Tyrėjai pažymi, kad Trojos apylinkės, panašu, buvo gerokai sudėtingesnis gyvenviečių tinklas, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ateities kasinėjimai turėtų padėti suprasti, kaip gyveno Yaylatepe žmonės, kuo vertėsi jų amatininkai ir kokį vaidmenį ši vieta galėjo atlikti ryšiuose abipus Dardanelų.

  • 5 300 metų senumo „vynuogės“ dydžio šlapimo akmuo atskleidė bronzos amžiaus vyro kančias

    Rusijos Šiaurės Kaukaze archeologų rastas bronzos amžiaus vyro kapas pateikė netikėtą radinį: „vynuogės“ dydžio šlapimo takų akmenį, kuris greičiausiai susiformavo dėl lėtinės infekcijos.

    Mokslininkai akmenį, kurio dydis siekė apie 21 x 17 milimetrų, ištyrė medicininiais skeneriais ir cheminės analizės metodais. Išvados rodo, kad vyras galėjo ilgus metus kentėti nuolatinį skausmą, pasikartojančius uždegimus ir šlapinimosi sutrikimus.

    Vyras mirė būdamas maždaug 40–49 metų, laikotarpiu apie 3300–3000 metus prieš mūsų erą. Jo skelete aptikta sugijusių lūžių ir ryškių sąnarių bei stuburo nusidėvėjimo požymių – tai leidžia spręsti apie fiziškai sunkų gyvenimą.

    Vis dėlto didžiausias jo sveikatos išbandymas galėjo būti nematomas kauluose. Be antibiotikų, bakterinė šlapimo takų infekcija galėjo virsti nuolatine liga, o ją lydintis akmuo – kelti rimtą komplikacijų riziką.

    Keistas radinys kape

    Palaikai buvo rasti Ipatovo-5 laidojimo vietoje, siejamoje su Stepės Maikopo kultūra. Kūnas gulėjo susirietęs ant kairiojo šono laidojimo kameroje po žemių sampilu, vadinamu kurganu.

    Neįprastas objektas pastebėtas vėliau, laboratorijoje, tiriant surinktus kaulus: tarp plaštakos kaulų rastas rusvas, gumbuotu paviršiumi ir kristaline vidine struktūra pasižymintis darinys.

    Iš pradžių kilo klausimas, ar tai paprastas akmenėlis, patekęs į kapą atsitiktinai, ar vis dėlto žmogaus organizme susiformavęs šlapimo akmuo. Atsakymo ieškota pasitelkiant kelis skirtingus tyrimo metodus, įskaitant didelės raiškos kompiuterinę tomografiją.

    Skenavimas parodė sudėtingą vidinę sandarą: kristalai augo iš kelių centrų, vėliau susijungė į didesnę masę ir sluoksniavosi mineralais. Lemiamu įrodymu tapo cheminė sudėtis.

    Ką išdavė mineralų sudėtis

    Tyrėjai nustatė, kad akmenyje yra kalcio fosfato mineralų, įskaitant karbapatitą ir vitlokitą. Pastarasis siejamas su tam tikrais šlapimo akmenimis, kurie susidaro esant bakterinėms infekcijoms.

    Nors vien vitlokito aptikimas savaime dar nereiškia absoliučiai neginčijamo įrodymo, tai laikoma stipriu argumentu infekcijos naudai. Kai kurios bakterijos pakeičia šlapimo chemiją taip, kad mineralai ima kristalizuotis ir ilgainiui sudaro kietą darinį.

    Taip pat pabrėžiama, kad neaptikta kalcio oksalato ar šlapimo rūgšties – dažnų akmenų komponentų, labiau siejamų su medžiagų apykaitos sutrikimais. Todėl daroma išvada, kad šiuo atveju pagrindinis veiksnys greičiausiai buvo infekcija, o ne mityba.

    Kur tiksliai akmuo susiformavo, nustatyti nepavyko: labiausiai tikėtina versija – inksto akmuo dėl užsitęsusios viršutinių šlapimo takų infekcijos. Kita galimybė – akmuo, susidaręs prostatoje dėl lėtinio bakterinio prostatito.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs

    Mokslininkai pažymi, kad šlapimo akmenys žmones vargina tūkstantmečius, tačiau archeologiniuose radiniuose jie aptinkami retai: dalis suirsta dirvožemyje, o dalis tiesiog palaikomi paprastais akmenėliais.

    Šis atvejis išsiskiria tuo, kad pateikė ne tik patį radinį, bet ir itin detalų cheminį „parašą“, leidžiantį kalbėti apie galimą lėtinę šlapimo takų infekciją prieš daugiau nei 5 000 metų.

    Tokie atradimai primena, kad senovės žmonių gyvenimus formavo ne vien traumos ir sunkus fizinis darbas, paliekantys pėdsakus kauluose. Lėtinės infekcijos dažnai „neišlieka“ skelete, tačiau kartais jas išduoda mažas mineralinis darinys, išsaugojęs skausmingą istoriją tūkstantmečiams.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Archaeological and Anthropological Sciences“.

  • Netikėtas radinys prie Lenkijos sienos: aptiko skitams būdingų strėlių antgalių ir papuošalų

    Netikėtas radinys prie Lenkijos sienos: aptiko skitams būdingų strėlių antgalių ir papuošalų

    Lenkijos Liublino vaivadijoje, Tomašuvo apskrityje, Wierzbicos apylinkėse aptiktas iki šiol nežinomas archeologinis objektas, kuriame rasta maždaug prieš 2 500–3 000 metų datuojamų dirbinių. Apie radinius viešai pranešė Liublino vaivadijos paveldo apsaugos pareigūnai, o pirminė medžiaga jau perduota tolimesniam vertinimui.

    Radinių kompleksas išsiskiria tuo, kad dalis jų yra aiškiai būdingi skitų karybai ir metalo dirbiniams. Tarp svarbiausių objektų minimi keturi bronziniai, triašmeniai strėlių antgaliai, kurių forma dažnai siejama su skitų naudotais kompozitiniais lankais ir jų karybos tradicija.

    Didžiausias strėlės antgalis siekia apie 4 centimetrus, o jo briaunose matyti liejimo siūlių pėdsakai. Tokios technologinės detalės archeologams padeda atsekti, kaip buvo gaminami ginklai, ir tikslinti jų chronologiją bei kilmės ryšius su stepės regionų dirbtuvėmis.

    Be ginkluotės, Wierzbicos vietovėje rasta ir bronzinių papuošalų: apyrankė iš plonos bronzinės skardos, dekoruota smulkių įspaudų trikampiais, taip pat susukto vielinio metalo apyrankių fragmentai. Tarp smulkesnių radinių minimas bronzinis žiedelis ir vinies formos puošmenos, galėjusios būti kostiumo ar diržų detalės.

    Netoliese, Kornie vietovėje, aptiktas ir bronzinis durklas, kurio ilgis apie 15 centimetrų. Nors būklė prasta, preliminariai jis gali būti priskiriamas vėlyvajam bronzos amžiui arba ankstyvajam geležies amžiui, kai Vidurio Europoje vyko reikšmingi technologiniai ir socialiniai pokyčiai.

    Ką tai reiškia regiono istorijai?

    Skitai pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą laikotarpiu užėmė didžiules Eurazijos stepių teritorijas ir buvo žinomi kaip mobilūs raiteliai bei lankininkai. Jų įtaka neapsiribojo vien stepėmis: archeologiniai radiniai rodo kontaktus, prekybą, technologijų sklaidą ir galimus konfliktus su Vidurio Europos bendruomenėmis.

    Svarbu tai, kad vien skitams būdingų dirbinių aptikimas dar nereiškia, jog vietovėje nuolat gyveno skitai. Tokie daiktai galėjo patekti per mainus, kaip grobis, per tarpininkus arba kaip vietinių meistrų imitacijos, todėl galutinėms išvadoms reikės platesnių tyrimų.

    Kokie tyrimai laukia toliau?

    Norint tiksliau įvertinti radinių kilmę, archeologai paprastai siekia nustatyti tikslią radimvietės stratigrafiją, ieško gyvenvietės ar kapinyno požymių ir vertina, ar objektai susiję tarpusavyje. Svarbūs ir laboratoriniai metodai, pavyzdžiui, metalų sudėties analizė, kuri gali parodyti žaliavos šaltinius ir gamybos tradicijas.

    Jei bus patvirtinta, kad objektas susijęs su platesniu kultūrinių ryšių tinklu, jis gali papildyti žinias apie skitų pasaulio sąlyčius su dabartinės pietryčių Lenkijos teritorijoje gyvenusiomis bendruomenėmis. Vietos paveldo specialistai pabrėžia, kad šis atradimas atveria naujų klausimų apie regiono priešistorę ir ryšius su tolimais Eurazijos stepės centrais.

  • Netoli Lenkijos sienos aptiko paslaptingą bronzos amžiaus statinį: kam jis buvo skirtas?

    Netoli Lenkijos sienos aptiko paslaptingą bronzos amžiaus statinį: kam jis buvo skirtas?

    Netoli Seddino gyvenvietės, visai šalia Berlyno, archeologai aptiko neįprastą bronzos amžiaus konstrukciją, kurios paskirtis kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Pirminiai datavimo rezultatai rodo, kad statinys galėjo būti pastatytas apie 850 metus prieš mūsų erą.

    Didžiausią nuostabą tyrėjams kelia beveik idealus kvadratinis planas ir santykinai tikslūs matmenys: maždaug 10,6 x 11,4 metro. Ši forma aiškiai išsiskiria iš Šiaurės Vokietijoje tuo laikotarpiu dažniau aptinkamų gyvenamųjų namų, kurie paprastai būdavo pailgi ir stačiakampiai.

    Ar tai galėjo būti šventvietė?

    Neįprastas išplanavimas paskatino versiją, kad pastatas galėjo atlikti ceremoninę ar religinę, o ne buitinę funkciją. Brandenburgo paveldo apsaugos institucijoje dirbantis archeologas Franzas Schopperis objektą apibūdino kaip templum, taip užsimindamas apie galimą ryšį su kulto praktikomis.

    Tyrėjų dėmesį patraukė ir radiniai už statinio ribų. Žemės įdubose aptikta daug vėlyvojo bronzos amžiaus keramikos, įskaitant ypač didelius indus, kurių angos skersmuo viršijo 50 centimetrų.

    Puotos, aukos ir ugnies pėdsakai

    Tokie dideli indai dažnai siejami su gausesniais susibūrimais, bendromis vaišėmis ar apeigomis, kai maistas ir gėrimai ruošiami didesniam žmonių skaičiui. Tai sustiprina spėjimą, kad vieta galėjo būti reikšminga ne vien vienai šeimai, o platesnei bendruomenei.

    Dar viena reikšminga detalė yra gausūs gyvūnų kaulai, ant kurių matyti ugnies pėdsakų. Tai gali rodyti tiek kolektyvines vaišes, po kurių likučiai būdavo sudeginami, tiek ir aukojimo praktiką, kai ugnis būdavo esminė ritualo dalis.

    Ką sufleruoja vieta šalia karališkojo pilkapio?

    Kasimo darbams vadovaujantis Getingeno universiteto archeologas Immo Heske pabrėžia, kad architektūros ir radinių derinys suteikia retą progą geriau suprasti, kaip bronzos amžiaus bendruomenės organizavo socialinį gyvenimą ir kokią vietą jame užėmė tikėjimas.

    Papildomą intrigos sluoksnį suteikia vietovės kontekstas. Archeologų vertinimu, IX amžiuje prieš mūsų erą netoliese galėjo būti gyvenvietė, kurioje gyveno apie 200–300 žmonių, o jie vertėsi žemdirbyste, medžio apdirbimu ar metalurgija.

    Naujai aptiktas statinys stovi aukštesnėje reljefo vietoje netoli monumentalaus Seddino pilkapio, tradiciškai siejamo su legendiniu karaliumi Hinzu. Vis dėlto rašytinių šaltinių iš bronzos amžiaus nėra, o žmogaus palaikų fragmentai, kadaise buvę kape, dingo Antrojo pasaulinio karo metais, todėl aiškių atsakymų kol kas nėra.

    Tyrėjai pabrėžia, kad galutines išvadas leis daryti tik tolimesnės analizės, įskaitant tikslesnį stratigrafinį datavimą, radinių tyrimus ir platesnį vietovės kontekstą. Kol kas Seddino apylinkės atrodo buvusios daugiau nei vien svarbaus asmens laidojimo vieta.

  • Sensacija senovės Kinijoje: karžygės Fu Hao kape rado milžinišką kirvį ir 1 928 lobius

    Sensacija senovės Kinijoje: karžygės Fu Hao kape rado milžinišką kirvį ir 1 928 lobius

    Archeologai Kinijos Henano provincijoje, netoli dabartinio Anyango miesto, iš naujo įvertino vieną garsiausių Šangų dinastijos laikotarpio radinių – karalienės Fu Hao kapą. Šis kapas, atrastas 1976 metais, išsiskyrė tuo, kad nebuvo išplėštas, todėl pateikė itin išsamų to meto elito gyvenimo ir valdžios paveikslą.

    Fu Hao gyveno maždaug 1200 metais prieš mūsų erą ir buvo viena Šangų dinastijos valdovo Wu Dingo žmonų. Tačiau jos statusas peržengė rūmų ceremonijų ribas: vadinamosios orakulų kaulų įrašų tradicijos liudija, kad ji dalyvavo religiniuose ritualuose ir, tikėtina, vadovavo kariniams žygiams.

    Milžiniškas kirvis ir ginklų gausa

    Įspūdingiausias kapo radinys – masyvus bronzinis kovos kirvis yue tipo, svėręs apie 9 kilogramus. Tyrėjai pabrėžia, kad toks ginklas galėjo būti ne tik praktinis, bet ir simbolinis – jis siejamas su teise vadovauti kariuomenei ir duoti įsakymus.

    Kape taip pat rasta apie 130 bronzinių ginkluotės elementų, tarp jų kirviai, peiliai ir kiti ginklai. Ši ginklų koncentracija, lyginama su rašytiniais to meto šaltiniais, stiprina hipotezę, kad Fu Hao vaidmuo karo reikaluose buvo realus, o ne vien legendinis.

    1 928 artefaktai ir aiškūs įrašai

    Iš viso archeologai suskaičiavo 1 928 artefaktus, tarp jų 468 bronzos dirbinius, 755 nefrito objektus ir 564 kaulo gaminius. Kolekciją papildė dramblio kaulo dirbiniai, keramika ir gausybė kauri kriauklių, kurios senovės Kinijoje buvo naudojamos kaip mainų priemonė.

    Ypatingą reikšmę turi ritualiniai indai ir daiktai su įrašais: dalyje bronzinių radinių aptiktas Fu Hao vardas. Tokie žymėjimai leidžia ne tik tiksliai susieti kapo įkapes su konkrečiu asmeniu, bet ir tikrinti pasakojimus, žinomus iš orakulų kaulų įrašų.

    Aukos ir valdžios kaina

    Tyrėjai nurodo, kad kape aptikta 16 žmonių palaikų, kurie, tikėtina, buvo paaukoti laidojimo apeigų metu. Taip pat rasta šešių šunų palaikų, o tai atspindi to meto laidojimo ritualų praktiką ir socialinės hierarchijos griežtumą.

    Pats kapas buvo maždaug 5,6 metro ilgio ir 4 metrų pločio, su medinės kameros bei lakuotų karstų pėdsakais, kurių konstrukcijos per laiką beveik suiro. Mokslininkai pabrėžia, kad pakartotinė radinių analizė leidžia tikslinti žinias apie Šangų dinastijos valdžią, kariuomenę ir religiją, o Fu Hao kapas išlieka vienu svarbiausių šaltinių šiai epochai pažinti.

  • Norvegijoje po žeme aptiko paslaptingus akmenų ratus: mokslininkai vis dar nežino, kam jie skirti

    Norvegijoje po žeme aptiko paslaptingus akmenų ratus: mokslininkai vis dar nežino, kam jie skirti

    Rytų Norvegijoje, Hunn kapinyne, archeologai atidengė iki šiol nežinotus akmenų ratų pėdsakus. Iš pirmo žvilgsnio vietovėje dominavo pilkapiai, tačiau tik nuėmus viršutinį grunto sluoksnį išryškėjo aiškios žiedinės struktūros.

    Paieškose pasitelktas georadaras, leidžiantis aptikti po žeme esančius objektus neardant didelių plotų. Matavimai parodė kelias apvalias anomalijas, kurios vėliau patvirtintos kasinėjimais ir detalesne archeologine analize.

    Tyrėjai identifikavo vadinamuosius žiedinius griovius, t. y. žemėje išlikusius senųjų apskritų konstrukcijų kontūrus. Jie galėjo žymėti pilkapių ribas arba būti susiję su akmenų ratų statiniais, kurių dalis akmenų vėliau buvo pašalinta.

    Vienoje vietoje aptikta požymių, kad ratelyje galėjo stovėti 15 vertikalių akmenų. Archeologų teigimu, kai kurių senųjų riedulių pamatuose išliko smulkių akmenų sankaupos, kurios tikėtina buvo naudojamos stabilizuoti šimtus kilogramų sveriančius luitus.

    Ne mažiau intriguoja tai, kad panašiuose akmenų ratuose neretai kartojasi nelyginis akmenų skaičius, pavyzdžiui, 9, 11, 13 ar 15. Kodėl anuometės bendruomenės laikėsi tokios taisyklės, kol kas lieka neaišku, nes trūksta tiesioginių užrašytinių šaltinių.

    Kam galėjo tarnauti ratai?

    Didžiausia mįslė yra šių struktūrų paskirtis. Anksčiau panašūs statiniai kai kuriose Šiaurės Europos vietovėse buvo aiškinami kaip bendruomenių susibūrimų erdvės, kur galėjo vykti sprendimų priėmimas ar ginčų nagrinėjimas.

    Vis dėlto Hunn kapinyne kai kurių ratų teritorijoje aptikti žmonių palaikų pėdsakai labiau sieja šiuos objektus su laidojimo papročiais. Tai sustiprina versiją, kad akmenų ratai galėjo veikti kaip kapo paminklai arba ritualinės zonos, susijusios su atsisveikinimo ceremonijomis.

    „Pirmiausia tai reikėtų vertinti kaip kapo paminklus, nors neatmestina, kad laikui bėgant jų funkcijos galėjo keistis“, – sakė Oslo Kultūros istorijos muziejaus profesorė Anne Lene Melheim.

    Tyrėjai neatmeta ir kelių etapų scenarijaus, kai pradžioje suformuojamas apskritas kontūras, o tik vėliau statomi akmenys. Kita hipotezė siejama su žmonių judėjimu per apeigas, kai aplink ratą mindoma žemė galėjo suformuoti aiškų apskritą pėdsaką.

    Kada jie pastatyti?

    Tikslesnis datavimas dar laukia patvirtinimo, tačiau pats Hunn kapinynas siejamas su bronzos ir geležies amžiais. Šis laikotarpis Skandinavijoje apima maždaug nuo 1500 metų prieš mūsų erą iki 1000 metų mūsų eros.

    Netoliese taip pat fiksuoti radiniai iš romėniškojo geležies amžiaus, maždaug prieš 1 500–2 000 metų. Tai leidžia manyti, kad teritorija buvo naudojama ilgą laiką, o skirtingos kartos galėjo perimti ir keisti ritualus, palikdamos daugiasluoksnį archeologinį vaizdą.

    Šiuolaikinėje archeologijoje vis dažniau derinami neinvaziniai metodai, tokie kaip georadaras, su tiksliniais kasinėjimais. Tokia praktika leidžia greičiau patikrinti hipotezes, mažiau pažeisti kontekstą ir tiksliau suplanuoti, kur verta kasti, kad būtų išsaugota kuo daugiau informacijos apie senųjų bendruomenių gyvenimą ir mirtį.

  • Italijos Mezzano ežero mįslė: narai aptiko dar vieną bronzos amžiaus kardą – kodėl jų tiek daug?

    Italijos Mezzano ežero mįslė: narai aptiko dar vieną bronzos amžiaus kardą – kodėl jų tiek daug?

    Italijoje, Lacijaus regione esančiame Mezzano ežere povandeniniai archeologai aptiko dar vieną bronzos amžiaus kardą. Radinys rastas pietinėje ežero pakrantėje, menkiau tyrinėtoje zonoje, o jo būklė, specialistų teigimu, išlikusi neįprastai gera.

    Archeologai kardą priskyrė vadinamajam spada a lingua da presa tipui, išsiskiriančiam būdinga rankenos konstrukcija. Greta ginklo aptikta ir daugiau radinių: keramikos indų, bronzinių dirbinių, tarp jų skustuvas ir kirvis, leidžiantys tiksliau datuoti bei suprasti radimvietės paskirtį.

    Mezzano ežero dugne slypi didelės palafitinės gyvenvietės, statytos ant medinių polių, liekanos. Tokios gyvenvietės šiame regione gyvavo bronzos amžiuje, maždaug tarp 1700 ir 1150 metų prieš Kristų, o pats objektas plačiau išryškėjo dar XX amžiaus septintajame dešimtmetyje.

    Naujesni sistemingi povandeniniai tyrimai leido užfiksuoti daugiau kaip 600 medinių polių, esančių maždaug 2,5–10 metrų gylyje. Taip pat iškelta per 25 bronzinius dirbinius: kirvių, iečių antgalių, segių, žiedų, smeigtukų ir ypač gerai išsilaikęs pjautuvas.

    Dalies radinių pobūdis kelia prielaidą, kad gyvenvietės gyventojai galėjo užsiimti metalo apdirbimu. Tyrėjai mini ir bronzinių lydinių ruošinių fragmentus, kurie dažnai siejami su amatų veikla ir žaliavos kaupimu.

    Ypatingą dėmesį traukia tai, kad naujausias kardas jau yra trečiasis, aptiktas toje pačioje teritorijoje. Ankstesni du taip pat buvo gerai išsilaikę, o vienas jų, kaip nustatyta, galėjo būti nepakankamai užgrūdintas, todėl spėta, kad tai galėjo būti ne kovai skirtas, o simbolinis ar ritualinis daiktas.

    Vis dėlto mokslininkai neatmeta ir paprastesnio paaiškinimo: dalis daiktų per šimtmečius galėjo nukristi nuo medinių konstrukcijų į vandenį. Ežero vandens lygis per maždaug 600 metų gyvenvietės gyvavimo laikotarpį kito, o kai kurie mediniai elementai turi gaisro pėdsakų, todėl daiktai galėjo patekti į dugno sluoksnius ir vėliau pasislinkti.

    Kita vertus, vienoje vietoje susitelkę ginklai kelia klausimų, ar bent dalis jų nebuvo sąmoningai palikta vandenyje. Tokia praktika bronzos amžiuje Europoje žinoma ir kituose regionuose, tačiau dėl naujausio Mezzano radinio kol kas per anksti daryti galutines išvadas.

    Mezzano ežeras archeologams vertingas ne vien dėl metalo dirbinių. Deguonies stokojančios dugno sąlygos padėjo išlikti keramikai, medienai, gyvūnų liekanoms ir kasdienybės objektams, pavyzdžiui, akmenims, naudotiems grūdams malti, todėl tyrėjai gali detaliau atkurti bendruomenės gyvenimą prieš kelis tūkstančius metų.

  • Po Austrija slypėjo ištisas priešistorinis pasaulis: archeologai atvėrė milžiniškus tunelius

    Po Austrija slypėjo ištisas priešistorinis pasaulis: archeologai atvėrė milžiniškus tunelius

    Hallštatas – druskos „aukso“ vieta

    Austrijos Hallštato apylinkės jau seniai laikomos viena svarbiausių Europos vietų, padedančių suprasti priešistorinę druskos gavybą. Čia druskos klodai pradėti eksploatuoti maždaug prieš 7 300 metų, dar neolito laikotarpiu, o pėdsakų paliko akmeniniai ir iš rago pagaminti įrankiai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad laikui bėgant kasyba virto itin didelio masto veikla. Skaičiuojama, jog apie 1200 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame bronzos amžiuje, druskos gamyba galėjo siekti maždaug 1,5 tonos per dieną.

    Po kalnu – tunelių tinklas keliais aukštais

    Naujausi Vienos gamtos istorijos muziejaus archeologų darbai atskleidė ypač sudėtingą geležies amžiaus kasyklų sistemą. Tai ne viena didelė ertmė, o tunelių ir darbo erdvių tinklas, vietomis išsidėstęs vienas virš kito.

    Dalis iki šiol neprieinamų vietų identifikuota pasitelkus geologinius gręžinius, leidusius pažvelgti į kalno gelmes minimaliai ardant sluoksnius. Pasak tyrėjų, kai kurios kameros galėjo siekti apie 24 metrų plotį ir apie 20 metrų aukštį.

    Požeminių erdvių planas rodo, kad priešistoriniai kasėjai nuosekliai sekė druskos gyslas, vis giliau skverbdamiesi į masyvą. Hallštate jau anksčiau buvo žinomos įspūdingo dydžio gavybos kameros, o viena geriausiai ištirtų driekiasi mažiausiai 170 metrų, vietomis išplatėdama nuo 5 iki 27 metrų.

    Druska išsaugojo kasdienybės pėdsakus

    Archeologų teigimu, atradimo vertė neapsiriboja vien matmenimis. Kasyklų dugne esančiuose sluoksniuose aptikta kasėjų veiklos liekanų: įrankių fragmentų, medinių dirbinių, drabužių detalių, apdegusių pušies skiedrų, taip pat maisto likučių ir žmogaus biologinių pėdsakų.

    Druska tūkstantmečius veikė kaip natūralus konservantas, todėl išliko medžiagos, kurios įprastomis sąlygomis būtų suirusios. Dėl to Hallštato kasyklos laikomos itin svarbiu archyvu, leidžiančiu atkurti ne tik technologijas, bet ir darbo kasdienybę.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į įrankių raidą: geležies amžiaus radiniuose matyti skirtingi tvirtinimo būdai, galintys rodyti eksperimentavimą ir augantį meistriškumą. Vis dėlto kasybos istorija nebuvo tolygi, nes nuošliaužos kai kurias dalis sunaikindavo ir laikinai sustabdydavo darbus.

    Įdomu tai, kad po katastrofų bendruomenės, sprendžiant iš sluoksnių ir veiklos pėdsakų, palyginti greitai grįždavo prie gavybos. Tai rodo, jog druska buvo strateginis išteklius, nuo kurio priklausė prekyba ir kasdienis maisto konservavimas.

    Per šimtmečius druskos gavyba skatino inovacijas ne tik po žeme, bet ir logistikoje: reikėjo išgabenti produkciją iš kalnų į prekybos kelius, o vėliau paskirstyti po visą Europą. Mokslininkai pabrėžia, kad po Hallštato kraštovaizdžiu vis dar slypi milžiniškas žmonių veiklos pėdsakų sluoksnis, kurį ateities tyrimai gali atverti dar plačiau.

  • Archeologai Maroke atkasė stulbinantį gynybos kompleksą: pasirodė, jis tūkstantmečiais senesnis

    Tarptautinė archeologų komanda Maroke, Oued Beht vietovėje, paskelbė aptikusi įspūdingą įtvirtinimų sistemą, kuri, kaip rodo nauji datavimai, buvo pastatyta gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Tyrimai atlikti vykdant Oued Beht Archaeological Project, o rezultatai publikuoti mokslo žurnale Libyan Studies.

    Esminis atradimo elementas yra platus gynybinis griovys ir už jo supiltas žemių pylimas, saugojęs pietinę gyvenvietės dalį. Anksčiau matomos akmeninės struktūros ilgą laiką klaidino tyrėjus ir trukdė tiksliai nustatyti, kada įtvirtinimai atsirado ir kokią funkciją atliko.

    2023 metais vykę kasinėjimai atvėrė ankstesnį vietovės raidos etapą ir leido peržiūrėti senas prielaidas. Net 17 naujų radiokarboninių datų įtvirtinimų statybą nukėlė į II tūkstantmetį prieš mūsų erą, o tai reiškia, kad ši gynybos architektūra regione yra viena seniausių tokio tipo.

    Įtvirtinimai buvo derinami su natūraliu reljefu: gyvenvietė įsikūrė ant kalvos virš Oued Beht upės, todėl pati vieta jau turėjo aiškių gynybinių pranašumų. Vis dėlto papildomi pylimai rodo sąmoningą kraštovaizdžio pertvarkymą ir siekį sukurti dar saugesnę, labiau kontroliuojamą erdvę.

    Oued Beht laikoma išskirtinai svarbia Vakarų Šiaurės Afrikos priešistorei: 2021 metais čia identifikuota apie 10 hektarų ploto gyvenvietė, siejama su žemdirbyste ir gyvulininkyste. Rasti radiniai leidžia spręsti ir apie tolimus ryšius, galėjusius siekti net Pirėnų pusiasalį, o ankstyviausias apgyvendinimas šioje teritorijoje siejamas su IV tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

    Nauji duomenys keičia ankstesnį vaizdą, nes ilgą laiką daugiausia dėmesio buvo skiriama vėlyvajam neolitui. Dabar patvirtinama, kad II tūkstantmetyje prieš mūsų erą veikla čia taip pat buvo reikšminga, o įtvirtinimų mastas leidžia kalbėti apie planavimą, darbo jėgos telkimą ir sudėtingesnę bendruomenės organizaciją.

    Archeologai pabrėžia, kad tai ne pavienis griovys ar atsitiktinė siena, o dalis nuoseklios gyvenvietės erdvės struktūros. Tyrėjų vertinimu, laikui bėgant gyvenimas galėjo slinkti iš atviresnės šiaurinės zonos į labiau uolėtą pietinę kalvos dalį, kur natūralios gynybinės sąlygos buvo palankesnės.

    Ypatinga ir tai, kad vietos strateginė reikšmė išliko per amžius: vėlesniais laikotarpiais įtvirtinimų idėja buvo perimta iš naujo. Viduramžiais šioje vietoje pastatyta masyvi akmeninė siena sustiprino ankstesnę gynybinę logiką, rodydama, kad tas pats reljefo pranašumas buvo akivaizdus skirtingoms bendruomenėms tūkstantmečių tėkmėje.