Tag: Bronzos amžius

  • Turkijoje rastas 4 000 metų indas nustebino mokslininkus: jame aptiko senovinę augaliją

    Turkijoje rastas 4 000 metų indas nustebino mokslininkus: jame aptiko senovinę augaliją

    Turkijoje archeologų tyrimai atnešė netikėtą radinį: moliniame inde, datuojamame maždaug prieš 4 000 metų, išliko sėklų ir augalinių liekanų pėdsakai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia geriau suprasti, kokia augalija ir žemdirbystės praktikos buvo paplitusios bronzos amžiuje Anatolijoje.

    Radiniu domimasi ir dėl jo sąsajų su hetitais, viena įtakingiausių senovės Artimųjų Rytų civilizacijų. Hetitų valstybės centras buvo Vidurio Anatolijoje, o sostinė Hatuša, o didžiausias pakilimas siejamas su antruoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

    Ką pasako sėklos inde

    Archeobotanikai aiškina, kad sėklos ir kitos augalinės liekanos gali atskleisti ne tik mitybą, bet ir ūkininkavimą, prekybinius ryšius bei sandėliavimo įpročius. Tokie duomenys dažnai papildo tai, ko neįmanoma patikimai nustatyti vien pagal pastatų liekanas ar molinėse lentelėse išlikusius tekstus.

    Ypač vertinga tai, kad augalinė medžiaga buvo rasta inde, kuris tūkstantmečius išliko pakankamai sandarus. Dėl to išlieka didesnė tikimybė identifikuoti rūšis ir įvertinti, ar jos buvo augintos vietoje, rinktos laukinėje gamtoje, ar atgabentos iš kitų regionų.

    Kodėl svarbūs būtent indai

    Hetitų laikotarpio keramika archeologams svarbi ne vien kaip buities daiktas. Tokie indai galėjo būti naudojami vaišėse, apeigose ir religinėse ceremonijose, o dalis jų būdavo puošiami reljefais, siejamais su kultu ir aukojimo tradicijomis.

    Todėl sėklos inde gali būti susijusios ir su kasdieniu maisto laikymu, ir su specialia paskirtimi, pavyzdžiui, atsargomis ritualams ar šventėms. Galutinės išvados priklausys nuo tolesnių laboratorinių tyrimų, įskaitant mikroskopinę analizę ir palyginimą su šiuolaikinėmis rūšimis.

    Ką tai reiškia šiandien

    Vienas svarbiausių tokio radinio aspektų yra galimybė palyginti senovines sėklas su dabartine regiono flora, ypač centrinėje Turkijos dalyje. Jei identifikacija bus patvirtinta, tai gali tapti papildomu įrodymu, kad kai kurios rūšys šiame regione buvo žinomos ir naudojamos jau hetitų laikais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai tampa vis svarbesni platesniame kontekste, kai klimato kaita ir dirvožemio pokyčiai skatina iš naujo vertinti senąsias žemdirbystės sistemas. Net nedidelės sėklos kartais pateikia itin daug informacijos apie tai, kaip žmonės prisitaikydavo prie aplinkos prieš tūkstančius metų.

    „Tokios augalinės liekanos leidžia atkurti ne tik tai, ką žmonės valgė, bet ir kaip jie augino, saugojo bei naudojo augalus kasdienybėje ir apeigose“, – teigia tyrėjai.

  • Ispanijoje per 4 minutes apvogtas Villenos muziejus: dingo 59 bronzos amžiaus lobio dirbiniai

    Ispanijoje per 4 minutes apvogtas Villenos muziejus: dingo 59 bronzos amžiaus lobio dirbiniai

    Ispanijos Alikantės provincijoje, Villenos mieste, naktį iš muziejaus MUVI pavogtas vadinamasis Villenos lobis – viena reikšmingiausių Europos vėlyvojo bronzos amžiaus tauriųjų metalų kolekcijų. Tyrėjai skaičiuoja, kad nusikaltėliai išnešė 59 priešistorinius dirbinius, o pati operacija truko vos kelias minutes.

    Kaip nurodoma, vagys pasisavino aukso, sidabro, geležies ir gintaro artefaktus, datuojamus vėlyvuoju bronzos amžiumi. Taip pat dingo trys muziejuje laikytos religinės karūnos, skirtos Marijos ir Kūdikėlio atvaizdams, o bendra pavogtų vertybių materialinė vertė, pirminiais vertinimais, gali viršyti 1 500 000 eurų.

    Kaip įvykdyta vagystė?

    Pasak tyrimą atliekančių institucijų, nusikaltimas galėjo būti kruopščiai suplanuotas ir koordinuotas. Pirmiausia, apie 5.16 valandą suveikė signalizacija miesto pakraštyje esančiame savivaldybės sporto centre, todėl dalis pajėgų buvo nukreiptos į kitą vietą.

    Po kelių minučių, apie 5.20 valandą, suveikė MUVI muziejaus signalizacija. Kai pareigūnai atvyko apie 5.24 valandą, įtariamieji jau buvo pasitraukę, o pirminiai pėdsakai rodė, kad veikta greitai ir tiksliai.

    Tyrėjų duomenimis, iš pradžių bandyta patekti pro pagrindines duris, tačiau nepavykus pasirinkti šoniniai langai. Nors jie turėjo apsaugos sistemas ir sustiprintą stiklą, vagys, panašu, rado būdą, kaip įveikti kliūtis ir per trumpą laiką pasiekti eksponatus.

    Villenos meras Fulgencio Cerdán viešai teigė, kad muziejuje liko tik keli sidabriniai indai, apyrankė ir dalis ekspozicinių elementų, taip pat viena iš keturių karūnų, kuri, kaip manoma, vagims sprunkant iškrito. Vietos valdžia pripažįsta, kad miestui tai – itin skaudus smūgis kultūros paveldui.

    Kuo išskirtinis Villenos lobis?

    Villos lobis laikomas vienu ryškiausių bronzos amžiaus radinių Pirėnų pusiasalyje ir plačiau Europoje, nes atskleidžia to meto meistrystę, prekybinius ryšius ir socialinę hierarchiją. Kolekcijoje esantys tauriųjų metalų dirbiniai siejami su laikotarpiu, kai regionuose stiprėjo elitų įtaka, o auksas ir sidabras tapo statuso ženklais.

    Lobį 1963 metais atrado archeologas José María Soler su komanda – radiniai buvo paslėpti inde, užkastame išdžiūvusio upelio vagoje. Istorija pradėjo ryškėti dar rudenį, kai statybvietėje aptiktas dirbinys iš pradžių buvo palaikytas metalo laužu, tačiau vėliau specialistai suprato jo tikrąją kilmę.

    Atpažinus radinį, buvo pradėti kasinėjimai, ir gruodžio 1 dieną iškilo visas kompleksas – 59 aukso, sidabro, geležies ir gintaro objektai, kurių bendras svoris siekė beveik 10 kilogramų. Dėl sudėties, būklės ir konteksto šis radinys ilgainiui tapo vienu svarbiausių regiono muziejaus traukos objektų.

    Policija ir Civilinė gvardija tęsia tyrimą, tikrindama vaizdo stebėjimo įrašus, galimus maršrutus ir ryšius su neteisėta kultūros vertybių rinka. Specialistai pabrėžia, kad tokie artefaktai dažnai būna sunkiai parduodami legaliai, todėl pagrindinis tikslas paprastai būna ne vien greitas pelnas, o iš anksto suplanuotas realizavimas per tarpininkus.

  • 4 000 metų paslaptis iš Lucone: rasta nepažeista molio lentelė su mįslingais simboliais

    4 000 metų paslaptis iš Lucone: rasta nepažeista molio lentelė su mįslingais simboliais

    Šiaurės Italijoje, Lucone archeologinėje vietovėje, archeologai aptiko visiškai išlikusią molio lentelę, datuojamą maždaug 4 000 metų senumo laikotarpiu. Radinys ištrauktas iš anglimi ir degėsiais prisotinto sluoksnio, o tokia stratigrafija dažnai siejama su intensyvia žmogaus veikla, pavyzdžiui, gyvenviečių gaisrais ar gamybiniais procesais.

    Vietos tyrėjai pabrėžia, kad tai pirmas tokio tipo pilnai išlikęs radinys šiame komplekse nuo 2019 metų. Naujoji lentelė tapo trečiuoju panašiu artefaktu Lucone D sektoriuje ir padidino bendrą vadinamųjų enigmatiškų lentelių skaičių Lucone lygumoje iki 21.

    Ką reiškia išraižyti ženklai?

    Ant molio paviršiaus matyti įrėžimai, linijos ir įvairių formų įspaudai, kurie kol kas neturi vienareikšmio paaiškinimo. Panašūs nedideli moliniai objektai žinomi ir iš kitų Europos regionų, ypač Vidurio Europos bei Šiaurės Italijos, ir laikomi viena mįslingiausių priešistorės radinių grupių.

    Mokslinėje literatūroje aptariamos kelios jų paskirties versijos. Viena hipotezė teigia, kad tai galėjo būti primityvūs kalendoriai ar informacijos fiksavimo priemonės, kita radinius sieja su prekyba, mainais arba amatų organizavimu, pavyzdžiui, metalurgija.

    Neatmetama ir simbolinė funkcija, nes dalis tyrėjų tokius objektus laiko ritualiniais, galėjusiais veikti kaip religiniai ženklai ar amuletai. Vis dėlto iki šiol trūksta aiškaus ženklų sistemos atpažinimo, o gerai išlikusių egzempliorių yra per mažai, kad būtų galima patikimai nustatyti standartizuotą reikšmių rinkinį.

    Kodėl svarbu, kad lentelė nepažeista?

    Šio radinio vertė pirmiausia slypi jo pilnumoje: išlikęs visas paviršius leidžia tiksliau vertinti ženklų išdėstymą, pasikartojimus ir galimas taisykles. Tai suteikia daugiau galimybių taikyti šiuolaikinius dokumentavimo metodus, pavyzdžiui, didelės raiškos fotogrametriją, 3D modeliavimą ir mikropėdsakų analizę, kuri gali parodyti, kaip ir kokiais įrankiais ženklai buvo daromi.

    Ne mažiau svarbus ir kontekstas, kuriame objektas rastas. Anglingas sluoksnis gali padėti tiksliau datuoti radinį radiokarboniniais tyrimais pagal organines liekanas ir susieti lentelę su kitais gyvenvietės pėdsakais, pavyzdžiui, statinių konstrukcijomis, maisto likučiais ar dirbinių gamyba.

    Lucone laikoma vienu reikšmingiausių bronzos amžiaus tyrimų taškų šiame Italijos regione, o kasinėjimų kampanija dar tęsiasi. Tyrėjai tikisi, kad nauji radiniai ir detalesnė analizė priartins prie atsakymo, ar šios lentelės buvo praktinis informacijos įrašas, socialinis mainų įrankis, ar ritualinė simbolika.

  • Archeologų sensacija: Mikėnų ir Kretos elitui – iš meteoritų geležies nukalti žiedai

    Archeologų sensacija: Mikėnų ir Kretos elitui – iš meteoritų geležies nukalti žiedai

    Mikėnų ir Mino civilizacijų laikų kapuose archeologai aptiko neįprastų papuošalų: dalis žiedų, panašu, buvo pagaminti iš meteoritinės kilmės geležies. Tokią išvadą leidžia daryti kelių metų trukmės tyrimas, apėmęs dešimtis artefaktų iš Graikijos, Kretos ir Egėjo jūros salų.

    Mokslininkai išanalizavo 91 geležinį radinį iš 33 archeologinių vietovių, saugomą 19 muziejų kolekcijose. Daugiausia tai buvo papuošalai, tačiau pasitaikė ir ginklų bei kitų dirbinių, o tyrimams pasitelktas neardomasis rentgeno fluorescencijos metodas.

    Didžiausias dėmesys skirtas 13 objektų, kuriuose rasta itin daug nikelio. Nikelis laikomas vienu patikimiausių požymių, padedančių atskirti meteoritinę geležį nuo iš rūdos išlydyto metalo, todėl tokia cheminė sudėtis tapo svarbia užuomina apie kosminę žaliavos kilmę.

    Devyni žiedai įvertinti kaip labai tikėtini meteoritinės geležies dirbiniai, vienas priskirtas tikėtinų grupei, o dar trims, pasak tyrėjų, reikia papildomų patikslinimų. Išskirtinis sutapimas tas, kad visi galimai kosminės kilmės radiniai pasirodė esantys būtent žiedai.

    Radinių kontekstas rodo, kad tai galėjo būti ne kasdieniai papuošalai, o statuso ženklai. Dalis jų aptikta turtinguose kapuose, siejamuose su Mikėnų elitu, šalia prabangių įkapių, o vienas žiedas rastas Mino laikų šventykloje Anemospilia Kretoje ant vyro, laikomo aukšto rango religine figūra, rankos.

    Tyrėjai pabrėžia ir technologinį aspektą: kai kurie žiedai primena signetus, o meteoritinė geležis, kaip nurodoma, galėjo būti derinama su kitais metalais, pavyzdžiui, auksu, sidabru ar bronza. Tokie deriniai leidžia manyti, kad medžiagos išskirtinumas buvo sąmoningai išryškinamas ir turėjo simbolinę reikšmę.

    Kyla ir klausimas, iš kur Egėjo regionas gaudavo tokią žaliavą, nes drėgnesnis Graikijos klimatas meteoritų fragmentams yra nepalankus. Tyrime keliama prielaida, kad bent dalis meteoritinės geležies galėjo pasiekti Egėjo pasaulį per bronzos amžiaus prekybos tinklus iš sausesnių regionų, kur meteoritai geriau išsilaiko, pavyzdžiui, iš Egipto.

    Dar viena svarbi išvada susijusi su geležies metalurgijos pradžia regione. Iš 91 tirtų radinių 78, tyrėjų vertinimu, buvo pagaminti iš žmogaus išlydytos geležies, o ne meteoritinės, ir tai rodo, kad išlydyta geležis Graikijoje galėjo pasirodyti jau apie 1400 metus prieš mūsų erą, nors iki 1200 metų prieš mūsų erą ji buvo reta.

    Vėlesniais laikotarpiais, sprendžiant iš radinių, žmogaus pagaminta geležis plito, o meteoritinės geležies naudojimas menko. Tyrėjai neatmeta, kad šį pokytį galėjo paskatinti ekonominiai ir politiniai lūžiai po Mikėnų rūmų sistemos žlugimo, nors galimas ir paprastesnis paaiškinimas: kosminės geležies papuošalai tiesiog išėjo iš mados.

    Tyrimas publikuotas Journal of Archaeological Science ir, archeologų teigimu, papildo žinias apie prestižo simbolius bronzos amžiaus Egėjo visuomenėse. Kartu jis primena, kad dar gerokai iki pramoninės metalurgijos žmonės vertino ir išnaudojo itin retas medžiagas, įskaitant tas, kurios į Žemę atkeliauja iš kosmoso.

  • Ieškojo vienos auksinės apyrankės, bet netoli Carlisle ištraukė tris: radinys glumina archeologus

    Ieškojo vienos auksinės apyrankės, bet netoli Carlisle ištraukė tris: radinys glumina archeologus

    Metalo ieškiklių entuziastai netoli Carlisle, šiaurės Anglijoje, į paieškas vyko tikėdamiesi pavienių radinių, tačiau žemė pateikė kur kas daugiau. Per kelias akimirkas po pirmojo aptikto auksinio papuošalo paaiškėjo, kad tai ne vienintelis objektas toje vietoje.

    Radinys užfiksuotas gegužės pabaigoje renginio metu, kai dešimtys dalyvių keturias dienas šukavo apie 190 hektarų teritoriją. Be įvairių epochų monetų ir kitų smulkių istorinių objektų, didžiausią sensaciją sukėlė trys auksiniai torques tipo papuošalai.

    Trys papuošalai vienoje vietoje

    Pirmąjį radinį aptiko Andy Crammond. Iš pradžių jis palaikė daiktą paprastu metaliniu žiedu, tačiau pakėlęs suprato, kad rankose laiko neįprastai sunkų ir vertingą objektą.

    Tuomet jis pasikvietė bičiulį Alaną Danielsą, o abu nusprendė atidžiai patikrinti tą patį plotą. Netrukus aptiktas antras auksinis papuošalas, o dar po akimirkos ir trečias, visi trys išlikę vientisi.

    Kodėl tai svarbu archeologams

    Ekspertams ypač reikšminga, kad visi trys dirbiniai išsilaikė ne fragmentais, o pilnos formos. Bronzo amžiaus auksiniai papuošalai dažnai randami sulankstyti, apgadinti ar dalimis, todėl trijų pilnai išlikusių objektų grupė vienoje vietoje laikoma išskirtine.

    Preliminariai nurodoma, kad papuošalai galėjo būti pagaminti maždaug prieš 3 100 metų, apie 1100 metus prieš Kristų. Bendra jų masė viršija 500 gramų, o vien metalo vertė, konvertuojant į eurus, siekia apie 350 000 eurų, nors mokslinė reikšmė gali būti gerokai didesnė.

    Statuso ženklas ar ritualinė auka?

    Torques tipo papuošalai bronzos amžiaus Britanijoje siejami su prestižu, socialiniu statusu ir galimu vaidmeniu apeigose. Kai kurie analogiški radiniai rodo intensyvaus nešiojimo ir taisymo žymes, todėl neatmetama, kad tokie dirbiniai galėjo būti perduodami iš kartos į kartą.

    Dabar papuošalai perduoti specialistams, kurie nustatys tikslesnę jų kilmę, technologiją ir kontekstą, taip pat įvertins teisinį statusą pagal Jungtinėje Karalystėje taikomą radinių registravimo ir paveldo apsaugos tvarką. Archeologai tikisi, kad tolesni tyrimai padės atsakyti, ar tai buvo paslėptas lobis, sąmoninga auka, ar su gyvenviete susijęs radinių kompleksas.

  • 5 000 metų paslaptis Anatolijoje: apverstas indas su trimis ženklais glumina archeologus

    5 000 metų paslaptis Anatolijoje: apverstas indas su trimis ženklais glumina archeologus

    Vidurio Anatolijoje, Gökhöyük archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko maždaug 5 000 metų senumo keraminį indą, kurio radimo aplinkybės iškart sukėlė klausimų. Jis buvo paliktas apverstas dugnu į viršų, specialiai paruoštoje nišoje, o tai labiau primena sąmoningą veiksmą nei buitinę atlieką.

    Didžiausia mįslė – trys aiškiai įrėžti simboliai ant indo paviršiaus. Jie gerai išlikę, tačiau neprimena plačiau žinomų ankstyvųjų rašto ar žymėjimo sistemų, todėl kol kas neįmanoma patikimai pasakyti, ką tiksliai jie reiškė bendruomenei, gyvenusiai ankstyvuoju bronzos amžiumi.

    Trys simboliai ir kelios versijos

    Archeologai svarsto kelias hipotezes: ženklai galėjo būti religiniai simboliai, ritualo dalyviams suprantamas kodas, nuosavybės žyma ar su protėvių kultu susijęs ženklinimas. Vis dėlto be platesnio konteksto, analogų kituose radiniuose ir papildomų datavimo bei laboratorinių tyrimų nė viena interpretacija nelaikoma patvirtinta.

    Pats indo „deponavimo“ būdas leidžia spėti, kad jis galėjo būti naudojamas ceremonijose. Ankstyvojo bronzos amžiaus regione keramika neretai turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę, o tyčia paslėpti ar apversti objektai kai kuriose kultūrose siejami su aukojimu, apsauga ar perėjimo ritualais.

    Gökhöyük: vieta, pasakojanti tūkstantmečius

    Gökhöyük telkinys jau seniai laikomas svarbiu raktu į Anatolijos priešistorę, nes čia fiksuojami kelių laikotarpių sluoksniai – nuo neolito iki geležies amžiaus. Tokiose daugiasluoksnėse vietovėse mokslininkai gali stebėti, kaip per šimtmečius kito gyvensena, amatai, prekybos ryšiai ir tikėjimo praktikos.

    Kartu su paslaptingu indu per naujesnius kasinėjimų sezonus aptikta ir daugiau radinių: gyvūnų figūrėlių, antspaudų, obsidiano strėlių antgalių, akmeninių kirvių. Tokie daiktai paprastai rodo ne vien žemdirbystę, bet ir išplėtotą amatų tradiciją bei platesnius mainų tinklus, nes obsidianas dažnai keliaudavo didelius atstumus.

    Dar vienas užuominos fragmentas

    Tame pačiame komplekse rastas ir keramikos fragmentas su žmogaus veidu, išryškintomis akimis, antakiais ir nosimi. Tyrėjai neatmeta, kad tokia ikonografija galėjo būti susijusi su dievybių, protėvių ar ritualinių personažų vaizdavimu, o pats indas ir veido fragmentas galėjo priklausyti tam pačiam tikėjimų bei apeigų pasauliui.

    Kol kas trys simboliai išlieka neįminta užuomina, tačiau būtent tokie radiniai dažnai tampa atspirties tašku platesniems tyrimams. Jei ateityje bus rasta daugiau analogiškai pažymėtų objektų arba paaiškės aiškesnis kontekstas, Gökhöyük indas gali tapti svarbiu įrodymu apie ankstyvųjų Anatolijos bendruomenių ženklinimo ir ritualų tradicijas.

  • Miške slėptas Milžinų kapas pribloškė archeologus: retas radinys atskleidžia Sardinijos paslaptis

    Miške slėptas Milžinų kapas pribloškė archeologus: retas radinys atskleidžia Sardinijos paslaptis

    Sardinijoje, netoli Macomer vietovės, archeologai po tankia augmenija aptiko puikiai išsilaikiusį vadinamąjį Milžinų kapą. Radinys išryškėjo Carrarzu Iddia archeologinėje vietovėje, kai tyrėjai dirbo greta nurago bokšto ir pastebėjo iki tol nefiksuotos konstrukcijos pėdsakus.

    Nuvalius augaliją ir per metus susikaupusias nuosėdas paaiškėjo monumentali laidojimo vieta, kurios būklė nustebino net patyrusius specialistus. Tokie statiniai paprastai būna smarkiai apardyti, todėl geras išlikimas suteikia progą tiksliau įvertinti originalią architektūrą ir jos detales.

    Strateginė vieta ir simbolika

    Grobavietė įrengta pietiniame Crastu Littu šlaito pakraštyje, maždaug 740 metrų aukštyje virš jūros lygio. Iš čia atsiveria plati panorama į Macomer lygumas, Abbasanta plynaukštę, Paulilatino apylinkes ir tolimesnes teritorijas Oristano įlankos kryptimi.

    Archeologų vertinimu, tokia vieta galėjo būti parinkta ne tik dėl patogumo, bet ir dėl simbolinės reikšmės. Matomumas ir ryšys su kraštovaizdžiu neretai siejamas su bendruomenės tapatybe, protėvių kultu ir ritualais, kurie bronzos amžiuje buvo svarbi socialinio gyvenimo dalis.

    Kuo šis kapas išskirtinis?

    Statinys sumūrytas iš trachito blokų ir išlaiko pagrindinius Milžinų kapams būdingus bruožus: pailgą kolektyvinę laidojimo kamerą bei pusapvalę eksedrą prie įėjimo. Būtent ši monumentali priekinė dalis laikoma vienu atpažįstamiausių nuraginės architektūros elementų.

    Didžiausią tyrėjų susidomėjimą sukėlė vidinis konstrukcinis sprendimas: prie įėjimo laidojimo kamera padalyta į du lygius. Toks išplanavimas Sardinijoje yra itin retas, todėl detalūs matavimai ir stratigrafinė analizė gali suteikti naujų žinių apie statybos technikas ir laidojimo papročius.

    Nelegalūs kasinėjimai ir nauji radiniai

    Nors aptikta nelegalių kasinėjimų pėdsakų, kapo vidus nebuvo visiškai suniokotas. Kameros sluoksniuose rasta keramikos fragmentų, kurie leidžia sieti naudojimą su ankstyvuoju nuraginės civilizacijos laikotarpiu.

    Tolimesni tyrimai turėtų padėti tiksliau datuoti statinį ir suprasti jo vietą Sardinijos bronzos amžiaus bendruomenių gyvenime. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie objektai svarbūs ne vien dėl architektūros, bet ir dėl galimybės rekonstruoti socialinę organizaciją, tikėjimus bei protėvių pagerbimo tradicijas.

    Milžinų kapai yra vieni ryškiausių Sardinijos priešistorės paminklų: jie pradėti statyti maždaug XVIII amžiuje prieš mūsų erą ir veikė kaip kolektyvinės laidojimo vietos. Nors pavadinimas siejamas su įspūdingais matmenimis, o ne tikrais milžinais, saloje žinoma apie 800 tokių objektų, tačiau daugelis jų yra išlikę tik fragmentiškai.

  • Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Dvi sistemos, viena katastrofa

    Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi paleoklimato duomenimis ir pažangiu klimato modeliavimu, atkūrė sąlygas rytinėje Viduržemio jūros dalyje maždaug prieš 3 200 metų. Tyrėjai teigia, kad tuometinė ilgalaikė sausra nebuvo vieno reiškinio pasekmė.

    Jų išvada tokia: sutapo du nepriklausomi atmosferos ir vandenynų cirkuliacijos mechanizmai, kurie paprastai veikia atskirai. Tačiau retu atveju, kai abu vienu metu pereina į sausrai palankią fazę, kritulių kiekis regione gali smukti ilgiems metams.

    Kodėl tai kirto civilizacijoms

    Simuliacijos rodo, kad būtent toks sutapimas įvyko vėlyvajame bronzos amžiuje. Ilgalaikis kritulių sumažėjimas lėmė ne tik menkesnį derlių, bet ir grandininį poveikį: maisto trūkumą, kainų šuolius, įtampas tarp bendruomenių ir augantį politinį nestabilumą.

    Istoriškai dauguma tuometinių valstybių ir miestų centrų buvo ypač priklausomi nuo žemdirbystės bei reguliarių sezoninių liūčių. Net keli iš eilės sausi metai galėjo sutrikdyti sandėliavimą, kariuomenės aprūpinimą ir mokesčių surinkimą, o tai silpnino valdžios gebėjimą valdyti krizę.

    „Ekstremalus sausros epizodas galėjo tapti ne vienintele, bet lemiama kibirkštimi, kuri pradėjo arba smarkiai paspartino sisteminį žlugimą“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami modelių ir proxy duomenų sutapimą.

    Klimatas ne vienintelis kaltininkas

    Mokslininkai pabrėžia, kad civilizacijų nuosmukį greičiausiai lėmė keli vienu metu veikę veiksniai. Archeologijoje seniai minimi karai, migracija, politinės krizės, taip pat tarptautinės prekybos ir tiekimo grandinių byrėjimas.

    Naujasis darbas svarbus tuo, kad klimatinį spaudimą pateikia kaip realistišką foną, galėjusį paaštrinti visus kitus procesus. Kai ištekliai mažėja, o gyventojų judėjimas didėja, konfliktų ir valdžios krizės rizika šokteli net ir santykinai stipriose valstybėse.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į kultūrinį kontekstą: laikotarpis po Mikėnų civilizacijos smukimo siejamas su ankstyvųjų graikų pasaulio transformacija. Tai padeda tiksliau suprasti istorinę aplinką, kuri vėliau atsispindėjo antikinėje literatūroje.

    Ką tai sako apie šiandieną

    Nors prieš daugiau nei tris tūkstančius metų sausras sukėlė natūralūs klimato svyravimai, tyrimas parodo svarbią riziką: keli reiškiniai, užsikloję vienu metu, gali sukelti daug stipresnes pasekmes nei kiekvienas atskirai. Tokie sutapimai apsunkina prognozes ir didina ekstremalių įvykių tikimybę.

    Mokslininkų teigimu, dabartinė klimato kaita turi kitą pagrindinę priežastį, nes ją daugiausia skatina žmogaus veikla. Vis dėlto istorinių megasausrų mechanizmų supratimas gali pagerinti rizikų vertinimą regionams, kuriuose vandens stygius tampa vis aktualesnis.

    Išsamūs rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“.

  • Netoli Armagh aptiko 3 000 metų senumo miestą: mastas pribloškė net archeologus

    Netoli Armagh aptiko 3 000 metų senumo miestą: mastas pribloškė net archeologus

    Netoli Armagh Šiaurės Airijoje archeologai iš naujo įvertino Haughey’s Fort kompleksą, kurio amžius siekia daugiau kaip 3 000 metų. Nauji tyrimai rodo, kad tai galėjo būti ne pavienė įtvirtinta gyvenvietė, o ankstyvas, didelės apimties miesto tipo centras vėlyvajame bronzos amžiuje.

    Mokslininkai taikė magnetometriją, georadarą ir lazerinį skenavimą iš oro, todėl pavyko pamatyti tai, ko įprasti kasinėjimai dažnai neatskleidžia. Tyrimų duomenyse užfiksuota daugiau kaip 200 galimų medinių pastatų vietų, rodančių tankiai užstatytą ir gerai organizuotą gyvenvietę.

    Komplekse aptiktos ir kelios monumentalaus dydžio, iki maždaug 30 metrų skersmens konstrukcijos. Tyrėjų vertinimu, jų paskirtis greičiausiai buvo susijusi su bendruomenės susirinkimais, ceremonijomis ar kitomis viešomis veiklomis, o ne tik kasdieniu gyvenimu.

    Kuo išsiskiria šis kompleksas

    Tyrėjai pabrėžia, kad apie 1 200 metus prieš mūsų erą vietovė veikė kaip gyvas regioninis centras. Čia vyko bronzos ir aukso dirbinių gamyba, o radiniai leidžia kalbėti apie tolimus ryšius su kitomis Europos dalimis ir prekių mainus dideliais atstumais.

    Archeologinius duomenis papildo ir socialinės organizacijos požymiai: specializuoti amatininkai, aiškesnė valdžios bei elitų struktūra ir veiklų pasidalijimas. Tokie bruožai paprastai siejami su didesniais, sudėtingiau valdomais centrais, kurie jau primena miestus, nors bronzos amžiaus kontekste jų forma ir funkcijos skyrėsi nuo vėlesnių laikų urbanistikos.

    Haughey’s Fort, kaip teigiama, buvo tik didesnio darinio dalis. Šalia esantis dirbtinis vandens telkinys King’s Stables ir žemės įtvirtinimai, vadinami Creeveroe Earthworks, greičiausiai sudarė vieną išorinį žiedą, apjuosiantį visą kompleksą.

    Tyrėjų skaičiavimais, ši teritorija galėjo apimti apie 109 hektarus, todėl tai būtų vienas didžiausių tokio tipo priešistorinių objektų Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Skirtingas komplekso dalis jungė platus kelias, kurį, sprendžiant iš duomenų, lydėjo medinės palisados, o pati trasa galėjo būti naudojama procesijoms.

    Ritualai, gamyba ir valdžia

    Ypač daug dėmesio sulaukė King’s Stables zona, kur rasta liejimo formų ginklams, gyvūnų kaulų ir žmonių palaikų fragmentų. Mokslininkai tai sieja su ritualinėmis praktikomis, leidžiančiomis manyti, kad vieta turėjo religinę ar ceremoninę reikšmę.

    Toks aiškesnis funkcijų atskyrimas tarp gyvenamosios, gamybinės ir ritualinės erdvės rodo aukštesnį planavimo lygį, nei dažnai įsivaizduojama kalbant apie bronzos amžiaus bendruomenes. Tyrėjai tai vertina kaip argumentą, kad sudėtingos struktūros šiame Europos regione galėjo susiformuoti gerokai anksčiau, nei manyta.

    Naujos išvados keičia ir platesnį regiono vaizdą. Iki šiol reikšmingiausiu vietos centru dažnai laikytas netoliese esantis Navan Fort, iškilęs geležies amžiuje ir vėlesnėje keltų tradicijoje, tačiau dabar matyti, kad Haughey’s Fort kaip stambus centras galėjo veikti maždaug keliais šimtmečiais anksčiau.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šiuolaikiniai neinvaziniai metodai sparčiai keičia priešistorės tyrimus, nes leidžia tiksliau įvertinti objektų mastą ir tarpusavio ryšius dar iki kasinėjimų. Tai ypač svarbu saugant paveldo vietas ir planuojant, kur kasinėjimai iš tiesų būtini.

  • Mokslininkus pribloškė įrodymai: skandinavai Iberiją pasiekė prieš 3 000 metų – kaip tai įmanoma?

    Mokslininkus pribloškė įrodymai: skandinavai Iberiją pasiekė prieš 3 000 metų – kaip tai įmanoma?

    Nauji archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš maždaug 3 000 metų šiaurės Europos jūrininkai galėjo palaikyti ryšius su Iberijos pusiasaliu. Tarptautinė mokslininkų komanda lygino laivų petroglifus iš šiaurės vakarų Iberijos su tūkstančiais panašių piešinių, žinomų iš pietų Skandinavijos.

    Anksčiau vyravo nuomonė, kad panašumai tarp laivų vaizdavimo skirtinguose regionuose galėjo būti atsitiktiniai arba nulemti universalių meninių formų. Vis dėlto nauja analizė atskleidė daug konkrečių sutapimų, kuriuos sunku paaiškinti vien lygiagrečiu kultūrų vystymusi.

    Detalės, kurios pakeitė vaizdą

    Mokslininkai fiksavo ryškius konstrukcinius bruožus: išlenktus korpusus, įgulos narius, žymimus vertikaliomis linijomis, irklus, stiebus, takelažo elementus. Taip pat pasikartoja dekoratyvūs laivų priekių motyvai, primenantys paukščius ar S formos ornamentus.

    Tyrime taikytas didelės raiškos 3D skenavimas, fotogrametrija ir RTI metodas, leidžiantis išryškinti paviršiaus mikroreljefą keičiant apšvietimą. Papildomai naudota geografinė analizė, padėjusi tiksliau įvertinti petroglifų kontekstą kraštovaizdyje.

    Pasak tyrėjų, šios technologijos leido pamatyti detales, kurios anksčiau buvo praktiškai nematomos, todėl kai kuriuos piešinius teko vertinti iš naujo. Dalis raižinių pasirodė esantys ne apytikriai simboliai, o gana tikslūs elementai, liudijantys pažangią laivadirbystės sampratą.

    Vėlyvasis bronzos amžius ir Atlanto keliai

    Datavimas rodo, kad dauguma Iberijos petroglifų galėjo būti sukurti maždaug 1 300–800 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame bronzos amžiuje. Šis laikotarpis sutampa su Skandinavijos bronzos amžiaus klestėjimu, kai intensyvėjo metalų apdirbimas ir jūrinė veikla.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad Atlantas tuo metu greičiau buvo ne barjeras, o ryšių erdvė, kuria judėjo technologijos, žaliavos ir idėjos. Plačios jūrinių kontaktų grandinės galėjo jungti skirtingus Europos pakraščius per pakrantines keliones ir tarpininkų tinklus.

    Kodėl svarbi šiaurės Portugalija?

    Ypatingai išskiriama Penedo do Muro vietovė šiaurės Portugalijoje, esanti netoli alavo telkinių. Alavas buvo būtinas bronzai gaminti, todėl tokios teritorijos galėjo traukti pirklius ir jūrininkus, ieškojusius strategiškai svarbių žaliavų.

    Hipotezė papildo platesnį archeologijoje aptariamą vaizdą: bronzos amžiuje metalų tiekimo grandinės dažnai siekė didelius atstumus, o mainai skatino ne tik prekybą, bet ir simbolinių idėjų sklaidą. Petroglifų panašumai gali būti tokio kontaktų tinklo pėdsakas.

    „Mums pavyko nustatyti konstrukcinių detalių sutapimų, kuriuos sunku paaiškinti vien atsitiktinumu“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami analizės rezultatų svarbą.

    Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į simboliką: prie dalies laivų vaizdų aptinkami saulės ženklai ir motyvai, panašūs į religinius simbolius. Panašūs laivų ir saulės įvaizdžių deriniai žinomi ir Skandinavijos uolų mene, todėl laivai galėjo reikšti ne tik kelionę ar prekybą, bet ir ritualines, mitologines prasmes.