Tag: Budapeštas

  • Budapešte atidaryta paroda: A. Engmano 1956 metų Vengrijos sukilimo nuotraukos

    Budapešte atidaryta paroda: A. Engmano 1956 metų Vengrijos sukilimo nuotraukos

    Budapešte, Vengrijos nacionalinio muziejaus sode, atidaryta lauko fotografijų paroda, kurioje eksponuojami švedo fotožurnalisto Anderso Engmano kadrai iš 1956 metų Vengrijos revoliucijos.

    Kaip praneša „Euronews“, įamžindamas sukilimo dienas A. Engmanas fotografavo ne tik Budapešte, bet ir Giore, prie Vengrijos–Austrijos sienos, o vėliau – pabėgėlių stovykloje Austrijoje.

    Parodos rengėjai pabrėžia, kad šie vaizdai šiandien vertinami ne vien kaip sukilimo liudijimas. Jie laikomi svarbiais dokumentais, atskleidžiančiais ir tarptautinės spaudos fotografijos istoriją.

    Tarp žinomiausių A. Engmano darbų – ir Erikos Szeles portretas. Mergina žuvo per susirėmimus būdama 15 metų.

    „Budapeštas, 1956“ – svarbiausias darbas

    Per atidarymą A. Engmano našlė Inga-Britt Liljeroth prisiminė, kad į Vengriją jis atvyko būdamas vos 23-ejų – kaip reporteris, dirbęs švedų savaitraščiui.

    Nors vėlesniais dešimtmečiais fotožurnalistas keliavo po pasaulį ir dirbo daugiau nei 100 šalių, 1956 metų įvykiai Vengrijoje jam liko reikšmingiausi.

    Pasak našlės, paklaustas, kas jį labiausiai paveikė ir ką jis laiko svarbiausiu savo gyvenimo darbu, A. Engmanas esą nedvejodamas atsakydavo: Budapeštas, 1956.

    Vienas ryškiausių kadrų – menininkas apšaudytoje gatvėje

    Vienoje įspūdingiausių parodos nuotraukų užfiksuotas dailininkas Tiboras Andrásas, piešiantis apšaudytoje Didžiojoje bulvaro atkarpoje.

    Menininko, kartu buvusio ir karo korespondento, sūnus prisiminė šeimos istoriją iš tų dienų: motina mėgino sulaikyti tėvą nuo išėjimo į miestą, tačiau šis, pasak jo, vis tiek ryžosi išeiti – net iššokdamas per langą.

    Rengėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad A. Engmano archyvas – kur kas platesnis: jo našlė iki šiol saugo dar kelis šimtus nuotraukų iš 1956 metų įvykių.

    Skelbiama, jog Nacionalinės atminties komitetas jau tariasi su našle dėl šių kadrų pristatymo ateityje.

  • Budapešte nusileidęs milžiniškas „Antonov An-124“ sukėlė klausimų: paaiškėjo tikslas

    Birželio 6 dieną Budapešte nusileido vienas didžiausių pasaulyje transporto lėktuvų – ukrainietiškas „Antonov An-124 Ruslan“. Milžino nuotraukos greitai išplito internete ir sukėlė spėliones, ko jis atskrido į Vengrijos oro uostą.

    Iš pradžių buvo žinomas tik atvykimo taškas ir kitas maršruto sustojimas, todėl aiškaus atsakymo trūko. Situaciją vėliau paaiškino Vengrijos kariuomenės paskelbti vaizdai ir oficiali informacija.

    Kaip pastebi portalas dran.sita.sk, Budapešto oro uoste reguliariai organizuojami krovininiai pervežimai, o pats oro uostas yra susijęs ir su NATO SALIS programa, skirta strateginiams oro pervežimams.

    Šį kartą „Ruslan“ buvo pastatytas atokesnėje oro uosto dalyje, o oficialių žinių apie krovinį kurį laiką nebuvo. Dėl to vietos žiniasklaida ir aviacijos entuziastai daugiausia dėmesio skyrė pačiam orlaiviui, jo operatoriui ir jau įveiktai skrydžio atkarpai.

    Kas yra „Antonov An-124 Ruslan“

    „Antonov An-124“ laikomas vienu galingiausių ir didžiausių transportinių lėktuvų pasaulyje. Tai keturių variklių reaktyvinis sunkiojo transporto orlaivis, skirtas dideliems ir nestandartiniams kroviniams gabenti.

    Šio tipo lėktuvas yra maždaug 69,1 metro ilgio, jo sparnų mojis siekia apie 73,3 metro, o aukštis – apie 28,7 metro. Nurodoma, kad keliamoji galia paprastai siekia 120–150 tonų, o kai kuriuose variantuose gali būti ir didesnė.

    Dėl tokių galimybių „An-124“ anksčiau yra gabenęs įvairius krovinius – nuo sraigtasparnių ar karinės technikos iki turbinų, generatorių ar humanitarinei pagalbai skirtų atsargų.

    Paaiškėjo, ką gabeno skrydis iš Budapešto

    Užuominą apie kelionės pobūdį teikė kitas maršruto taškas – Estijoje esanti Ämari oro bazė. Tai kurį laiką stiprino prielaidas, kad skrydis galėjo būti susijęs su karine logistika.

    Vėliau Vengrijos ginkluotosios pajėgos paskelbė, kad Budapešte buvo pakrauta dalis Vengrijos lauko ligoninės įrangos, skirta tarptautinėms medicinos pratyboms „Vigorous Warrior 2026“ Estijoje.

    Į pratybas Vengrija siuntė medicinos komandą su mobilia ligonine, taip pat transporto priemones, konteinerius ir įrangą, reikalingą pagalbai teikti lauko sąlygomis.

    Skelbiama, kad iš viso Vengrijos kontingentas turėjo 16 konteinerių ir 10 transporto priemonių. Pagrindinė pratybų dalis baigėsi birželio 20 dieną, o įranga vėliau buvo grąžinta į Vengriją, ją padalijus į dvi dalis.

    Grįžtamajame etape „An-124“ su kroviniu Budapešte leidosi dar du kartus – birželio 21 ir 22 dienomis.

  • Budapeštas mini Houdini mirties 100-metį: atvyko vienintelis gyvas palikuonis ir startavo renginių serija

    Budapeštas mini Houdini mirties 100-metį: atvyko vienintelis gyvas palikuonis ir startavo renginių serija

    Budapešte prasidėjo keturių dienų renginių programa, skirta iliuzionisto ir pabėgimo triukų meistro Harry Houdini mirties 100-mečiui. Miestas, kuriame gimė būsimasis artistas, šią sukaktį mini atminimo ženklais, pasirodymais ir kino renginiais, į ją atvyksta svečiai iš įvairių šalių.

    Renginių ciklas siejamas su „Houdini 100“ iniciatyva ir apima memorialinės lentos atidengimą, cirko pasirodymus bei specialią programą Houdini gimimo vietoje. Sukakties proga taip pat organizuojamas kino festivalis, akcentuojantis menininko palikimą ir jo įtaką šiuolaikinei magijos kultūrai.

    Į Budapeštą atvyko George Hardeen, pristatomas kaip vienintelis gyvas Houdini palikuonis, taip pat magijos pasaulyje gerai žinomi svečiai ir profesionalai. Tarp jų minimi ir JAV magijos bendruomenės atstovai, ir Vengrijoje žinomi scenos menininkai, prisidedantys prie programos.

    Kas buvo Harry Houdini?

    Harry Houdini gimė 1874 metais Budapešte, tuomet jo vardas buvo Erikas Weisas. Būdamas vaikas jis su šeima emigravo į Jungtines Valstijas, kur vėliau ėmė formuotis jo, kaip scenos atlikėjo, kelias nuo paprastų triukų iki itin rizikingų pabėgimo numerių.

    Sceninis vardas Houdini pasirinktas pagerbiant prancūzų iliuzionistą Jeaną Eugène’ą Robert-Houdiną, dažnai laikomą modernios magijos pradininku. Pasaulinę šlovę Houdini pelnė kaip antrankių ir spynų meistras, o jo pasirodymai neretai buvo kuriami taip, kad žiūrovui atrodytų kaip reali grėsmė atlikėjo gyvybei.

    Kaip gimė pabėgimo legenda?

    Istorikai ir magijos tyrinėtojai pabrėžia, kad Houdini sėkmę lėmė ne tik techniniai įgūdžiai, bet ir fizinis pasirengimas, ištvermė bei gebėjimas kurti įtampą. Jo karjeroje svarbiu lūžiu laikomas 1899 metais įvykęs susitikimas su impresarijumi Martinu Becku, kuris paskatino susitelkti į pabėgimo numerius.

    Houdini gastroliavo Europoje ir JAV, o jo pasirodymuose dažnai dalyvaudavo vietos policija, pateikdama antrankius, spynas ar net kameras. Nors atlikėjas būdavo apieškomas, o sąlygos atrodydavo neįveikiamos, jis vis ištrūkdavo, stiprindamas savo, kaip „antrankių karaliaus“, mitą.

    Ne mažiau svarbi buvo ir kita Houdini veiklos pusė: jis viešai kovojo su apsimetėliais, kurie pelnėsi iš tariamų antgamtinių galių. Tai stiprino jo, kaip racionalaus ir skeptiško scenos meistro, reputaciją ir padėjo formuoti naują požiūrį į magiją kaip į amatą, o ne mistiką.

    Mirtis, kuri iki šiol kelia klausimų

    Houdini mirė 1926 metais, spalio 31 dieną, Detroite. Oficialiai nurodyta mirties priežastis siejama su peritonitu, kilusiu dėl trūkusios apendikso ataugos, tačiau jau dešimtmečius aptarinėjama ir versija apie incidentą Monrealyje, kai atlikėjas esą netikėtai gavo smūgių į pilvą.

    Dalis pasakojimų mini ir spekuliacijas apie galimą kerštą iš spiritualistų, kuriuos Houdini kritikavo, tačiau patikimų įrodymų šioms prielaidoms trūksta. Taip pat žinoma, kad 2007 metais buvo keliamas palaikų ekshumacijos klausimas, bet iki šiol jis nebuvo įgyvendintas.

    Šiandien Houdini vardas išlieka vienu atpažįstamiausių magijos istorijoje, o jo palikimas gyvena ne tik knygose ir filmuose, bet ir muziejuose bei kolekcijose. Budapešto renginiai primena, kad pasaulinė legenda prasidėjo būtent šiame mieste, o jo istorija vis dar sugeba prikaustyti smalsumą.

  • Vengrijos spaudos fotografijos paroda Budapešte: politiniai lūžiai ir DI iššūkiai autentiškumui

    Vengrijos spaudos fotografijos paroda Budapešte: politiniai lūžiai ir DI iššūkiai autentiškumui

    Budapešte, Roberto Capa šiuolaikinės fotografijos centre, atidaryta 44-oji Vengrijos spaudos fotografijos paroda, kurioje ryškiausiai skamba politinių lūžių ir technologijų keliami klausimai. Renginio organizatoriai pabrėžia, kad šiemet konkursiniuose darbuose daugėja istorijų apie visuomenės įtampas, protestus ir tai, kaip nauji įrankiai keičia pačią vizualios informacijos prasmę.

    Parodos atidaryme centro vadovė Orsolya Kőrösi atkreipė dėmesį, kad fotožurnalisto darbas šiandien tampa dar svarbesnis nei anksčiau. Pasak jos, fotožurnalistas ne tik fiksuoja kadrą, bet ir būna įvykių vietoje, liudija, atsirenka, interpretuoja ir prisiima atsakomybę savo vardu patvirtindamas, jog rodomas vaizdas yra kiek įmanoma artimas realybei.

    „Fotožurnalistas ne tik fotografuoja, bet ir yra šalia, liudija, atsirenka ir interpretuoja, kartu pasirašydamas po teiginiu, kad tai, ką jis rodo, yra arti tikrovės“, – sakė Orsolya Kőrösi.

    Organizatorių teigimu, DI epochoje, kai vis sunkiau atskirti tikrą vaizdą nuo dirbtinai sukurto turinio, tokios parodos įgyja papildomą svorį. Jose viešai pristatomi darbai, už kuriuos autorius atsako savo reputacija, o žiūrovas gauna progą matyti patikrintą, konkurso taisyklių saugomą fotožurnalistiką.

    Šių metų konkursui pateikta daugiau nei 6 200 darbų, juos atsiuntė 258 fotografai. Parodoje rodomi kiekvienos iš 16 kategorijų trys geriausi darbai ir specialiųjų prizų laimėtojai, taip pat dalis komisijos atrinktų serijų, kurios, anot organizatorių, išsiskyrė svarba ar netikėtu pasakojimu.

    Vienas svarbiausių principų, kurį akcentuoja parodą kuruojanti Vengrijos žurnalistų asociacijos (MÚOSZ) fotožurnalistų sekcija, yra minimalus kišimasis į vaizdą. Skyriaus vadovas ir komisijos pirmininkas András Bánkuti pabrėžia, kad net ir nedidelis retušavimas gali būti laikomas manipuliacija, o tai reiškia automatinį pašalinimą iš konkurso.

    „Pas mus negalima retušuoti nuotraukos net ir tada, jei, pavyzdžiui, politiko veide matyti dėmė. Vos tik tai padarote, tai laikoma įsikišimu ir darbas iš karto iškrenta iš konkurso“, – sakė András Bánkuti.

    Šiemet MÚOSZ didysis prizas atiteko laisvai samdomai fotografei Dianai Nemeh už seriją „Nimród“. André Kertészo didžiuoju prizu įvertinta portalo „Telex“ fotografė Noémi Napsugár Melegh, kurios darbai siejami ne tik su protestų dokumentavimu, bet ir su itin asmeniška istorija.

    Fotografė didelio pripažinimo sulaukė už seriją, kurioje įamžino savo šeimos gedulą po 18 metų brolio mirties. Ji kelerius metus fotografavo artimuosius ir brolio bendraklasius, fiksuodama ne tik netekties skausmą, bet ir lėtą kasdienybės grįžimą, kai tuo pat metu keičiasi šeimos tarpusavio ryšiai.

    „Buvo labai sunku daryti šias nuotraukas, ypač situacijose, kuriose mano brolis turėjo būti. Aš mokiausi toje pačioje vidurinėje mokykloje, ir buvo keista po 15 metų atsidurti tose pačiose vietose, toje pačioje pirmakursių stovykloje, kur jis turėjo būti“, – sakė Noémi Napsugár Melegh.

    Pasak autorės, iš pradžių tai buvo fotografijos, skirtos tik jai pačiai, tačiau vėliau sprendimas pasidalyti jomis su artimiausiais profesiniais kolegomis tapo lūžio tašku gedėjimo procese. Tokios serijos parodoje išryškina tendenciją, kad fotožurnalistika vis dažniau jungia didžiuosius politinius įvykius ir asmeninę patirtį, o žiūrovui leidžia geriau suprasti, kaip viešos krizės persikelia į privačią erdvę.

    Paroda Roberto Capa centre Budapešte veiks iki lapkričio 8 dienos. Organizatoriai tikisi, kad ji taps ne tik metų fotožurnalistikos apžvalga, bet ir diskusijų erdve apie tai, kaip, DI aplinkoje daugėjant sintetinio turinio, keisis visuomenės pasitikėjimas fotografija kaip įrodymu.

  • Varėnos kovotojo triumfas Budapešte: Taraškevičius tapo para karate pasaulio čempionu

    Varėnos kovotojo triumfas Budapešte: Taraškevičius tapo para karate pasaulio čempionu

    2026 metais spalio 3 dieną Budapešte surengtame „I-Karate Global“ įtraukiojo para karate pasaulio čempionate ryškiai sužibėjo Varėnos sportininkas Gabrielius Matas Taraškevičius. Kyokushin karate klubo „Kamuido“ auklėtinis klausos negalios kategorijoje iškovojo aukščiausius įvertinimus keliose rungtyse.

    Integruoto kumite rungtyje varėniškis pelnė 1 vietą, o individualioje kata rungtyje iškovojo 2 vietą. Dar vieną aukso medalį jis pridėjo komandinėje kata rungtyje, kur startavo kartu su regos negalią turinčiomis Ieva Vaškevičiūte ir Mažena Novickaja.

    Įtraukusis para karate pastaraisiais metais sparčiai plečiasi, o tarptautiniuose čempionatuose daugėja skirtingų negalių kategorijų bei integruotų rungčių. Tokia varžybų struktūra sudaro sąlygas sportininkams varžytis pagal aiškius kriterijus, o komandinės rungtys stiprina bendradarbiavimą ir matomumą.

    Sportininko pasiekimais džiaugėsi treneriai Gintaras Kazilionis ir Laura Kazilionė.

    „Didžiuojamės Gabrieliaus atkaklumu, drąsa ir puikiu pasirodymu pasaulio čempionate“, – sakė Gintaras Kazilionis ir Laura Kazilionė.

    Pasak sporto bendruomenės, tokie rezultatai svarbūs ne tik asmeninei karjerai, bet ir visam regionui: tarptautiniai medaliai kelia vietos klubų prestižą, skatina jaunimą rinktis sportą ir prisideda prie įtraukiojo sporto idėjos sklaidos Lietuvoje.

  • Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po konfliktų su Orbáno valdžia: kas ją sugrąžino

    Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po konfliktų su Orbáno valdžia: kas ją sugrąžino

    Amerikiečių ir vengrų kilmės žurnalistė bei rašytoja Kati Marton po kelerių metų pertraukos sugrįžo į Budapeštą. Apsisprendimą lėmė ne politiniai pokyčiai, o kultūrinė premjera: pagal jos romaną sukurta monodrama pirmą kartą parodyta Centriniame Europos universitete.

    Spektaklis paremtas knyga Enemies of the People: My Family’s Journey to America, kurioje Marton pasakoja apie savo šeimos istoriją komunistinėje Vengrijoje. Pagrindinį vaidmenį scenoje atlieka aktorė Erika Marozsán, o pastatymą režisavo János Mohácsi.

    Kūrinio ašis – rašytojos tėvų likimas: abu dirbo žurnalistais ir iš tuometinės Vengrijos teikė informaciją JAV naujienų agentūroms. Marton teigia, kad rinkdama medžiagą šeimos istorijai ji aptiko, jog jų auklė iš tiesų buvo informatorė, kuri apie šeimą rašė slaptoms struktūroms.

    Autorė prisimena, kad tėvams patekus į kalėjimą ji su seserimi kurį laiką gyveno pas senelius, vėliau buvo perduotos laikiniems globėjams Budapešto pakraštyje. Pasak Marton, to meto atmosfera buvo persmelkta baimės: žmonės vengė kalbėti apie dingusius, o buvę šeimos bičiuliai nedrįso lankyti dviejų mažų mergaičių.

    Marton pasakoja, kad valdžia taikė ir psichologinio spaudimo metodus, siekdama palaužti vadinamuosius režimo priešus. Kalėjimo pareigūnai tėvams kartojo, esą jų vaikai palikti be suaugusiųjų priežiūros, o tokia sąmoningai kuriama nežinia, pasak rašytojos, tapdavo žiaurios prievartos dalimi.

    Nutylėta šeimos praeitis

    Dar vienas šeimos istorijos sluoksnis, atsiskleidęs vėliau, susijęs su Holokaustu. Marton teigia, kad jos žydų kilmės seneliai buvo nužudyti Aušvice, tačiau namuose apie tai nebuvo kalbama, o ji pati augo kaip katalikė ir tik po dešimtmečių sužinojo tikrąją šeimos kilmę.

    „Komunistai mano tėvus vadino liaudies priešais, nes jie buvo pasiturintys. Kai pradėjau atkurti šeimos istoriją ir perskaičiau tūkstančius sekimo ataskaitų puslapių, supratau, kad archyve jie turėjo vieną storiausių bylų. Būtent tai tapo mano knygos pagrindu, o spektaklis pagal ją ir atvedė mane į Budapeštą“, – sakė Kati Marton.

    Rašytoja pridūrė, kad etiketė liaudies priešas ją lydėjo ne tik kalbant apie komunistinį laikotarpį. Pasak jos, tam tikru metu panašus požiūris į ją buvo susiformavęs ir Viktoro Orbáno valdymo metais, dėl ko ji kurį laiką sąmoningai vengė viešų vizitų Vengrijoje.

    Kultūra kaip sugrįžimo priežastis

    Budapešto premjera išsiskyrė tuo, kad ji sutapo su autorės sugrįžimu į miestą po ilgesnės pauzės. Marton pabrėžia, jog į Budapeštą ją sugrąžino noras matyti, kaip asmeninė istorija persikelia į sceną, ir galimybė apie praeitį kalbėti viešai, o ne vien archyvų dokumentuose.

    Spektaklis, paremtas knyga, jau buvo rodomas ir Jungtinėse Valstijose, o autorė yra pelniusi „Peabody“ apdovanojimą už žurnalistinę veiklą. Kati Marton taip pat žinoma dėl knygų apie iš nacių persekiojimo pasitraukusius žydus ir biografinio pasakojimo apie buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

  • Mįslinga romėnų milžiniška budova Budapešte glumina archeologus: kas tai buvo iš tiesų?

    Mįslinga romėnų milžiniška budova Budapešte glumina archeologus: kas tai buvo iš tiesų?

    Radijo Aquincum šešėlyje

    Budapešto šiaurinėje dalyje, Óbuda rajone, buvusios distilerijos teritorijoje archeologai aptiko neįprastai gerai išlikusią romėnų laikų konstrukciją. Ši vieta patenka į senovinio Aquincum ribas, vieną svarbiausių Romos centrų prie Dunojaus dabartinės Vengrijos teritorijoje.

    Radinius išprovokavo planuojama naujo gyvenamojo kvartalo statyba, todėl prieš darbus atlikti žvalgomieji kasinėjimai. Aquincum muziejaus specialistai skelbia, kad išliko apie 40 proc. pirminės konstrukcijos, o tai šio regiono romėniškiems objektams yra retas atvejis.

    Ilga, siaura ir su keistu „bokštu“

    Tyrėjų vertinimu, statinys galėjo būti pastatytas III amžiaus pabaigoje arba IV amžiuje, vėlyvuoju Romos imperijos laikotarpiu. Pagrindinė dalis – ilgas, siauras objektas, kuris, sprendžiant iš atidengtų atkarpų, galėjo tęstis šimtais metrų.

    Konstrukcija orientuota maždaug lygiagrečiai Dunojui, o šiauriniame gale baigiasi neįprasta daugiakampio plano dalimi, primenančia bokštą. Kiek toli statinys driekėsi į pietus, kol kas neaišku, nes dalis jo, tikėtina, tebėra po žeme.

    Kodėl mokslininkai sutrikę

    Didžiausią nuostabą kelia mūrų būklė: kai kurios sienų atkarpos išlikusios beveik žmogaus ūgio. Vengrijoje dauguma romėniškų liekanų dažniausiai tėra iki kelių, todėl toks išsilaikymo lygis verčia kelti klausimą, kodėl būtent šis objektas nebuvo suardytas vėlesniais amžiais.

    Aquincum muziejaus vyriausiasis archeologas Gergely Kostyál teigia, kad tai vargu ar buvęs privatus namas – greičiau viešos paskirties statinys. Ekspertai taip pat mano, kad statyboje galėjo dalyvauti romėnų kariuomenė, nes vėlyvuoju imperijos laikotarpiu didelių projektų dažnai imdavosi kariniai inžineriniai daliniai.

    Vis dėlto archeologai atmeta tvirtovės versiją: apie 65 centimetrų storio sienos, jų vertinimu, būtų buvusios per plonos rimtai gynybinei paskirčiai net ir vėlyvojo laikotarpio standartuose. Tai palieka platų interpretacijų lauką – nuo administracinio ar logistikos objekto iki su kariniu gyvenimu susijusios, bet ne gynybinės infrastruktūros.

    „Turime statinį, kurio mastas ir išlikimas rodo viešą reikšmę, tačiau jo funkcijos kol kas negalime pagrįstai įvardyti“, – sakė Gergely Kostyál.

    Trūksta užuominų istoriniuose planuose

    Paslaptį didina tai, kad tokio masto konstrukcija neaptikta išlikusiuose romėnų planuose ir žinomuose to laikotarpio kariniuose žemėlapiuose. Tyrėjai nurodo tikrinę kelis žinomus karinius žemėlapius, tačiau juose nėra akivaizdžių nuorodų į šį objektą, nors Aquincum, kaip civilinis ir karinis centras, paprastai laikomas gana gerai dokumentuotu.

    Archeologai pabrėžia, kad atsakymus gali duoti tolesni kasinėjimų etapai ir po žeme likusių konstrukcijos dalių analizė. Šiuo metu atidengtos atkarpos buvo užpiltos žemėmis, siekiant jas apsaugoti nuo irimo, o miesto valdžia teritorijai jau pritaikė archeologinės apsaugos režimą.

    Tokie atradimai, ypač sparčiai plečiantis miestams, tampa vis dažnesni ir Europoje: prieš didelius statybų projektus atliekami tyrimai neretai atveria iki tol nežinotus istorijos sluoksnius. Budapešto atvejis išsiskiria tuo, kad radinys ne tik masyvus, bet ir netikėtai gerai išlikęs, todėl jo „biografiją“ gali tekti perrašyti remiantis naujais duomenimis.

  • Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po Orbáno kritikos: jos šeimos istorija virto spektakliu

    Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po Orbáno kritikos: jos šeimos istorija virto spektakliu

    Spektaklio premjera Budapešte

    JAV ir Vengrijos kilmės žurnalistės bei rašytojos Kati Marton romanas apie šeimos istoriją persikėlė į sceną: Budapešte pristatytas monospektaklis, sukurtas pagal knygą Enemies of the People: My Family’s Journey to America.

    Premjera įvyko Centrinio Europos universiteto (CEU) pastate Budapešte. Pagrindinį vaidmenį atlieka vengrų aktorė Erika Marozsán.

    Ką pasakoja šeimos istorija?

    Kūrinio siužetas seka Kati Marton tėvų likimą. Abu jie buvo žurnalistai, dirbę su JAV naujienų agentūromis ir rašę iš komunistinės Vengrijos, kol tapo režimo taikiniu.

    Rinkdama medžiagą knygai autorė aptiko, kad šeimos auklė iš tiesų buvo informatorė, teikusi ataskaitas apie jų kasdienį gyvenimą. Marton teigimu, tokia kontrolė buvo sąmoningai naudojama kaip psichologinio spaudimo priemonė žmonėms, laikytiems valstybės priešais.

    „Komunistai mano tėvus vadino liaudies priešais, nes jie buvo pasiturintys. Kai pradėjau dėlioti šeimos istoriją, archyvuose radau tūkstančius puslapių stebėsenos ataskaitų, o kiekviename lape jie vadinami liaudies priešais. Kurį laiką taip mane vadino ir Orbáno valdžia“, – sakė Kati Marton.

    Po tėvų įkalinimo Kati ir jos sesuo Juli kurį laiką gyveno pas senelius, vėliau atsidūrė laikinoje globoje Budapešto pakraštyje. Autorė prisimena, kad aplinkui tvyrojo baimė, o žmonės vengė kalbėti net apie dingusius ar suimtus, įskaitant ir jos tėvus.

    Ilgai nutylėta šeimos kilmė

    Šeimos dramą papildo ir Holokausto patirtys: Marton teigia, kad jos žydų kilmės seneliai buvo nužudyti Aušvice, tačiau šeimoje apie tai ilgus metus nekalbėta. Rašytoja pasakoja, jog užaugo kaip katalikė ir tik po daugelio dešimtmečių sužinojo tikrąją šeimos istorijos dalį.

    Spektaklį režisavo János Mohácsi, o pastatymas jau buvo rodomas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pačiai autorei sugrįžimas į Budapeštą tapo simboliškas, nes pastaraisiais metais ji į Vengriją vykti vengė dėl konfliktų su Viktoro Orbáno valdžia.

    Kati Marton – Peabody apdovanojimo laureatė ir bestselerių autorė. Tarp jos žinomiausių knygų minimos The Great Escape – Nine Jews Who Fled Hitler and Changed the World bei biografinis pasakojimas apie buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

  • Maskva grasina Vengrijai užsukti naftos ir dujų kraną: Budapeštas Rusiją įvardijo grėsme

    Maskva grasina Vengrijai užsukti naftos ir dujų kraną: Budapeštas Rusiją įvardijo grėsme

    Rusijos Valstybės Dūmos deputatas viešai pagrasino Vengrijai galimu energetinių išteklių tiekimo ribojimu po to, kai Budapeštas naujoje užsienio politikos doktrinoje Rusiją įvardijo saugumo grėsme. Pareiškimai nuskambėjo Vengrijai keičiant ankstesnės valdžios kursą ir siekiant glaudesnių ryšių su Europos Sąjunga bei NATO.

    Naujosios Vengrijos valdžios dokumente, parengtame prieš 81-ąją Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją, teigiama, kad šalis smerkia Rusijos karinę agresiją ir palaiko Ukrainos suverenitetą bei teritorinį vientisumą. Kartu akcentuojamas derybų poreikis dėl tvarios taikos ir saugumo garantijų.

    „Rusijos elgesys kelia grėsmę Vengrijai, Europai ir pasaulinei tvarkai, taip pat kelia pavojų Užkarpatėje gyvenančiai vengrų mažumai“, – teigiama dokumente.

    Oficialaus Maskvos atsako į doktriną iš karto nebuvo, tačiau Valstybės Dūmos Gynybos komiteto narys Andrejus Kolesnikas perspėjo, kad po tokių pareiškimų gali būti suabejota rusiškos naftos ir dujų tiekimu Vengrijai. Jis šiuos pokyčius aiškino išoriniu spaudimu ir kartojo Kremliui būdingas žinutes.

    Energetika Vengrijai išlieka jautri sritis, nes šalis yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių narių, vis dar didesniais kiekiais importuojančių rusišką naftą ir gamtines dujas sovietmečiu suformuotu vamzdynų tinklu. 2022 metais Europos Sąjungai uždraudus rusiškos naftos importą vamzdynais daugumai šalių, Vengrija kartu su Slovakija gavo išimtį, motyvuojant ribotomis alternatyvomis.

    Iki valdžios pasikeitimo Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas buvo laikomas artimiausiu Vladimiro Putino partneriu Europos Sąjungoje. Jo vyriausybė ne kartą blokavo griežtesnes Europos Sąjungos formuluotes ir sankcijų paketus Rusijai, argumentuodama, kad Maskva nekelia tiesioginės grėsmės Vengrijai, kuri yra NATO narė.

    Politinis lūžis Budapešte sustiprino įtampą, nes energetiniai svertai Kremliui tradiciškai išlieka viena svarbiausių spaudimo priemonių regione. Pastaraisiais metais Europos Sąjunga didino suskystintų gamtinių dujų importą, plėtė jungtis ir saugyklų pajėgumus, tačiau kai kurios Vidurio Europos valstybės vis dar susiduria su infrastruktūriniais apribojimais, dėl kurių alternatyvos rusiškiems tiekimams kainuoja brangiau ir reikalauja laiko.

    Rusijos užsienio reikalų ministerija anksčiau yra teigusi, kad yra pasirengusi pragmatiškiems santykiams su naująja Vengrijos administracija, tačiau pastarieji grasinimai rodo, jog politiniai signalai gali greitai persikelti į ekonominį lygmenį. Jei energetinės rizikos materializuotųsi, Vengrijai tektų skubiau ieškoti papildomų tiekimo maršrutų ir spartinti priklausomybės nuo vieno tiekėjo mažinimą.

  • Iš Dunojaus iškelta Vermachto motociklo relikvija primena Budapešto apgultį ir jos kainą

    Iš Dunojaus iškelta Vermachto motociklo relikvija primena Budapešto apgultį ir jos kainą

    Budapešto centre, prie Batthyány aikštės, iš Dunojaus iškelta Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių kariuomenės DKW NZ-350-1 motociklo liekana sujudino istorikus ir karo paveldo tyrėjus. Tokios būklės radiniai yra itin reti, todėl jis tapo ne tik muziejine vertybe, bet ir proga iš naujo pažvelgti į 1944–1945 metų Budapešto apgultį.

    Motociklas siejamas su Vokietijos pajėgomis, kurios buvo apsuptos mieste, kai Raudonoji armija artėjo prie sostinės. Karo istorikai pabrėžia, kad apgulties metu Budapeštas tapo vienu kruviniausių mūšių miestų Europoje, o civilių ir kariškių netektys buvo milžiniškos.

    Kas žinoma apie radinį?

    Karo istorijos tyrėjų vertinimu, motociklas greičiausiai priklausė šarvuotosios divizijos Feldherrnhalle inžineriniam daliniui, kuris vykdė ryšių ir užduočių perdavimo misijas. Pasak specialistų, tokie motociklai dažniausiai būdavo naudojami įsakymams, pranešimams ir koordinavimui pernešti, ypač mieste, kur ryšio linijos dažnai būdavo nutraukiamos.

    Šalia transporto priemonės aptikta ir kitų karo pėdsakų, įskaitant šaudmenis bei prieštankinių minų liekanas. Taip pat rasti dviejų vokiečių karių palaikai, tačiau tyrėjai nurodo, kad jie, sprendžiant iš identifikacinių žetonų, galėjo priklausyti kitam daliniui ir nebūtinai buvo tiesiogiai susiję su motociklu.

    Transporto priemonės apžiūra parodė, kad pavarų dėžė buvo antros pavaros padėtyje arba joje užstrigusi, o pats motociklas buvo patyręs avariją. Vis dėlto patikimai atkurti, ar avarija įvyko prieš jam patenkant į upę, ar būtent kritimo į Dunojų momentu, kol kas neįmanoma.

    Budapešto apgulties kontekstas

    Iki 1944 metų pavasario Vengrija nebuvo laikoma pagrindiniu karo veiksmų teatru, tačiau situacija pasikeitė, kai Trečiojo reicho pajėgos okupavo šalį. Netrukus Budapeštas tapo strategiškai svarbiu tašku, o miesto gynyba virto bandymu laimėti laiko, kai sovietų pajėgos spaudė frontą link Vidurio Europos.

    Apgultis tęsėsi iki 1945 metų vasario 13 dienos. Istorikų skaičiavimais, Budapešte kovojo dešimtys tūkstančių Vokietijos ir Vengrijos karių, o bendras žuvusiųjų, sužeistųjų ir dingusiųjų skaičius siekė apie 100 000.

    Per apgultį milžinišką kainą sumokėjo ir civiliai. Šaltiniai mini dešimtis tūkstančių civilių aukų, o miestiečiai ilgą laiką slėpėsi priedangose, patirdami nuolatinį apšaudymą, badą ir chaosą. Ypač tragiška buvo ir žydų bendruomenės padėtis, kai teroras tęsėsi net apgulties sąlygomis.

    Kuo šis motociklas išskirtinis?

    DKW NZ-350-1 modelio motociklai buvo gaminami karo pabaigoje, kai dėl žaliavų trūkumo konstrukcijoje imta naudoti paprastesnes medžiagas. Po karo dalis gamybos pajėgumų buvo išgabenta į Sovietų Sąjungą, kur pagal šį modelį dar kelerius metus buvo tęsiama gamyba, todėl autentiškų vokiškos gamybos vienetų išliko labai nedaug.

    Ekspertų vertinimu, pasaulyje gali būti išlikę tik kelios dešimtys originalių vokiškų šio tipo motociklų, dalis jų tik iš dalies autentiški. Dėl to Budapešte rastas radinys laikomas reikšmingu ne tik Vengrijos, bet ir Europos konflikto archeologijos atradimu.

    Istorikai pabrėžia ir simbolinę šio objekto reikšmę: jis tarsi laiko kapsulė primena, kaip sprendimai fronte virsdavo tūkstančių žmonių tragedijomis. Be to, identifikavus šalia rastus palaikus, atsiranda galimybė pagaliau suteikti žuvusiems kariams vardus ir užtikrinti deramą perlaidojimą.