CP v2

Tag: Budapeštas

  • Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po konfliktų su Orbáno valdžia: kas ją sugrąžino

    Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po konfliktų su Orbáno valdžia: kas ją sugrąžino

    Amerikiečių ir vengrų kilmės žurnalistė bei rašytoja Kati Marton po kelerių metų pertraukos sugrįžo į Budapeštą. Apsisprendimą lėmė ne politiniai pokyčiai, o kultūrinė premjera: pagal jos romaną sukurta monodrama pirmą kartą parodyta Centriniame Europos universitete.

    Spektaklis paremtas knyga Enemies of the People: My Family’s Journey to America, kurioje Marton pasakoja apie savo šeimos istoriją komunistinėje Vengrijoje. Pagrindinį vaidmenį scenoje atlieka aktorė Erika Marozsán, o pastatymą režisavo János Mohácsi.

    Kūrinio ašis – rašytojos tėvų likimas: abu dirbo žurnalistais ir iš tuometinės Vengrijos teikė informaciją JAV naujienų agentūroms. Marton teigia, kad rinkdama medžiagą šeimos istorijai ji aptiko, jog jų auklė iš tiesų buvo informatorė, kuri apie šeimą rašė slaptoms struktūroms.

    Autorė prisimena, kad tėvams patekus į kalėjimą ji su seserimi kurį laiką gyveno pas senelius, vėliau buvo perduotos laikiniems globėjams Budapešto pakraštyje. Pasak Marton, to meto atmosfera buvo persmelkta baimės: žmonės vengė kalbėti apie dingusius, o buvę šeimos bičiuliai nedrįso lankyti dviejų mažų mergaičių.

    Marton pasakoja, kad valdžia taikė ir psichologinio spaudimo metodus, siekdama palaužti vadinamuosius režimo priešus. Kalėjimo pareigūnai tėvams kartojo, esą jų vaikai palikti be suaugusiųjų priežiūros, o tokia sąmoningai kuriama nežinia, pasak rašytojos, tapdavo žiaurios prievartos dalimi.

    Nutylėta šeimos praeitis

    Dar vienas šeimos istorijos sluoksnis, atsiskleidęs vėliau, susijęs su Holokaustu. Marton teigia, kad jos žydų kilmės seneliai buvo nužudyti Aušvice, tačiau namuose apie tai nebuvo kalbama, o ji pati augo kaip katalikė ir tik po dešimtmečių sužinojo tikrąją šeimos kilmę.

    „Komunistai mano tėvus vadino liaudies priešais, nes jie buvo pasiturintys. Kai pradėjau atkurti šeimos istoriją ir perskaičiau tūkstančius sekimo ataskaitų puslapių, supratau, kad archyve jie turėjo vieną storiausių bylų. Būtent tai tapo mano knygos pagrindu, o spektaklis pagal ją ir atvedė mane į Budapeštą“, – sakė Kati Marton.

    Rašytoja pridūrė, kad etiketė liaudies priešas ją lydėjo ne tik kalbant apie komunistinį laikotarpį. Pasak jos, tam tikru metu panašus požiūris į ją buvo susiformavęs ir Viktoro Orbáno valdymo metais, dėl ko ji kurį laiką sąmoningai vengė viešų vizitų Vengrijoje.

    Kultūra kaip sugrįžimo priežastis

    Budapešto premjera išsiskyrė tuo, kad ji sutapo su autorės sugrįžimu į miestą po ilgesnės pauzės. Marton pabrėžia, jog į Budapeštą ją sugrąžino noras matyti, kaip asmeninė istorija persikelia į sceną, ir galimybė apie praeitį kalbėti viešai, o ne vien archyvų dokumentuose.

    Spektaklis, paremtas knyga, jau buvo rodomas ir Jungtinėse Valstijose, o autorė yra pelniusi „Peabody“ apdovanojimą už žurnalistinę veiklą. Kati Marton taip pat žinoma dėl knygų apie iš nacių persekiojimo pasitraukusius žydus ir biografinio pasakojimo apie buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

  • Mįslinga romėnų milžiniška budova Budapešte glumina archeologus: kas tai buvo iš tiesų?

    Mįslinga romėnų milžiniška budova Budapešte glumina archeologus: kas tai buvo iš tiesų?

    Radijo Aquincum šešėlyje

    Budapešto šiaurinėje dalyje, Óbuda rajone, buvusios distilerijos teritorijoje archeologai aptiko neįprastai gerai išlikusią romėnų laikų konstrukciją. Ši vieta patenka į senovinio Aquincum ribas, vieną svarbiausių Romos centrų prie Dunojaus dabartinės Vengrijos teritorijoje.

    Radinius išprovokavo planuojama naujo gyvenamojo kvartalo statyba, todėl prieš darbus atlikti žvalgomieji kasinėjimai. Aquincum muziejaus specialistai skelbia, kad išliko apie 40 proc. pirminės konstrukcijos, o tai šio regiono romėniškiems objektams yra retas atvejis.

    Ilga, siaura ir su keistu „bokštu“

    Tyrėjų vertinimu, statinys galėjo būti pastatytas III amžiaus pabaigoje arba IV amžiuje, vėlyvuoju Romos imperijos laikotarpiu. Pagrindinė dalis – ilgas, siauras objektas, kuris, sprendžiant iš atidengtų atkarpų, galėjo tęstis šimtais metrų.

    Konstrukcija orientuota maždaug lygiagrečiai Dunojui, o šiauriniame gale baigiasi neįprasta daugiakampio plano dalimi, primenančia bokštą. Kiek toli statinys driekėsi į pietus, kol kas neaišku, nes dalis jo, tikėtina, tebėra po žeme.

    Kodėl mokslininkai sutrikę

    Didžiausią nuostabą kelia mūrų būklė: kai kurios sienų atkarpos išlikusios beveik žmogaus ūgio. Vengrijoje dauguma romėniškų liekanų dažniausiai tėra iki kelių, todėl toks išsilaikymo lygis verčia kelti klausimą, kodėl būtent šis objektas nebuvo suardytas vėlesniais amžiais.

    Aquincum muziejaus vyriausiasis archeologas Gergely Kostyál teigia, kad tai vargu ar buvęs privatus namas – greičiau viešos paskirties statinys. Ekspertai taip pat mano, kad statyboje galėjo dalyvauti romėnų kariuomenė, nes vėlyvuoju imperijos laikotarpiu didelių projektų dažnai imdavosi kariniai inžineriniai daliniai.

    Vis dėlto archeologai atmeta tvirtovės versiją: apie 65 centimetrų storio sienos, jų vertinimu, būtų buvusios per plonos rimtai gynybinei paskirčiai net ir vėlyvojo laikotarpio standartuose. Tai palieka platų interpretacijų lauką – nuo administracinio ar logistikos objekto iki su kariniu gyvenimu susijusios, bet ne gynybinės infrastruktūros.

    „Turime statinį, kurio mastas ir išlikimas rodo viešą reikšmę, tačiau jo funkcijos kol kas negalime pagrįstai įvardyti“, – sakė Gergely Kostyál.

    Trūksta užuominų istoriniuose planuose

    Paslaptį didina tai, kad tokio masto konstrukcija neaptikta išlikusiuose romėnų planuose ir žinomuose to laikotarpio kariniuose žemėlapiuose. Tyrėjai nurodo tikrinę kelis žinomus karinius žemėlapius, tačiau juose nėra akivaizdžių nuorodų į šį objektą, nors Aquincum, kaip civilinis ir karinis centras, paprastai laikomas gana gerai dokumentuotu.

    Archeologai pabrėžia, kad atsakymus gali duoti tolesni kasinėjimų etapai ir po žeme likusių konstrukcijos dalių analizė. Šiuo metu atidengtos atkarpos buvo užpiltos žemėmis, siekiant jas apsaugoti nuo irimo, o miesto valdžia teritorijai jau pritaikė archeologinės apsaugos režimą.

    Tokie atradimai, ypač sparčiai plečiantis miestams, tampa vis dažnesni ir Europoje: prieš didelius statybų projektus atliekami tyrimai neretai atveria iki tol nežinotus istorijos sluoksnius. Budapešto atvejis išsiskiria tuo, kad radinys ne tik masyvus, bet ir netikėtai gerai išlikęs, todėl jo „biografiją“ gali tekti perrašyti remiantis naujais duomenimis.

  • Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po Orbáno kritikos: jos šeimos istorija virto spektakliu

    Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po Orbáno kritikos: jos šeimos istorija virto spektakliu

    Spektaklio premjera Budapešte

    JAV ir Vengrijos kilmės žurnalistės bei rašytojos Kati Marton romanas apie šeimos istoriją persikėlė į sceną: Budapešte pristatytas monospektaklis, sukurtas pagal knygą Enemies of the People: My Family’s Journey to America.

    Premjera įvyko Centrinio Europos universiteto (CEU) pastate Budapešte. Pagrindinį vaidmenį atlieka vengrų aktorė Erika Marozsán.

    Ką pasakoja šeimos istorija?

    Kūrinio siužetas seka Kati Marton tėvų likimą. Abu jie buvo žurnalistai, dirbę su JAV naujienų agentūromis ir rašę iš komunistinės Vengrijos, kol tapo režimo taikiniu.

    Rinkdama medžiagą knygai autorė aptiko, kad šeimos auklė iš tiesų buvo informatorė, teikusi ataskaitas apie jų kasdienį gyvenimą. Marton teigimu, tokia kontrolė buvo sąmoningai naudojama kaip psichologinio spaudimo priemonė žmonėms, laikytiems valstybės priešais.

    „Komunistai mano tėvus vadino liaudies priešais, nes jie buvo pasiturintys. Kai pradėjau dėlioti šeimos istoriją, archyvuose radau tūkstančius puslapių stebėsenos ataskaitų, o kiekviename lape jie vadinami liaudies priešais. Kurį laiką taip mane vadino ir Orbáno valdžia“, – sakė Kati Marton.

    Po tėvų įkalinimo Kati ir jos sesuo Juli kurį laiką gyveno pas senelius, vėliau atsidūrė laikinoje globoje Budapešto pakraštyje. Autorė prisimena, kad aplinkui tvyrojo baimė, o žmonės vengė kalbėti net apie dingusius ar suimtus, įskaitant ir jos tėvus.

    Ilgai nutylėta šeimos kilmė

    Šeimos dramą papildo ir Holokausto patirtys: Marton teigia, kad jos žydų kilmės seneliai buvo nužudyti Aušvice, tačiau šeimoje apie tai ilgus metus nekalbėta. Rašytoja pasakoja, jog užaugo kaip katalikė ir tik po daugelio dešimtmečių sužinojo tikrąją šeimos istorijos dalį.

    Spektaklį režisavo János Mohácsi, o pastatymas jau buvo rodomas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pačiai autorei sugrįžimas į Budapeštą tapo simboliškas, nes pastaraisiais metais ji į Vengriją vykti vengė dėl konfliktų su Viktoro Orbáno valdžia.

    Kati Marton – Peabody apdovanojimo laureatė ir bestselerių autorė. Tarp jos žinomiausių knygų minimos The Great Escape – Nine Jews Who Fled Hitler and Changed the World bei biografinis pasakojimas apie buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

  • Maskva grasina Vengrijai užsukti naftos ir dujų kraną: Budapeštas Rusiją įvardijo grėsme

    Maskva grasina Vengrijai užsukti naftos ir dujų kraną: Budapeštas Rusiją įvardijo grėsme

    Rusijos Valstybės Dūmos deputatas viešai pagrasino Vengrijai galimu energetinių išteklių tiekimo ribojimu po to, kai Budapeštas naujoje užsienio politikos doktrinoje Rusiją įvardijo saugumo grėsme. Pareiškimai nuskambėjo Vengrijai keičiant ankstesnės valdžios kursą ir siekiant glaudesnių ryšių su Europos Sąjunga bei NATO.

    Naujosios Vengrijos valdžios dokumente, parengtame prieš 81-ąją Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją, teigiama, kad šalis smerkia Rusijos karinę agresiją ir palaiko Ukrainos suverenitetą bei teritorinį vientisumą. Kartu akcentuojamas derybų poreikis dėl tvarios taikos ir saugumo garantijų.

    „Rusijos elgesys kelia grėsmę Vengrijai, Europai ir pasaulinei tvarkai, taip pat kelia pavojų Užkarpatėje gyvenančiai vengrų mažumai“, – teigiama dokumente.

    Oficialaus Maskvos atsako į doktriną iš karto nebuvo, tačiau Valstybės Dūmos Gynybos komiteto narys Andrejus Kolesnikas perspėjo, kad po tokių pareiškimų gali būti suabejota rusiškos naftos ir dujų tiekimu Vengrijai. Jis šiuos pokyčius aiškino išoriniu spaudimu ir kartojo Kremliui būdingas žinutes.

    Energetika Vengrijai išlieka jautri sritis, nes šalis yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių narių, vis dar didesniais kiekiais importuojančių rusišką naftą ir gamtines dujas sovietmečiu suformuotu vamzdynų tinklu. 2022 metais Europos Sąjungai uždraudus rusiškos naftos importą vamzdynais daugumai šalių, Vengrija kartu su Slovakija gavo išimtį, motyvuojant ribotomis alternatyvomis.

    Iki valdžios pasikeitimo Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas buvo laikomas artimiausiu Vladimiro Putino partneriu Europos Sąjungoje. Jo vyriausybė ne kartą blokavo griežtesnes Europos Sąjungos formuluotes ir sankcijų paketus Rusijai, argumentuodama, kad Maskva nekelia tiesioginės grėsmės Vengrijai, kuri yra NATO narė.

    Politinis lūžis Budapešte sustiprino įtampą, nes energetiniai svertai Kremliui tradiciškai išlieka viena svarbiausių spaudimo priemonių regione. Pastaraisiais metais Europos Sąjunga didino suskystintų gamtinių dujų importą, plėtė jungtis ir saugyklų pajėgumus, tačiau kai kurios Vidurio Europos valstybės vis dar susiduria su infrastruktūriniais apribojimais, dėl kurių alternatyvos rusiškiems tiekimams kainuoja brangiau ir reikalauja laiko.

    Rusijos užsienio reikalų ministerija anksčiau yra teigusi, kad yra pasirengusi pragmatiškiems santykiams su naująja Vengrijos administracija, tačiau pastarieji grasinimai rodo, jog politiniai signalai gali greitai persikelti į ekonominį lygmenį. Jei energetinės rizikos materializuotųsi, Vengrijai tektų skubiau ieškoti papildomų tiekimo maršrutų ir spartinti priklausomybės nuo vieno tiekėjo mažinimą.

  • Iš Dunojaus iškelta Vermachto motociklo relikvija primena Budapešto apgultį ir jos kainą

    Iš Dunojaus iškelta Vermachto motociklo relikvija primena Budapešto apgultį ir jos kainą

    Budapešto centre, prie Batthyány aikštės, iš Dunojaus iškelta Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių kariuomenės DKW NZ-350-1 motociklo liekana sujudino istorikus ir karo paveldo tyrėjus. Tokios būklės radiniai yra itin reti, todėl jis tapo ne tik muziejine vertybe, bet ir proga iš naujo pažvelgti į 1944–1945 metų Budapešto apgultį.

    Motociklas siejamas su Vokietijos pajėgomis, kurios buvo apsuptos mieste, kai Raudonoji armija artėjo prie sostinės. Karo istorikai pabrėžia, kad apgulties metu Budapeštas tapo vienu kruviniausių mūšių miestų Europoje, o civilių ir kariškių netektys buvo milžiniškos.

    Kas žinoma apie radinį?

    Karo istorijos tyrėjų vertinimu, motociklas greičiausiai priklausė šarvuotosios divizijos Feldherrnhalle inžineriniam daliniui, kuris vykdė ryšių ir užduočių perdavimo misijas. Pasak specialistų, tokie motociklai dažniausiai būdavo naudojami įsakymams, pranešimams ir koordinavimui pernešti, ypač mieste, kur ryšio linijos dažnai būdavo nutraukiamos.

    Šalia transporto priemonės aptikta ir kitų karo pėdsakų, įskaitant šaudmenis bei prieštankinių minų liekanas. Taip pat rasti dviejų vokiečių karių palaikai, tačiau tyrėjai nurodo, kad jie, sprendžiant iš identifikacinių žetonų, galėjo priklausyti kitam daliniui ir nebūtinai buvo tiesiogiai susiję su motociklu.

    Transporto priemonės apžiūra parodė, kad pavarų dėžė buvo antros pavaros padėtyje arba joje užstrigusi, o pats motociklas buvo patyręs avariją. Vis dėlto patikimai atkurti, ar avarija įvyko prieš jam patenkant į upę, ar būtent kritimo į Dunojų momentu, kol kas neįmanoma.

    Budapešto apgulties kontekstas

    Iki 1944 metų pavasario Vengrija nebuvo laikoma pagrindiniu karo veiksmų teatru, tačiau situacija pasikeitė, kai Trečiojo reicho pajėgos okupavo šalį. Netrukus Budapeštas tapo strategiškai svarbiu tašku, o miesto gynyba virto bandymu laimėti laiko, kai sovietų pajėgos spaudė frontą link Vidurio Europos.

    Apgultis tęsėsi iki 1945 metų vasario 13 dienos. Istorikų skaičiavimais, Budapešte kovojo dešimtys tūkstančių Vokietijos ir Vengrijos karių, o bendras žuvusiųjų, sužeistųjų ir dingusiųjų skaičius siekė apie 100 000.

    Per apgultį milžinišką kainą sumokėjo ir civiliai. Šaltiniai mini dešimtis tūkstančių civilių aukų, o miestiečiai ilgą laiką slėpėsi priedangose, patirdami nuolatinį apšaudymą, badą ir chaosą. Ypač tragiška buvo ir žydų bendruomenės padėtis, kai teroras tęsėsi net apgulties sąlygomis.

    Kuo šis motociklas išskirtinis?

    DKW NZ-350-1 modelio motociklai buvo gaminami karo pabaigoje, kai dėl žaliavų trūkumo konstrukcijoje imta naudoti paprastesnes medžiagas. Po karo dalis gamybos pajėgumų buvo išgabenta į Sovietų Sąjungą, kur pagal šį modelį dar kelerius metus buvo tęsiama gamyba, todėl autentiškų vokiškos gamybos vienetų išliko labai nedaug.

    Ekspertų vertinimu, pasaulyje gali būti išlikę tik kelios dešimtys originalių vokiškų šio tipo motociklų, dalis jų tik iš dalies autentiški. Dėl to Budapešte rastas radinys laikomas reikšmingu ne tik Vengrijos, bet ir Europos konflikto archeologijos atradimu.

    Istorikai pabrėžia ir simbolinę šio objekto reikšmę: jis tarsi laiko kapsulė primena, kaip sprendimai fronte virsdavo tūkstančių žmonių tragedijomis. Be to, identifikavus šalia rastus palaikus, atsiranda galimybė pagaliau suteikti žuvusiems kariams vardus ir užtikrinti deramą perlaidojimą.

  • Budapešte iš Dunojaus iškeltas Vermachto motociklas: DKW NZ 350-1 stebina išlikimu po 80 metų

    Budapešte iš Dunojaus iškeltas Vermachto motociklas: DKW NZ 350-1 stebina išlikimu po 80 metų

    Budapešte, nusekus Dunojaus vandeniui, iš upės dugno iškeltas Antrojo pasaulinio karo laikų Vermachto motociklas akimirksniu atsidūrė pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre. Vengrijos karo istorijos institucijos skelbia, kad radinys yra neįprastai gerai išsilaikęs, o jo būklė stebina net restauratorius.

    Pasak Vengrijos Karo istorijos instituto ir muziejaus, identifikuotas modelis yra DKW NZ 350-1. Tai vėlyvojo karo laikotarpio motociklas, sukurtas atsižvelgiant į fronto sąlygas, todėl anuomet buvo vertinamas dėl patikimumo ir paprastos konstrukcijos.

    Kas žinoma apie radinį?

    Motociklas iškeltas rugpjūčio 2 dieną Budapešte, Batthyány aikštės prieigose, kitapus parlamento. Ištraukus jis buvo stipriai prisigėręs vandens ir dumblų, todėl svėrė daugiau nei 200 kilogramų, o dabar muziejaus angare valomas ir konservuojamas.

    Muziejus nurodo, kad transporto priemonė yra beveik komplektiška, o kai kurios detalės išsaugojo formą taip, lyg motociklas būtų vandenyje praleidęs gerokai trumpiau. Prie išlikimo galėjo prisidėti dumblas, kuris ribojo deguonies patekimą ir lėtino koroziją, nors galutinės išvados paprastai daromos tik atlikus konservavimo ir medžiagų tyrimus.

    DKW NZ 350-1 buvo gaminamas 1944–1945 metais, o iki karo pabaigos pagaminta kiek mažiau nei 12 000 vienetų. Viena įdomesnių detalių, minimų specialistų, yra galiniame rėme įrengtas purvo ir sniego grandiklis, turėjęs mažinti nešvarumų patekimą į grandinės pavarą.

    DKW NZ 350-1 istorinis kontekstas

    DKW ištakos siejamos su inžinieriumi Jørgenu Skafte Rasmussenu, o pati įmonė išaugo į vieną svarbiausių Vokietijos motociklų gamintojų tarpukariu. 1932 metais DKW kartu su Audi, Horch ir Wanderer suformavo Auto Union, o gamybinis centras Zschopau mieste tapo reikšmingu motociklų ir variklių gamybos mazgu.

    Antrojo pasaulinio karo metais civilinė gamyba buvo ribojama, o pajėgumai vis labiau nukreipiami kariuomenei. NZ serijos motociklai buvo naudojami ryšiams, žvalgybai ir logistikai, o vėlesnės modifikacijos atspindėjo fronto patirtis, ypač eksploataciją sudėtingomis oro ir kelių sąlygomis.

    Po karo DKW gamyklą Zschopau demontavo sovietų okupacinė administracija, o dalis įrangos ir kompetencijų perkelta į Sovietų Sąjungą. Remiantis DKW NZ 350 konstrukcija, 1946 metais pradėtas gaminti IZh-350, o iki 1951 metų pagaminta daugiau nei 127 000 vienetų.

    Rasta ir karių palaikų

    Po motociklu aptikti dviejų vokiečių karių palaikai, o jų atpažinimo žetonai, kaip skelbiama, išliko pakankamai gerai, kad galėtų padėti nustatyti tapatybes. Tai galėtų suteikti naujų duomenų apie konkretaus įvykio aplinkybes, tačiau tokie tyrimai paprastai užtrunka, nes reikia tiek archyvinių, tiek ekspertinių patvirtinimų.

    Kartu pranešama apie papildomus radinius iš nusekusio upės dugno, tarp jų degalų kanistrą ir ekipuotės detales. Vis dėlto Vengrijos karo istorijos institucijos neatmeta alternatyvios versijos, kad vieta karo pabaigoje ar po apgulties galėjo būti naudojama kaip griuvėsių ar atliekų sąvartynas, kuriame buvo išmetama amunicija ir įranga.

    Dėl to vien tik radiniai dar neleidžia galutinai atsakyti, ar du kariai žuvo važiuodami šiuo motociklu, ar jų palaikai ir technika į vieną vietą pateko vėliau. Muziejus tęsia konservavimo darbus ir duomenų rinkimą, o daugiau aiškumo turėtų suteikti tyrimai ir identifikavimo procedūros.

  • Dunojuje prie Budapešto rasti dviejų vokiečių karių palaikai: tapatybę gali išduoti žetonai

    Dunojuje prie Budapešto rasti dviejų vokiečių karių palaikai: tapatybę gali išduoti žetonai

    Dunojuje prie Budapešto, itin nusekus vandeniui, aptikti dviejų Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių karių palaikai. Šalia rasta ir gerai išsilaikiusi karinė motociklo liekana, todėl tyrėjai neatmeta kelių scenarijų, kaip žmonės ir technika atsidūrė upės dugne.

    Vengrijos Karo istorijos instituto ir muziejaus specialistai kartu su Vokietijos karo kapų priežiūros organizacija Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge pranešė, kad abu palaikai turėjo nepažeistus tapatybės žetonus. Tai reta aplinkybė, nes dažniausiai žetonai būdavo padalijami į dvi dalis, kad viena jų pasiektų karo įskaitos institucijas.

    Neįprastas radinys ir svarbios detalės

    Kartu su žetonais aptiktas vestuvinis žiedas ir vadinamasis Kubanės rankovės skydelis, apdovanojimas, įsteigtas 1943 metais kariams, dalyvavusiems kovose prie Kubanės placdarmo. Jei pavyks patikimai susieti šį ženklą su vienu iš karių, tai gali padėti nustatyti jo tarnybos kelią Rytų fronte.

    Vienas žetonas, pirminiais duomenimis, priklausė Vermachto kariui, kitas nurodo ryšį su Waffen-SS. Istorikai pabrėžia, kad Waffen-SS Niurnbergo tribunolo 1946 metais buvo pripažinta nusikalstama organizacija dėl dalyvavimo karo nusikaltimuose ir Holokauste.

    Kaip nustatoma tapatybė po 80 metų

    Ekspertai pirmiausia atliks antropologinį kaulų tyrimą: pagal ilgųjų kaulų matavimus galima apytiksliai įvertinti žmogaus ūgį, o pagal kaulų sandarą, epifizes ir protinius dantis nustatyti tikėtiną amžiaus intervalą. Papildomų užuominų kartais suteikia dantų gydymo pėdsakai ir plombų tipai.

    Tapatybės nustatymas vien pagal žetoną dar nelaikomas galutiniu, nes būtina patikrinti, ar konkretus žetonas tikrai priklausė būtent tam palaikų komplektui. Po pirminio nustatymo duomenys lyginami su archyviniais dokumentais, dingusiųjų apskaita ir kapų paieškos registru, o galutinį patvirtinimą paprastai suteikia Vokietijos federaliniai archyvai.

    Motociklas, minos ir galimas ryšys su Budapešto mūšiu

    Palaikai rasti greta ar po DKW NZ 350-1 motociklu, kuris, kaip nurodoma, buvo sukurtas karo sąlygoms ir gamintas Vokietijoje. Vis dėlto vien tai, kad daiktai aptikti šalia, dar nereiškia, kad kariai juo važiavo: motociklas galėjo į upę patekti per kautynes arba būti paskandintas vėliau.

    Iškėlimo darbų metu pranešta ir apie rastas Antrojo pasaulinio karo laikų prieštankines minas, todėl buvo pasitelktos išminavimo tarnybos. Vengrijos Karo istorijos institutas neatmeta, kad tai galėjo būti vieta, kur po karo buvo metama karo technika ir įvairios atliekos.

    Istorinis kontekstas leidžia sieti radinį su Budapešto mūšiu, vykusiu 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje, kai miestas buvo apsuptas ir patyrė ilgas, ypač kruvinas kautynes. Nustatyti, ar šie kariai žuvo būtent tuo laikotarpiu, bus galima tik įvertinus visus tyrimų duomenis.

    Pranešama, kad palaikai vėliau bus perlaidoti Budaörs karo kapinėse prie Budapešto. Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad dėl dažnėjančių ekstremalių sausrų Europoje ir žemėjančio upių lygio panašių radinių ateityje gali daugėti.

  • Dunojui nusekus Budapešte aptiktas beveik nepaliestas Vermachto motociklas: ką atskleidė radinys

    Dunojui nusekus Budapešte aptiktas beveik nepaliestas Vermachto motociklas: ką atskleidė radinys

    Rekordiškai nusekęs Dunojus Budapešte atidengė neįprastą Antrojo pasaulinio karo liudijimą – į dumblą įsmegusį Vermachto motociklą DKW NZ 350-1. Transporto priemonė aptikta miesto centre, netoli Vengrijos parlamento, ir, kariuomenės istorikų teigimu, išliko beveik nepažeista.

    Specialistai aiškina, kad motociklą ilgus dešimtmečius konservavo upės dugno dumblas: jis riboja deguonies patekimą ir lėtina koroziją. Dėl to tokie radiniai pasitaiko retai, o kiekviena detalė tampa svarbia užuomina, leidžiančia atkurti karo metų įvykius.

    Kas tai per modelis

    DKW NZ 350-1 buvo kurtas karo reikmėms ir, kaip nurodoma istoriniuose aprašymuose, pradėtas gaminti 1944 metais. Tai vieno cilindro dvitaktį variklį turėjęs motociklas, vertintas dėl paprastos konstrukcijos, patikimumo ir lengvesnio remonto lauko sąlygomis.

    Šis modelis buvo naudojamas ryšininkų, žvalgų ir kurjerių užduotims, kai reikėdavo greitai gabenti įsakymus, pranešimus ar žemėlapius. Radybą atpažinti padėjo ir būdingos konstrukcinės detalės, tarp jų – metalinė šoninė dėtuvė.

    Kur jis pagamintas ir kaip galėjo atsidurti upėje

    Motociklas siejamas su Auto Union AG – 1932 metais įkurta gamintojų grupe, vienijusia kelis prekės ženklus, tarp jų ir Audi. Karo metais gamyba buvo orientuota į kariuomenės poreikius, todėl NZ serija laikoma vienu iš vėlyvojo laikotarpio karinės technikos pavyzdžių.

    Vengrijos karo istorijos institucijų atstovai atkreipia dėmesį, kad ši Dunojus atkarpa gali būti naudota kaip karo meto atliekų ir technikos išmetimo vieta. Nusekus vandeniui upės dugne rasta ir daugiau sprogmenų bei amunicijos liekanų, todėl teritorija vertinama kaip potencialiai pavojinga ir reikalaujanti išminavimo bei atsargaus tyrimo.

    Po motociklu rasti žmonių palaikai

    Tyrėjams papildomų klausimų sukėlė po motociklu aptikti žmonių palaikai. Vokietijos karo kapų priežiūros organizacija Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge perėmė radinio ir palaikų paėmimo darbus ir nurodė, kad jie priskiriami dviem Vermachto kariams.

    „Atpažinimo žetonai išliko gerai, todėl tikimasi nustatyti žuvusiųjų tapatybes“, – teigė su paėmimu dirbę organizacijos atstovai.

    Ar šie kariai buvo motociklu važiavę asmenys, kol kas nėra patvirtinta, tačiau tokia versija tiriama. Identifikavus žuvusiuosius, jie turėtų būti perlaidoti Vokietijos karių kapinėse Budaörse, kur palaidota daugiau nei 16 000 Vokietijos karių.

    Radiniui kontekstą suteikia ir miesto istorija: 1944 metais Budapeštą okupavo nacistinė Vokietija, o 1944–1945 metais čia vyko įnirtingas Budapešto mūšis. Būtent tokio laikotarpio chaose technika ir žmonės galėjo atsidurti upėje, o vėliau būti paslėpti po sąnašomis.

    Nusekęs Dunojus vis dažniau primena, kad klimato ir hidrologiniai svyravimai daro įtaką ne tik laivybai ar ekosistemoms, bet ir atveria istorinius sluoksnius. Tačiau kartu tokie atradimai kelia ir riziką, nes iš vandens išlendantys sprogmenys ar amunicija reikalauja skubaus tarnybų dėmesio.

  • Dunojui nusekus Budapešte iškeltas Wehrmacht motociklas DKW: beveik išsilaikęs po 80 metų

    Dunojui nusekus Budapešte iškeltas Wehrmacht motociklas DKW: beveik išsilaikęs po 80 metų

    Radiniui kelią atvėrė nusekęs Dunojus

    Budapešte, nusekus Dunojui, iš upės dugno buvo iškeltas Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos kariuomenės Wehrmacht motociklas. Vengrijos Karo istorijos instituto ir muziejaus teigimu, tai modelis DKW NZ 350-1, sukurtas karo sąlygoms.

    Motociklas aptiktas prie Batthyány aikštės, priešais Vengrijos parlamentą. Iškėlimo metu jis buvo persigėręs vandeniu ir dumblu, todėl svėrė daugiau nei 200 kilogramų, tačiau didžioji konstrukcijos dalis išliko.

    Kas yra DKW NZ 350-1?

    DKW NZ 350 serija tarp to meto motociklininkų buvo vertinama dėl tvirtumo ir patikimumo, o NZ 350-1 variantas nuo 1944 metų buvo pritaikytas fronto poreikiams. Šis modelis išsiskyrė ir praktinėmis detalėmis, pavyzdžiui, purvo bei sniego grandikliu galinėje dalyje, skirtu apsaugoti grandinės pavarą.

    Muziejus nurodo, kad NZ 350-1 buvo gaminamas 1944–1945 metais, o iki karo pabaigos pagaminta kiek mažiau nei 12 000 vienetų. Dalis sprendimų, kaip pilkojo ketaus variklio blokas, siejami su karo metų žaliavų trūkumu, ypač aliuminio.

    Radinys restauruojamas, šalia aptikta ir daugiau daiktų

    Motociklas šiuo metu valomas ir konservuojamas muziejaus angare Budapešte. Specialistams svarbiausia stabilizuoti metalą ir kitas medžiagas, nes po ilgo buvimo vandenyje jos gali greitai irti, jei džiovinamos netinkamai.

    Pranešama, kad išdžiūvusioje upės vagos dalyje šalia motociklo rasta ir daugiau Antrojo pasaulinio karo laikų daiktų, įskaitant degalų kanistrą ir ekipuotės detales. Tokie radiniai leidžia tiksliau rekonstruoti, kaip ši vieta buvo naudojama karo pabaigoje ir pokariu.

    Po motociklu rasti dviejų karių palaikai

    Po transporto priemone aptikti dviejų vokiečių karių palaikai. Skelbiama, kad rasti asmens atpažinimo žetonai išliko labai gerai, todėl atsirado reali galimybė nustatyti žuvusiųjų tapatybę ir patikslinti jų istoriją.

    Tačiau muziejaus vertinimu, kol kas negalima vienareikšmiškai teigti, kad rasti asmenys žuvo būtent važiuodami šiuo motociklu. Neatmetama versija, kad vieta galėjo būti panaudota kaip duobė karo nuolaužoms ar atliekoms supilti po Budapešto apgulties, todėl daiktai ir palaikai galėjo atsidurti kartu vėliau.

    Kodėl tokie radiniai vis dažnesni?

    Pastaraisiais metais Europoje vis dažniau fiksuojami itin žemi upių vandens lygiai, atidengiantys anksčiau po vandeniu slėptas istorines liekanas. Archeologai ir muziejai pabrėžia, kad tokie laikotarpiai suteikia progą atrasti svarbių objektų, bet kartu kelia rizikų, nes staigus deguonies poveikis gali paspartinti radinių irimą.

    Budapešte iškeltas DKW NZ 350-1 yra ir technikos istorijos, ir karo paveldo liudijimas, kurį dabar bandoma išsaugoti ateities kartoms. Galutinės išvados apie radinio aplinkybes ir šalia rastų palaikų istoriją turėtų paaiškėti tęsiantis tyrimams.

  • Budapešte šventė persikėlė į išdžiūvusį Dunojaus dugną: vieni linksminasi, kiti bijo blogiausio

    Budapešte šventė persikėlė į išdžiūvusį Dunojaus dugną: vieni linksminasi, kiti bijo blogiausio

    Budapešte vis dažniau atsiveria Dunojaus upės dugnas, o vietos, kurios paprastai būna po vandeniu, virsta vaikščiojimo takais ir net spontaniškų vakarėlių erdvėmis. Prie Laisvės tilto vėl pasirodė vadinamoji Bado uola, kuri Vengrijoje laikoma aiškiu ženklu, kad upėje trūksta vandens.

    Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose išplito vaizdo įrašas, kuriame matyti naktinis vakarėlis išdžiūvusioje upės atkarpoje. Reakcijos išsiskyrė: daliai gyventojų tai pasirodė kaip netikėta pramoga, tačiau kiti įžvelgė niūrų signalą apie sparčiai besikeičiantį Europos vasarų klimatą.

    Dunojaus seklumas tampa nauja norma?

    Budapešto centre, ties Margit tiltu, po centrine atrama vis dažniau išnyra didelės dugno juostos. Vengrijos hidrologai ne kartą pabrėžė, kad žemi vandens lygiai Dunojuje paprastai siejasi su ilgais karščio laikotarpiais, mažesniu kritulių kiekiu baseine ir intensyvesniu garavimu.

    Pastarąjį dešimtmetį Europoje dažnėjančios karščio bangos ir užsitęsusios sausros vis labiau veikia didžiąsias upes. Dunojaus baseinas driekiasi per daugelį valstybių, todėl vandens lygį lemia ne tik vietiniai orai, bet ir situacija aukštupyje, įskaitant kritulius Alpėse ir sniego atsargas.

    Ką atidengia upės dugnas

    Miesto paveldosaugininkai anksčiau yra atkreipę dėmesį, kad seklėjant upe dugne matyti įvairių laikotarpių palikimas. Išnyrantys seni metalo objektai ar konstrukcijų fragmentai gyventojams tampa tarsi istorijos ekspozicija po atviru dangumi, tačiau specialistai primena, kad tai kartu rodo ir neįprastai žemą vandens būklę.

    Didėjant sausų plotų apimčiai, vis daugiau žmonių pėsčiomis keliauja nuo Margit salos link miesto pusės, fotografuoja panoramą ir stebi neįprastą vaizdą. Vis dėlto dalis ekspertų perspėja, kad tokie laikotarpiai nėra vien estetinė naujiena: ilgalaikis seklumas apsunkina laivybą, kenkia vandens ekosistemoms ir gali didinti vandens temperatūrą.

    Vakarėlis kaip klimato nuotaikų veidrodis

    Viešojoje erdvėje šis epizodas apibūdinamas kaip dviejų nuotaikų susidūrimas: vieni renkasi gyventi šia diena, kiti tą patį vaizdą priima kaip perspėjimą. Klimato kaitos kontekste toks kontrastas vis dažnesnis, kai ekstremalūs reiškiniai vieniems tampa neįprasta pramoga, o kitiems priminimu apie augančias rizikas.

    Šiltėjantis klimatas regione didina tikimybę, kad sausros kartosis, o žemi upių lygiai kartais truks ilgiau. Dėl to miestams, pramonei ir transportui tampa svarbu planuoti prisitaikymo priemones, pradedant vandens išteklių valdymu, baigiant infrastruktūros sprendimais, kurie atlaikytų dažnesnes ekstremalias sąlygas.