Tag: Buitinė sauga

  • Orkaitę rekomenduojama valyti kas tris mėnesius: riebalų sankaupos gali tapti gaisro rizika

    Orkaitė – viena iš tų virtuvės vietų, kurią lengva pamiršti, nes purvas dažniausiai lieka už uždarytų durelių. Vis dėlto specialistai rekomenduoja jos valymą įtraukti į reguliarią rutiną: orkaitę verta kruopščiai išvalyti maždaug kas tris mėnesius.

    Apie tai rašoma portale „Food Republic“, pabrėžiant, kad per ilgas delsimasis gali turėti ne tik estetinių, bet ir praktinių bei saugumo pasekmių – nuo nemalonių kvapų iki padidėjusios gaisro rizikos.

    Kepant ir skrudinant, riebalai bei aliejai garuoja, vėliau nusėda ant orkaitės sienelių, dugno ir grotelių. Laikui bėgant šios apnašos kietėja, todėl jų pašalinimas tampa vis sudėtingesnis.

    Be to, įkaitus sukietėjusiems riebalams, orkaitė gali pradėti rūkti, o kvapas užsilaiko virtuvėje ir gali paveikti ruošiamo maisto skonį. Reguliarus valymas padeda išvengti tokių nemalonių „siurprizų“.

    Riebalai orkaitėje – ir saugumo klausimas

    Svarbiausia priežastis, kodėl nereikėtų atidėlioti orkaitės valymo, yra saugumas. Riebalų sankaupos yra degios, todėl jos laikomos rimtu gaisro rizikos veiksniu.

    Nors kasdien po kiekvieno naudojimo orkaitės šveisti daugeliui būtų nepraktiška, periodinis valymas leidžia suvaldyti riebalų kaupimąsi ir sumažinti riziką, kad virtuvėje kilusi nenumatyta situacija greitai taps sunkiai kontroliuojama.

    Kaip sumažinti nešvarumų kaupimąsi

    Prevencija gali padėti išvengti ilgų valymo darbų vėliau. Pavyzdžiui, orkaitės apačioje esantis karščiui atsparus įdėklas gali sulaikyti varvančius riebalus dar prieš jiems prikepant.

    Gaminant patiekalus, kurie linkę taškytis (pavyzdžiui, vištieną ar šoninę), gali praversti kepimo indo dangtis arba aliuminio folija. Taip pat naudinga rinktis tinkamą kepimo ar skrudinimo indą, kuris geriau sulaiko riebalus.

    Jei riebalai jau prikepę

    Jei orkaitės valymas buvo atidėtas ir riebalai jau sukietėję, vien muilo ir vandens gali nepakakti. Tokiu atveju siūloma pasitelkti sodą – įprastą produktą, kurį daugelis turi namuose.

    Vienas iš minimų būdų – pasigaminti pastą sumaišius sodą su actu: ši kombinacija sukelia putojančią reakciją, kuri gali padėti pakelti ir atlaisvinti riebalų sluoksnį. Mišinį patariama palaikyti iki 30 minučių (ar ilgiau, priklausomai nuo apnašų kiekio), o tuomet nuvalyti nailonine šveitimo kempinėle.

  • Taip verdant ant dujinės viryklės permokate: 5 klaidos, dėl kurių sąskaitos šauna į viršų

    Taip verdant ant dujinės viryklės permokate: 5 klaidos, dėl kurių sąskaitos šauna į viršų

    Didesnės sąskaitos už dujas ne visada reiškia, kad reikia rečiau gaminti maistą. Dažnai pakanka pakeisti kelis kasdienius įpročius, susijusius su liepsnos dydžiu, puodais ir orkaitės naudojimu. Net nedideli įpročių pokyčiai gali sumažinti energijos švaistymą ir sutrumpinti gaminimo laiką.

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausia problema virtuvėje yra ne pats gaminimas dujomis, o netinkamas šilumos panaudojimas. Kai dalis šilumos nueina „į orą“, už ją vis tiek sumokate, nors realaus efekto ji nesukuria. Todėl verta įvertinti, kaip parenkate indus, reguliuojate liepsną ir kada iš tikrųjų reikia orkaitės.

    Liepsna neturi būti per didelė

    Viena dažniausių klaidų yra per stipri liepsna, kuri išeina už puodo dugno ribų ir kaitina puodo šonus. Tokiu atveju dalis šilumos prarandama, o gaminimas nebūtinai paspartėja. Efektyviausia, kai degiklio dydis atitinka indo skersmenį, o liepsna neperžengia dugno kraštų.

    Svarbu ir pats indas. Puodai su storu, lygiu dugnu šilumą paskirsto tolygiau ir ilgiau ją išlaiko, todėl tinka troškiniams ir patiekalams, kuriems nereikia nuolatinio intensyvaus kaitinimo. Jei dugnas išlinkęs arba prastai priglunda prie grotelių, energijos nuostoliai paprastai būna didesni.

    Išjunkite anksčiau, bet saugiai

    Dalis patiekalų „baigiasi“ gamintis ir išjungus dujas, nes įkaitęs puodas bei vanduo dar kurį laiką išlaiko aukštą temperatūrą. Tai ypač praverčia verdant makaronus ar kruopas, kai paskutinės minutės dažnai nelemia rezultato, bet didina sąnaudas. Praktika paprasta: pabaigoje išjunkite liepsną ir palikite indą po dangčiu.

    Vis dėlto šis įprotis turi ribas. Žalios mėsos ar kitų produktų, kuriems būtinas tikslus terminis apdorojimas, taip „sutaupyti“ nereikėtų, jei kyla abejonių dėl saugumo. Jei norisi realiai sutrumpinti ilgo virimo laiką, verta prisiminti greitpuodį: dėl aukštesnio slėgio temperatūra jame pasiekiama greičiau, o gaminimo trukmė kai kada sumažėja iki maždaug perpus.

    Orkaitė ne visada verta įjungimo

    Dar viena brangi klaida yra įjungti didelę dujinę orkaitę vienai mažai porcijai pašildyti. Orkaitė pirmiausia turi įkaitinti visą kamerą, todėl energija sunaudojama neproporcingai tam, ką galiausiai gaunate. Tokiais atvejais dažnai racionaliau rinktis keptuvę, puodą ar mikrobangų krosnelę, jei tai tinka patiekalui.

    Įtakos sąnaudoms turi ir viryklės būklė. Riebalų sankaupos ir maisto likučiai ant degiklių gali trukdyti taisyklingam degimui, todėl įrenginį verta reguliariai valyti pagal gamintojo instrukciją. Netolygus degimas ar pakitusi liepsnos spalva gali reikšti, kad šiluma naudojama ne taip efektyviai, kaip turėtų.

    Jei jaučiate dujų kvapą, taupymas netenka prasmės, nes svarbiausia tampa saugumas. Tokiu atveju reikia vengti atviros ugnies ir nejunginėti elektros jungiklių, užsukti dujų tiekimą, jei tai galima padaryti saugiai, išeiti iš patalpų ir kviesti avarinę dujų tarnybą. Net ir menkas įtarimas dėl nuotėkio turėtų būti vertinamas rimtai.

  • Kodėl negalima krauti paprastų baterijų: elektrolito nuotėkis ir gaisras – reali grėsmė namams

    Noras sutaupyti ir prailginti buitinių prietaisų tarnavimo laiką kartais baigiasi pavojingais eksperimentais. Vienas rizikingiausių – bandymas įkrovikliu krauti vienkartines baterijas, pavyzdžiui, cinko-anglies ar šarmines (alkalines). Specialistai pabrėžia, kad toks veiksmas gali baigtis ne tik sugadintu įkrovikliu.

    Esminis skirtumas slypi chemijoje. Vienkartinės baterijos sukurtos taip, kad jų viduje vykstančios reakcijos būtų iš esmės negrįžtamos, o energija būtų atiduodama iki išsikrovimo pabaigos. Tuo metu įkraunami akumuliatoriai, tokie kaip NiMH ar ličio jonų, yra suprojektuoti daugkartiniams įkrovimo ir iškrovimo ciklams.

    Kai įkroviklis paduoda srovę į vienkartinę bateriją, energija joje nesikaupia taip, kaip akumuliatoriuje. Dalis jos virsta šiluma, o baterijos viduje gali sparčiai didėti slėgis. Dėl to korpusas deformuojasi, atsiranda mikroįtrūkimų arba įvyksta staigus prakiurimas.

    Vienas dažniausių padarinių – ėdžio elektrolito nuotėkis. Šarminių baterijų atveju tai dažnai būna kalio hidroksidas, galintis pažeisti odą, akis ir sugadinti aplinkinius paviršius bei elektroniką. Nuotėkis gali paveikti ir patį įkroviklį, kontaktus, o kai kuriais atvejais sukelti trumpąjį jungimą.

    Blogiausias scenarijus – staigus korpuso plyšimas, lydimas karštų dalelių ir dujų išsiveržimo. Jei šalia yra degių medžiagų arba sutrinka įkroviklio apsaugos, kyla reali užsidegimo rizika. Dėl to saugos ekspertai rekomenduoja niekada nebandyti krauti elementų, kurie nėra aiškiai pažymėti kaip įkraunami.

    Patikimiausias būdas išvengti incidentų – naudoti tik tam skirtus akumuliatorius ir įkroviklius, suderintus pagal chemiją ir dydį. Jei kyla abejonių, verta patikrinti žymėjimą ant korpuso: įkraunami elementai paprastai aiškiai nurodomi kaip rechargeable, o ant vienkartinių tokio žymėjimo nėra. Taip pat svarbu pažeistas ar išsipūtusias baterijas nedelsiant utilizuoti specialiuose surinkimo taškuose.