CP v2

Tag: Bundesveras

  • Vokietijoje statybų metu aptiktas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo StuG III: kas su juo bus toliau

    Vokietijoje statybų metu aptiktas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo StuG III: kas su juo bus toliau

    Vokietijos šiaurės vakaruose, prie Šiaurės jūros esančioje Nordholco karinio jūrų laivyno aviacijos bazėje, statybų darbai baigėsi netikėtu radiniu. Darbininkai smėlyje aptiko beveik nepažeistą Antrojo pasaulinio karo laikų šturmo pabūklą StuG III, kuris po žeme išgulėjo apie 80 metų.

    Vokietijos Federalinė nekilnojamojo turto agentūra nurodo, kad tokiose vietose dažniausiai randamos tik pavienės metalo dalys ar transporto priemonių fragmentai. Šį kartą aptiktas beveik visas 29 tonų sveriantis kovos aparatas, todėl radinys laikomas itin retu ir svarbiu karo istorijos liudijimu.

    Kas yra StuG III?

    StuG III buvo vienas masiškiausiai gamintų Vokietijos vermachto vikšrinių kovos vienetų. Skirtingai nei klasikiniai tankai, šis šturmo pabūklas neturėjo besisukančio bokštelio, o pabūklas buvo įtvirtintas korpuse ir šaudė į priekį, todėl taikymui reikėdavo manevruoti visu korpusu.

    Istoriniuose šaltiniuose akcentuojama, kad StuG III buvo vertinamas dėl palyginti paprastos konstrukcijos ir efektyvumo kovojant su priešo šarvuota technika. Gamyba tęsėsi iki pat paskutinių karo savaičių ir, kaip nurodoma, galutinai nutrūko 1945 metų balandį.

    Radinyje identifikuotos detalės leidžia manyti, kad jis priklausė Nordholce dislokuotai brigadai, kuri daugiausia buvo siunčiama į operacijas Prancūzijoje. Vis dėlto specialistai kol kas negali galutinai įrodyti, ar būtent šis konkretus vienetas buvo panaudotas kovose ten.

    Įspūdis viduje ir karo pėdsakai

    Archeologas Andreasas Hüseris, apžiūrėjęs techniką, teigė, kad vidų pavyko atverti be didesnių sunkumų. Pasak jo, išlikusios svarbios vidaus dalys, įskaitant vairuotojo vietą ir pabūklo tvirtinimo elementus.

    „Vaizdas viduje labai įspūdingas. Ten tikrai klaustrofobiškai ankšta“, – sakė Andreasas Hüseris.

    StuG III įgulą sudarydavo keturi kariai: vairuotojas priekyje, pabūklo valdytojas, vadas, koordinuodavęs veiksmus ir duodavęs komandą šaudyti, bei užtaisymo pareigas atlikdavęs ketvirtasis įgulos narys. Toks išdėstymas padėdavo pasiekti greitą šaudymo ritmą, tačiau darbas viduje buvo itin suvaržytas.

    Ekspertai atkreipė dėmesį ir į ant vamzdžio matomas baltas žymes. Archeologų vertinimu, tokie žymėjimai galėjo būti siejami su sunaikintos priešo technikos apskaita, nors vienareikšmiai patvirtinti kiekvienos žymės reikšmę sudėtinga.

    Kodėl išliko taip gerai?

    Vienas svarbiausių šio radinio aspektų – išskirtinė būklė. Skelbiama, kad kovos mašina gulėjo sausesniame smėlyje, ties pylimo pakraščiu, todėl korozija vyko lėčiau nei drėgnoje dirvoje, o kai kurios dalys liko stebėtinai mažai pažeistos.

    Vietomis dar matyti originalių maskuojamųjų dažų pėdsakų, o važiuoklės elementai, anot specialistų, atrodo beveik nesuniokoti, nors technika po žeme praleido kelis dešimtmečius. Kartu kasinėjimų metu aptikta ir amunicijos likučių bei smulkių granatų skeveldrų.

    Archeologai neatmeta, kad po karo technika galėjo būti užkasta sąjungininkų, kartu su kita karine įranga, siekiant greitai sutvarkyti teritoriją ir neutralizuoti galimus pavojus. Tokia praktika po karo įvairiose Europos vietose nebuvo reta, ypač buvusiose karinėse bazėse.

    Planuojama, kad rugpjūtį radinys bus pervežtas į Munsterį Liuneburgo girių regione, kur specialistai imsis stabilizavimo ir restauravimo darbų. Vėliau StuG III turėtų būti perduotas Bundesvero karo istorijos muziejui Drezdene, kur jį ketinama eksponuoti visuomenei.

  • Vokietijoje statybų metu rasta beveik nepažeista Antrojo pasaulinio karo šturmo patranka StuG III

    Vokietijoje statybų metu rasta beveik nepažeista Antrojo pasaulinio karo šturmo patranka StuG III

    Vokietijos Šiaurės jūros pakrantėje, Nordholco jūrų aviacijos bazės teritorijoje, statybų darbų metu aptikta itin reta Antrojo pasaulinio karo relikvija – beveik nepažeista šturmo patranka StuG III. Ji daugiau kaip 80 metų pragulėjo smėlyje, todėl išliko gerokai geriau nei įprasti tokio laikotarpio radiniai.

    Už teritorijos valdymą atsakingos institucijos nurodo, kad dažniausiai panašiose vietose randami tik pavieniai metalo fragmentai ar atskiros transporto priemonių detalės. Šį kartą statybininkai užkliuvo už beveik viso kovos komplekso, kuris, ekspertų vertinimu, siejamas su paskutiniais karo mėnesiais šiaurės vakarų Vokietijoje.

    Kas yra StuG III?

    StuG III buvo vienas masiškiausiai Vokietijoje gamintų vikšrinių kovos aparatų: šio tipo mašinos pradėtos kurti kaip pėstininkų ugnies parama, vėliau plačiai naudotos ir kaip prieštankinė priemonė. Skirtingai nei klasikiniai tankai, StuG III neturėjo besisukančio bokštelio – pabūklas buvo įtvirtintas korpuse, todėl taikymui dažnai tekdavo manevruoti visa mašina.

    Gamyba tęsėsi iki pat 1945 metų pavasario, o StuG III reputaciją lėmė paprastesnė konstrukcija ir palyginti mažesni kaštai, lyginant su sunkesniais tankais. Dėl šių priežasčių jie tapo vienu svarbiausių Vermachto šarvuotosios technikos elementų, ypač karo pabaigoje, kai pramonė patyrė žaliavų ir gamybos pajėgumų stygių.

    Kas paaiškėjo apžiūrėjus radinį?

    Specialistai skelbia, kad rasta mašina priklausė Nordholce dislokuotam daliniui, kuris daugiausia buvo permestas į Prancūziją. Kol kas neįmanoma galutinai patvirtinti, ar būtent šis StuG III dalyvavo koviniuose veiksmuose už Vokietijos ribų, tačiau požymiai leidžia manyti, kad jis buvo naudotas ilgiau.

    Ant pabūklo vamzdžio pastebėta mažiausiai 17 baltų žymėjimų, kuriuos tyrėjai sieja su praktika fiksuoti sunaikintus priešo tankus. Tokie ženklai ne visada reiškia tikslų patvirtintų taikinių skaičių, tačiau jie laikomi svarbia užuomina apie ekipažo patirtį ir technikos panaudojimą.

    Archeologų teigimu, mašinos vidų pavyko atverti be didesnių sunkumų, o viduje išliko vairuotojo vieta ir dalis pabūklo įrangos tvirtinimų. „Vaizdas viduje palieka labai stiprų įspūdį“, – sakė archeologas Andreasas Hüseris.

    „Erdvė išties slegianti ir labai ankšta“, – pridūrė jis, apibūdindamas, kaip keturių karių ekipažas turėjo dirbti ribotoje šarvuotoje erdvėje.

    Skelbiama, kad šio tipo šturmo patranką aptarnavo keturi kariai: vairuotojas, pabūklo operatorius, vadas ir užtaisymo darbus atlikęs ekipažo narys. Tokia sudėtis buvo kompromisas tarp ugnies galios, taikymo ir šaudymo tempo, bet ankštos sąlygos ilgainiui tapdavo papildomu fiziniu krūviu.

    Tyrėjai mano, kad technika galėjo būti užkasta sąjungininkų netrukus po karo pabaigos kartu su kita karine įranga, siekiant greitai sutvarkyti teritoriją ir neutralizuoti pavojus. Kasinėjimų vietoje taip pat aptikta šaudmenų liekanų bei smulkių granatų skeveldrų, todėl darbai vykdomi laikantis saugumo procedūrų.

    Radinio būklę, pasak specialistų, nulėmė geologinės sąlygos: šturmo patranka gulėjo sausesniame smėlyje, šlaito pakraštyje, todėl korozija progresavo lėčiau. Vietomis dar matyti originalūs maskuojamosios dažų dangos fragmentai, o dalis važiuoklės elementų atrodo stebėtinai mažai pažeisti.

    Planuojama, kad rugpjūtį StuG III bus pervežta į Miunsterį Žemutinės Saksonijos regione, kur specialistai stabilizuos konstrukciją ir pradės restauravimo darbus. Vėliau eksponatas turėtų atsidurti Bundesvero Karo istorijos muziejuje Drezdene ir būti pristatytas lankytojams.

  • „Palantir“ vadovas Berlyne kritikuoja Vokietiją: nepasitikėjimas mūšio programine įranga brangiai kainuos

    „Palantir“ vadovas Berlyne kritikuoja Vokietiją: nepasitikėjimas mūšio programine įranga brangiai kainuos

    JAV duomenų analizės bendrovės „Palantir“ vadovas Alexas Karpas viešai sukritikavo Vokietijos požiūrį į karinės paskirties programinę įrangą ir pareiškė, kad Berlyno skepticizmas dėl mūšio lauko sprendimų jam atrodo nepagrįstas. Jo komentarai nuskambėjo tuo metu, kai Vokietijos pareigūnai aiškiai signalizuoja: Bundesveras artimiausiu metu neketina skirti naujų sutarčių šiai amerikiečių įmonei.

    Diskusiją pakurstė aukšto rango Vokietijos kariuomenės atstovo pozicija, jog Bundesveras šiuo metu nemato pagrindo rinktis „Palantir“ sprendimų. Tuo pat metu Vokietijos skaitmeninimo politikoje stiprėja kryptis ieškoti europinės alternatyvos, kad kritinės gynybos sistemos nekurtų priklausomybės nuo JAV tiekėjo.

    Interviu Vokietijos žiniasklaidai A. Karpas teigė nesuprantantis, kaip Vokietija gali sau leisti atsisakyti technologijos, kuri, jo žodžiais, naudojama daugelyje rimtų šiuolaikinių konfliktų. Jis bandė įrodyti, kad tokie sprendimai realiomis sąlygomis padeda greičiau apdoroti informaciją, koordinuoti veiksmus ir priimti sprendimus.

    „Nesuprantu, kaip Vokietija mano galinti sau tai leisti“, – sakė Alexas Karpas.

    Kartu jis pripažino, kad Vokietijos noras kurti savarankiškas sistemas yra suprantamas, tačiau pačią viešą diskusiją pavadino pernelyg emocionalia ir paremta baimėmis. Vokietijoje „Palantir“ jau ne vienerius metus vertinama kontroversiškai, nes kritikai įžvelgia privatumo, duomenų apsaugos ir fundamentalių teisių rizikas, o taip pat strateginį pažeidžiamumą, jei gynybos infrastruktūra būtų susieta su užsienio tiekėju.

    „Palantir“ savo ruožtu pabrėžia, kad jos programinė įranga yra naudojama kelių šalių kariuomenėse, o atskirais atvejais diegimas vyksta taip, kad klientas pats valdo kodą, prieigas ir duomenis. A. Karpas tvirtino, kad Ukrainoje naudojant bendrovės sprendimus kontrolė lieka šalies institucijų rankose, todėl suvereniteto klausimas, jo vertinimu, neturėtų kilti.

    „Kai jie vykdo oro gynybą ar taikinių parinkimą, beveik visas kodas parašytas jų, kontroliuojamas jų. Mes neturime prieigos“, – sakė Alexas Karpas.

    Vokietijos laikysena šioje istorijoje atspindi platesnę Europos tendenciją: po Rusijos karo prieš Ukrainą sustiprėjo siekis greičiau modernizuoti gynybą, bet kartu augo jautrumas technologinei priklausomybei. Daugelis Europos valstybių didina karines išlaidas, tačiau vis dažniau keliami klausimai, ar lėšos bus nukreiptos į realiai patikrintas, veikiančias technologijas, ar į ilgo ciklo projektus, kurių nauda mūšio lauke neįrodyta.

    Ši įtampa ypač ryški tose srityse, kur susikerta nacionalinis saugumas ir duomenų apsauga: žvalgybinė analizė, taikinių nustatymas, oro gynybos integracija, logistikos optimizavimas. Ekspertai ne kartą pabrėžė, kad tokios sistemos nebėra vien programos, jos tampa sprendimų priėmimo infrastruktūra, todėl tiekėjo pasirinkimas ilgainiui lemia ir standartus, ir interoperabilumą su sąjungininkais.

    A. Karpas taip pat kritikavo Europos gynybos biudžetų planavimą, užsimindamas, kad didelės sumos gali būti išskirstytos nepakankamai suprantant, kaip veikia modernios karinės technologijos ir kokie sprendimai duoda rezultatą realiomis sąlygomis. Jo teigimu, tai gali sukurti politiškai įtakingas, bet technologiškai silpnas interesų grupes, kurių vėliau bus sunku atsisakyti.

    Vokietijai ši diskusija tampa testu, kaip suderinti du tikslus: greitą Bundesvero modernizavimą ir ilgalaikį strateginį savarankiškumą. Sprendimas, ar rinktis „Palantir“, ar investuoti į europinę alternatyvą, neapsiribos vien technologija: jis palies teisinę aplinką, duomenų valdymo modelį ir tai, kaip Europa ateityje pirks bei kurs kritines gynybos sistemas.

  • JAV planuoja atitraukti apie 5 000 karių iš Vokietijos: Berlynas ragina Europą prisiimti daugiau atsakomybės

    Jungtinės Valstijos planuoja perkelti dalį savo karių iš Vokietijos, o šis sprendimas Berlyne sutiktas kaip aiškus signalas, kad Europa turi sparčiau stiprinti savarankiškus gynybos pajėgumus. Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius pabrėžė, kad JAV karinis buvimas Europoje išlieka svarbus abiem pusėms.

    Pasak ministro, amerikiečių pajėgos Vokietijoje yra ne tik regiono saugumo, bet ir JAV strateginių interesų dalis, nes per Vokietijos infrastruktūrą vykdomos NATO operacijos bei parama sąjungininkams. Jis pažymėjo, kad sprendimas dėl dalies kontingento mažinimo buvo numanomas, todėl būtina iš anksto koordinuoti tolesnius žingsnius su partneriais.

    Berlyno žinutė: daugiau atsakomybės Europai

    Vokietijos gynybos ministerija akcentuoja, kad glaudus darbas su JAV tęsiasi svarbiausiose bazėse ir logistikos centruose, kurie naudojami atgrasymui ir sąjungininkų operaciniam suderinamumui. Berlynas siekia, kad NATO išlaikytų transatlantinį stuburą, bet europinė gynybos dalis taptų tvirtesnė.

    „Europos saugumą pirmiausia turime užtikrinti patys, kartu išsaugodami tvirtą ryšį su JAV“, – sakė Borisas Pistorius.

    Ministras taip pat nurodė, kad Vokietija didina Bundesvero pajėgumus, greitina ginkluotės ir technikos įsigijimus bei plečia infrastruktūrą. Jo teigimu, artimiausiu metu sprendimai bus derinami su artimiausiais partneriais Europoje, kad reagavimas į pokyčius būtų koordinuotas.

    Kiek karių gali būti perkelta?

    Pentagono atstovai paskelbė, kad planuojama iš Vokietijos atitraukti maždaug 5 000 JAV karių. Operaciją numatoma užbaigti per 6–12 mėnesių, o tai reiškia, kad pokyčiai gali būti įgyvendinti gana greitai, priklausomai nuo logistikos ir dislokavimo sprendimų.

    Šiuo metu Vokietijoje dislokuota apie 36 500 JAV karių, todėl planuojamas mažinimas būtų reikšmingas, bet ne esminis visos JAV karinės laikysenos Europoje pokytis. Vis dėlto Vokietijai tai jautrus klausimas, nes šalyje esantys objektai yra svarbūs ne tik nacionaliniam, bet ir viso NATO regiono mobilumui.

    Kas toliau: grįžimas į JAV ar Indo ir Ramiojo vandenyno kryptis

    Viešojoje erdvėje aptariama, kad dalis iš Europos atlaisvinamų pajėgumų galėtų būti grąžinta į JAV bazes, o vėliau perdislokuota į kitas kryptis. Dažniausiai minima Indo ir Ramiojo vandenyno regiono kryptis, kur pastaraisiais metais auga JAV dėmesys ir resursų poreikis.

    Toks scenarijus Europai reikštų didesnį spaudimą greičiau užpildyti galimas spragas, ypač oro gynybos, logistikos, amunicijos atsargų ir greitojo reagavimo srityse. Berlynas šį momentą išnaudoja kaip argumentą spartinti europinės gynybos stiprinimą ir glaudesnį koordinavimą tarp pagrindinių partnerių.