Vokietija rengiasi kurti nuosavą didelės apimties palydovinę infrastruktūrą, kuri turėtų sumažinti priklausomybę nuo komercinių ryšio tiekėjų ir sustiprinti Bundesvero gebėjimą veikti krizių bei karo metu. Pagal dabartinę koncepciją numatoma dviejų segmentų sistema, apjungianti ryšį ir žvalgybą.
Pirmasis segmentas būtų karinio ryšio tinklas, kurį sudarytų apie 200 palydovų žemojoje Žemės orbitoje. Vokietijos žiniasklaida šį sprendimą apibūdina kaip Bundesverui skirtą „Starlink“ analogą, nes tokia architektūra užtikrina didesnį atsparumą sutrikimams ir greitesnį duomenų perdavimą.
Antrasis segmentas, žinomas kaip SPOCK 2, galėtų apimti iki 1 000 palydovų, skirtų nuolatiniam mūšio lauko stebėjimui. Planuojama, kad konstelacija remsis pažangiais vaizdinimo sprendimais, įskaitant radarinius jutiklius, leidžiančius matyti situaciją ir tada, kai trukdo debesuotumas ar tamsa.
Sprendimą spartinti tokio tipo pajėgumus stipriai paveikė karo Ukrainoje patirtys, kai palydovinis ryšys tapo kritiškai svarbus koordinuojant padalinius, perduodant žvalgybos informaciją ir valdant bepiločius orlaivius. Berlynas vis dažniau akcentuoja, kad strateginė komunikacija neturėtų priklausyti vien nuo privačių bendrovių sprendimų ar geopolitinių rizikų.
Šiuo metu Bundesveras daugiausia remiasi keliais dideliais geostacionarios orbitos palydovais, veikiančiais maždaug 36 000 kilometrų aukštyje. Toks modelis turi privalumų dėl ilgaamžiškumo, tačiau yra labiau pažeidžiamas ir suteikia mažiau lankstumo, o signalo delsa paprastai didesnė nei žemojoje orbitoje veikiančiose sistemose.
Žemojoje orbitoje esantys palydovai leidžia sumažinti delsą ir didinti tinklo patikimumą, nes ryšys gali būti perskirstomas tarp daugybės mazgų. Vis dėlto tai reiškia trumpesnį palydovų tarnavimo laiką ir būtinybę reguliariai papildyti konstelaciją, todėl ilgalaikės eksploatacijos kaštai tampa itin svarbia projekto dalimi.
Dėl ryšio segmento įgyvendinimo varžosi konsorciumas, kuriame minimos „Airbus Defence and Space“, OHB ir „Rheinmetall“. Pastarajai dalyvavimas reikštų platesnį žingsnį į kosmoso technologijų sritį, greta tradiciškai dominuojančių sausumos ginkluotės ir amunicijos projektų.
Vokietijoje viešai aptariama, kad karinių kosmoso pajėgumų plėtra gali kainuoti dešimtis milijardų eurų, o vien konstelacijos palaikymas ir nuolatinis atnaujinimas kasmet gali atsieiti apie 1 000 000 000 eurų ar daugiau. Toks mastas atspindi bendrą Europos kryptį investuoti į suverenius ryšio, žvalgybos ir atsparumo sprendimus, kurie tampa neatsiejami nuo šiuolaikinės gynybos planavimo.
Leave a Reply