CP v2

Tag: Būsto įperkamumas

  • Ministrė perspėja: būsto įperkamumas regionuose grimzta – siūlo 5 priemones ir mokesčius

    Spalio 2 dieną Prezidentūroje vykusiame Regionų forume aplinkos ministrė Ieva Andriulaitytė pabrėžė, kad būsto prieinamumas Lietuvoje seniai peržengė socialinės paramos ribas. Pasak jos, tai tampa regionų plėtros, darbo rinkos ir investicijų pritraukimo veiksniu, kuris tiesiogiai lemia žmonių sprendimą, kur gyventi.

    Ministrė atkreipė dėmesį, kad su įperkamo būsto problema susiduria ne tik socialinio būsto laukiantys gyventojai. Vis dažniau ją jaučia jaunos šeimos, pirmą būstą perkantieji, vieni gyvenantys žmonės, vidutines pajamas gaunantys darbuotojai ir savivaldybėms reikalingi specialistai, kuriuos regionai bando prisivilioti.

    „Būsto prieinamumas jau nėra vien socialinės paramos klausimas. Tai regionų plėtros, darbo rinkos, investicijų ir gyvenimo kokybės klausimas“, – sakė Ieva Andriulaitytė.

    Vertinant situaciją, anot ministrės, svarbu matyti ne vieną problemą, o visą grandinę: ar būsto pakanka, ar jis įperkamas ir kaip veikia aprūpinimo būstu sistema. Didmiesčiuose spaudimą kelia paklausos ir pasiūlos disbalansas, kurortuose kainas ir nuomą išpučia trumpalaikė nuoma, pramoniniuose miestuose ryškėja kokybiško būsto trūkumas, o mažesnėse savivaldybėse opi problema dažnai yra senas ir energiškai neefektyvus būstas.

    Ministrė ragino savivaldybes neapsiriboti valstybės nustatytų paramos priemonių administravimu ir aktyviau formuoti vietos būsto politiką. Pasak jos, be valstybės ir savivaldos partnerystės prieinamas būstas liks teorija, o ne reali galimybė žmonėms įsikurti ten, kur yra darbo ir viešųjų paslaugų.

    Penki prioritetai, kuriuos siūlo ministerija

    Kaip galimą veiksmų paketą ministrė įvardijo penkias kryptis, kurios, jos vertinimu, galėtų keisti situaciją tiek miestuose, tiek regionuose. Pirmiausia siūloma plėsti savivaldybių būsto fondą, suteikiant savivaldai daugiau lankstumo spręsti, kam ir kokiomis sąlygomis būstas būtų nuomojamas.

    Taip pat siūloma labiau įtraukti privatų būstą, kai savivaldybės galėtų nuomotis butus rinkoje ir juos pasiūlyti gyventojams pagal aiškias taisykles. Kartu akcentuojami viešojo ir privataus sektorių partnerystės modeliai, kai būstas vystomas kartu su verslu, o dalis projektų būtų skiriama prieinamo būsto poreikiui.

    Ketvirta kryptis susijusi su spekuliacinės paklausos mažinimu, svarstant didesnius mokesčius ne pirmajam būstui didmiesčiuose ir kurortuose. Penktoji kryptis numato didesnį savivaldybių vaidmenį plėtroje, kai jos galėtų prisidėti žeme ar infrastruktūra, o mainais dalis naujai pastatytų būstų būtų rezervuojama prieinamai nuomai.

    Ką rodo naujausi vertinimai

    Ministrės pristatyme remtasi 2025–2026 metais atliktu būsto prieinamumo didinimo galimybių vertinimu. Jame nurodoma, kad apie 87 proc. namų ūkių Lietuvoje gyvena nuosavame būste, tačiau norint jį įsigyti, skiriant 40 proc. darbo užmokesčio, vidutiniškai prireiktų apie 13 metų.

    Vertinimas taip pat rodo, kad savivaldybių būstas sudaro apie 1,5 proc. viso būsto fondo, socialinis būstas siekia apie 1 proc., o ilgalaikių nuomos sutarčių dalis tesudaro apie 1 proc. Tai, pasak ministerijos, signalizuoja ne tik apie kainų problemą, bet ir apie itin mažą prieinamos nuomos pasiūlą, ribotas savivaldos galimybes bei poreikį efektyviau panaudoti esamą būsto fondą.

    Nors skirtingos savivaldybės susiduria su nevienodais iššūkiais, bendra tendencija aiški: regionams tampa vis sunkiau konkuruoti dėl žmonių, jei nuomos pasiūla menka, o kokybiškas būstas brangus arba tiesiog nepasiekiamas. Dėl to būsto politika vis dažniau siejama su gebėjimu pritraukti darbuotojų, išlaikyti jaunus gyventojus ir užtikrinti viešųjų paslaugų tęstinumą.

  • Portugalijoje nuoma šokiruoja: vieno kambario butas kainuoja daugiau nei minimali alga

    Portugalijoje nuoma šokiruoja: vieno kambario butas kainuoja daugiau nei minimali alga

    Portugalijoje nuomos rinka vėl įsibėgėjo: po 2026 metų pirmojo pusmečio sulėtėjimo vasaros pabaigoje kainos ėmė kilti, o vieno miegamojo buto nuoma daug kur jau viršija minimalią mėnesio algą. Tai rodo nekilnojamojo turto portalo „Idealista“ analizė, apžvelgusi 2026 metų antrąjį ketvirtį.

    Skaičiuojama, kad vieno miegamojo buto, Portugalijoje dažnai žymimo kaip T1, mediana siekia 1 128 eurus per mėnesį. Palyginimui, kambario nuomos mediana yra 505 eurai, tad skirtumas sudaro 123 proc., o tai ypač skaudžiai atsiliepia jauniems darbuotojams, studentams ir į miestus persikeliantiems žmonėms.

    Brangiausias regionas pagal T1 nuomos medianą yra Lisabonos apygarda, kur ji siekia 1 354 eurus per mėnesį. Toliau rikiuojasi Madeira su 1 295 eurais, Faro apygarda su 1 171 euru, o Porto ir Setubalo apygardose nuomos medianos jau artėja prie 1 000 eurų ribos.

    Tuo metu pigiausių T1 butų ieškantys gyventojai dažniau dairosi į mažesnes ir rečiau turistų pasirenkamas teritorijas. „Idealista“ duomenimis, žemiausios medianos fiksuotos Guarda apygardoje, kur vieno miegamojo butas kainuoja apie 456 eurus per mėnesį, taip pat Castelo Branco ir Bragança apygardose, kur sumos nesiekia 530 eurų.

    Didmiesčiuose situacija dar aštresnė: pačiame Lisabonos mieste T1 nuomos mediana siekia 1 409 eurus per mėnesį, o Funchal mieste Madeiroje – 1 340 eurų. Porto ir Faro miestuose vieno miegamojo butų nuomos medianos taip pat viršija 1 000 eurų, todėl būsto įperkamumo klausimas tampa vienu svarbiausių kasdienės ekonomikos rodiklių.

    Brangsta ne tik butai, bet ir kambariai: Madeiroje kambario nuomos mediana siekia 565 eurus per mėnesį ir net lenkia Lisabonos apygardą, kur ji yra 551 euras. Miestų lygmeniu kambario nuoma Lisabonoje ir Funchal mieste vertinama vienodai – apie 570 eurų per mėnesį, o pigiausių variantų ieškoma tokiose vietovėse kaip Guarda.

    „Idealista“ tyrimas taip pat išskiria studijų segmentą: studijos nuomos mediana siekia 908 eurus per mėnesį. Tai yra apie 80 proc. daugiau nei kambario nuoma, tačiau maždaug 20 proc. mažiau nei vieno miegamojo butas, todėl daliai nuomininkų studija tampa kompromisu tarp privatumo ir kainos.

    Tyrime analizuotos ilgalaikės nuomos rinkos skelbimuose nurodomos medianos, lyginant kambarių bendrabučio tipo butuose, studijų ir T1 butų kainas 2026 metų balandžio–birželio laikotarpiu. „Idealista“ pažymi, kad į analizę įtrauktos tik tos rinkos, kuriose skelbimų imtis buvo pakankamai reprezentatyvi, kad rezultatai atspindėtų realias tendencijas.

    Kas stumia kainas į viršų?

    Nors šiame tyrime pateikiami pirmiausia skelbimų kainų duomenys, bendra kryptis atitinka platesnę Europos tendenciją, kai nuomos kainas spaudžia paklausa didmiesčiuose ir ribota pasiūla. Portugalijoje papildomą įtaką daro turizmas ir trumpalaikės nuomos segmentas, o taip pat aktyvus užsieniečių persikėlimas į Lisaboną, Porto ir Algarvės regioną.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad nuomos kainų ir atlyginimų atotrūkis lemia ne tik socialinę įtampą, bet ir darbo rinkos pokyčius: įmonėms sunkiau pritraukti darbuotojų į brangius regionus, o gyventojai vis dažniau renkasi dalijimąsi būstu arba kraustymąsi į periferiją. Tokiose sąlygose būsto politika ir naujos statybos tempai tampa lemiamu faktoriumi, galinčiu stabilizuoti kainas.

  • Europos jaunimas užrakintas: kodėl būstą įpirkti dar sunkiau nei prieš 20 metų

    Europos jaunimas užrakintas: kodėl būstą įpirkti dar sunkiau nei prieš 20 metų

    Europa susiduria su ryškėjančia būsto įperkamumo krize, o didžiausią spaudimą jaučia jauni žmonės. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) analizė rodo, kad jaunos kartos vis rečiau pasiekia tokį būsto nuosavybės lygį, kokį tuo pačiu amžiumi turėjo jų tėvai.

    EBPO duomenys, apimantys vidurkį 20 ES šalių, atskleidžia aiškų poslinkį. Apie 1975 metais gimusių žmonių grupėje iki 32 metų būstą turėjo 60 proc., apie 1980 metais gimusiųjų – 58 proc., o apie 1985 metais gimusiųjų – jau tik 52 proc.

    Tai reiškia, kad per vieną dešimtmetį atsirado 8 procentinių punktų atotrūkis tarp kartų, kurios į būsto rinką žengė skirtingomis ekonominėmis sąlygomis. Panaši tendencija matoma ir kitame amžiuje: iki 36 metų apie 1970 ir 1975 metais gimusiųjų būstą turėjo 65 proc., o apie 1980 metais gimusiųjų – 60 proc.

    Ryškūs skirtumai fiksuojami ir dar jaunesniame amžiuje. Iki 29 metų būsto nuosavybė apie 1980 metais gimusiųjų grupėje siekė 52 proc., tačiau apie 1985 metais gimusiųjų – 45 proc., o apie 1990 metais gimusiųjų – 41 proc.

    EBPO vertinimu, šį nuosmukį lemia keli tarpusavyje susiję veiksniai, kurie vienas kitą sustiprina. Pirmiausia tai būsto kainų augimas, daugelyje šalių ilgą laiką lenkiantis gyventojų pajamas, o kartu ir sunkėjantis startas pirmą kartą perkantiems būstą.

    „Tikėtina, kad veikia keli tarpusavyje susiję veiksniai“, – pabrėžė EBPO ekspertai.

    Reikšmingas lūžis įvyko po 2021 metų, kai palūkanų normos išaugo, o paskolų aptarnavimas pabrango. Dėl to daliai jaunų namų ūkių tapo sunkiau atitikti bankų keliamus reikalavimus, sukaupti pradinį įnašą ir išlaikyti pakankamą skolinimosi galimybių ribą.

    Kitas veiksnys – lėtesnis darbo užmokesčio augimas, palyginti su nekilnojamojo turto kainomis, taip pat didesnis nesaugumo jausmas dėl darbo rinkos. Tai ypač aktualu šalyse, kur paplitę terminuoti kontraktai, o jaunų žmonių karjeros pradžia dažniau būna fragmentuota.

    EBPO taip pat atkreipia dėmesį į socialinius pokyčius: didesnį įsitraukimą į aukštąjį mokslą ir vėlesnį įėjimą į darbo rinką. Praktikoje tai reiškia, kad savarankiško gyvenimo pradžia nusikelia, o laikas, per kurį sukaupiamas pradinis įnašas, sutrumpėja.

    Šalių skirtumai – itin ryškūs

    Naujesni EBPO palyginimai rodo, kad daugumoje Europos valstybių trisdešimtmečių būsto nuosavybės dalis sumažėjo, lyginant laikotarpį nuo 1990-ųjų vidurio iki naujausių ikipandeminių metų arba 2022–2023 metų. Tai reiškia, kad problema nėra vienos šalies ar vieno miesto reiškinys.

    Tarp didžiausių kritimų išsiskyrė Airija: 1990-ųjų viduryje būstą turėjo 81 proc. trisdešimtmečių, o naujausiais metais – 53 proc. Graikijoje būsto nuosavybė krito nuo 78 proc. iki 58 proc., Jungtinėje Karalystėje – nuo 74 proc. iki 56 proc., o Ispanijoje – nuo 77 proc. iki 60 proc.

    Ekspertai pabrėžia, kad barjeras dažnai nėra vien pradinio įnašo sukaupimas. Net turint santaupų, daliai gyventojų trūksta galimybių pasiskolinti tiek, kad galėtų nusipirkti būstą savo gyvenamojoje vietoje ar netoli jos, ypač didmiesčiuose, kur kainos atsiplėšusios nuo vietos atlyginimų.

    „Svarbiausia kliūtis yra tai, kiek aukštos būsto kainos, palyginti su pajamomis tiems, kurie suaugo nuo 2000-ųjų pradžios“, – teigė Institute for Fiscal Studies atstovas Jonathanas Cribbas, vertinęs padėtį Jungtinėje Karalystėje.

    Kodėl kai kur nuosavybė augo?

    Vis dėlto bendrame fone yra ir išimčių, kai trisdešimtmečių būsto nuosavybė per kelis dešimtmečius gerokai išaugo. EBPO fiksavo ryškų augimą Slovakijoje ir Čekijoje, kur po socialistinio laikotarpio vyko masinė būsto privatizacija, o dalis gyventojų būstus įsigijo už palyginti nedideles sumas.

    Lenkijoje taip pat užfiksuotas reikšmingas augimas, o Nyderlanduose EBPO duomenys rodė didėjimą. Vis dėlto Nyderlandų akademinėje bendruomenėje akcentuojama, kad po pasaulinės finansų krizės jaunų suaugusiųjų būsto nuosavybė šalyje mažėjo, o 1990–2000 metų augimą skatino politika ir išsiplėtusi hipotekos rinka.

    Ką tai reiškia jaunoms šeimoms?

    Ekspertų vertinimu, mažėjanti būsto nuosavybė tarp jaunų žmonių keičia ir socialinį modelį: ilgėja nuomos laikotarpis, vėliau kuriamos šeimos, sunkiau planuojamas ilgalaikis finansinis stabilumas. Kartu tai didina atotrūkį tarp tų, kurie turi šeimos paramą ar paveldėtą turtą, ir tų, kurie startuoja be finansinio užnugario.

    ES ir nacionalinės valdžios institucijos vis dažniau svarsto priemones, kurios galėtų didinti įperkamą nuomos pasiūlą, spartinti būsto statybų apimtis ir mažinti administracines kliūtis. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad vienos priemonės neužtenka: būsto krizę dažniausiai lemia kelių ilgalaikių veiksnių kombinacija.

  • Portugalijoje nuoma šokiruoja: T1 butas jau brangesnis už minimalią algą – kiek kainuoja Lisabonoje?

    Portugalijoje nuoma šokiruoja: T1 butas jau brangesnis už minimalią algą – kiek kainuoja Lisabonoje?

    Nuomos kainos vėl kyla

    Portugalijoje po nedidelio atoslūgio metų pirmoje pusėje nuomos kainos vasaros pabaigoje vėl pasuko aukštyn. Naujausi nekilnojamojo turto rinkos duomenys rodo, kad vieno miegamojo buto nuoma kai kuriose vietovėse jau viršija minimalią mėnesio algą.

    Tokią kryptį stiprina keli veiksniai: aukšta paklausa didmiesčiuose, ribota ilgalaikės nuomos pasiūla ir turizmo sektoriaus spaudimas rinkai. Dalis būstų savininkų taip pat tebeteikia pirmenybę trumpalaikei nuomai, o tai mažina pasirinkimą nuomininkams.

    Kiek kainuoja vieno miegamojo butas

    Portale „Idealista“ paskelbtame tyrime, apėmusiame 2026 metų antrąjį ketvirtį, nurodoma, kad vieno miegamojo buto (Portugalijoje dažnai žymimo T1) medianinė nuomos kaina siekė 1 128 eurus per mėnesį. Tai 123 proc. daugiau nei kambario nuoma bendrame bute, kurios medianinė kaina sudarė 505 eurus per mėnesį.

    Brangiausios teritorijos pagal medianą buvo Lisabonos apygarda, Madeiros sala ir Faro apygarda. Tuo metu pigiausių T1 butų dažniau galima rasti Guarda, Castelo Branco ir Bragança apygardose.

    Didmiesčiai dar labiau spaudžia

    Vertinant atskiras miestų rinkas, kainų spaudimas dar ryškesnis. Lisabonos mieste vieno miegamojo buto medianinė nuomos kaina siekė 1 409 eurus per mėnesį, o Funšalyje ji buvo apie 1 340 eurų per mėnesį.

    Porto ir Faro miestuose medianos taip pat laikėsi arti 1 000 eurų per mėnesį ribos. Pigiausiose apskričių sostinėse, tokiose kaip Guarda ar Bragança, nuomos lygis buvo reikšmingai mažesnis.

    Kambariai ir studijos: alternatyvos, kurios ne visada gelbsti

    Kambarių rinkoje brangiausia, pagal pateiktą statistiką, buvo Madeira, kuri lenkė net Lisabonos apygardą, o tarp brangesnių išliko ir Porto. Tuo metu pigiausi kambariai dažniausiai fiksuoti Bragança ir Guarda apygardose.

    Tyrimas taip pat parodė, kad studijų medianinė nuomos kaina siekė 908 eurus per mėnesį. Tai apie 80 proc. daugiau nei kambario nuoma, tačiau maždaug 20 proc. pigiau nei T1, todėl studijos tampa tarpine, bet ne visada įperkama alternatyva.

    Analizė parengta pagal ilgalaikės nuomos skelbimus, lyginant kambarių bendruose butuose, studijų ir T1 būstų prašomas kainas 2026 metų balandžio–birželio laikotarpiu. Skaičiavimuose vertintos tik tos rinkos, kuriose skelbimų imtis buvo pakankamai reprezentatyvi.

  • Paskelbė 2026 metų geriausių miestų reitingą: Europa turi kozirį, bet JAV triuškina kitu

    Paskelbė 2026 metų geriausių miestų reitingą: Europa turi kozirį, bet JAV triuškina kitu

    Kas sudarė 2026 metų sąrašą

    2026 metų Oxford Economics Global Cities Index rodo, kad aukščiausiose pozicijose dominuoja Europa ir Šiaurės Amerika: jos užima 78 iš 100 geriausių vietų. Europai priskiriami 44 miestai, Jungtinėms Valstijoms – 30, o Kanadai – 4.

    Indeksas vertina, kaip didžiausi pasaulio miestai suderina ekonomines galimybes su gyvenimo kokybe, talentų pritraukimu, aplinkos atsparumu ir valdymo stabilumu. Reitingo lyderių dešimtuke net penki miestai yra JAV, o Europa turi keturias vietas.

    Europos koziriai ir JAV pranašumai

    Tarp Europos miestų aukščiausiai įvertinti Londonas, Paryžius, Dublinas ir Ciurichas. JAV dešimtuke pirmauja Niujorkas, taip pat aukštai rikiuojasi Sietlas, San Franciskas, Bostonas ir San Chosė.

    Oxford Economics analizė pabrėžia skirtingas stiprybes: JAV miestus į viršų stumia ekonomikos bei žmogiškojo kapitalo rodikliai, o Europos miestai dažniau laimi gyvenimo kokybės, aplinkos ir valdymo kategorijose.

    „JAV miestų aukštą poziciją lemia labai stiprūs ekonomikos ir žmogiškojo kapitalo balai, o Europoje išsiskiriama gyvenimo kokybės, aplinkos ir valdymo srityse“, – sakė Oxford Economics City Services direktorius Liamas Sidesas.

    Londonas išsiskiria, bet turi silpną vietą

    Vertinime išskiriama, kad Londonas yra ryški Europos išimtis talentų kategorijoje: miestas pasiekė aukščiausią žmogiškojo kapitalo įvertinimą visame indekse. Tai siejama su universitetais, verslo ekosistema ir gebėjimu pritraukti kvalifikuotus darbuotojus.

    Vis dėlto Londono gyvenimo kokybės rodiklis buvo silpniausias jo kategorijose, o tai atskleidžia struktūrines problemas, kurios dažnai lydi globalius finansų centrus. Indekso autoriai taip pat pažymi, kad aukštas pajamas neretai „suvalgo“ kasdienės išlaidos.

    Bendras skaudulys – būsto įperkamumas

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad tiek Europoje, tiek JAV išlieka ta pati didelė problema – būsto įperkamumas. Londonas, Dublinas ir Niujorkas įvardijami kaip miestai, kuriuose aukštos būsto kainos blogina gyvenimo kokybės balus net ir esant dideliems atlyginimams.

    Kita medalio pusė – miestai, kuriuose būstas santykinai pigesnis, gali įgyti konkurencinį pranašumą, jei kartu auga pajamos. Kaip pavyzdys minimas Tulūzos miestas, kuris dalį darbuotojų pritraukia iš Paryžiaus, be kita ko, dėl didesnio įperkamumo.

    Didžiausi šuoliai ir miestai, kuriuos verta stebėti

    Lyginant su praėjusiais metais, Dublinas pakilo septyniomis vietomis ir pasiekė šeštą poziciją, tačiau būsto įperkamumo rodikliai išlieka silpni. Didžiausią šuolį Europoje fiksavo Varšuva, pakilusi 109 vietomis iki 61 pozicijos, o Stambulas pakilo 42 vietomis iki 64.

    Tarp „miestų, kuriuos verta stebėti“, Oxford Economics išskyrė Varšuvą, Taliną, Eindhoveno miestą, Mančesterį ir Tulūzą. Varšuva įvardijama kaip svarbus finansų, technologijų ir verslo paslaugų centras Vidurio ir Rytų Europoje, o Talinas siejamas su sparčiu BVP augimu ir technologijų paslaugų plėtra.

    DI poveikis ir Azijos augimo banga

    Ataskaitoje pažymima, kad pasaulinis DI bumas tampa reikšmingu miestų konkurencingumo veiksniu, ypač ten, kur susitelkę talentai, mokslas ir technologijų verslai. Tarp Europoje gerai pasirengusių miestų minimi Londonas, Eindhovenas ir Talinas, o už Europos ribų išsiskiria Taipėjus, kylantis dėl puslaidininkių ir su tuo susijusios paklausos.

    Nors Europa ir Šiaurės Amerika dar dominuoja viršūnėje, indeksas akcentuoja Azijos miestų potencialą: didelės populiacijos ir produktyvumo augimas stiprina jų ekonominį svorį. Prognozuojama, kad iki 2050 metų Kinijos ir Indijos miestų dalis pasaulio miestų BVP gali viršyti Europos dalį.

  • Būstas Lietuvoje virsta prabanga? Ekspertai įvardijo didžiausias bėdas ir sprendimus

    Diskusijų festivalyje „Būtent“ būsto prieinamumo tema išryškino seniai bręstančią įtampą: daliai gyventojų nuosavas būstas didmiesčiuose tolsta, o regionuose problemą dažnai lemia ne kaina, o prasta pastatų būklė. Aplinkos viceministrė Asta Rokickienė, Lietuvos banko atstovė Nijolė Valinskytė, urbanistas Martynas Marozas ir NT brokeris Mantas Mikočiūnas aptarė, kam įpirkti sunkiausia ir kokių priemonių reikia.

    Lietuva išlieka viena labiausiai būstą nuosavybėje turinčių šalių Europoje: maždaug 90 proc. gyventojų gyvena nuosavame būste. Tai reiškia, kad nuoma dažnai suvokiama kaip laikinas sprendimas, tačiau būtent ši nuostata, pasak dalyvių, didina spaudimą pirkimo rinkai, kai kainos kyla sparčiau nei dalies pirkėjų galimybės.

    Aplinkos ministerijos vertinimu, būsto prieinamumo problemos skiriasi pagal savivaldybes, todėl vieno universalaus recepto nėra. Didmiesčiuose iššūkį didina ribota pasiūla patogiausiose vietose ir auganti investuotojų dalis sandoriuose, o mažesniuose miestuose ir miesteliuose gyventojai dažniau susiduria su energetiškai neefektyviais, senstančiais pastatais.

    Kam būstą įpirkti sunkiausia?

    Diskusijoje pabrėžta vadinamoji tarpinių pajamų grupė: žmonės uždirba per daug, kad gautų socialinį būstą ar kitas tikslines paramas, bet per mažai, kad sukauptų pradiniam įnašui ir atlaikytų mėnesines įmokas. Tokiais atvejais šeimos dažnai stumiamos į atokesnius rajonus, kur būstas pigesnis, bet infrastruktūra ir paslaugų pasiekiamumas prastesni.

    Lietuvos banko duomenimis, būsto įperkamumui kritiškai svarbus kainų ir pajamų santykis, o pastaraisiais metais kainų dinamika buvo gerokai spartesnė už atlyginimų augimą. Nors ciklai rinkoje keičiasi ir augimas ilgainiui linkęs lėtėti, trumpuoju laikotarpiu atotrūkis sukuria didžiausią įtampą būtent pirmą būstą perkančioms šeimoms ir vienišiems pirkėjams.

    Vilniuje, kaip aptarta renginyje, reikšmingą rinkos dalį sudaro investiciniai pirkimai, o tai mažina pasirinkimą tiems, kurie būsto ieško gyvenimui. Tokiose rinkose ypač jautriai juntamas pasiūlos trūkumas, kai į pardavimą patenka daugiau mažesnio ploto objektų, o šeimoms reikalingi 3–4 kambarių butai tampa sunkiau prieinami.

    Nuoma dar neįgauna pagreičio

    Kaip akcentavo A. Rokickienė, ilgalaikė nuoma galėtų būti reali alternatyva nuosavybei, tačiau Lietuvoje ji vis dar neįsitvirtina. Viena priežasčių yra menkas stabilumo jausmas: nuomininkai baiminasi netikėtų kainos pokyčių ar sutarties nutraukimo, o nuomotojai neretai vengia ilgalaikių įsipareigojimų.

    „Lietuvoje nėra tokios kultūros, kad žmonės norėtų nuomotis, o ne pirkti nuosavą būstą“, – sakė A. Rokickienė.

    Diskusijoje minėta, kad rinkos skaidrumą galėtų didinti dažnesnis nuomos sutarčių registravimas ir aiškesnės taisyklės, kurios mažintų ginčų skaičių. Taip pat svarstyta apie mokestines paskatas tiems, kurie nuomą vykdo oficialiai, nes tai didintų saugumą abiem pusėms ir gerintų statistikos kokybę.

    Seni daugiabučiai ir renovacijos potencialas

    Regionuose būsto klausimas dažnai persikelia į kokybės plotmę: nemaža dalis gyvenamojo fondo statyta 1960–1990 metais ir šiandien reikalauja rimtų investicijų. Pasak A. Rokickienės, prastos būklės yra dešimtys tūkstančių daugiabučių ir šimtai tūkstančių vienbučių bei dvibučių namų, o gyventojų pajamos mažesnės, todėl atnaujinimas stringa.

    M. Marozas atkreipė dėmesį, kad šeimos finansinės galimybės neretai susiduria su pasiūlos realybe, kai tinkamo ploto naujos statybos būstų pasirinkimas ribotas. Dėl to didesnio ploto būstą dažniau tenka rinktis antrinėje rinkoje, ypač sovietmečio mikrorajonuose.

    Urbanisto teigimu, šie rajonai turi ir stiprybių: daugiau žalumos, susiformavusi socialinė infrastruktūra, didesni atstumai tarp pastatų. Kompleksinė modernizacija, apimanti renovaciją, viešąsias erdves, automobilių stovėjimo sprendimus ir pritaikymą žmonėms su negalia, galėtų tapti vienu realiausių būdų greičiau padidinti kokybiško būsto pasiūlą.

    Statybų proceso pusėje taip pat numatyti pokyčiai. Nuo 2027 metų sausio mėnesio turėtų įsigalioti naujas statybos techninis reglamentas „Pastatai“, kuris sujungia iki tol galiojusias atskiras taisykles į vieną aiškesnę sistemą, taip mažinant perteklines procedūras ir palengvinant reikalavimų taikymą.

    Aplinkos ministerija taip pat planuoja tarpinstitucinį darbą, kuris įvertintų būsto prieinamumo didinimo pasiūlymus ir jų įgyvendinimą. Siekiama iki metų pabaigos susitarti dėl pagrindinių krypčių, o Nacionalinės būsto prieinamumo didinimo darbotvarkės projektą numatoma parengti 2027 metų pirmą ketvirtį.

  • Moterys būstui turi taupyti 12 algų, vyrai – 8: kas Europoje labiausiai didina atotrūkį?

    Moterys būstui turi taupyti 12 algų, vyrai – 8: kas Europoje labiausiai didina atotrūkį?

    Nuosavo būsto įsigijimas Europoje pastaraisiais metais daugeliui tapo gerokai sunkiau pasiekiamas dėl aukštesnių palūkanų, išaugusių kainų ir užsitęsusio pragyvenimo brangimo. Vis dažniau kalbama ir apie lyčių būsto atotrūkį, kai vieni pirkėjai startuoja su prastesnėmis finansinėmis galimybėmis.

    Jauni suaugusieji ypač jautriai patiria būsto brangimą, nes nuoma ir būsto išlaikymas „suvalgo“ didelę pajamų dalį. Europoje vis dar sutinkama situacijų, kai daugiau nei dešimtadalis 20–29 metų žmonių būsto išlaidoms skiria virš 40 proc. disponuojamų pajamų, gerokai viršydami įprastą 30 proc. ribą.

    Kodėl moterims sunkiau?

    Vienas svarbiausių veiksnių – išliekantis moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis. Europos Sąjungoje 2024 metais jis siekė 11,1 proc., o Jungtinėje Karalystėje, remiantis profesinių sąjungų vertinimais, artėjo prie 12,8 proc., todėl moterų galimybės sukaupti pradiniam įnašui dažnai būna mažesnės.

    Prie pajamų skirtumo prisideda ir skirtingi karjeros modeliai: moterys dažniau dirba ne visą darbo laiką, daro karjeros pertraukas dėl vaikų priežiūros ar artimųjų slaugos, o tai mažina viso gyvenimo pajamas. Tai tiesiogiai veikia ir bankų vertinimą, nes paskolos dydis bei palankumas priklauso nuo stabilumo ir pajamų lygio.

    Europos Centrinio Banko apžvalgose pabrėžiama, kad finansinio raštingumo atotrūkis taip pat reikšmingas: aukštą finansinį raštingumą turi apie 15 proc. moterų ir 27 proc. vyrų. Praktikoje tai reiškia, kad daliai pirkėjų sudėtingiau palyginti pasiūlymus, suprasti palūkanų riziką ar optimizuoti taupymą pradiniam įnašui.

    Skaičius, kuris iškalbingas

    Jungtinėje Karalystėje veikiančios organizacijos Women’s Budget Group analizė rodo ryškų skirtumą: norėdamos įsigyti būstą Anglijoje moterys vidutiniškai turi sukaupti sumą, prilygstančią daugiau nei 12 metinių atlyginimų, kai vyrams pakanka kiek daugiau nei 8. Didmiesčiuose, ypač Londone, šis skirtumas gali dar labiau išaugti dėl itin aukštų kainų.

    Specializuoto banko atliktoje apklausoje trečdalis moterų didžiausia kliūtimi įvardijo pradinio įnašo sukaupimą, o tarp vyrų taip manė penktadalis. Nuomos našta taip pat dažniau spaudžia moteris: apklausose jos dažniau pripažįsta, kad nuomos kainos trukdo taupyti ir atitolina sprendimą pirkti.

    Vienos pajamos ir gyvenimo lūžiai

    Kita svarbi detalė – vienišų namų ūkių struktūra. Vyresnio amžiaus moterys reikšmingai dažniau nei vyrai gyvena vienos, todėl neturi dviejų pajamų pranašumo, kuris dažnai leidžia greičiau sukaupti įnašą ir lengviau atitikti paskolos kriterijus.

    Finansinę padėtį gali susilpninti ir skyrybos: statistiškai moterų namų ūkių pajamos po skyrybų dažniau krenta labiau nei vyrų. Tai mažina kapitalą, reikalingą grįžti į būsto rinką kaip vienam pirkėjui, ir neretai priverčia ilgiau likti brangstančioje nuomos rinkoje.

    Ekspertai pažymi, kad sprendimai nėra vien finansiniai. Kai kuriose rinkose dar jaučiamas informacijos ir pasitikėjimo trūkumas derybose su tarpininkais, bankais ar pardavėjais, o naujos statybos pasiūloje ne visuomet pakanka prieinamų, saugių ir kelių kambarių būstų vieno iš tėvų šeimoms, kurias dažniau augina moterys.

    Ilgainiui lyčių būsto atotrūkį mažinti gali kryptingos priemonės: skaidresnis darbo užmokestis, finansinio raštingumo stiprinimas, lankstesnės taupymo ir kreditavimo schemos bei didesnė prieinamo būsto pasiūla. Kol palūkanos ir kainos išlieka aukštos, pradinio įnašo klausimas daugeliui išliks pagrindiniu barjeru, ypač vienam asmeniui perkančiam būstą.

  • Pasaulio urbanistikos forumas Baku: ministrai įspėja apie didėjančią būsto nelygybę

    Pasaulio urbanistikos forumas Baku: ministrai įspėja apie didėjančią būsto nelygybę

    Baku, Azerbaidžano sostinėje, gegužės 17 dieną prasidėjo Jungtinių Tautų Pasaulio urbanistikos forumas, kuriame politikai ir ekspertai perspėjo dėl gilėjančios būsto krizės ir nelygybės. Pagrindinė žinia – būsto įperkamumo problemos vis dažniau peržengia valstybių ribas, todėl reikia platesnio tarptautinio koordinavimo.

    Diskusijų toną nustatė Slovakijos ministro pirmininko pavaduotojas Tomas Taraba, palyginęs skirtingas nuosavo būsto tendencijas Europoje ir pasaulyje. Jo teigimu, Slovakijoje apie 80 proc. gyventojų turi nuosavą būstą, tačiau kai kuriose šalyse šis rodiklis siekia vos apie 20 proc.

    „Tai sukuria didelį socialinės gyvenimo kokybės išsibalansavimą, o kainų augimas šiuo metu yra ypač didelė tema“, – sakė Tomas Taraba.

    Forume, kuris laikomas viena svarbiausių Jungtinių Tautų platformų tvariai urbanizacijai aptarti, dalyvauja daugiau nei 40 000 delegatų iš 182 šalių. Renginyje akcentuota, kad spartėjanti urbanizacija, klimato kaitos spaudimas ir infrastruktūros trūkumai didina atotrūkį tarp galinčiųjų įpirkti būstą ir tų, kuriems jis tampa nepasiekiamas.

    Malaizijos būsto ministras ir JT Buveinių asamblėjos prezidentas Nga Kor Ming pabrėžė, kad investicijoms pritraukti būtini patikimi, aiškiai parengti projektai ir skaidrumas. Jo vertinimu, tik turint įgyvendinamų sprendimų paketą ir gerą reputaciją galima mobilizuoti privatų kapitalą bei tarptautines finansines institucijas.

    „Svarbu, kad vyriausybės pateiktų įtikinamus, kokybiškai parengtus projektus, nes kiekvieną projektą reikia pagrįsti patirtimi ir skaidrumu“, – sakė Nga Kor Ming.

    Čekijos regioninės plėtros viceministras Filip Endal teigė, kad universalaus recepto, tinkančio visoms šalims, nėra, tačiau forumas suteikia galimybę perimti gerąją praktiką. Jo teigimu, skirtingų regionų patirtys gali padėti greičiau rasti veikiančius sprendimus, pritaikomus nacionaliniu mastu.

    „Nemanau, kad egzistuoja vienas vienintelis būdas viską pagerinti visame pasaulyje, bet tai labai gera vieta pasisemti įkvėpimo“, – sakė Filip Endal.

    Afrikos šalių atstovai akcentavo, kad sparčiausiai augančių miestų regionams ypač reikia prieinamo finansavimo ir technologijų. Gambijos žemės ir būsto ministras Hamat Bah nurodė, kad Azerbaidžano atkūrimo patirtis gali būti pamokanti šalims, kurios siekia greitai plėsti būsto fondą ir infrastruktūrą.

    „Turime mokytis iš to, ką matome Azerbaidžane: jų drąsos ir atsidavimo padaryti darbus“, – sakė Hamat Bah.

    Forumas Baku vyks iki gegužės 22 dienos. Organizatoriai tikisi, kad diskusijos paspartins konkrečių įsipareigojimų formavimą – nuo miestų planavimo ir socialinio būsto iki finansinių instrumentų, kurie galėtų mažinti būsto įperkamumo atotrūkį.

  • Savivaldybių reitingas 2026: Zarasų rajonas būsto srityje pirmas Lietuvoje, bendrame – 43 vieta

    Savivaldybių reitingas 2026: Zarasų rajonas būsto srityje pirmas Lietuvoje, bendrame – 43 vieta

    Portalo „Delfi“ pristatytame „Savivaldybių reitinge 2026“ Zarasų rajono savivaldybė bendroje įskaitoje užėmė 43 vietą iš 60. Nors bendras rezultatas rodo, kad kai kuriose srityse dar yra kur augti, vienoje kategorijoje Zarasų rajonas išsiskyrė visos šalies mastu.

    Būsto srityje Zarasų rajono savivaldybė užėmė 1 vietą Lietuvoje ir surinko 55,59 taško iš 70 galimų. Šis įvertinimas signalizuoja, kad gyvenamosios aplinkos ir būsto rodikliai rajone šiuo metu yra vieni stipriausių tarp visų savivaldybių.

    Kas lėmė pirmą vietą?

    Vertinant būsto sritį buvo atsižvelgta į rodiklius, susijusius su būsto įperkamumu, kainomis, renovuotų namų dalimi, šilumos kaina, gyvenamuoju plotu vienam gyventojui. Taip pat vertinti statybos leidimai, naujai pastatyti būstai ir kiti gyvenimo kokybę bei būsto rinką atspindintys parametrai.

    Tokie kriterijai dažnai išryškina regionų pranašumus prieš didmiesčius, ypač kalbant apie kainų lygį ir didesnį gyvenamąjį plotą vienam gyventojui. Kita vertus, pirmoji vieta būsto srityje nereiškia, kad visos problemos išspręstos, tačiau rodo aiškią konkurencinę stiprybę.

    Aukšti įvertinimai ir kitur

    Be lyderystės būsto kategorijoje, Zarasų rajono savivaldybė gana tvirtai pasirodė ir kitose srityse. Kultūros ir sporto srityje savivaldybė reitinguota 7 vietoje, švietimo srityje užėmė 11 vietą.

    Aplinkos ir tvarumo srityje Zarasų rajonas įvertintas 26 vieta, o infrastruktūros srityje – 29 vieta. Šie rezultatai rodo, kad bendras reitingas ne visada atskleidžia stipriausias savivaldybės puses, todėl svarbu vertinti ir atskirų sričių pjūvius.

    Kaip sudaromas savivaldybių reitingas?

    „Delfi“ užsakymu žurnalo „Reitingai“ parengtame tyrime buvo vertintos visos 60 Lietuvos savivaldybių. Reitingas sudarytas remiantis 140 rodiklių, kurie suskirstyti į 12 sričių, apimančių viešąsias paslaugas, socialinę ir ekonominę situaciją, infrastruktūrą bei gyvenimo kokybę.

    Toks palyginimas savivaldybėms tampa ne tik viešu įvertinimu, bet ir praktiniu įrankiu planuojant prioritetus. Aukštos pozicijos atskirose srityse leidžia aiškiau matyti, kur sukaupta kompetencija ir geriausios praktikos, o žemesnės – kur reikalingi nuoseklūs pokyčiai.

    Zarasų rajono savivaldybei pirmoji vieta būsto srityje tampa stipriu signalu gyventojams ir investuotojams, kad rajonas gali būti patrauklus gyventi. Kartu bendras 43 rezultatas primena, jog siekiant tvaresnio proveržio svarbu išlaikyti stiprybes ir kryptingai gerinti silpnesnes grandis.

    „Šis įvertinimas parodo, kad būsto srityje turime aiškių pranašumų, tačiau kartu matome ir kryptis, kuriose būtina toliau dirbti“, – teigiama savivaldybės pranešime.

    Tekstas parengtas pagal portalo „Delfi“ ir žurnalo „Reitingai“ informaciją.

  • Būsto kainos Lenkijoje auga lėčiau nei algos: kur už vidutinį atlyginimą įperkamas 1 kv. m?

    Būsto kainos Lenkijoje auga lėčiau nei algos: kur už vidutinį atlyginimą įperkamas 1 kv. m?

    Kainos kyla, bet atlyginimai dažnai sparčiau

    Lenkijos būsto rinka pastaraisiais metais brango, tačiau dalyje didžiųjų miestų atlyginimų augimas pradėjo vytis ir net lenkti butų kainų kilimą. Tai reiškia, kad nominaliai būstas vis dar brangus, bet įperkamumo rodikliai kai kur gerėja, ypač ten, kur kainos stabilizavosi arba šiek tiek smuko.

    Tokias išvadas leidžia daryti Lenkijos centrinio banko duomenys apie sandorių kainas pirminėje rinkoje ir nacionalinės statistikos pateikiami vidutinio darbo užmokesčio skaičiai. Svarbu, kad lyginami ne skelbimų, o realių sandorių įkainiai, todėl vaizdas artimesnis tam, kas vyksta rinkoje iš tiesų.

    Vienas miestas išsiskiria: 1 kv. m už mėnesio algą

    Ryškiausias pavyzdys – Žalioji Gūra, kur vidutinio atlyginimo ir kvadratinio metro kainos santykis tapo išskirtinis. Pagal skaičiavimus, šiame mieste vidutinė mėnesio alga jau leidžia įsigyti apie 1,01 kvadratinio metro būsto, o tai – vienintelis toks atvejis tarp didžiausių analizuotų miestų.

    Įperkamumą čia pagerino dvi aplinkybės: atlyginimai augo pastebimai, o kvadratinio metro kaina kilo palyginti nedaug. Tai nekeičia fakto, kad realiame gyvenime visos algos atidėti būstui beveik neįmanoma, tačiau rodiklis aiškiai parodo, kur gyventojų perkamoji galia būsto atžvilgiu stiprėja.

    Kur situacija gerėja greičiausiai, o kur – blogėja

    Analizuojant 50 kv. m buto „kainą atlyginimais“, kai kuriuose miestuose per metus reikalingų vidutinių algų skaičius sumažėjo. Ypač išsiskiria Žešuvas, kuriame kvadratinio metro kainos per metus krito labiausiai tarp didžiųjų miestų, o atlyginimai augo, todėl gyventojų galimybės įsigyti būstą pagerėjo sparčiausiai.

    Kita medalio pusė – miestai, kuriuose kainos augo greičiau nei vidutiniai atlyginimai. Tarp tokių dažniausiai minimi Gdanskas ir Gdynė, kur būsto kainų šuolis buvo vienas didžiausių, o algų augimas jo nekompensavo. Tokiose vietovėse pirkėjams tenka dar labiau kliautis paskolomis, o įperkamumas prastėja.

    Didmiesčiuose, kurie tradiciškai laikomi brangiausiais, matomas mišrus vaizdas: kai kur kainos kilo minimaliai, o algos augo sparčiau, todėl reikalingų „atlyginimų skaičius“ 50 kv. m būstui sumažėjo. Tačiau bendras lygis išlieka aukštas, o net ir nedideli kainų pokyčiai, esant didelėms sumoms, pirkėjų biudžetams turi apčiuopiamą poveikį.

    Šie skirtumai rodo, kad kalbant apie būsto įperkamumą vien nacionalinių vidurkių nepakanka: lemiami tampa konkretaus miesto atlyginimų dinamika, realios sandorių kainos ir tai, ar rinka auga iš inercijos, ar jau pereina į lėtesnio kilimo fazę.