Europa susiduria su ryškėjančia būsto įperkamumo krize, o didžiausią spaudimą jaučia jauni žmonės. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) analizė rodo, kad jaunos kartos vis rečiau pasiekia tokį būsto nuosavybės lygį, kokį tuo pačiu amžiumi turėjo jų tėvai.
EBPO duomenys, apimantys vidurkį 20 ES šalių, atskleidžia aiškų poslinkį. Apie 1975 metais gimusių žmonių grupėje iki 32 metų būstą turėjo 60 proc., apie 1980 metais gimusiųjų – 58 proc., o apie 1985 metais gimusiųjų – jau tik 52 proc.
Tai reiškia, kad per vieną dešimtmetį atsirado 8 procentinių punktų atotrūkis tarp kartų, kurios į būsto rinką žengė skirtingomis ekonominėmis sąlygomis. Panaši tendencija matoma ir kitame amžiuje: iki 36 metų apie 1970 ir 1975 metais gimusiųjų būstą turėjo 65 proc., o apie 1980 metais gimusiųjų – 60 proc.
Ryškūs skirtumai fiksuojami ir dar jaunesniame amžiuje. Iki 29 metų būsto nuosavybė apie 1980 metais gimusiųjų grupėje siekė 52 proc., tačiau apie 1985 metais gimusiųjų – 45 proc., o apie 1990 metais gimusiųjų – 41 proc.
EBPO vertinimu, šį nuosmukį lemia keli tarpusavyje susiję veiksniai, kurie vienas kitą sustiprina. Pirmiausia tai būsto kainų augimas, daugelyje šalių ilgą laiką lenkiantis gyventojų pajamas, o kartu ir sunkėjantis startas pirmą kartą perkantiems būstą.
„Tikėtina, kad veikia keli tarpusavyje susiję veiksniai“, – pabrėžė EBPO ekspertai.
Reikšmingas lūžis įvyko po 2021 metų, kai palūkanų normos išaugo, o paskolų aptarnavimas pabrango. Dėl to daliai jaunų namų ūkių tapo sunkiau atitikti bankų keliamus reikalavimus, sukaupti pradinį įnašą ir išlaikyti pakankamą skolinimosi galimybių ribą.
Kitas veiksnys – lėtesnis darbo užmokesčio augimas, palyginti su nekilnojamojo turto kainomis, taip pat didesnis nesaugumo jausmas dėl darbo rinkos. Tai ypač aktualu šalyse, kur paplitę terminuoti kontraktai, o jaunų žmonių karjeros pradžia dažniau būna fragmentuota.
EBPO taip pat atkreipia dėmesį į socialinius pokyčius: didesnį įsitraukimą į aukštąjį mokslą ir vėlesnį įėjimą į darbo rinką. Praktikoje tai reiškia, kad savarankiško gyvenimo pradžia nusikelia, o laikas, per kurį sukaupiamas pradinis įnašas, sutrumpėja.
Šalių skirtumai – itin ryškūs
Naujesni EBPO palyginimai rodo, kad daugumoje Europos valstybių trisdešimtmečių būsto nuosavybės dalis sumažėjo, lyginant laikotarpį nuo 1990-ųjų vidurio iki naujausių ikipandeminių metų arba 2022–2023 metų. Tai reiškia, kad problema nėra vienos šalies ar vieno miesto reiškinys.
Tarp didžiausių kritimų išsiskyrė Airija: 1990-ųjų viduryje būstą turėjo 81 proc. trisdešimtmečių, o naujausiais metais – 53 proc. Graikijoje būsto nuosavybė krito nuo 78 proc. iki 58 proc., Jungtinėje Karalystėje – nuo 74 proc. iki 56 proc., o Ispanijoje – nuo 77 proc. iki 60 proc.
Ekspertai pabrėžia, kad barjeras dažnai nėra vien pradinio įnašo sukaupimas. Net turint santaupų, daliai gyventojų trūksta galimybių pasiskolinti tiek, kad galėtų nusipirkti būstą savo gyvenamojoje vietoje ar netoli jos, ypač didmiesčiuose, kur kainos atsiplėšusios nuo vietos atlyginimų.
„Svarbiausia kliūtis yra tai, kiek aukštos būsto kainos, palyginti su pajamomis tiems, kurie suaugo nuo 2000-ųjų pradžios“, – teigė Institute for Fiscal Studies atstovas Jonathanas Cribbas, vertinęs padėtį Jungtinėje Karalystėje.
Kodėl kai kur nuosavybė augo?
Vis dėlto bendrame fone yra ir išimčių, kai trisdešimtmečių būsto nuosavybė per kelis dešimtmečius gerokai išaugo. EBPO fiksavo ryškų augimą Slovakijoje ir Čekijoje, kur po socialistinio laikotarpio vyko masinė būsto privatizacija, o dalis gyventojų būstus įsigijo už palyginti nedideles sumas.
Lenkijoje taip pat užfiksuotas reikšmingas augimas, o Nyderlanduose EBPO duomenys rodė didėjimą. Vis dėlto Nyderlandų akademinėje bendruomenėje akcentuojama, kad po pasaulinės finansų krizės jaunų suaugusiųjų būsto nuosavybė šalyje mažėjo, o 1990–2000 metų augimą skatino politika ir išsiplėtusi hipotekos rinka.
Ką tai reiškia jaunoms šeimoms?
Ekspertų vertinimu, mažėjanti būsto nuosavybė tarp jaunų žmonių keičia ir socialinį modelį: ilgėja nuomos laikotarpis, vėliau kuriamos šeimos, sunkiau planuojamas ilgalaikis finansinis stabilumas. Kartu tai didina atotrūkį tarp tų, kurie turi šeimos paramą ar paveldėtą turtą, ir tų, kurie startuoja be finansinio užnugario.
ES ir nacionalinės valdžios institucijos vis dažniau svarsto priemones, kurios galėtų didinti įperkamą nuomos pasiūlą, spartinti būsto statybų apimtis ir mažinti administracines kliūtis. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad vienos priemonės neužtenka: būsto krizę dažniausiai lemia kelių ilgalaikių veiksnių kombinacija.
Leave a Reply