CP v2

Tag: CANARD

  • Už važiavimą per raudoną geležinkelio pervažoje – 3 mėnesiai be teisių: valdžia griežtina bausmes

    Už važiavimą per raudoną geležinkelio pervažoje – 3 mėnesiai be teisių: valdžia griežtina bausmes

    Lenkijos Vyriausybė svarsto griežtinti atsakomybę vairuotojams, kurie pavojingai elgiasi geležinkelio pervažose. Susisiekimo ministerijos parengtame projekte numatyta, kad už važiavimą per raudoną signalą gali grėsti trijų mėnesių vairuotojo pažymėjimo atėmimas.

    Pagrindinis pokytis nukreiptas į pačius pavojingiausius pažeidimus: apvažiavimą nuleistų ar besileidžiančių užtvarų, įvažiavimą, kai dega raudonas signalas, taip pat situacijas, kai vairuotojas įvažiuoja į pervažą neturėdamas vietos išvažiuoti kitoje pusėje. Tokiais atvejais transporto priemonė gali likti ant bėgių ir sukelti itin didelę riziką susidūrimui su traukiniu.

    Projektas numato, kad dabartinės finansinės ir administracinės sankcijos būtų paliktos, tačiau papildomai būtų taikomas laikinas teisės vairuoti atėmimas. Iki šiol už tokio pobūdžio pažeidimus įprastai skiriama bauda ir baudos taškai, o nauja priemonė turėtų sustiprinti prevencinį poveikį.

    Pokyčiai rengiami po tragiškos avarijos Mazovijos regione, kai į pervažą įvažiavęs sunkvežimis susidūrė su tolimojo susisiekimo traukiniu. Per incidentą nuo bėgių nuvažiavo lokomotyvas ir pirmieji vagonai, nukentėjo keleiviai, žuvo viena moteris, o dalis žmonių buvo išvežti į ligonines.

    Prie pervažų planuoja daugiau kontrolės

    Susisiekimo ministerija pabrėžia, kad vien tik griežtesnės bausmės problemos neišspręs, todėl kartu numatoma stiprinti pažeidimų fiksavimą. Viena krypčių – glaudesnis geležinkelių infrastruktūros valdytojų, geležinkelio apsaugos tarnybų ir automatinės kelių eismo kontrolės sistemos bendradarbiavimas.

    Daug dėmesio skiriama vadinamosioms raudono signalo fiksavimo sistemoms, kurios automatiškai užfiksuoja į pervažą įvažiavusį automobilį degant draudžiamam signalui. Lenkijoje tokių įrenginių yra vos kelios dešimtys, o didžioji dalis pervažų apskritai nėra nuolat stebimos, todėl reali pažeidimų išaiškinimo tikimybė dažnai priklauso nuo atsitiktinumo.

    Ministerijos atstovai nurodo, kad problemos mastą atskleidžia ir atskirų vietų statistika: vienoje Varšuvos pervažoje per kelis mėnesius fiksuota apie 1 300 atvejų, kai vairuotojai įvažiavo degant raudonam signalui. Tokiose vietose, pasak pareigūnų, papildomos techninės priemonės gali duoti greitesnį efektą nei vien tik raginimai laikytis taisyklių.

    Kodėl svarbiausias yra raudonas signalas

    Specialistai primena, kad pervažose pagrindinis draudimas yra raudonas šviesoforo signalas, o ne užtvarai. Raudona šviesa dažniausiai įsijungia anksčiau, o užtvarai leidžiasi kiek vėliau tam, kad vairuotojas, jau padaręs klaidą ir atsidūręs ant bėgių, nebūtų ten „įkalintas“.

    Taip pat pabrėžiama, kad išvažiuoti leidžiama tik tada, kai raudonas signalas užgęsta ir užtvarai būna visiškai pakilę. Automatizuotose pervažose užtvarai gali vėl pradėti leistis, jei sistema aptinka kitą artėjantį traukinį, todėl orientuotis vien į užtvarų padėtį yra pavojinga.

    Griežtesnės pasekmės už sukeltas nelaimes

    Projektas numato ir griežtesnę atsakomybę, kai pervažoje padarytas pažeidimas sukelia sunkias pasekmes. Jei teismas pripažintų kaltę dėl transporto katastrofos ar eismo įvykio pervažoje, būtų numatytas privalomas draudimas vairuoti, kurio minimalus terminas siektų trejus metus.

    Jeigu veiksmai sukurtų tiesioginį katastrofos pavojų, minimalus draudimo vairuoti laikotarpis siektų vienerius metus. Ministerija teigia, kad tokie rėžiai turėtų užtikrinti nuoseklesnę praktiką ir aiškesnį signalą, jog pervažos yra viena pavojingiausių kelių infrastruktūros vietų.

    Kol kas projektas dar tik keliauja svarstymams, todėl galutinės formuluotės gali kisti. Vis dėlto kryptis aiški: už važiavimą per raudoną geležinkelio pervažoje gali grėsti ne tik bauda, bet ir realus, apčiuopiamas teisių praradimas.

  • Fotoradaras fotografuoja ir iš nugaros? Patikrinome mitus ir ką iš tikro mato sistema

    Fotoradaras fotografuoja ir iš nugaros? Patikrinome mitus ir ką iš tikro mato sistema

    Ar fotoradaras gali fotografuoti iš nugaros?

    Stacionarių fotoradarų paskirtis paprasta: užfiksuoti greičio viršijimą ir surinkti pakankamai duomenų pažeidimui identifikuoti. Vis dėlto tarp vairuotojų iki šiol gyvi mitai, kad kamera esą visada fotografuoja tik iš priekio, o nuotrauka iš galo neva negalioja.

    Iš tiesų daugelyje vietų fotoradarai dažniau nukreipti į artėjantį automobilį, nes taip lengviau užfiksuoti ne tik valstybinį numerį, bet ir vairuotojo veidą. Tai svarbu tais atvejais, kai kyla klausimų, kas vairavo transporto priemonę.

    Tačiau dalis naujesnių sistemų gali fiksuoti ir automobilio galą, ypač greitkeliuose ar avaringuose ruožuose, kur svarbiausia patikimai perskaityti galinę numerio lentelę. Tokiose vietose pasitelkiami sprendimai su dvigubomis galvutėmis arba keliomis kameromis, leidžiančiomis registruoti pažeidimus abiem kryptimis.

    Ką mato nuotrauka ir kaip matuojamas greitis?

    Greičio kontrolės įranga greitį paprastai matuoja radaro arba lazerio principu, o viršijus ribą automatiškai suveikia fotografavimas. Priklausomai nuo konfigūracijos, tai gali būti vienas kadras arba kelių kadrų serija, skirta tiksliau patvirtinti pažeidimą ir transporto priemonės padėtį.

    Nuotraukoje įprastai būna matomas automobilis, valstybinis numeris, užfiksuotas greitis, leistinas greitis tame ruože, taip pat data, laikas ir konkreti vieta. Praktikoje būtent numerio atpažinimas yra kritinis, todėl prastos oro sąlygos, purvas ant lentelės ar suliejimas gali lemti, kad kadras bus atmestas.

    Važiavimo kryptis lemia ir tai, kiek informacijos pavyksta surinkti: fotografuojant iš priekio dažniau matomas ir vairuotojas, o fotografuojant iš galo dažniausiai lieka tik galinė numerio lentelė. Visgi identifikavimui dažniausiai pakanka numerio, nes pagal jį nustatomas transporto priemonės savininkas ir pradedama administracinė procedūra.

    Ar blykstė reiškia baudą ir kada ji ateina?

    Vairuotojai dažnai įsitikinę, kad blykstė automatiškai reiškia baudą, tačiau taip būna ne visada. Blykstė gali suveikti ir testavimo, kalibravimo ar kitų techninių patikrų metu, o kartais užfiksuotas vaizdas vėliau atmetamas dėl per prastos kokybės.

    Dar viena priežastis, kodėl ne kiekvienas blyksnis baigiasi bauda, yra techninė ir teisinė vertinimo dalis, kai tikrinama, ar pažeidimas aiškiai patvirtintas ir ar duomenys pakankami procesui. Todėl vien blyksnio pamatymas nėra galutinis atsakymas, nors riziką jis akivaizdžiai didina.

    Pranešimai dėl automatinės kontrolės pažeidimų dažniausiai pasiekia per kelias savaites, tačiau terminas gali pailgėti, jei pažeidimų srautas didelis arba užtrunka nuotraukų peržiūra. Laiške įprastai prašoma patvirtinti, kas vairavo, arba pateikiamos kitos procesinės pasirinkimo galimybės.

    Reziumuojant, daug fotoradarų vis dar dažniau fiksuoja automobilius iš priekio, bet technologijos ir infrastruktūra leidžia vis dažniau fotografuoti ir iš galo. Svarbiausia detalė yra ne kryptis, o tai, ar aiškiai matomas numeris ir ar sistema užfiksavo pakankamai duomenų pažeidimui pagrįsti.

  • Raudonas signalas negaili: kada „Red Light“ kamera fiksuoja pažeidimą ir ateina bauda?

    Raudonas signalas negaili: kada „Red Light“ kamera fiksuoja pažeidimą ir ateina bauda?

    Kada geltona dar leidžia važiuoti?

    Geltonas šviesoforo signalas nesuteikia kelių papildomų sekundžių „praslysti“ per sankryžą. Kelių eismo taisyklėse jis reiškia draudimą įvažiuoti už šviesoforo, išskyrus atvejį, kai automobilis jau taip arti, kad sustojimas pareikalautų staigaus stabdymo ir keltų pavojų.

    Praktikoje tai reiškia, kad vairuotojas turi vertinti situaciją iš anksto: greitį, atstumą iki stop linijos ir eismo intensyvumą. Staigus stabdymas vien tam, kad formaliai spėti, gali tapti avarijų priežastimi, todėl taisyklės palieka išimtį tik realiai neišvengiamoms situacijoms.

    Ką tiksliai fiksuoja „Red Light“?

    „Red Light“ sistema skirta fiksuoti transporto priemones, kurios pravažiuoja pro šviesoforą jau degant raudonam signalui. Vertinamas momentas, kada automobilis kerta šviesoforo liniją, o ne tai, kada jis palieka sankryžą.

    Jei vairuotojas į sankryžą įvažiavo teisėtai, jis gali saugiai užbaigti manevrą, net jei tuo metu signalas pasikeitė į raudoną. Būtent todėl vien raudonas signalas kadre dar nereiškia automatinės baudos, svarbus visas įvykio kontekstas.

    Šios sistemos darbas skiriasi nuo klasikinio greičio matuoklio: naudojamas kamerų komplektas, stebintis ir eismo juostas, ir šviesoforo signalus. Programinė įranga analizuoja vaizdą, atpažįsta automobilius, nuskaito valstybinius numerius ir seka jų trajektoriją, o dalis naujesnių sprendimų apsieina be jutiklių kelio dangoje.

    Ar bauda skiriama, jei sustojote už stop linijos?

    Važiuojant prie šviesoforo automobilis turi sustoti prieš stop liniją, o jei ji nepažymėta, prieš pat šviesoforą. Vis dėlto „Red Light“ fiksavimo logika orientuota į važiavimą už šviesoforo esant draudžiamam signalui, todėl vien sustojimas priekiniais ratais už stop linijos nebūtinai reiškia, kad buvo „pravažiavimas per raudoną“.

    Tokiais atvejais galimas atskiras pažeidimo vertinimas, tačiau jis nėra tapatus sankryžos kirtimui degant raudonam signalui. Kamera ir vėliau įrašą tikrinantis pareigūnas vertina, ar automobilis realiai tęsė judėjimą už šviesoforo, ar tik netiksliai sustojo.

    Žalia rodyklė: dažniausia klaida

    Ypatingo dėmesio reikalauja papildoma žalia rodyklė, leidžianti sukti tam tikra kryptimi. Prieš sukant privaloma visiškai sustoti ir įsitikinti, kad nebus užkirstas kelias pėstiesiems, dviratininkams ar transportui, turinčiam pirmumą.

    Jei rodyklė užgęsta dar nepervažiavus pro šviesoforą, reikia laukti kito leidžiamo signalo. Tolesnis važiavimas tokioje situacijoje gali būti vertinamas kaip važiavimas degant draudžiamam signalui, o už tai paprastai skiriama 500 zlotų bauda, tai yra apie 115 eurų, ir 15 baudos taškų pagal Lenkijoje taikomą tvarką.

    Ar kamera visada blyksteli ir kada ateina laiškas?

    Pažeidimas gali būti užfiksuotas ir be aiškaus blyksnio, todėl jo nebuvimas negarantuoja, kad sistema nieko neužregistravo. Užfiksavus galimą pažeidimą išsaugomas vaizdas ar įrašas, kuriame matyti automobilis, valstybinis numeris, šviesoforo signalas, vieta ir laikas nuo raudono signalo įsijungimo.

    Bauda neskiriama automatiškai vien iš sistemos suformuoto įrašo. Medžiagą peržiūri Centro automatinės kelių eismo kontrolės pareigūnas, kuris patikrina signalizacijos rodmenis, automobilio padėtį ir viso manevro eigą, o tik tada pradedamas vairuotojo nustatymo procesas.

    Pranešimo pristatymo terminas paprastai nėra fiksuotas, nes jis priklauso nuo patikros, įrašo aiškumo ir duomenų nustatymo eigos. Pirmame laiške dažniausiai pateikiama informacija apie įvykį ir forma vairuotojui nurodyti, nes atsakomybė tenka vairavusiam asmeniui, o ne vien automobilio savininkui.

    Vairuotojas gali sutikti su pasiūlyta bauda arba jos atsisakyti, tuomet byla gali keliauti į teismą. Teismas vertina įrodymus ir aplinkybes, o bausmė gali būti didesnė, taip pat gali prisidėti bylinėjimosi išlaidos, todėl svarbu atsakingai reaguoti į gautą pranešimą ir pateikti tikslius duomenis.

  • Kameros jau stovi, bet baudų dar nėra: kaip nesusimauti pamačius greičio kontrolę?

    Kameros jau stovi, bet baudų dar nėra: kaip nesusimauti pamačius greičio kontrolę?

    Automatinės eismo kontrolės tinklas Lenkijoje sparčiai plečiamas, tačiau nauja įranga ne visada pradeda fiksuoti pažeidimus iškart po įrengimo. Vairuotojai dažnai pamato kameras, atramas ir ženklus, nors pats matavimas dar nebūna paleistas.

    Tokia situacija fiksuota, pavyzdžiui, Varšuvos pietiniame aplinkkelyje S2, kai įranga tarp mazgų Warszawa Wilanów ir Lubelska buvo sumontuota maždaug prieš mėnesį iki vidutinio greičio matavimo starto. Panašiai ir A4 atkarpoje tarp Krapkowice mazgo ir poilsio aikštelės Góra Świętej Anny, kur sistema realiai pradėjo veikti tik po kelių dienų.

    Vien kameros ir įspėjamųjų ženklų buvimas keičia vairuotojų elgesį. Dalis jų, pamatę kontrolės įrangą, staigiai sumažina greitį manydami, kad fiksavimas jau vyksta, o kai kuriais atvejais greitis nukrenta gerokai žemiau leistinos ribos, pavyzdžiui, žemiau 100 kilometrų per valandą.

    Nors atsargesnis važiavimas gali prisidėti prie saugumo, staigus stabdymas greitkeliuose ir automagistralėse sukuria kitą riziką. Dideli greičių skirtumai sraute didina avarijų tikimybę, ypač kai dalis eismo dalyvių važiuoja tolygiai, o kiti staiga reaguoja tik pamatę kamerą.

    Patikimiausia taisyklė paprasta: kamera pakelėje dar nereiškia, kad matavimas jau įjungtas, todėl nereikėtų staigiai stabdyti vien iš baimės gauti baudą. Svarbiausia nuosekliai laikytis kelio ženklų, pasirinkti saugų greitį pagal sąlygas ir iš anksto planuoti manevrus.

    Lenkijoje veikiančių įrenginių statusą vairuotojai gali pasitikrinti oficialiuose CANARD kanaluose, o praktiškiausia priemonė yra institucijos interaktyvus žemėlapis. Jame paprastai nurodoma, kokio tipo kontrolė taikoma, ar įrenginys aktyvus, taip pat pateikiamos stebimose atkarpose galiojančios greičio ribos.

    Žemėlapyje galima filtruoti objektus pagal kontrolės tipą, įskaitant vidutinio greičio matavimą, stacionarius greičio matuoklius ir sankryžų sistemas, fiksuojančias važiavimą degant raudonam signalui. Toks tikrinimas padeda išvengti bereikalingos panikos ir pavojingų reakcijų kelyje.

    Primintina, kad baudos už greičio viršijimą Lenkijoje yra diferencijuojamos pagal viršytą ribą, o galioja ir recidyvo principas. Jei per dvejus metus pakartojamas tas pats pažeidimas, piniginė bauda gali būti taikoma dvigubai didesnė, nors baudos taškų skaičius paprastai nesikeičia.

    Praktikoje tai reiškia, kad racionaliausia strategija yra ne gaudyti, kur kamera jau „gyva“, o laikytis nustatytų ribojimų visoje atkarpoje. Tokia disciplina mažina riziką gauti baudą ir padeda išlaikyti tolygų, saugesnį eismo srautą.

  • Fotoradarų tolerancija: kiek viršyti greitį dar „praleidžiama“ ir kas netrukus keisis?

    Fotoradarų tolerancija: kiek viršyti greitį dar „praleidžiama“ ir kas netrukus keisis?

    Vairuotojai Lenkijoje jau seniai ginčijasi, ar fotoradarai fiksuoja kiekvieną, net ir menką greičio viršijimą. Praktika rodė, kad dalis pažeidimų sistemoje „neužsikabindavo“, todėl gimė mitas apie 20–30 km per valandą „nematomą“ rezervą. Vis dėlto oficialūs dokumentai leidžia daryti aiškesnes išvadas: tolerancija egzistavo, bet jos priežastys buvo labiau administracinės nei „gera valia“.

    Lenkijos Aukščiausiosios kontrolės rūmų ataskaitose apie eismo saugą buvo konstatuota, kad dalis automatinėmis priemonėmis užfiksuotų pažeidimų pasiekdavo senaties ribą dar iki to, kol būdavo patikrinti ir parengti procesiniai veiksmai. Vienoje anksčiau skelbtoje apžvalgoje nurodyta, kad 2019 metais net 60 proc. tokių atvejų „iškrisdavo“ iš sistemos dėl laiko ir pajėgumų stokos, o vėliau rezultatai gerėjo.

    Ši situacija paaiškina, kodėl vairuotojai realybėje kartais „išsisukdavo“ net ir viršiję greitį labiau nei keliais kilometrais per valandą. Problema buvo ne tiek pačių matuoklių tikslume, kiek žmogiškuosiuose ir administraciniuose resursuose, reikalinguose visoms byloms patvirtinti ir laiku išsiųsti dokumentus. Kai sistemos apimtis išaugo, dalis atvejų vėl ėmė strigti, o baigtų procesų dalis, kaip nurodoma, 2026 metų pirmąjį pusmetį sumažėjo iki maždaug trečdalio.

    Kas laikoma „tolerancija“?

    Šiuo metu akcentuojama, kad fotoradarai taiko tik teisės aktuose numatytą buferį dėl galimos matavimo paklaidos. Praktikoje minimas 10 km per valandą dydis, tačiau tai nereiškia, kad galima sąmoningai viršyti greitį „iki dešimties“ be pasekmių. Paprasčiau tariant, sistema nėra sukalibruota taip, kad gaudytų kiekvieną minimalų viršijimą, bet tai nėra garantija, jog pažeidimas nebus užfiksuotas.

    Be to, verta atskirti automatinę kontrolę nuo policijos patruliavimo. Įsigaliojus griežtesniam baudų reglamentavimui, formaliai atsakomybė galima ir už labai nedidelį viršijimą, nors realioje kontrolėje tokie atvejai, kaip pabrėžiama, pasitaiko retai. Kitaip tariant, „tolerancija“ dažniau yra techninis ir administracinis buferis, o ne oficialus leidimas važiuoti greičiau.

    Kokius pokyčius planuoja valdžia?

    Lenkijoje viešai aptariami pakeitimai, kuriais siekiama didinti automatinės kontrolės efektyvumą ir mažinti atvejus, kai vairuotojai išvengia atsakomybės tiesiog nepriimdami korespondencijos ar vilkindami procesą. Vienas ryškiausių siūlymų yra administracinė įmoka tiems transporto priemonių naudotojams, kurie vengia baudų procedūrų, o jos dydis būtų apie tris kartus didesnis nei bauda už konkretų pažeidimą.

    Kartu planuojama aiškiau apibrėžti oficialią toleranciją, kad bauda būtų skaičiuojama ne nuo išmatuotos reikšmės, o nuo kiek mažesnio greičio. Minima, kad tai galėtų būti 5 km per valandą, o greitojo eismo keliuose 6 km per valandą, todėl kai kuriais atvejais pažeidimas „nukristų“ į žemesnį baudos slenkstį. Tokia schema valdžiai leistų standartizuoti praktiką ir sumažinti ginčus dėl matavimo paklaidos.

    Vairuotojams tai reiškia vieną paprastą taisyklę: planuojamos „tolerancijos“ netaps leidimu važiuoti greičiau, nes tikslas yra ne atleisti nuo atsakomybės, o sutvarkyti procesą ir padaryti jį nuspėjamesnį. Augant kamerų ir vidutinio greičio matavimo ruožų skaičiui, valdžios institucijoms tampa svarbu, kad pažeidimai būtų apdorojami laiku, o sankcijos pasiektų pažeidėjus be masinių senaties atvejų.

  • Naujos kartos fotoradarai fiksuoja ir iš nugaros: štai ką jie mato ir kada sulauksite laiško

    Naujos kartos fotoradarai fiksuoja ir iš nugaros: štai ką jie mato ir kada sulauksite laiško

    Kas pasikeitė keliuose?

    Lenkijos keliuose daugėja naujos kartos stacionarių fotoradarų, kurie fiksuoja pažeidimus ne tik viena kryptimi. Skirtingai nei senesni įrenginiai, pažangesnės sistemos gali stebėti eismą abiem kryptimis ir vienu metu kontroliuoti kelias eismo juostas.

    Tokie sprendimai ypač efektyvūs intensyvaus eismo ruožuose, kur vieno taško pakanka kelioms juostoms apimti. Praktikoje tai reiškia, kad nubausti gali būti ne tik artėjantys prie įrenginio, bet ir nuo jo tolstantys vairuotojai.

    Kokias transporto priemones fiksuoja geriausiai?

    Galimybė fotografuoti automobilį iš galo turi ir papildomą privalumą: lengviau identifikuojami motociklai, kurių valstybiniai numeriai paprastai montuojami tik gale. Senesni fotoradarai, fotografavę tik iš priekio, tokių pažeidėjų dažnai „nematydavo“.

    Naujesni įrenginiai taip pat tiksliau „atskiria“ transporto priemones gretimose juostose, todėl mažėja rizika, kad pažeidimas bus priskirtas ne tam automobiliui. Dalis sistemų gali vienu metu stebėti kelias juostas, o kai kuriais atvejais apimama net iki aštuonių juostų.

    Kokia informacija patenka į nuotrauką?

    Fotoradaro užfiksuotas kadras paprastai nėra vien automobilio fotografija. Jame matomas valstybinis numeris, pažeidimo data ir laikas, matavimo vieta, užfiksuotas greitis ir tuo metu galiojęs greičio ribojimas.

    Kai nuotrauka daroma iš priekio, kadre gali būti matomas ir vairuotojo veidas, o tai palengvina pažeidimo aplinkybių vertinimą. Taip pat įrašuose būna techninė informacija, identifikuojanti patį įrenginį ir sistemos veikimą.

    Kada ateina pranešimas ir kokie terminai galioja?

    Užfiksuoti pažeidimai keliauja į automatinės kelių eismo kontrolės sistemą, o vėliau savininkui siunčiamas registruotas laiškas su informacija ir forma, skirta nurodyti, kas vairavo automobilį. Pagal galiojančią tvarką institucijos paprastai turi iki 180 dienų pradėti administracinę procedūrą.

    Praktikoje vairuotojai laiško dažniausiai sulaukia greičiau, neretai per 2–4 savaites nuo pažeidimo užfiksavimo. Terminas gali pailgėti, jei tam tikru laikotarpiu užfiksuojama išskirtinai daug pažeidimų arba reikia papildomos nuotraukų analizės.

    Dažnai minima taisyklė, kad fotoradarai „įsijungia“ tik viršijus leistiną greitį bent 11 kilometrų per valandą, nėra universali visoms vietoms. Konkreti riba priklauso nuo įrenginio tipo, jo nustatymų ir ruožo, kuriame jis sumontuotas, todėl kai kur ji gali būti mažesnė.

    Remiantis CANARD duomenimis, 2026 metų liepos 1 dieną Lenkijoje veikė 545 stacionarūs fotoradarai ir 116 vidutinio greičio matavimo ruožų, apimančių 668 kilometrus. Sistemą papildo 55 „RedLight“ įrenginiai, fiksuojantys važiavimą per raudoną šviesą, ir 8 sprendimai, skirti geležinkelio pervažų kontrolei.

    2025 metais stacionarūs CANARD sistemos įrenginiai užfiksavo apie 1 304 000 pažeidimų, tai yra maždaug 150 000 daugiau nei metais anksčiau. Tais pačiais metais buvo paskirta 685 022 baudos, o į biudžetą nukreiptos lėšos pasiekė maždaug 55 milijonus eurų, perskirstytų kelių infrastruktūros ir viešojo transporto finansavimui.

  • Nematei blykstės, bet bauda vis tiek gali ateiti: kaip veikia naujieji fotoradarai

    Nematei blykstės, bet bauda vis tiek gali ateiti: kaip veikia naujieji fotoradarai

    Įsitikinimas, kad fotoradaras privalo ryškiai blykstelėti, šiandien vis dažniau nebeatitinka realybės. Modernios greičio kontrolės sistemos gali užfiksuoti pažeidimą ir be matomos blykstės, todėl vairuotojas apie galimą nuotrauką neretai sužino tik gavęs oficialią korespondenciją.

    Matomos šviesos gali tiesiog nereikėti: dieną dažnai pakanka natūralios šviesos, o sutemus naudojami kiti apšvietimo sprendimai. Dalis įrangos pasitelkia silpnesnę raudoną šviesą arba infraraudonuosius spindulius, kurių žmogaus akis beveik nefiksuoja, tačiau kamera užfiksuoja aiškų vaizdą.

    Kaip fiksuojamas pažeidimas?

    Šiuolaikiniai prietaisai remiasi didelio jautrumo kameromis ir automatinėmis numerių atpažinimo sistemomis. Tokia įranga gali užfiksuoti automobilį, valstybinį numerį, važiavimo kryptį, eismo juostą, taip pat vietą ir laiką, o prireikus ir papildomas identifikavimo detales.

    Skirtingai nei senesni modeliai, nauji fotoradarai dažnai stebi kelias eismo juostas vienu metu ir gali matuoti kelių transporto priemonių greitį paraleliai. Tai mažina riziką, kad pažeidimas bus priskirtas ne tam automobiliui, net jei greta važiavo kita transporto priemonė.

    Kodėl blykstė neparodo, ar bus bauda?

    Net jei blykstė buvo matoma, tai dar nereiškia, kad nufotografuotas būtent jūsų automobilis. Priklausomai nuo konkretaus įrenginio konfigūracijos, jis gali fiksuoti transportą gretimoje juostoje arba net priešpriešiniame sraute, jei taip sureguliuotas matavimo taškas.

    Be to, pati nuotrauka dar nėra automatinė bauda. Užfiksuota medžiaga turi būti tinkama pažeidimui patvirtinti ir transporto priemonei identifikuoti, o tik tada pradedama administracinė procedūra dėl įvykio.

    Ko tikėtis gavus laišką?

    Pirmasis pranešimas ne visada būna jau išrašyta bauda. Transporto priemonės savininkui paprastai pateikiama informacija apie užfiksuotą įvykį ir dokumentai, skirti nurodyti, kas vairavo, arba pateikti kitą reikalingą paaiškinimą pagal taikomą procedūrą.

    Tolimesni veiksmai priklauso nuo pateikto atsakymo: institucija gali skirti baudą, kreiptis į nurodytą vairuotoją arba, jei kyla ginčas ar nėra duomenų, perduoti klausimą nagrinėti teismui. Praktikoje tai reiškia viena: blykstės nebuvimas nėra patikimas ženklas, kad pažeidimas nebuvo užfiksuotas.

  • Iš kokio atstumo fotoradaras nufotografuoja? Atsakymas nustebins, ypač važiuojant skirtingomis juostomis

    Iš kokio atstumo fotoradaras nufotografuoja? Atsakymas nustebins, ypač važiuojant skirtingomis juostomis

    Lenkijos keliuose 2026 metų viduryje veikė apie 520 stacionarių greičio matuoklių, kuriuos administruoja Automatinės eismo priežiūros centras CANARD. Pagal galiojančias taisykles kiekvienas stacionarus fotoradaras turi būti pažymėtas kelio ženklu D-51, tačiau tai nepasako, iš kokio atstumo bus fiksuojamas pažeidimas.

    Ženklas D-51 turi būti pastatytas prieš įrenginį: 100–200 metrų atstumu keliuose, kur leidžiamas greitis iki 60 kilometrų per valandą, ir 200–500 metrų atstumu kituose keliuose. Vis dėlto šie atstumai susiję su įspėjimu vairuotojams, o ne su realiu fotografavimo nuotoliu.

    Moderniausiais laikomi tokie įrenginiai kaip „TraffiStar SR390“, pasižymintys itin aukšta, iki 98 proc., įskaitomų nuotraukų dalimi dieną ir naktį. Palankiomis sąlygomis tokie radarai teoriškai gali aptikti greičio viršijimą net iš 500 metrų, bet praktikoje taip beveik nedaroma.

    Kasdienėje kontrolėje nuotraukos paprastai daromos iš gerokai mažesnio atstumo, dažniausiai ne didesnio nei apie 60 metrų. Taip siekiama gauti kuo kokybiškesnį įrodymą be ryškaus skaitmeninio priartinimo, kad aiškiai matytųsi valstybinis numeris ir būtų paprasčiau identifikuoti vairuotoją.

    Fotografavimo nuotolis ypač priklauso nuo kelio geometrijos ir to, kuria eismo juosta važiuoja automobilis. Daugiajuosiuose keliuose transporto priemonės arčiausiai įrenginio esančioje juostoje dažnai fiksuojamos iš maždaug 6–12 metrų, gretimoje juostoje iš 15–25 metrų, o trečioje juostoje – iš 20–35 metrų.

    Naujesnės kartos fotoradarai skiriasi ne tik optika ar nuotraukų kokybe, bet ir funkcijomis. Dalis jų gali vienu metu stebėti kelias eismo juostas, atskirti transporto priemonių kategorijas, o kai kurie modeliai, priklausomai nuo programinės įrangos, techniškai gali būti pritaikomi ir kitų pažeidimų fiksavimui.

    Pavyzdžiui, „Multaradar CD“ ir „TraffiStar SR390“ gali vienu metu kontroliuoti eismą iki šešiose juostose, o „MESTA Fusion RN“ gali sekti kelių dešimčių transporto priemonių greitį vienu metu. Tai reiškia, kad vien tik „spėjamas“ saugus atstumas nuo radaro negarantuoja, jog pažeidimas nebus užfiksuotas.

    Praktinė išvada vairuotojams paprasta: ženklas įspėja apie kontrolę, bet realus fiksavimo taškas gali būti gerokai arčiau, ypač važiuojant arčiausia juosta. Patikimiausias būdas išvengti baudų išlieka tas pats – laikytis greičio ribojimų ir atidžiai stebėti kelio ženklus.

  • Viršijote greitį prie fotoradaro, bet baudos nėra? Štai kada ji išvis gali neateiti

    Viršijote greitį prie fotoradaro, bet baudos nėra? Štai kada ji išvis gali neateiti

    Daugelis vairuotojų, pravažiavę pro fotoradarą šiek tiek viršiję leistiną greitį, dar ilgai tikrina pašto dėžutę ir laukia pranešimo. Kai bauda neatkeliauja, kyla klausimas, ar sistema turi toleranciją, ar tiesiog pažeidimas nebuvo „pagautas“.

    Praktikoje fotoradarai ne visada fiksuoja kiekvieną minimalų viršijimą. Pagrindinė priežastis yra teisės aktuose numatomas techninės paklaidos buferis, taikomas matavimo prietaisams, kad būtų išvengta situacijų, kai vairuotojas nubaudžiamas dėl prietaiso paklaidos.

    Kur dingsta „tolerancija“

    Lenkijoje ilgą laiką buvo paplitusi praktika, kai fotoradarų aktyvavimo slenkstis būdavo nustatomas gerokai aukščiau nei leistinas greitis. Aukščiausioji audito institucija NIK savo ataskaitose yra nurodžiusi, kad tokia praktika egzistavo ir buvo aiškinama ribotais pajėgumais, kai pirmiausia buvo siekiama apdoroti rimčiausius pažeidimus.

    To pasekmė buvo paprasta: dalis užfiksuotų pažeidimų nespėdavo būti patikrinti ir administruojami laiku. NIK ataskaitose buvo fiksuojama, kad ankstesniais metais reikšminga dalis įrašų „nesusitvarkydavo“ procedūriškai, todėl vairuotojai realios baudos taip ir nesulaukdavo.

    Vėliau kelių transporto priežiūrą vykdančios institucijos pradėjo atsisakyti per didelių slenksčių ir orientuotis į griežtesnį taisyklių taikymą. Paliktas iš esmės tik techninis buferis, kuris praktikoje dažniausiai siejamas su maždaug 10 kilometrų per valandą paklaida, nors tiksli taikymo logika priklauso nuo prietaiso ir procedūrų.

    Kada bauda gali neateiti

    Vairuotojai baudos gali nesulaukti ne tik dėl paklaidos buferio. Pranešimas gali užtrukti dėl pažeidimo patikros ir administravimo eigos, ypač kai srautas didelis, o kiekvieną atvejį reikia įvertinti ir susieti su transporto priemone bei atsakingu asmeniu.

    Taip pat pasitaiko situacijų, kai įrašas būna netinkamas procesui: neaiškiai matomas valstybinis numeris, nepakankama vaizdo kokybė arba kiti techniniai trukdžiai. Tokiais atvejais pažeidimas teoriškai galėjo būti užfiksuotas, bet reali baudos procedūra nepradedama.

    Svarbu suprasti ir platesnį kontekstą: nuo 2022 metais įsigaliojusio griežtesnio baudų modelio Lenkijoje pati taisyklė pasikeitė taip, kad bauda numatoma už bet kokį greičio viršijimą. Tai reiškia, kad „nebaudžiama iki 10 kilometrų per valandą“ nėra universalus principas, o veikiau techninio buferio ir praktinio administravimo rezultatas.

    Ką verta prisiminti vairuotojui

    Net jei bauda neateina iškart, tai nebūtinai reiškia, kad pažeidimas „dingo“. Pranešimai gali pasiekti vairuotoją vėliau, ypač jei administravimo grandinėje susidaro eilės arba reikia papildomos patikros.

    Tačiau jei viršijimas buvo labai nedidelis, realu, kad suveikė paklaidos buferis ir įrašas nebuvo laikomas pakankamu baudai. Dėl to saugiausia taisyklė išlieka paprasta: fotoradarai orientuoti į greičio kontrolę, o menka „atsarga“ nėra garantija, kad baudos nebus.