CP v2

Tag: CBAM

  • Karas Ukrainoje ir brangūs degalai keičia ES žaliąją transformaciją: kas bus su pramone?

    Karas Ukrainoje ir įtampos pasaulinėse naftos bei dujų rinkose Europos Sąjungoje vis dažniau vertinami ne tik kaip kainų, bet ir kaip energetinio saugumo problema. Dėl to žalioji transformacija vis labiau grindžiama argumentu, kad mažesnė priklausomybė nuo importuojamų iškastinių išteklių mažina geopolitinę riziką.

    Tuo pat metu pramonė vis garsiau reikalauja, kad ES klimato politika taptų labiau prognozuojama ir suderinta su konkurencingumu. Diskusijos dėl ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (EU ETS) ir anglies dioksido pasienio korekcinio mechanizmo (CBAM) vis dažniau sukasi apie tempą, technologijų kainą ir apsaugą nuo konkurentų už ES ribų.

    Saugumas ir importo kaina

    Lenkijoje vykusioje diskusijoje ministerijos atstovė Katarzyna Wrona atkreipė dėmesį, kad šalis kasmet išleidžia daugiau kaip 23 milijardus eurų iškastinio kuro importui. Jos teigimu, karo patirtis parodė, jog ištekliai gali tapti spaudimo priemone, todėl vien kainos faktorius nebėra pagrindinis.

    „Karas Ukrainoje parodė, kad iškastinio kuro tiekimas gali būti naudojamas kaip karo ir spaudimo priemonė“, – sakė Katarzyna Wrona.

    Ji pabrėžė, kad strateginė kryptis nesikeičia, tačiau svarstoma, kaip koreguoti tempą, kad dekarbonizacija nevirstų pramonės iškėlimu iš Europos. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį finansiniams instrumentams, tokiems kaip Modernizavimo fondas, ir realistiškesnį pereinamųjų laikotarpių planavimą.

    ETS neužtenka be pigių technologijų

    Energetikos sektoriaus atstovai akcentavo, kad vien tik aukšta anglies dioksido kaina nepadarys Europos konkurencingesnės, jei naujos technologijos išliks brangios ir sunkiai prieinamos. Vienas svarbiausių kelių į mažesnes emisijas įvardijamas spartesnis ekonomikos elektrifikavimas, tačiau jis reikalauja didelių tinklų, generacijos ir lankstumo investicijų.

    Diskusijoje priminta, kad ES tikslai numato reikšmingą elektrifikacijos šuolį iki 2040 metų, kai tuo tarpu kai kurios Azijos valstybės jau dabar yra pasiekusios aukštesnį elektrifikacijos lygį. Dėl to ES vis dažniau kalbama ne tik apie griežtesnius reikalavimus senoms technologijoms, bet ir apie paramą tam, kad naujos technologijos taptų pigesnės greičiau nei už ES ribų.

    Pramonė praranda dalį rinkos

    Pramonės atstovai, ypač chemijos sektoriuje, pabrėžė ilgalaikę konkurencingumo eroziją. Diskusijoje cituoti duomenys rodė, kad Europos chemijos pramonės dalis pasaulinėje prekyboje per maždaug du dešimtmečius smuko nuo apie 26,4 proc. iki 12,7 proc., o tai siejama ir su didesnėmis reguliacinėmis bei emisijų sąnaudomis.

    „Vis girdime, kad galima suderinti pramonės konkurencingumą su ETS, bet tada kyla paprastas klausimas: kodėl realybėje taip nėra?“ – sakė Piotr Mikusek.

    Jo argumentas – problema ne vien ETS, o visos reguliavimo sistemos nenuoseklumas, kai skirtingos klimato politikos priemonės persidengia ir siunčia įmonėms prieštaringus signalus. CBAM, kuris turėtų mažinti importo konkurencinį pranašumą, atsirado vėliau nei daugelis pramonės lūkesčių, todėl dalis sektorių teigia praradę laiką investicijoms.

    Neapibrėžtumas stabdo investicijas

    Energetikos bendrovės savo ruožtu įvardija kitą riziką – reguliacinį ir geopolitinį neapibrėžtumą, dėl kurio sunkiau sudaryti dešimtmečiams skirtus investicijų planus. Pabrėžiama, kad net jei bendras ES kursas aiškus, korekcijos dėl tempo ir parametrų gali iš esmės keisti projektų atsiperkamumą.

    Diskusijoje skambėjo ir užsienio investuotojų lūkestis: mažiau biurokratijos, daugiau stabilumo ir aiškesnės paskatos investuoti į švarią energiją bei pramonės dekarbonizaciją. Tai ypač svarbu šalims, kurios siekia pritraukti gamybą ir kartu mažinti priklausomybę nuo importuojamų energijos išteklių.

    Galiausiai dalis ekspertų primena, kad ETS strateginė logika lieka aktuali, nes Europa neturi struktūrinio pranašumo pigios naftos ar dujų prieigoje. Todėl transformacija, nors ir brangi, vertinama kaip būdas sumažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų ir ilgainiui sustiprinti ekonominį atsparumą.

  • CBAM startas keičia žaidimą: stalo importas į ES traukiasi, bet spraga lieka gataviems gaminiams

    CBAM pradeda veikti

    Nuo 2026 metų sausio 1 dienos visu pajėgumu pradėtas taikyti ES anglies dioksido pasienio korekcinis mechanizmas CBAM. Jo tikslas – sumažinti kainų skirtumą tarp ES gamintojų, mokančių už emisijas pagal ETS, ir trečiųjų šalių bendrovių, kurios tokių kaštų dažnai nepatiria.

    Praktiškai tai reiškia, kad dalies į ES importuojamų prekių importuotojai turi deklaruoti su gamyba susijusias emisijas ir sumokėti už jas atitinkamą kainą. Mechanizmas taikomas, be kita ko, geležies ir plieno gaminiams, aliuminiui, cementui, trąšoms, elektros energijai ir vandeniliui.

    Importas mažėja, bet atsargiai

    Europos plieno rinkoje jau fiksuojami pirmieji pokyčiai: per pirmąjį pusmetį plieno gaminių importas iš trečiųjų šalių į ES sumažėjo 2 proc. Tuo pat metu importas į Lenkiją traukėsi 6 proc. ir sudarė apie 1,21 mln. tonų.

    Pramonės atstovai pabrėžia, kad šiuos pokyčius dar per anksti priskirti vien CBAM. Rinką veikė ir praktiniai veiksniai, pavyzdžiui, išankstinis sandėlių „užsipirkimas“ metų pabaigoje, kai įmonės bandė apsidrausti dėl naujų taisyklių neapibrėžtumo.

    CBAM ir TRQ sprendžia skirtingas problemas

    Plieno sektoriui svarbus ir kitas apsaugos instrumentas – tarifinės kvotos TRQ, skirtos riboti perteklinį importą. Pramonė pabrėžia, kad CBAM nėra klasikinis muitas ir pats savaime neriboja importo apimčių, o tik sulygina emisijų kaštus.

    Rinkos dalyvių vertinimu, šie du mechanizmai papildo vienas kitą: CBAM skirtas sąžiningesnėms konkurencijos sąlygoms dėl klimato politikos, o TRQ reaguoja į globalią plieno perprodukciją, kuri pasaulyje skaičiuojama šimtais milijonų tonų per metus.

    Didžiausia spraga – gatavi gaminiai

    Didžiausias sektoriaus nusivylimas – tai, kad dabartinis modelis vis dar palieka reikšmingą spragą gataviems gaminiams, kuriuose naudojamas plienas. Kalbama apie vadinamuosius plieno išvestinius gaminius, pavyzdžiui, varžtus, įrankius ar konstrukcines detales, kurie į ES patenka be analogiškai sulygintų emisijų kaštų.

    „Nusipirkau platformoje Temu įrankių rinkinį už maždaug 15 eurų ir jį pasvėręs supratau, kad vien metalo laužas būtų vertas daugiau nei gatavas produktas. Tai parodo problemos mastą“, – sakė „Cognor“ vadovas Przemyslawas Sztuczkowskis.

    Hutų ir metalo pramonė siekia, kad CBAM būtų išplėstas ir tokiems gaminiams, nes priešingu atveju „pigios“ importuotos galutinės prekės gali aplenkti dabartines taisykles. Diskusijos dėl galimo išplėtimo turėtų tęstis rugsėjo mėnesį.

    Kainos taps lakmuso popierėliu

    Pramonės atstovai tikisi, kad realus apsaugos priemonių veiksmingumas labiausiai atsispindės kainose. Jei pigaus importo srautai iš tokių krypčių kaip Kinija ar Indija mažės, kainos teoriškai turėtų kilti.

    Jau dabar teigiama, kad pokyčiai aiškiausiai matomi karštai valcuotos skardos segmente, kur kainos kyla nuosekliau, o tai persiduoda ir vamzdžių bei uždarų profilių rinkoms. Vis dėlto pabrėžiama, kad šios priemonės pačios savaime nekuria paklausos – jos pirmiausia keičia importo ir vietinės gamybos santykį.

  • Startuoja registracija į Business PRECOP 2026: kaip verslui pasiruošti klimato ir energetikos pokyčiams

    Prasidėjo registracija į Business PRECOP – vieną didžiausių Vidurio Europos konferencijų, skirtų klimato ir aplinkosaugos transformacijai bei jos poveikiui verslui. Renginys vyks 2026 metais rugsėjo 30 dieną–spalio 1 dieną Tarptautiniame kongresų centre Katovicuose.

    Organizatoriai skelbia, kad konferencijos dėmesio centre bus praktiniai klausimai, su kuriais susiduria įmonės: energijos kainų nepastovumas, investicijų finansavimas, reguliavimo pokyčiai ir konkurencingumo išlaikymas. Tai tema, kuri ypač aktuali pramonei ir energetikai, kai Europos Sąjunga spartina žaliąją pertvarką.

    Kas laukia verslo Europoje?

    Pastaraisiais metais ES klimato politika įgavo aiškų pagreitį: įmonėms tenka ne tik mažinti emisijas, bet ir įrodyti pažangą duomenimis, ataskaitomis bei tiekimo grandinės vertinimais. Tam įtakos turi ir anglies dioksido kainodara per apyvartinių taršos leidimų sistemą, ir pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas, turintis mažinti „anglies nutekėjimo“ riziką.

    Verslui tai reiškia dvejopą spaudimą: viena vertus, reikia investuoti į efektyvumą, elektrifikaciją ar alternatyvius energijos šaltinius, kita vertus, būtina išlikti konkurencingiems pasaulinėse rinkose. Konferencijoje žadama aptarti, kaip įmonės gali suderinti aplinkosauginius tikslus su gamybos kaštais, rizikų valdymu ir energijos tiekimo saugumu.

    Kas apmokės transformaciją?

    Vienas jautriausių klausimų – finansavimas. Dekarbonizacija šilumos ūkyje, pramonės modernizavimas, energijos vartojimo efektyvumo priemonės ir emisijų mažinimo technologijos reikalauja didelių kapitalo investicijų, o palūkanų normų ir finansavimo sąlygų kaita verčia įmones atsargiau planuoti.

    Organizatoriai akcentuoja, kad Business PRECOP diskusijose bus ieškoma atsakymų, kaip pasitelkti investuotojus, viešąsias paramos priemones ir privačius finansuotojus, kad pertvarka vyktų greičiau. Taip pat numatoma kalbėti apie biologinės įvairovės reikšmę ekonomikai – ši tema vis dažniau atsiranda investuotojų ir rizikų vertinimuose.

    Diskusijų krypties Gospodarka i regulacje centre bus klausimai apie transformacijos finansavimo šaltinius, investuotojų vaidmenį ir biologinės įvairovės svarbą ekonomikai.

    Renginio programoje numatomi pokalbiai apie šilumos ūkio dekarbonizaciją, pramonės konkurencingumą griežtėjančio reguliavimo sąlygomis, tvarių investicijų dinamiką po spartaus augimo laikotarpio ir pasirengimą naujai energetinei realybei. Organizatoriai primena, kad ankstesnėse renginio edicijose dalyvavo apie 1 000 dalyvių ir daugiau nei 150 pranešėjų bei ekspertų.

  • Plieno rinkos atsigavimas: „Bowim“ pirmąjį 2026 metų pusmetį nuostolį pavertė pelnu

    Lenkijos plieno gaminių platintoja „Bowim“ pranešė apie ryškų rezultatų pagerėjimą: 2026 metų pirmąjį pusmetį bendrovė uždirbo 4,1 mln. eurų grynojo pelno, kai tuo pačiu laikotarpiu pernai fiksavo nuostolį. Bendrovės vertinimu, rezultatą labiausiai palaikė stabilizavęsis plieno gaminių poreikis ir kainos po ankstesnės rinkos korekcijos.

    Pajamos iš pardavimo per pusmetį siekė apie 195 mln. eurų ir, lyginant su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu, sumažėjo maždaug 12 mln. eurų. Tuo pačiu bendrovės veiklos pelnas augo iki maždaug 6,7 mln. eurų, o tai rodo, kad pelningumas gerėjo net ir esant kuklesnei apyvartai.

    „Rezultatams įtakos turėjo paklausos ir kainų stabilizacija po ankstesnės korekcijos“, – teigė „Bowim“.

    Bendrovė taip pat išskyrė vidines priemones, kurios padėjo didinti maržas: pirkimų optimizavimą, griežtesnę sąnaudų kontrolę ir operacinių procesų efektyvinimą. Praktikoje tai reiškia dėmesį atsargų valdymui ir greitesnį prisitaikymą prie kainų svyravimų, kurie plieno prekybos sektoriuje gali greitai „suvalgyti“ maržą.

    Reikšmingu veiksniu įvardijami ir reguliaciniai pokyčiai Europos Sąjungoje. Nuo 2026 metų sausio 1 dienos pradėtas taikyti anglies dioksido korekcinis mechanizmas pasienyje (CBAM), o nuo 2026 metų liepos 1 dienos įsigaliojo atnaujintos apsaugos priemonės, ribojančios pigų importą be muitų, kurios gali keisti konkurencines sąlygas plieno rinkoje.

    Vis dėlto „Bowim“ pabrėžia, kad aplinka išlieka permaininga. Rizikas ir toliau kelia energijos sąnaudos, lėtas paklausos atsistatymas plieną intensyviai naudojančiuose sektoriuose bei geopolitinis neapibrėžtumas, galintis paveikti tiek žaliavų kainas, tiek tiekimo grandines.

    Bendrovės vertinimu, laipsniškas ekonominės veiklos atsigavimas ir galiojančios prekybos taisyklės Europos Sąjungoje gali padėti stabilizuoti pardavimo apimtis ir kainodarą. „Bowim“ veikla apima plieno ir metalų didmeninę prekybą, armatūros paruošimą bei sunkiojo transporto paslaugas.

  • Europos plieno gamy lūžis: PwC įspėja, kad aukštakrosnės taps nuostolingos, o gamyba trauksis

    PwC analizė: pokytis jau užprogramuotas

    Vokietijos „PwC“ padalinio analizė rodo, kad tradicinė plieno gamyba aukštakrosnėse Europoje artėja prie ribos, kai ji tampa ekonomiškai nebeatlaikoma. Esminė priežastis – griežtėjanti ES klimato politika ir nuosekliai brangstanti taršos CO2 kaina, kuri tiesiogiai didina koksu grįstos gamybos savikainą.

    Analizėje pabrėžiama, kad tai nėra spėjimas ar prognozė pagal optimistinius scenarijus – vertinimas remiasi jau galiojančiomis taisyklėmis ir kryptimis, kurias ES yra įtvirtinusi iki 2040–2045 metų. Išvada aiški: didelė dalis pirminės plieno gamybos gali persikelti už Europos ribų, o žemyne liks daugiau perdirbimo ir aukštesnės pridėtinės vertės procesų.

    „Plieno pasaulis 2040 metais iš esmės skirsis nuo šiandienos: aukštakrosnė taps nebeapsimokanti, o pirminės gamybos geografija pasikeis“, – sakė „PwC“ Vokietijoje partneris, atsakingas už energetikos transformaciją ir dekarbonizaciją, Andree Simon Gerken.

    Kodėl Europa praranda konkurencingumą?

    Didžiausias spaudimas tenka energijai ir emisijoms: plieno gamyba yra viena energiškai imliausių pramonės šakų, todėl elektros ir dujų kainų skirtumai tarp regionų greitai virsta kainų skirtumu galutiniame produkte. „PwC“ vertinimu, jei išlieka dabartinė reguliavimo logika, iki 2045 metų koksu paremtos plieno gamybos kaštai gali išaugti tiek, kad savikaina praktiškai padvigubėja.

    Teoriškai importo anglies dioksido korekcinis mechanizmas CBAM turėtų sulyginti sąlygas, nes importuotojams tenka atspindėti CO2 kainą. Tačiau analizė akcentuoja, kad vien CBAM nepašalina struktūrinio pranašumo tų regionų, kur atsinaujinanti energija ir jos infrastruktūra yra pigesnė, o pramonės plėtra vyksta greičiau.

    „CBAM gali kompensuoti CO2 kainą, bet jis nepašalina kitų regionų struktūrinio pranašumo dėl energijos kaštų“, – teigė „PwC“ ekspertai.

    Kur kryptų gamyba ir kas liktų Europoje?

    „PwC“ išskiria kryptį, kuri matoma jau dabar: energiškai imlūs gamybos etapai gali būti perkeliami ten, kur lengviau užsitikrinti pigesnę atsinaujinančią energiją ir logistiką. Tarp minimų krypčių dažnai atsiranda Persijos įlankos regionas ir Šiaurės Afrika, kur saulės ir vėjo energetikos potencialas leidžia mažesnėmis sąnaudomis gaminti elektrą, o kartu – ir žaliąjį vandenilį.

    Žaliasis vandenilis laikomas vienu pagrindinių elementų, jei pirminė plieno gamyba pereina prie tiesioginės geležies redukcijos technologijų, siekiant mažinti emisijas. Vis dėlto „PwC“ vertinimu, Europoje tik dalis regionų turi realių šansų pasiekti konkurencingą tokios gamybos kainą, o Vidurio Europai tai tampa ypač sudėtinga dėl energijos kainų ir infrastruktūros ribojimų.

    „Energiškai imlios gamybos perkėlimas užsienyje nebus deindustrializacija, jei jis bus pakeistas verte, kuri kuriama per žinias, specializaciją ir sistemines kompetencijas“, – sakė Andree Simon Gerken.

    Didžiausia viltis – elektrinės krosnys, bet jos ne viską pakeis

    Vienu iš realiausių kelių Europai įvardijamas didesnis perėjimas prie plieno gamybos iš metalo laužo elektrinėse lankinėse krosnyse. Toks modelis paprastai reiškia mažesnes emisijas ir didesnę priklausomybę nuo elektros, o ne nuo koksavimo anglies, todėl jis geriau dera su ES klimato tikslais.

    Tačiau čia atsiranda technologinė riba: iš metalo laužo pagamintas plienas ne visada atitinka aukščiausius reikalavimus, ypač kai reikia itin švarių, plonų ir vienodos kokybės lakštų automobilių kėbulams ar buitinės technikos korpusams. „PwC“ atkreipia dėmesį, kad laužas dažnai būna užterštas priemaišomis, todėl jo panaudojimas aukščiausios klasės produkcijai reikalauja papildomų sprendimų ir kaštų.

    Pramonėje dėl to itin vertinamas vadinamasis švarus gamybos laužas, susidaręs pačiose gamyklose, nes jis leidžia gauti stabilesnės sudėties metalą. Vis dėlto tokio laužo neužtenka visoms reikmėms, todėl vien elektrinės krosnys negali greitai ir pilnai pakeisti pirminės gamybos, paremtos geležies rūda.

    „Išvada aiški: pirminė plieno gamyba iš anglies Vokietijoje neturi ateities, todėl metalo perdirbimui būtina anksti persiorientuoti visoje vertės grandinėje“, – sakė „PwC“ Vokietijoje energetikos transformacijos ir dekarbonizacijos vadovas Alexander Schröder.

    Rizika regionams: europinis rūdžių juostos scenarijus

    Didžiausia socialinė ir politinė įtampa gali kilti ne iš pačio fakto, kad gamyba globaliai persiskirsto, o iš to, kaip greitai tai įvyksta ir ką tai reiškia konkretiems regionams. Jei aukštakrosnės užsidaro greičiau, nei atsiranda naujos investicijos, kyla grėsmė darbo vietoms, tiekimo grandinėms ir vietos biudžetams, ypač ten, kur sunkioji pramonė yra ekonomikos stuburas.

    „PwC“ analizėje skamba perspėjimas, kad tokia dinamika gali priminti JAV rūdžių juostos patirtį, kai kadaise klestėję pramonės centrai neteko gamybos ir ilgainiui susidūrė su socialinėmis bei ekonominėmis pasekmėmis. Europa, siekdama klimato tikslų, turi paraleliai spręsti ir pramonės konkurencingumo klausimą, nes priešingu atveju emisijos gali tiesiog „iškeliauti“ kartu su gamyba.

    Kita medalio pusė – galimybė: Europoje gali augti paklausa specializuotiems, sertifikuotiems ir aukštos precizikos plieno produktams, kuriuose didesnę vertę kuria inžinerija, kokybės kontrolė, atsekamumas ir programinė įranga. Tokia kryptis dažnai siejama ir su augančiais gynybos bei infrastruktūros poreikiais, tačiau ji nepanaikina būtinybės turėti aiškų planą, ką daryti su tradicinės gamybos regionais.

  • ES plieno gamyba smuko iki rekordo, o importas šoktelėjo: CBAM lūkesčiai keičia rinką

    Europos plieno pramonės asociacija Eurofer fiksuoja pirmuosius atsigavimo signalus Europos Sąjungos plieno rinkoje, tačiau bendra gamyba ir toliau traukiasi. Pasak asociacijos, vartojimas augo, bet reikšmingą šio augimo dalį „susirinko“ importuotojai, o ne ES gamintojai.

    Eurofer duomenimis, žaliavinio plieno gamyba ES sumažėjo 2,9 proc. iki 125,8 mln. tonų ir pasiekė žemiausią lygį istorijoje. Asociacija pažymi, kad gamyba buvo beveik 20 mln. tonų mažesnė nei prieš pandemiją ir maždaug 60 mln. tonų mažesnė nei prieš 2008 metų finansų krizę.

    Vartojimo augimas, kaip nurodo Eurofer, siekė 4,4 proc., tačiau jį iš dalies paskatino paspartintas importas. Importuotojai ypač suaktyvėjo metų antroje pusėje, siekdami apsirūpinti plienu prieš įsigaliojant su anglies dioksido korekciniu mechanizmu pasienyje (CBAM) susijusiems reikalavimams.

    Importas išaugo 14 proc. ir priartėjo prie 40 mln. tonų, o importuotas plienas užėmė rekordinę, apie 30 proc. rinkos dalį, palyginti su 27 proc. metais anksčiau. Eurofer teigimu, vien ketvirtąjį ketvirtį importas pašoko 53 proc., o tai asociacija sieja su pirkimų „sprintu“ prieš CBAM.

    Dėl tokios dinamikos ES suvartojo daugiau plieno, nei pagamino, o prekybos balanso minusas didėjo. Eurofer skaičiavimu, bendras plieno produktų prekybos deficitas pasiekė 24 mln. tonų, o gatavų plieno gaminių deficitas sudarė 15 mln. tonų.

    „Iš esmės iš atsigavimo šiuo metu daugiausia laimi importuotojai, o ne Europos plieno gamintojai“, – teigiama Eurofer vertinime.

    Paklausos struktūroje Eurofer išskiria statybų sektorių, kuris Europoje suvartoja didžiausią plieno dalį, apie 37 proc. Vis dėlto automobilių gamyba, antras pagal plieno imlumą sektorius, fiksavo trečius iš eilės metinius nuosmukio metus, o ryškesnio atsigavimo tikimasi tik vėliau.

    Asociacija prognozuoja, kad plieno vartojimas artimiausiu laikotarpiu gali augti nuosaikiai, tačiau pabrėžia riziką, kad šį augimą ir toliau „nuims“ importas. Eurofer akcentuoja, kad pagrindinis iššūkis bus užtikrinti, jog didėjanti paklausa stiprintų Europos gamybą, o ne didintų priklausomybę nuo įvežtinio plieno.

  • ES keičia plieno importo taisykles: mažesnės kvotos, griežtesnė kilmė ir pasekmės Lenkijai bei Ukrainai

    Nuo liepos 1 dienos Europos Sąjungoje įsigaliojo naujas prekybos instrumentas, skirtas plieno rinkai. Jo tikslas – sustiprinti ES gamintojų apsaugą nuo importo spaudimo, sumažinant tarifines kvotas ir kartu suteikiant daugiau prognozuojamumo pramonei.

    Plieno sektorius ES laikomas strategiškai svarbiu dėl statybų, infrastruktūros, energetikos ir gynybos užsakymų, tačiau pastaraisiais metais jį spaudė pasauliniai pertekliniai pajėgumai ir pigi importuota produkcija. Būtent todėl Briuselis siekia griežtinti taisykles, kad rinkoje būtų daugiau pusiausvyros.

    Ką keičia naujas instrumentas?

    Plieno gamintojams svarbiausia žinia – mažesnės tarifinės kvotos ir aiškesnės importo kontrolės taisyklės. Pasak Lenkijos Plieno pramonės ir prekybos rūmų vadovo Miroslawo Motykos, tai gali sustiprinti apsaugą nuo perteklinio importo, tačiau tikrasis poveikis paaiškės vėliau.

    Naujasis reglamentas numato peržiūras, nuo kurių priklausys, ar apsauga bus išplėsta ir į papildomas produktų grupes. Iki 2026 metų pabaigos Europos Komisija turi įvertinti, ar įtraukti, pavyzdžiui, ketaus vamzdžius, legiruoto ir nerūdijančio plieno vielą bei kaltinius strypus.

    „Praktiškai tik po peržiūrų paaiškės, ar priemonė iš tiesų apsaugos platesnę Europos plieno vertės grandinę“, – sakė Miroslawas Motyka.

    Melt and pour taisyklė

    Vienu svarbiausių elementų laikoma melt and pour nuostata, kuri turėtų padėti nustatyti tikrąją plieno kilmę pagal tai, kur jis buvo išlydytas ir išlietas. Tai aktualu, nes galutinė gaminio apdirbimo vieta ne visada atskleidžia, kur faktiškai pagaminta bazinė žaliava.

    Šis principas svarbus ir klimato politikai, nes didžiausia emisijų dalis susidaro būtent pirminio lydymo ir liejimo etape. Griežtesnė kilmės atsekamumo tvarka taip pat gali sumažinti galimybes apeiti ES apsaugos priemones formaliai „pakeičiant“ produkto kilmę per tarpinius perdirbimo etapus.

    Ukraina sistemoje ir poveikis rinkai

    Daug diskusijų sukėlė Ukrainos įtraukimas į naują sistemą. Plieno sektoriaus atstovai Lenkijoje pabrėžia, kad ankstesni išskirtiniai sprendimai lėmė iškraipytus srautus, kurie ypač stipriai paveikė Lenkijos rinką.

    Skelbiama, kad 2025 metais apie 70 proc. į ES raportuotų armatūros plieno tiekimų nukeliavo būtent į Lenkiją, o tai tiesiogiai smogė vietos gamintojams. Nauja kvotų alokacija, pasak pramonės, turėtų labiau subalansuoti paramą Ukrainai ir bendros ES rinkos stabilumą.

    Vertinant 2026 metų pirmųjų keturių mėnesių duomenis, Ukraina išlieka aktyvi plieno eksportuotoja į ES, o Lenkija – viena pagrindinių krypčių. Tai reiškia, kad naujos taisyklės bus tikrinamos realiomis rinkos sąlygomis, o jų poveikis kainoms ir konkurencijai paaiškės per artimiausius ketvirčius.

    Ryšys su CBAM ir apdirbtais gaminiais

    Diskusijos dėl išimčių atskiroms šalims persikelia ir į CBAM mechanizmą, kuris turėtų mažinti importo pranašumą dėl pigesnių emisijų kaštų už ES ribų. Plieno pramonė akcentuoja, kad ilgalaikės išimtys kai kurioms valstybėms kirstųsi su CBAM logika ir išlaikytų nelygias konkurencijos sąlygas.

    Kita esminė tema – ar CBAM apims ne tik bazinius metalurgijos produktus, bet ir daugiau apdirbtus plieno gaminius. Jei labiau perdirbti produktai liktų už ribų, dalis ES vidaus paklausos statybose ir infrastruktūroje galėtų būti patenkinta importu, o ne vietos gamyba.

    Pramonei tai svarbu ir dėl investicijų planavimo: plieno gamyba yra itin kapitalo imli, todėl stabilios ir prognozuojamos taisyklės lemia, ar įmonės ryšis modernizacijai, energijos vartojimo mažinimui ir gamybos transformacijai.

  • ES apyvartinių taršos leidimų prekyba (ETS) vėl peržiūrima: kokių sprendimų laukia pramonė?

    Europos Komisija artimiausiu metu planuoja pristatyti siūlymus, kaip koreguoti ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą ETS. Ši schema nuo 2005 metų yra vienas svarbiausių Europos klimato politikos instrumentų, tačiau dėl kainų svyravimų ir konkurencingumo klausimų ji vėl atsidūrė politinių derybų centre.

    ETS apima energetikos ir pramonės sektorius, taip pat aviaciją ir jūrų transportą, o iš viso – daugiau kaip 12 000 įrenginių visoje Europos Sąjungoje. Europos Komisijos vertinimu, per ETS reguliuojama iki 45 proc. visų ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, todėl net nedideli taisyklių pakeitimai turi plačias pasekmes ekonomikai ir kainoms.

    Kaip veikia ETS?

    ETS pagrindas yra cap-and-trade principas: ES nustato bendrą emisijų limitą, kuris kasmet mažėja, o įmonės privalo turėti leidimus, atitinkančius jų faktines emisijas. Vienas leidimas reiškia vieną toną anglies dioksido, o trūkstamus leidimus tenka pirkti aukcionuose arba antrinėje rinkoje.

    Limitas mažinamas pagal iš anksto nustatytą linijinį mažinimo koeficientą, kuris 2024–2027 metais siekia 4,3 proc., o 2028 metais turėtų didėti iki 4,4 proc. Dabartinė trajektorija reiškia, kad leidimų kiekis ilgainiui artėtų prie nulio apie 2039 metus, o tempą dar pagreitina vienkartiniai leidimų kiekio sumažinimai.

    Dalis leidimų į aukcionus patenka, o dalis tam tikriems pramonės sektoriams skiriama nemokamai, siekiant mažinti išmetimų nutekėjimo riziką, kai gamyba iškeliama už ES ribų. Pajamos iš aukcionų daugiausia keliauja į valstybių biudžetus ir turi būti nukreipiamos klimato ir energetikos tikslams, dalis lėšų per specialius fondus skiriama transformacijai mažesnes pajamas turinčiose šalyse.

    Kodėl vėl kalbama apie pakeitimus?

    Valstybių požiūriai į ETS išsiskiria, nes jų energetikos ir pramonės struktūra skirtinga, o dekarbonizacijos tempai nevienodi. Šalys, kurių elektra gaminama beveik be iškastinio kuro, sistemos kainos spaudimą jaučia kitaip nei tos, kuriose didelė dalis energijos ir pramonės vis dar remiasi anglimi ar dujomis.

    Diskusijas sustiprino ir klausimas, kiek ETS taisyklės turėtų prisidėti prie Europos pramonės konkurencingumo JAV ir Kinijos atžvilgiu. Pramonė siekia didesnio kainų stabilumo ir aiškesnių perspektyvų, nes dideli leidimų kainų šuoliai apsunkina investicijų planavimą, ypač energijai imliose šakose.

    Vienas iš svarbiausių rinkos stabilumo mechanizmų yra Rinkos stabilumo rezervas, kuris reguliuoja leidimų pasiūlą pagal bendrą leidimų perteklių rinkoje. Kai perteklius viršija 833 000 000 leidimų, dalis jų išimama iš rinkos, o kai perteklius nukrenta žemiau 400 000 000, rezervas gali grąžinti leidimų, kad būtų išvengta pasiūlos šoko.

    Nemokami leidimai, CBAM ir politinė įtampa

    Nemokami leidimai daugiausia skiriami energijai imlioms pramonės šakoms, tokioms kaip plieno, cemento, trąšų ar chemijos gamyba, o elektros gamybos sektorius apskritai nemokamų leidimų negauna. Nemokamų leidimų dydį lemia efektyviausių įrenginių rodikliai, todėl didesnes emisijas turintys fabrikai vis dažniau priversti dalį leidimų pirkti.

    Situaciją keičia ir anglies dioksido korekcinis mechanizmas pasienyje CBAM, kuriuo importui iš trečiųjų šalių palaipsniui taikoma CO2 kaina. Dėl to numatyta, kad pramonės sektoriuose, kuriems taikomas CBAM, nemokami ETS leidimai turėtų mažėti nuo 2026 metų, o 2034 metais būti visiškai panaikinti.

    Tarp svarstomų krypčių – didesnis lankstumas rinkos stabilumo rezervo taisyklėse ir etaloninių rodiklių koregavimas, kad nemokamų leidimų mažėjimas neprasidėtų per staigiai. Kita jautri tema yra siūlymai dalį ETS pajamų labiau centralizuoti ir nukreipti į ES biudžetą, kas daliai valstybių kelia pasipriešinimą.

    „Sistema, kuri pasiteisino mažinant CO2 emisijas, turi tapti besiformuojančios ES pramonės politikos dalimi“, – teigiama valstybių pozicijose dėl ETS ateities.

    Sprendimai, kuriuos pristatys Europos Komisija, dar nebus galutiniai: toliau vyks derybos Europos Parlamente ir Taryboje, todėl galutinis kompromisas gali užtrukti. Tačiau jau dabar aišku, kad ETS korekcijos taps vienu svarbiausių klausimų, lemiančių ir pramonės konkurencingumą, ir energijos kainų dinamiką artimiausiais metais.

  • JSW anglies gavyba sumenko, bet kainos šoktelėjo: kinų sprendimai ir CBAM įtaka rinkai

    Lenkijos kasybos grupė JSW paskelbė 2026 metų antrojo ketvirčio veiklos duomenis: anglies gavyba siekė 3,23 mln. tonų ir, palyginti su pirmuoju ketvirčiu, sumažėjo apie 0,3 proc. Metiniu palyginimu kritimas buvo ryškesnis – apie 3,4 proc.

    Nors apimtys traukėsi, bendrovė fiksavo palankesnę kainų aplinką. Vidutinė koksinės anglies pardavimo kaina išoriniams klientams kilo, o tai rodo, kad rinkoje didesnę reikšmę turėjo pasiūlos ir paklausos veiksniai, o ne vien JSW gamybos dinamika.

    Gavyba ir pardavimai 2026 metais

    Per antrąjį ketvirtį koksinės anglies gavyba sudarė apie 2,76 mln. tonų ir, palyginti su pirmuoju ketvirčiu, sumažėjo apie 0,8 proc. Palyginti su 2025 metų tuo pačiu laikotarpiu, kritimas siekė apie 2 proc.

    Energetinės anglies gavyba sudarė apie 0,47 mln. tonų ir ketvirčiu išaugo maždaug 2,5 proc., tačiau metiniu palyginimu smuko apie 11 proc. Tai rodo, kad bendras portfelis kito nevienodai, priklausomai nuo produkto segmento.

    Bendra anglies pardavimo apimtis per ketvirtį siekė apie 2,97 mln. tonų ir buvo maždaug 1,1 proc. didesnė nei pirmąjį ketvirtį. Vis dėlto, palyginti su 2025 metų antruoju ketvirčiu, pardavimai buvo apie 0,9 proc. mažesni.

    Koksinės anglies pardavimai sudarė apie 2,41 mln. tonų ir ketvirčiu mažėjo apie 3 proc., o per metus – apie 7,7 proc. Tuo metu energetinės anglies pardavimai pasiekė apie 0,56 mln. tonų ir ketvirčiu augo apie 23,3 proc., o per metus – apie 45,8 proc.

    Kokso apimtys smuko, kainos kilo

    JSW grupės kokso gamyba 2026 metų antrąjį ketvirtį sudarė apie 0,67 mln. tonų ir, palyginti su pirmuoju ketvirčiu, sumažėjo maždaug 10,9 proc. Metiniu palyginimu fiksuotas apie 4,9 proc. kritimas.

    Kokso pardavimai siekė apie 0,69 mln. tonų ir ketvirčiu mažėjo apie 10,7 proc., o per metus – apie 6,9 proc. Tokia dinamika dažnai siejama su svyruojančiais plieno gamybos ciklais ir kintančia kokso paklausa pramonėje.

    Vidutinė koksinės anglies pardavimo kaina išoriniams klientams antrąjį ketvirtį siekė 767,40 zlotų už toną, tai yra apie 180 eurų už toną. Ketvirčiu ji pakilo apie 6,2 proc., o metiniu palyginimu – apie 12,4 proc.

    Vidutinė energetinės anglies pardavimo kaina pasiekė 349,62 zlotų už toną, tai yra apie 82 eurus už toną. Ketvirčiu ji augo apie 31,2 proc., o tai signalizuoja jautrumą trumpalaikiams rinkos pokyčiams.

    Kokso vidutinė pardavimo kaina sudarė 993,58 zlotų už toną, tai yra apie 233 eurus už toną. Palyginti su pirmuoju ketvirčiu, ji paaugo apie 7,6 proc., nors gamybos ir pardavimų apimtys mažėjo.

    Po 2026 metų pirmojo pusmečio JSW įvykdė 48,6 proc. metinio anglies gamybos plano: koksinės anglies plano įgyvendinimas siekė 47,5 proc., energetinės anglies – 56,1 proc. Kokso gamybos plano įgyvendinimas sudarė 41,6 proc.

    Kodėl svarbūs Kinijos sprendimai?

    JSW teigimu, antrąjį ketvirtį nebuvo staigių vidinių įvykių, kurie reikšmingai paveiktų gamybos lygį. Bendrovė akcentavo, kad gavyba išliko artima ankstesniam laikotarpiui ir šiek tiek viršijo planą.

    Kainų kilimą bendrovė daugiausia sieja su Kinijos rinkos veiksniais, kai po nelaimingo atsitikimo Šansi provincijos kasykloje buvo sugriežtintos saugos patikros ir ribota vietinė koksinės anglies pasiūla. Tai prisidėjo prie didesnio importo į Kiniją ir palaikė tarptautines kainas.

    JSW taip pat atkreipė dėmesį, kad skirtingų kokybės klasių koksinė anglis judėjo nevienodai: aukštesnės kokybės segmentas išlaikė stipresnę paklausą, o žemesnės kokybės žaliava susidūrė su silpnesniu pirkėjų aktyvumu. Tokia skirtis rinkoje dažnai lemia, kad vidutinės kainos kyla net ir esant nevienodoms apimtims.

    Be to, kartu su brangusia koksine anglimi kilo ir kokso kainos, nes žaliavos savikaina tiesiogiai persiduoda kokso gamintojams. JSW kontekste tai svarbu dėl grupės integracijos, kai kokso segmentas tampa tiek rizikos, tiek papildomos grąžos šaltiniu.

    Galiausiai bendrovė nurodė, kad Europos Sąjungoje vis dar nematyti aiškaus plieno gamybos atsigavimo, nepaisant pilno CBAM mokesčių mechanizmo įdiegimo. Tai reikšminga, nes plieno gamyba tiesiogiai veikia koksinės anglies ir kokso paklausą, o lėtesnis pramonės tempas gali riboti tolimesnį kainų augimą.

  • Aliuminio gamintojai ragina taisyti CBAM: spragos leidžia importui išvengti CO2 kaštų ir mokesčių

    Kas negerai su CBAM, anot pramonės?

    Europos aliuminio pramonę vienijanti asociacija European Aluminium ragina griežtinti ES anglies dioksido korekcinį mechanizmą pasienyje (CBAM). Organizacija teigia, kad dabartiniame modelyje išlikusios spragos leidžia daliai importo išvengti realių emisijų kaštų, todėl ES gamintojams tenka didesnė finansinė našta.

    Asociacijos vertinimu, jei importas ir toliau galės patekti į ES be lygiaverčio apmokestinimo už CO2, CBAM tik formaliai sieks klimato tikslų, bet praktiškai silpnins Europos pramonės konkurencingumą. Tai, pasak jų, didintų riziką, kad gamyba ir su ja susijusios emisijos bus perkeliamos už ES ribų.

    „CBAM, kurio galima išvengti, neapsaugos Europos pramonės“, – sakė European Aluminium generalinis direktorius Paulas Vossas.

    Spraga dėl laužo deklaravimo

    Vienu svarbiausių klausimų European Aluminium įvardija importuojamo aliuminio sudėties deklaracijas, kai nurodoma, kad žaliavoje yra vadinamojo po vartojimo susidariusio laužo. Asociacija tvirtina, kad šiuo metu nėra pakankamai patikimų ir visoje tiekimo grandinėje vienodai taikomų patikrų, kurios leistų užtikrinti tokių deklaracijų tikslumą.

    Pramonė siūlo laikinai taikyti numatytąsias emisijų reikšmes, labiau atspindinčias pirminės aliuminio gamybos anglies pėdsaką, visam neapdirbtam aliuminiui. Tokia nuostata, jų manymu, mažintų paskatas manipuliuoti dokumentais, kol bus sukurti patikimi verifikavimo mechanizmai.

    „Be šių pakeitimų maždaug ketvirtadalis pasaulinės aliuminio gamybos galėtų ir toliau išvengti emisijų kaštų, su kuriais susiduria Europos gamintojai“, – teigiama European Aluminium pozicijoje.

    50 tonų riba ir jos pasekmės

    Kita kritikuojama nuostata – siūloma 50 tonų riba, nuo kurios būtų pradedamas taikyti CBAM. Aliuminio sektorius pabrėžia, kad dėl mažesnio šio metalo svorio tokia riba yra pernelyg aukšta ir gali sudaryti sąlygas dideliam kiekiui aliuminio turinčių gaminių patekti į ES be mokesčio.

    Kaip iliustraciją pramonė pateikia praktinį scenarijų: renovuojant 200 kambarių viešbutį, aliuminio kiekis, reikalingas durų atnaujinimui, sudarytų tik apie 9,2 tonos. Tokie importo srautai galėtų likti už CBAM ribų, o ES pagaminti analogai išliktų netiesiogiai brangesni dėl ES apyvartinių taršos leidimų sistemos (ETS) kaštų.

    Koks sprendimas siūlomas prieš balsavimą?

    Asociacija taip pat pasisako dėl Europos Komisijos siūlyto laikinojo dekarbonizacijos fondo Temporary Decarbonisation Fund (TDF), skirto padėti labiausiai energijai imliems sektoriams. European Aluminium tikisi, kad parama būtų sukonstruota taip, jog kompensuotų ne tik tiesioginius ETS kaštus, bet ir su CBAM susijusį žaliavų brangimą.

    Pramonės atstovai ragina Europos Parlamentą, prieš numatytą svarstymą ir balsavimą rugsėjį, užtikrinti, kad CBAM aliuminio sektoriui būtų realiai įgyvendinamas. Jų teigimu, tam būtina patikima verifikacija, aiškios taisyklės dėl po vartojimo laužo ir tokios ribos, kurios atitiktų realias prekybos aliuminiu apimtis bei produktų struktūrą.