Karas Ukrainoje ir įtampos pasaulinėse naftos bei dujų rinkose Europos Sąjungoje vis dažniau vertinami ne tik kaip kainų, bet ir kaip energetinio saugumo problema. Dėl to žalioji transformacija vis labiau grindžiama argumentu, kad mažesnė priklausomybė nuo importuojamų iškastinių išteklių mažina geopolitinę riziką.
Tuo pat metu pramonė vis garsiau reikalauja, kad ES klimato politika taptų labiau prognozuojama ir suderinta su konkurencingumu. Diskusijos dėl ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (EU ETS) ir anglies dioksido pasienio korekcinio mechanizmo (CBAM) vis dažniau sukasi apie tempą, technologijų kainą ir apsaugą nuo konkurentų už ES ribų.
Saugumas ir importo kaina
Lenkijoje vykusioje diskusijoje ministerijos atstovė Katarzyna Wrona atkreipė dėmesį, kad šalis kasmet išleidžia daugiau kaip 23 milijardus eurų iškastinio kuro importui. Jos teigimu, karo patirtis parodė, jog ištekliai gali tapti spaudimo priemone, todėl vien kainos faktorius nebėra pagrindinis.
„Karas Ukrainoje parodė, kad iškastinio kuro tiekimas gali būti naudojamas kaip karo ir spaudimo priemonė“, – sakė Katarzyna Wrona.
Ji pabrėžė, kad strateginė kryptis nesikeičia, tačiau svarstoma, kaip koreguoti tempą, kad dekarbonizacija nevirstų pramonės iškėlimu iš Europos. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį finansiniams instrumentams, tokiems kaip Modernizavimo fondas, ir realistiškesnį pereinamųjų laikotarpių planavimą.
ETS neužtenka be pigių technologijų
Energetikos sektoriaus atstovai akcentavo, kad vien tik aukšta anglies dioksido kaina nepadarys Europos konkurencingesnės, jei naujos technologijos išliks brangios ir sunkiai prieinamos. Vienas svarbiausių kelių į mažesnes emisijas įvardijamas spartesnis ekonomikos elektrifikavimas, tačiau jis reikalauja didelių tinklų, generacijos ir lankstumo investicijų.
Diskusijoje priminta, kad ES tikslai numato reikšmingą elektrifikacijos šuolį iki 2040 metų, kai tuo tarpu kai kurios Azijos valstybės jau dabar yra pasiekusios aukštesnį elektrifikacijos lygį. Dėl to ES vis dažniau kalbama ne tik apie griežtesnius reikalavimus senoms technologijoms, bet ir apie paramą tam, kad naujos technologijos taptų pigesnės greičiau nei už ES ribų.
Pramonė praranda dalį rinkos
Pramonės atstovai, ypač chemijos sektoriuje, pabrėžė ilgalaikę konkurencingumo eroziją. Diskusijoje cituoti duomenys rodė, kad Europos chemijos pramonės dalis pasaulinėje prekyboje per maždaug du dešimtmečius smuko nuo apie 26,4 proc. iki 12,7 proc., o tai siejama ir su didesnėmis reguliacinėmis bei emisijų sąnaudomis.
„Vis girdime, kad galima suderinti pramonės konkurencingumą su ETS, bet tada kyla paprastas klausimas: kodėl realybėje taip nėra?“ – sakė Piotr Mikusek.
Jo argumentas – problema ne vien ETS, o visos reguliavimo sistemos nenuoseklumas, kai skirtingos klimato politikos priemonės persidengia ir siunčia įmonėms prieštaringus signalus. CBAM, kuris turėtų mažinti importo konkurencinį pranašumą, atsirado vėliau nei daugelis pramonės lūkesčių, todėl dalis sektorių teigia praradę laiką investicijoms.
Neapibrėžtumas stabdo investicijas
Energetikos bendrovės savo ruožtu įvardija kitą riziką – reguliacinį ir geopolitinį neapibrėžtumą, dėl kurio sunkiau sudaryti dešimtmečiams skirtus investicijų planus. Pabrėžiama, kad net jei bendras ES kursas aiškus, korekcijos dėl tempo ir parametrų gali iš esmės keisti projektų atsiperkamumą.
Diskusijoje skambėjo ir užsienio investuotojų lūkestis: mažiau biurokratijos, daugiau stabilumo ir aiškesnės paskatos investuoti į švarią energiją bei pramonės dekarbonizaciją. Tai ypač svarbu šalims, kurios siekia pritraukti gamybą ir kartu mažinti priklausomybę nuo importuojamų energijos išteklių.
Galiausiai dalis ekspertų primena, kad ETS strateginė logika lieka aktuali, nes Europa neturi struktūrinio pranašumo pigios naftos ar dujų prieigoje. Todėl transformacija, nors ir brangi, vertinama kaip būdas sumažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų ir ilgainiui sustiprinti ekonominį atsparumą.
Leave a Reply