CP v2

Tag: Centrinė Azija

  • Kazachstanas didina naftos produktų gamybą: iki 2030 metų taikosi atsisakyti importo iš Rusijos

    Kazachstanas iki 2030 metų planuoja reikšmingai padidinti gatavų naftos produktų gamybą, kad šaliai nebereikėtų importo ir atsirastų galimybė eksportuoti kurą kaimynėms Centrinėje Azijoje. Apie tai pranešė šalies energetikos ministras Jerlanas Akkenženovas, pabrėžęs tikslą mažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų, įskaitant Rusiją.

    Šiuo metu Kazachstane veikia trys pagrindinės naftos perdirbimo gamyklos: Atyrau, Šymkento ir Pavlodaro. Jos sudaro šalies perdirbimo branduolį, o jų modernizavimas ir pajėgumų didinimas laikomas pagrindiniu instrumentu, kad vidaus rinka būtų aprūpinama stabiliai ir konkurencingomis kainomis.

    Ministro teigimu, praėjusiais metais Kazachstanas perdirbo 18,4 mln. tonų naftos ir pagamino apie 15,5 mln. tonų gatavų naftos produktų. Pasak jo, tai leido patenkinti daugiau nei 90 proc. šalies vidaus poreikio.

    „Praėjusiais metais perdirbome 18,4 mln. tonų naftos ir pagaminome apie 15,5 mln. tonų gatavų produktų. Tai padengia daugiau nei 90 proc. mūsų vidaus paklausos“, – sakė Jerlanas Akkenženovas.

    Planuojama, kad Šymkento perdirbimo gamyklos pajėgumai bus didinami nuo 6 iki 12 mln. tonų per metus, o Pavlodaro gamykla papildomai išaugins pajėgumus dar 2 mln. tonų. Ministerija tikisi, kad šie pokyčiai leistų pilnai patenkinti vidaus rinkos poreikį ir sumažintų importo būtinybę.

    Energetinio saugumo prasme tai reikštų mažesnį pažeidžiamumą dėl regioninių sutrikimų ir kainų šuolių, ypač kai degalų rinkoje svarbūs logistikos maršrutai, sezoniškumas ir atsargų lygiai. Be to, didesnė vietinė gamyba suteiktų Kazachstanui daugiau lankstumo reguliuojant vidaus tiekimą, kai auga transporto ir pramonės paklausa.

    Kazachstano siekis tapti savarankiškesniu yra reikšmingas ir platesniame regione: Centrinėje Azijoje degalų paklausa ilgainiui didėja, o valstybių konkurencija dėl perdirbimo pajėgumų ir eksporto kanalų stiprėja. Jei planai bus įgyvendinti, Kazachstanas galėtų labiau įsitvirtinti kaip gatavų naftos produktų tiekėjas kaimyninėms rinkoms.

  • JAV meta 175 mln. eurų į TRIPP koridorių: ar Armėnijos ir Azerbaidžano taika taps verslu?

    JAV meta 175 mln. eurų į TRIPP koridorių: ar Armėnijos ir Azerbaidžano taika taps verslu?

    Jungtinės Valstijos stiprina ekonominį įsitraukimą Pietų Kaukaze ir Centrinėje Azijoje, siekdamos, kad Armėnijos ir Azerbaidžano politinis suartėjimas virstų konkrečiais prekybos bei infrastruktūros projektais. Niujorke surengtas renginys subūrė regiono pareigūnus ir verslo atstovus, o pagrindinis akcentas teko vadinamajam TRIPP koridoriui.

    Vašingtonas tam tikslui skyrė 175 mln. eurų valstybės lėšų Trans-Kaspijos investicijų fondui, kuris turėtų veikti kaip katalizatorius privačiam kapitalui. Idėja paprasta, bet ambicinga: diplomatinius susitarimus paversti bankams ir investuotojams suprantamais projektais, su aiškiomis grąžos ir rizikos valdymo taisyklėmis.

    Renginyje dalyvavo Armėnijos užsienio reikalų ministras Araratas Mirzojanas ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeihunas Bairamovas, taip pat JAV administracijos atstovai ir politikai. Kartu prisijungė Gruzijos bei penkių Centrinės Azijos valstybių pareigūnai, o tai signalizuoja, kad maršrutas suvokiamas kaip platesnės regioninės jungties dalis.

    „Taikos susitarimo politinė vertė didelė, tačiau svarbu, kad jis atvertų realias galimybes prekybai ir infrastruktūrai“, – sakė Armėnijos užsienio reikalų ministras Araratas Mirzojanas, kalbėdamas apie regiono komunikacijų atblokavimą.

    Nuo susitarimų prie pinigų

    Trans-Kaspijos investicijų fondas pristatomas kaip privatus ne pelno subjektas, kuriam skiriamas viešasis finansavimas turėtų pritraukti papildomų investuotojų. Praktikoje tai dažnai reiškia dalinį rizikos pasidalijimą, ankstyvos stadijos projektų parengimą ir konsultacinę pagalbą, kad idėjos taptų finansuojamos.

    JAV diplomatai pabrėžia, kad dėmesys regionui didėja dėl geopolitinių ir ekonominių priežasčių. Vienas svarbiausių veiksnių yra tiekimo grandinių diversifikavimas: įmonės ir valstybės ieško patikimesnių alternatyvų, kurios sumažintų priklausomybę nuo vieno tranzito kelio ir leistų greičiau gabenti krovinius tarp Azijos ir Europos.

    Kas yra Vidurinis koridorius

    TRIPP iniciatyva siejama su vadinamuoju Viduriniu koridoriumi, kuris jungia Centrinę Aziją per Kaspijos jūrą, Azerbaidžaną ir Gruziją į Turkiją, o toliau į Europos rinkas. Šis maršrutas konkuruoja dėl krovinių srautų ir investicijų, todėl jo patrauklumas priklauso nuo sienų procedūrų greičio, transporto pajėgumų ir politinio stabilumo.

    Azerbaidžanas šiame kontekste įvardijamas kaip svarbus mazgas, nes per jį sutelpa sausumos ir jūrinių grandžių jungtys. Kartu tai reiškia, kad bet kokie politiniai ar saugumo incidentai gali tiesiogiai paveikti tranzito patikimumą, todėl investuotojams svarbiausia tampa ilgalaikės taisyklės ir garantijos.

    Kokius sektorius taikosi finansuoti

    JAV pareigūnai viešai mini kelias prioritetines kryptis, kurios dažniausiai lydi didelius transporto koridorius: elektros perdavimo tinklai, energetika, kibernetinis saugumas ir skaitmeninis ryšys. Taip pat akcentuojama DI infrastruktūra, kuriai reikia didelio patikimumo elektros tiekimo, duomenų perdavimo linijų ir atsparumo atakoms.

    Azerbaidžano užsienio reikalų viceministras Jalqinas Rafijevas renginyje pabrėžė, kad TRIPP gali kurti ne tik ekonominę vertę, bet ir bendrų interesų pagrindu stiprinti stabilumą. Vis dėlto esminis klausimas išlieka tas pats: ar politinis langas bus pakankamai platus, kad per jį spėtų įeiti privatūs pinigai, o planai virstų sutartimis ir statybomis.

    Artimiausiu metu daug kas priklausys nuo to, ar pavyks suderinti techninius standartus, muitinės procedūras ir krovinių logistiką tarp skirtingų valstybių. Jei projektai bus įforminti kaip aiškūs, skaidrūs ir pelningi, TRIPP gali tapti ne vien diplomatiniu simboliu, bet ir realiai veikiančiu prekybos koridoriumi.

  • Taškentas subūrė 50 šalių žurnalistus: kaip žinios, DI ir istorija keičia požiūrį į islamą

    Taškentas subūrė 50 šalių žurnalistus: kaip žinios, DI ir istorija keičia požiūrį į islamą

    Taškente surengtame Tarptautiniame žiniasklaidos forume diskutuota, kaip žinios ir atsakingas pasakojimas gali mažinti stereotipus apie islamą. Renginį organizavo Uzbekistano Islamo civilizacijos centras, o į jį atvyko beveik 300 dalyvių iš maždaug 50 šalių.

    Į vieną erdvę susirinko žurnalistai, mokslininkai, leidėjai, kino kūrėjai ir technologijų specialistai. Jie aptarė, kaip islamiškų visuomenių istorija vaizduojama žiniasklaidoje ir kaip senieji šaltiniai gali tapti suprantami naujoms auditorijoms.

    Kaip griaunami mitai?

    Centro vadovas Firdavsas Abduchalíkovas akcentavo, kad klaidingas nuostatas veiksmingiausia taisyti ne konfrontacija, o paaiškinimu ir įrodymais. Jo teigimu, viešojoje erdvėje svarbiausia remtis tyrimais ir faktais, o ne emocijomis.

    „Žiniasklaidoje turėtume kalbėti ne tam, kad ginčytumės, o tam, kad paaiškintume“, – sakė Firdavsas Abduchalíkovas.

    Diskusijose pabrėžta, kad islamo istorijos ir kultūros paveldas dažnai pristatomas fragmentiškai, o tai palieka vietos supaprastinimams. Forumo dalyviai ragino daugiau dėmesio skirti mokslo, filosofijos, inžinerijos ir medicinos tradicijoms, kurios formavo platesnę pasaulio civilizacijų raidą.

    Turkijos leidyklos „Mega Basım“ vadovas Hasanasbėjus Kondu akcentavo, kad atsakomybė dėl iškraipytų įvaizdžių tenka ne vien Vakarams. Jo teigimu, svarbu kritiškai įvertinti ir tai, kaip islamą pristato patys musulmonai, kokius pasakojimus jie kuria ir kokius pavyzdžius iškelia.

    „Islamas neretai neteisingai suprantamas ir vaizduojamas tyčia ar netyčia, ir į šį ratą įtraukiu pačius musulmonus“, – sakė Hasanasbėjus Kondu.

    Europa iš naujo atsigręžia į Centrinę Aziją

    Kalbėta ir apie tai, kaip žiniasklaida vaizduoja patį Uzbekistaną bei regioną, kuris ilgą laiką europinėje darbotvarkėje buvo matomas retai. Uzbekistano prezidento spaudos sekretorius Šerzodas Asadovas teigė, kad užsienio žurnalistai kviečiami ne kurti pagražintą įvaizdį, o atvykti, bendrauti su žmonėmis ir daryti savas išvadas.

    „Kviečiame pamatyti savo akimis, kalbėtis su žmonėmis, klausti ir patiems susidaryti nuomonę“, – sakė Šerzodas Asadovas.

    Toje pačioje kalboje jis išskyrė ir dirbtinio intelekto įtaką žurnalistikai. Anot jo, DI gali išplėsti reporterių galimybes, tačiau nepakeičia esminių profesijos atramų: tiesos paieškos, nešališkumo, sąžinės ir visuomenės interesų.

    „Euronews“ vadovas Clausas Strunzas diskusiją susiejo su platesniu Europos požiūrio pokyčiu į Centrinę Aziją. Jis priminė, kad anksčiau regionas dažnai iškildavo tik nelaimių kontekste arba romantizuotuose pasakojimuose apie Šilko kelią, o toks žvilgsnis, pasak jo, buvo arogantiškas ir trumparegiškas.

    „Tai buvo arogantiška ir akla“, – sakė Clausas Strunzas.

    Forume priminta, kad pastaraisiais metais ryšiai tarp Europos Sąjungos ir Centrinės Azijos stiprėjo, o bendradarbiavimas apima politiką, ekonomiką ir saugumą. Strunzas pabrėžė, kad didesnis dėmesys regionui turi remtis nepriklausoma žurnalistika ir darbu vietoje, kad auditorijos gautų pakankamai informacijos savoms išvadoms.

    „Mes nesame čia tam, kad juos mokytume. Mes esame čia tam, kad informuotume“, – sakė Clausas Strunzas.

    Žinių Šilko kelias ir nauji formatai

    Istorinį kontekstą papildė italų tyrėjas Mario Taddei, pristatęs idėją apie žinių sklaidą per vadinamąjį Žinių Šilko kelią. Pasak jo, mokslinės idėjos ir technologiniai sprendimai šimtmečiais keliavo iš Kinijos per Artimuosius Rytus į Renesanso Europą, todėl mokslo istoriją svarbu pasakoti kaip tarpusavio mainų, o ne vienos civilizacijos triumfo istoriją.

    „Mes tikime, kad viską išradome patys, bet tai netiesa“, – sakė Mario Taddei.

    Leidėja Charlotte Kramer priminė ir diplomatinės istorijos giją: 1404 metais į Samarkandą atvykęs Kastilijos pasiuntinys Ruy Gonzálezas de Clavijo paliko išsamų kelionės aprašą, kuris šiandien tampa leidybinių projektų pagrindu. Forumo dalyviai sutarė, kad tokie šaltiniai gali tapti patrauklūs ir dabartinei auditorijai, jei pateikiami šiuolaikiniais formatais.

    Renginyje pristatyti dokumentikos, leidybos ir skaitmeniniai projektai, įskaitant įtraukias platformas ir skaitmeninius avatarus, skirtus istorinių asmenybių pasakojimams. Aptarta, kad technologijos gali padėti priartinti sudėtingą istorinę medžiagą, tačiau turinys turi išlikti paremtas šaltiniais ir profesionalia redakcine atsakomybe.

    Forumo esmę organizatoriai apibendrino paprastai: istorija turi būti ne uždaryta archyvuose, o kalbėti su žmonėmis ir įkvėpti naujiems atradimams. Pasak dalyvių, būtent žinios, kritinis mąstymas ir patikima žurnalistika yra tvariausias būdas mažinti stereotipus ir kurti tikslesnį supratimą.

  • Uzbekistanas švenčia 35-ąją nepriklausomybę: prezidentas meta pažadus, skaičiai stebina

    Uzbekistanas švenčia 35-ąją nepriklausomybę: prezidentas meta pažadus, skaičiai stebina

    Uzbekistanas pradėjo 35-ųjų nepriklausomybės metinių minėjimą naujai kuriamame Naujojo Taškento rajone, likus kelioms dienoms iki oficialios šventės rugsėjo 1 dieną. Valstybė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos paskelbė 1991 metų rugpjūčio 31 dieną.

    Iškilmėse dalyvavo šalies pareigūnai, užsienio svečiai ir atlikėjai iš Uzbekistano bei kitų šalių. Programoje skambėjo klasikinė ir populiarioji muzika, o reginį sustiprino 3D projekcijos, apšvietimo efektai, robotai ir dronų pasirodymas.

    Renginys surengtas vietoje, kurią valdžia pateikia kaip būsimos plėtros simbolį. Naujasis Taškentas planuojamas maždaug 20 000 hektarų teritorijoje, o ilgainiui miestas turėtų būti pritaikytas iki 2 mln. gyventojų; pirmasis etapas numatytas apie 600 000 gyventojų.

    Reformos ir pažadai skaičiais

    Prezidentas Šavkatas Mirzijojevas kalboje nepriklausomybę pristatė kaip nacionalinio tapatumo atkūrimą ir priminė ankstesnių kartų modernizacijos siekius. Tačiau daugiausia dėmesio skyrė pastarojo dešimtmečio reformoms, kurios, pasak jo, atvėrė ekonomiką ir sustiprino ryšius su kaimynais bei tarptautiniais partneriais.

    „Nepriklausomybė sugrąžino mums garbę ir orumą, gimtąją kalbą ir nacionalines vertybes“, – sakė Šavkatas Mirzijojevas.

    Valstybės vadovas akcentavo pokyčius, susijusius su priverstinio ir vaikų darbo mažinimu medvilnės sektoriuje, valiutos konvertavimo liberalizavimu ir gyvenamosios vietos registracijos taisyklių švelninimu. Taip pat pabrėžė mokesčių, muitų ir investicijų politikos peržiūrą, kuri, anot jo, prisidėjo prie išorės kapitalo pritraukimo.

    Prezidento teigimu, metinės užsienio investicijos išaugo iki 34,5–43,2 mlrd. eurų, nors anksčiau sudarė apie 1,7–2,6 mlrd. eurų. Jis taip pat tikino, kad bendrojo vidaus produkto tikslas, anksčiau siejęs 138 mlrd. eurų ribą iki 2030 metų, gali būti viršytas jau 2026 metais.

    Kitas ryškiausiai nuskambėjęs rodiklis – skurdo mažėjimas: nuo 35 proc. 2017 metais iki 4 proc. šiemet. Ekonomistai paprastai atkreipia dėmesį, kad tokie palyginimai priklauso nuo metodikos, kainų augimo ir to, kaip apibrėžiama skurdo riba, todėl vertinant svarbus ir nepriklausomas statistikos patikrinimas.

    Septynios programos kitam dešimtmečiui

    Kalbos kulminacija tapo septynių nacionalinių programų planas, apimantis švietimą, sveikatos apsaugą, ekonomiką, aplinkosaugą, teisės viršenybę, vietos savivaldą ir užsienio politiką. Prezidentas artimiausius dešimt metų pavadino nauju valstybės vystymosi etapu.

    Tarp ambicingiausių tikslų – per dešimtmetį pritraukti apie 388 mlrd. eurų užsienio investicijų ir iki 2030 metų padidinti BVP iki maždaug 259 mlrd. eurų. Taip pat siekiama sukurti 2 mln. gerai apmokamų darbo vietų pramonėje, o startuolius, rizikos kapitalą ir DI įvardyti prioritetais.

    Švietime numatoma užtikrinti parengiamąjį ugdymą visiems šešiamečiams, techninėse mokyklose diegti tarptautinius standartus ir parengti iki 1 mln. jaunuolių geriau apmokamoms profesijoms. Prezidentas taip pat iškėlė tikslą, kad mažiausiai dešimt Uzbekistano universitetų patektų tarp 1 000 geriausių pasaulyje.

    Sveikatos apsaugoje planuojama didinti išlaidas iki 5 proc. BVP per penkerius metus, daugiau dėmesio skirti prevencijai ir plėsti valstybinį sveikatos draudimą. Aplinkosaugos dalyje išskirta vandens stygiaus problema: teigiama, kad vandens taupymo technologijas ketinama įdiegti visoje dirbamoje žemėje per penkerius metus.

    Užsienio politika ir didesnės ambicijos

    Atskira programa skirta tarptautiniam vaidmeniui: Uzbekistanas žada tęsti atvirą, pragmatišką politiką, pirmiausia stiprinant ryšius Centrinėje Azijoje, bet plečiant partnerystes su Europos Sąjunga, Amerikos žemynu, Azijos ir Ramiojo vandenyno regionu, Afrika bei arabų ir musulmonų valstybėmis.

    Uzbekistanas taip pat ruošiasi pirmą kartą pirmininkauti Neprisijungimo judėjimui 2027–2029 metais. Ši platforma vienija daugiau nei 120 valstybių, todėl pirmininkavimas laikomas galimybe didinti diplomatinį matomumą ir įtaką.

    Po oficialių kalbų minėjimas perėjo į koncertinę dalį, kurioje dominavo šviesų choreografija ir dronų kuriamos figūros danguje. Valdžia renginiu siekė sujungti politinę žinutę apie artimiausio dešimtmečio kryptį su modernios valstybės įvaizdžiu.

  • Uzbekistanas per 5 metus planuoja naują tarptautinį oro uostą: kodėl Lenkijos CPK ginčai tęsiasi ilgiau

    Uzbekistanas per artimiausius penkerius metus siekia pastatyti naują tarptautinį oro uostą netoli Taškento ir taip sustiprinti šalies vaidmenį augančiuose Vidurinės Azijos transporto maršrutuose. Projektas išsiskiria itin trumpu grafiku: nuo politinio sprendimo iki pirmųjų skrydžių planuojama sutalpinti į vieną penkmetį.

    Tokią ambiciją skatina sparčiai auganti keleivių paklausa, jauna visuomenė ir strateginis šalies išsidėstymas. Pastaraisiais metais regiono aviacijos srautus papildomai perskirstė geopolitika, kai dalis oro linijų ėmė vengti skrydžių virš Rusijos, o maršrutų planavimą veikė ir įtampos Artimuosiuose Rytuose.

    Kas planuojama prie Taškento?

    Naujasis oro uostas turėtų iškilti maždaug už 24 kilometrų nuo Taškento ir užimti apie 1 310 hektarų teritoriją. Plane numatytas 4 kilometrų ilgio kilimo ir tūpimo takas ir maždaug 208 000 kvadratinių metrų ploto keleivių terminalas.

    Skelbiama, kad pradinis pajėgumas siektų apie 20 mln. keleivių per metus ir 129 000 tonų krovinių. Projektas numatomas modulinis, todėl infrastruktūrą ateityje būtų galima gana sklandžiai pritaikyti didesniems srautams, jeigu augimas išliktų toks pat spartus.

    Šalis šiuo metu turi 11 tarptautinių oro uostų, o didžiausias yra sostinės oro uostas, pavadintas Islama Karimovo vardu. Nors bendri Uzbekistano keleivių srautai kol kas mažesni nei didžiųjų Europos rinkų, augimo tempai rodo, kad infrastruktūros ribos gali būti pasiektos greičiau, nei leidžia dabartiniai pajėgumai.

    Kas finansuos ir valdys projektą?

    Uzbekistanas pasirinko modelį, kuriame statybą ir būsimo oro uosto valdymą perima tarptautinis konsorciumas, o valstybė išlaiko nuosavybės teisę į objektą. Pagal skelbiamą struktūrą, valstybės valdoma Uzbekistan Airports turėtų turėti 10 proc. dalį, o didžiausi partneriai būtų Saudo Arabijos, Japonijos ir Pietų Korėjos kapitalo įmonės.

    Numatoma, kad konsorciumas valdytų oro uostą 35 metus, o investicijų vertė siektų apie 3 mlrd. eurų. Toks sprendimas leidžia valdžiai pagreitinti projektą, dalį finansinės rizikos perkeliant privatiems ir instituciniams investuotojams.

    Kodėl lyginama su Lenkijos CPK?

    Uzbekistano tempas neišvengiamai lyginamas su Lenkijoje jau daugiau nei dešimtmetį besitęsiančiomis diskusijomis dėl Centrinio transporto mazgo, kuris pastaraisiais metais dažnai minimas ir kaip Port Polska. Skirtumas labiausiai matomas grafikuose: Taškentas kalba apie penkerius metus nuo sprendimo iki veiklos pradžios, o Lenkijos projektui viešojoje erdvėje dažniausiai minimi gerokai ilgesni terminai.

    Lenkijos atveju prie klausimų prisideda ir didesnė projekto apimtis, nes greta oro uosto planuojami dideli kelių ir geležinkelių komponentai. Vis dėlto Vidurinės Azijos pavyzdys išryškina, kaip investicijų valdymo modelis, finansavimo struktūra ir politinių sprendimų nuoseklumas gali lemti realų įgyvendinimo greitį.

    Uzbekistanas paraleliai siekia liberalizuoti aviacijos sektorių: kalbama apie dalinį valstybės oro linijų komercializavimą ir platesnį rinkos atvėrimą vežėjams. Tokia kryptis paprastai didina konkurenciją, plečia maršrutų tinklą ir kelia spaudimą oro uostams greičiau didinti pajėgumus.

    Vidurinė Azija vis ryškiau formuojasi kaip alternatyvi tranzito erdvė tarp Azijos ir Europos, o aviacijos infrastruktūra tampa vienu svarbiausių svertų. Jei Taškento projektas bus įgyvendintas pagal planą, regionas gali įtvirtinti naują persėdimo ir krovinių paskirstymo centrą jau šio dešimtmečio pabaigoje.

  • Milijardai Uzbekistane: maistas ir metalai keliaus brangiau – kas iš to uždirbs daugiausia?

    Milijardai Uzbekistane: maistas ir metalai keliaus brangiau – kas iš to uždirbs daugiausia?

    Uzbekistanas į eksportą žiūri naujai: šalis siekia ne tik daugiau pagaminti, bet ir uždirbti daugiau iš to, ką jau dabar išaugina ar išgauna. Strategijos centre atsidūrė maisto perdirbimas, plieno gamyba, vario apdirbimas ir vadinamieji technologiniai metalai.

    Planai ambicingi ir vertinami milijardais eurų. Iki 2030 metų šalis kelia tikslą stipriai išplėsti maisto perdirbimo pajėgumus, o kartu vysto technologinių metalų projektų portfelį ir siekia vietoje gaminti dalį anksčiau importuotos valcuotos skardos.

    Vertės grandinės perorientavimas

    Uzbekistanas neturi tiesioginės prieigos prie jūros, todėl transporto kaštai ir logistika tradiciškai mažina eksporto maržas. Dėl to vis svarbiau tampa ne vien siuntos apimtis, o jos vertė vienam tonui, kurią lemia perdirbimas, pakuotė ir atitikimas tarptautiniams standartams.

    Šalies žemės ūkio sektoriuje akcentuojama, kad vien rekordiniai derliai nebesprendžia pagrindinės problemos, jei produkcija nepaverčiama stabiliomis pajamomis. Didesnę grąžą turėtų kurti konservavimas, sulčių ir kitų produktų gamyba, moderni taros ir šaldymo grandinė, taip pat sertifikavimas eksporto rinkoms.

    „Pagaminti didelį kiekį yra tik dalis užduoties. Produkcija turi pasiekti rinkas ir generuoti pajamas“, – sakė Uzbekistano žemės ūkio ministras Ibrokhim Abdurakhmonov.

    Augant konkurencijai tarptautinėse rinkose, gamintojams tampa kritiška laboratorinė kontrolė ir atitikties įrodymai. Praktikoje tai reiškia investicijas į likučių tyrimus, atsekamumą, kokybės vadybos sistemas ir pramoninius pajėgumus, kurie leidžia produkciją parduoti brangiau, o ne kaip žaliavą.

    Investuotojams reikia aiškių taisyklių

    Dideliems perdirbimo projektams būtinas kapitalas ir ilgalaikė infrastruktūra, todėl investuotojai vertina ne tik rinkos potencialą, bet ir teisinį stabilumą. Pastaruoju metu šalis sulaukė geresnių signalų iš tarptautinių kredito rinkų, o tai paprastai mažina skolinimosi kainą ir palengvina projektų finansavimą.

    Azijos plėtros banko atstovai viešai pabrėžia, kad kelių, geležinkelių ir energetikos sistemos yra ilgalaikės investicijos, reikalaujančios nuolatinės priežiūros ir kompetencijų. Privatus kapitalas ateina tada, kai aiškus pelningumo kelias, užtikrinama politinė ir reguliacinė aplinka bei yra pakankamai kvalifikuotos darbo jėgos.

    „Infrastruktūra yra ilgalaikė investicija, todėl svarbu planavimas, priežiūra ir tvirta teisinė bazė“, – sakė Azijos plėtros banko atstovė Kanokpan Lao-Araya.

    Metalai: daugiau nei žaliavos

    Metalo ir kasybos srityje šalis siekia pakilti vertės grandine aukštyn: neapsiriboti rūdos ar pirminių produktų eksportu, o plėtoti rafinavimą ir aukštesnės pridėtinės vertės gamybą. Tam kuriami projektai, apimantys technologinių metalų žvalgybą, apdirbimą ir gaminių gamybą.

    Plieno sektoriuje akcentuojama vietinės gamybos plėtra, nes dalis skardos gaminių anksčiau buvo importuojami. Skaičiuojama, kad naujos gamyklos leistų reikšmingą dalį poreikio patenkinti šalies viduje, o dalį produkcijos nukreipti į eksportą.

    Ekonominė logika paprasta: didėjant apdirbimo lygiui, auga ir pardavimo kaina. Skirtumą tarp bazinių ir legiruotų plieno gaminių lemia sudėtingesnės technologijos, griežtesni standartai ir paklausa pramonės šakose, kur svarbios specifinės savybės.

    „Spaudimas spartinti leidimų išdavimą neturi silpninti skaidrumo“, – sakė Išgaunamųjų išteklių skaidrumo iniciatyvos vadovas Mark Robinson.

    Ekspertai pažymi, kad būtent skaidrumas, aiškūs konkursai ir sutartys tampa lemiamu faktoriumi, kad kasybos pajamos virstų ilgalaike nauda visuomenei. Augant pasaulinei kritinių žaliavų paklausai, rizika kyla tada, kai greitis tampa svarbesnis už kontrolę, o tai gali didinti korupcijos ar neefektyvių sprendimų tikimybę.

    Uzbekistano siekis pereiti nuo žaliavų eksporto prie aukštesnės pridėtinės vertės produktų atitinka platesnę regiono tendenciją: šalys nori ne tik tiekti išteklius, bet ir kurti pramonę bei darbo vietas vietoje. Ar milijardiniai planai virs realiu pelnu, priklausys nuo investicijų, logistikos, standartų ir pasitikėjimo taisyklėmis.

  • Kirgizija pirmą kartą išrinkta į JT Saugumo Tarybą: ką reiškia 2027–2028 metų mandatas

    Kirgizija pirmą kartą išrinkta į JT Saugumo Tarybą: ką reiškia 2027–2028 metų mandatas

    Kirgizija pirmą kartą šalies istorijoje išrinkta Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nenuolatine nare 2027–2028 metų kadencijai. Valstybei, nepriklausomybę atkūrusiai 1991 metais, tai reikšmingas diplomatinis laimėjimas ir retas Centrinės Azijos matomumo momentas globalioje darbotvarkėje.

    Balsavime dėl Azijos ir Ramiojo vandenyno grupės vietos Kirgizija įveikė Filipinus ir užsitikrino vieną iš dešimties nenuolatinių vietų 15 narių taryboje. Pastarąjį dešimtmetį iš regiono šį mandatą buvo gavęs Kazachstanas, dirbęs 2017–2018 metų kadencijoje.

    Ką suteikia vieta taryboje

    Nenuolatiniai nariai taryboje dirba dvejus metus ir dalyvauja sprendžiant svarbiausius tarptautinės taikos ir saugumo klausimus. Nors veto teisę turi tik penkios nuolatinės narės, nenuolatiniai nariai formuoja darbotvarkę, inicijuoja diskusijas ir derasi dėl rezoliucijų formuluočių.

    Dabartinę tarybos struktūrą po Antrojo pasaulinio karo suformavo Jungtinių Tautų chartija, o nuolatinių narių veto teisė iki šiol kelia diskusijas dėl sprendimų priėmimo greičio ir politinio balanso. Todėl kiekvienas naujas nenuolatinis narys dažnai siekia išnaudoti mandatą didesniam savo regiono prioritetų matomumui.

    Reformos klausimas ir regiono argumentai

    Kirgizijos užsienio reikalų ministras Žeenbekas Kulubajevas šią savaitę ragino atnaujinti tarybos sudėtį ir didinti nuolatinių narių atstovavimą iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos. Panašias pozicijas ne kartą yra išsakę ir kiti Centrinės Azijos valstybių atstovai, argumentuodami, kad dabartinis modelis nebeatitinka geopolitinės realybės.

    Ministras taip pat pabrėžė, kad pasaulis susiduria su naujo tipo grėsmėmis, kurios neapsiriboja tradiciniais kariniais konfliktais. Į darbotvarkę vis dažniau patenka klimato rizikos, maisto ir energetinio saugumo klausimai bei tarptautinės teisės pažeidimai.

    „Nė viena valstybė negali viena pati suvaldyti šiandienos grėsmių, todėl daugiašalė diplomatija yra kritiškai svarbi“, – sakė Žeenbekas Kulubajevas.

    Kas dar išrinkti ir kada pradės darbą

    Per tą patį balsavimą buvo užpildytos penkios nenuolatinių narių vietos: po vieną Afrikos, Azijos ir Ramiojo vandenyno, Lotynų Amerikos ir Karibų regionų grupėms bei dvi vietos Vakarų Europos ir kitų valstybių grupei. Be Kirgizijos, mandatą gavo Zimbabvė, Trinidadas ir Tobagas, Portugalija ir Austrija.

    Naujai išrinktos šalys pareigas pradės eiti 2027 metų sausio 1 dieną, pakeisdamos Pakistaną, Somalį, Graikiją, Daniją ir Panamą. Kirgizijai tai bus proga ne tik prisidėti prie tarptautinių sprendimų, bet ir nuosekliai kelti kalnų bei sausumos valstybėms aktualius saugumo ir vystymosi iššūkius.

  • Europa nebesusitvarko be migrantų: Centrinė Azija siūlo išeitį, bet yra viena rizika

    Europa nebesusitvarko be migrantų: Centrinė Azija siūlo išeitį, bet yra viena rizika

    Europos darbo rinkoje gilėjantis darbuotojų trūkumas verčia vyriausybes ir darbdavius iš naujo vertinti migracijos politiką. Taškento tarptautiniame migracijos forume daug dėmesio skirta tam, kaip senstanti visuomenė ir mažas gimstamumas mažina dirbančiųjų skaičių.

    Diskusijose akcentuota, kad Centrinės Azijos šalys vis aktyviau pozicionuojasi kaip apmokytų darbuotojų tiekėjos, siūlančios reguliuojamus tarptautinio įdarbinimo modelius. Tokia kryptis siejama su bandymu suderinti Europos poreikį darbuotojams ir saugesnius, teisinius atvykimo kelius.

    Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, 2024 metais už gimtosios šalies ribų gyveno apie 304 mln. žmonių. Tai beveik dvigubai daugiau nei 1990 metais, o augimas siejamas tiek su ekonominiais skirtumais, tiek su geopolitika ir darbo paklausa.

    Kur Europoje trūksta rankų?

    Daugelyje Europos valstybių mažas gimstamumas ir didėjanti vyresnio amžiaus gyventojų dalis tiesiogiai mažina darbo jėgą. Dėl to darbuotojų ypač stinga žemės ūkyje, statybose, sveikatos priežiūroje, slaugoje ir paslaugų sektoriuose.

    Tarptautinės migracijos organizacijos regiono direktorius Europai ir Centrinei Azijai Arthuras Erkenas pabrėžė, kad demografinis nuosmukis jau dabar veikia ekonomikų augimą. Pasak jo, Europos šalims reikia darbuotojų, nes gimstamumas žemas, o visuomenė sparčiai sensta.

    „Europai iš tiesų reikia darbuotojų dėl demografinio nuosmukio, mažo gimstamumo ir senėjančios visuomenės“, – sakė Arthuras Erkenas.

    Kartu vis dažniau kalbama, kad didesnė legali darbo migracija turi būti derinama su efektyvesne atranka ir integracija, kad būtų atliepti realūs darbo rinkos poreikiai. Europos šalys taip pat ieško būdų mažinti nelegalią migraciją, kuri didina išnaudojimo ir šešėlinio įdarbinimo rizikas.

    Uzbekistano modelis ir pinigų srautai

    Centrinė Azija, ypač Uzbekistanas, plečia valstybių valdomas programas, orientuotas į darbuotojų parengimą ir įdarbinimą užsienyje. Uzbekistano institucijos skelbia, kad daugiau nei 1,2 mln. šalies piliečių šiuo metu dirba užsienyje.

    Reikšmingą vaidmenį čia vaidina perlaidos, kurios padeda namų ūkiams ir skatina vartojimą bei smulkųjį verslą kilmės šalyse. Uzbekistano duomenimis, 2025 metais perlaidos siekė beveik 16,5 mlrd. eurų.

    Uzbekistano Migracijos agentūros vadovo pavaduotojas Elyoras Toštemirovas teigė, kad šalis darbo bendradarbiavimo susitarimus yra sudariusi su daugiau nei 40 valstybių. Jo teigimu, prioritetas teikiamas kalbų mokymui, profesiniam rengimui ir pasirengimui prieš išvykstant.

    „Ruošiame savo piliečius kaip vidutinės ir aukštos kvalifikacijos darbuotojus, suteikiame kalbų ir profesinį pasirengimą“, – sakė Elyoras Toštemirovas.

    Praktiniai projektai jau vyksta su kai kuriomis Europos organizacijomis, ypač žemės ūkio sektoriuje. Darbdaviai tikisi, kad iš anksto parengti darbuotojai greičiau prisitaiko, o formalūs kanalai sumažina nelegalios tarpininkystės mastą.

    Didžiausia rizika – išnaudojimas

    Forume daug dėmesio skirta darbuotojų apsaugai ir skaidriems įdarbinimo procesams. Nelegali migracija ir neformalūs tarpininkai didina riziką susidurti su apgaulingais darbo pasiūlymais, skolomis už tarpininkavimą ir priverstiniu darbu.

    Šveicarijos ambasadorius Uzbekistane Konstantinas Obolenskis teigė, kad šalyje remiamos programos, orientuotos į saugią ir tvarkingą migraciją. Jo žodžiais, žmonės dažnai tampa fiktyvių kvietimų ir melagingų pažadų aukomis, o sukčiams sumoka dideles sumas.

    „Mūsų tikslas – padėti darbo migrantams, kad jie galėtų migruoti tvarkingai ir saugiai“, – sakė Konstantinas Obolenskis.

    Europos institucijoms ir darbdaviams vis aiškiau, kad vien tik atverti legalius kelius neužtenka. Reikalingi aiškūs standartai, patikimi tarpininkai, reali kontrolė ir mechanizmai, užtikrinantys, kad darbuotojas suprastų sutarties sąlygas, gautų atlyginimą laiku ir turėtų galimybę kreiptis pagalbos.

    Augant konkurencijai dėl kvalifikuotų žmonių, ES šalims tenka varžytis ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais regionais. Todėl migracijos politika vis dažniau tampa ekonominio saugumo dalimi, o Centrinė Azija mato galimybę pasiūlyti Europai reguliuojamą darbo jėgos rezervą.