CP v2

Tag: Centrinė Azija

  • Uzbekistanas per 5 metus planuoja naują tarptautinį oro uostą: kodėl Lenkijos CPK ginčai tęsiasi ilgiau

    Uzbekistanas per artimiausius penkerius metus siekia pastatyti naują tarptautinį oro uostą netoli Taškento ir taip sustiprinti šalies vaidmenį augančiuose Vidurinės Azijos transporto maršrutuose. Projektas išsiskiria itin trumpu grafiku: nuo politinio sprendimo iki pirmųjų skrydžių planuojama sutalpinti į vieną penkmetį.

    Tokią ambiciją skatina sparčiai auganti keleivių paklausa, jauna visuomenė ir strateginis šalies išsidėstymas. Pastaraisiais metais regiono aviacijos srautus papildomai perskirstė geopolitika, kai dalis oro linijų ėmė vengti skrydžių virš Rusijos, o maršrutų planavimą veikė ir įtampos Artimuosiuose Rytuose.

    Kas planuojama prie Taškento?

    Naujasis oro uostas turėtų iškilti maždaug už 24 kilometrų nuo Taškento ir užimti apie 1 310 hektarų teritoriją. Plane numatytas 4 kilometrų ilgio kilimo ir tūpimo takas ir maždaug 208 000 kvadratinių metrų ploto keleivių terminalas.

    Skelbiama, kad pradinis pajėgumas siektų apie 20 mln. keleivių per metus ir 129 000 tonų krovinių. Projektas numatomas modulinis, todėl infrastruktūrą ateityje būtų galima gana sklandžiai pritaikyti didesniems srautams, jeigu augimas išliktų toks pat spartus.

    Šalis šiuo metu turi 11 tarptautinių oro uostų, o didžiausias yra sostinės oro uostas, pavadintas Islama Karimovo vardu. Nors bendri Uzbekistano keleivių srautai kol kas mažesni nei didžiųjų Europos rinkų, augimo tempai rodo, kad infrastruktūros ribos gali būti pasiektos greičiau, nei leidžia dabartiniai pajėgumai.

    Kas finansuos ir valdys projektą?

    Uzbekistanas pasirinko modelį, kuriame statybą ir būsimo oro uosto valdymą perima tarptautinis konsorciumas, o valstybė išlaiko nuosavybės teisę į objektą. Pagal skelbiamą struktūrą, valstybės valdoma Uzbekistan Airports turėtų turėti 10 proc. dalį, o didžiausi partneriai būtų Saudo Arabijos, Japonijos ir Pietų Korėjos kapitalo įmonės.

    Numatoma, kad konsorciumas valdytų oro uostą 35 metus, o investicijų vertė siektų apie 3 mlrd. eurų. Toks sprendimas leidžia valdžiai pagreitinti projektą, dalį finansinės rizikos perkeliant privatiems ir instituciniams investuotojams.

    Kodėl lyginama su Lenkijos CPK?

    Uzbekistano tempas neišvengiamai lyginamas su Lenkijoje jau daugiau nei dešimtmetį besitęsiančiomis diskusijomis dėl Centrinio transporto mazgo, kuris pastaraisiais metais dažnai minimas ir kaip Port Polska. Skirtumas labiausiai matomas grafikuose: Taškentas kalba apie penkerius metus nuo sprendimo iki veiklos pradžios, o Lenkijos projektui viešojoje erdvėje dažniausiai minimi gerokai ilgesni terminai.

    Lenkijos atveju prie klausimų prisideda ir didesnė projekto apimtis, nes greta oro uosto planuojami dideli kelių ir geležinkelių komponentai. Vis dėlto Vidurinės Azijos pavyzdys išryškina, kaip investicijų valdymo modelis, finansavimo struktūra ir politinių sprendimų nuoseklumas gali lemti realų įgyvendinimo greitį.

    Uzbekistanas paraleliai siekia liberalizuoti aviacijos sektorių: kalbama apie dalinį valstybės oro linijų komercializavimą ir platesnį rinkos atvėrimą vežėjams. Tokia kryptis paprastai didina konkurenciją, plečia maršrutų tinklą ir kelia spaudimą oro uostams greičiau didinti pajėgumus.

    Vidurinė Azija vis ryškiau formuojasi kaip alternatyvi tranzito erdvė tarp Azijos ir Europos, o aviacijos infrastruktūra tampa vienu svarbiausių svertų. Jei Taškento projektas bus įgyvendintas pagal planą, regionas gali įtvirtinti naują persėdimo ir krovinių paskirstymo centrą jau šio dešimtmečio pabaigoje.

  • Milijardai Uzbekistane: maistas ir metalai keliaus brangiau – kas iš to uždirbs daugiausia?

    Milijardai Uzbekistane: maistas ir metalai keliaus brangiau – kas iš to uždirbs daugiausia?

    Uzbekistanas į eksportą žiūri naujai: šalis siekia ne tik daugiau pagaminti, bet ir uždirbti daugiau iš to, ką jau dabar išaugina ar išgauna. Strategijos centre atsidūrė maisto perdirbimas, plieno gamyba, vario apdirbimas ir vadinamieji technologiniai metalai.

    Planai ambicingi ir vertinami milijardais eurų. Iki 2030 metų šalis kelia tikslą stipriai išplėsti maisto perdirbimo pajėgumus, o kartu vysto technologinių metalų projektų portfelį ir siekia vietoje gaminti dalį anksčiau importuotos valcuotos skardos.

    Vertės grandinės perorientavimas

    Uzbekistanas neturi tiesioginės prieigos prie jūros, todėl transporto kaštai ir logistika tradiciškai mažina eksporto maržas. Dėl to vis svarbiau tampa ne vien siuntos apimtis, o jos vertė vienam tonui, kurią lemia perdirbimas, pakuotė ir atitikimas tarptautiniams standartams.

    Šalies žemės ūkio sektoriuje akcentuojama, kad vien rekordiniai derliai nebesprendžia pagrindinės problemos, jei produkcija nepaverčiama stabiliomis pajamomis. Didesnę grąžą turėtų kurti konservavimas, sulčių ir kitų produktų gamyba, moderni taros ir šaldymo grandinė, taip pat sertifikavimas eksporto rinkoms.

    „Pagaminti didelį kiekį yra tik dalis užduoties. Produkcija turi pasiekti rinkas ir generuoti pajamas“, – sakė Uzbekistano žemės ūkio ministras Ibrokhim Abdurakhmonov.

    Augant konkurencijai tarptautinėse rinkose, gamintojams tampa kritiška laboratorinė kontrolė ir atitikties įrodymai. Praktikoje tai reiškia investicijas į likučių tyrimus, atsekamumą, kokybės vadybos sistemas ir pramoninius pajėgumus, kurie leidžia produkciją parduoti brangiau, o ne kaip žaliavą.

    Investuotojams reikia aiškių taisyklių

    Dideliems perdirbimo projektams būtinas kapitalas ir ilgalaikė infrastruktūra, todėl investuotojai vertina ne tik rinkos potencialą, bet ir teisinį stabilumą. Pastaruoju metu šalis sulaukė geresnių signalų iš tarptautinių kredito rinkų, o tai paprastai mažina skolinimosi kainą ir palengvina projektų finansavimą.

    Azijos plėtros banko atstovai viešai pabrėžia, kad kelių, geležinkelių ir energetikos sistemos yra ilgalaikės investicijos, reikalaujančios nuolatinės priežiūros ir kompetencijų. Privatus kapitalas ateina tada, kai aiškus pelningumo kelias, užtikrinama politinė ir reguliacinė aplinka bei yra pakankamai kvalifikuotos darbo jėgos.

    „Infrastruktūra yra ilgalaikė investicija, todėl svarbu planavimas, priežiūra ir tvirta teisinė bazė“, – sakė Azijos plėtros banko atstovė Kanokpan Lao-Araya.

    Metalai: daugiau nei žaliavos

    Metalo ir kasybos srityje šalis siekia pakilti vertės grandine aukštyn: neapsiriboti rūdos ar pirminių produktų eksportu, o plėtoti rafinavimą ir aukštesnės pridėtinės vertės gamybą. Tam kuriami projektai, apimantys technologinių metalų žvalgybą, apdirbimą ir gaminių gamybą.

    Plieno sektoriuje akcentuojama vietinės gamybos plėtra, nes dalis skardos gaminių anksčiau buvo importuojami. Skaičiuojama, kad naujos gamyklos leistų reikšmingą dalį poreikio patenkinti šalies viduje, o dalį produkcijos nukreipti į eksportą.

    Ekonominė logika paprasta: didėjant apdirbimo lygiui, auga ir pardavimo kaina. Skirtumą tarp bazinių ir legiruotų plieno gaminių lemia sudėtingesnės technologijos, griežtesni standartai ir paklausa pramonės šakose, kur svarbios specifinės savybės.

    „Spaudimas spartinti leidimų išdavimą neturi silpninti skaidrumo“, – sakė Išgaunamųjų išteklių skaidrumo iniciatyvos vadovas Mark Robinson.

    Ekspertai pažymi, kad būtent skaidrumas, aiškūs konkursai ir sutartys tampa lemiamu faktoriumi, kad kasybos pajamos virstų ilgalaike nauda visuomenei. Augant pasaulinei kritinių žaliavų paklausai, rizika kyla tada, kai greitis tampa svarbesnis už kontrolę, o tai gali didinti korupcijos ar neefektyvių sprendimų tikimybę.

    Uzbekistano siekis pereiti nuo žaliavų eksporto prie aukštesnės pridėtinės vertės produktų atitinka platesnę regiono tendenciją: šalys nori ne tik tiekti išteklius, bet ir kurti pramonę bei darbo vietas vietoje. Ar milijardiniai planai virs realiu pelnu, priklausys nuo investicijų, logistikos, standartų ir pasitikėjimo taisyklėmis.

  • Kirgizija pirmą kartą išrinkta į JT Saugumo Tarybą: ką reiškia 2027–2028 metų mandatas

    Kirgizija pirmą kartą išrinkta į JT Saugumo Tarybą: ką reiškia 2027–2028 metų mandatas

    Kirgizija pirmą kartą šalies istorijoje išrinkta Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nenuolatine nare 2027–2028 metų kadencijai. Valstybei, nepriklausomybę atkūrusiai 1991 metais, tai reikšmingas diplomatinis laimėjimas ir retas Centrinės Azijos matomumo momentas globalioje darbotvarkėje.

    Balsavime dėl Azijos ir Ramiojo vandenyno grupės vietos Kirgizija įveikė Filipinus ir užsitikrino vieną iš dešimties nenuolatinių vietų 15 narių taryboje. Pastarąjį dešimtmetį iš regiono šį mandatą buvo gavęs Kazachstanas, dirbęs 2017–2018 metų kadencijoje.

    Ką suteikia vieta taryboje

    Nenuolatiniai nariai taryboje dirba dvejus metus ir dalyvauja sprendžiant svarbiausius tarptautinės taikos ir saugumo klausimus. Nors veto teisę turi tik penkios nuolatinės narės, nenuolatiniai nariai formuoja darbotvarkę, inicijuoja diskusijas ir derasi dėl rezoliucijų formuluočių.

    Dabartinę tarybos struktūrą po Antrojo pasaulinio karo suformavo Jungtinių Tautų chartija, o nuolatinių narių veto teisė iki šiol kelia diskusijas dėl sprendimų priėmimo greičio ir politinio balanso. Todėl kiekvienas naujas nenuolatinis narys dažnai siekia išnaudoti mandatą didesniam savo regiono prioritetų matomumui.

    Reformos klausimas ir regiono argumentai

    Kirgizijos užsienio reikalų ministras Žeenbekas Kulubajevas šią savaitę ragino atnaujinti tarybos sudėtį ir didinti nuolatinių narių atstovavimą iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos. Panašias pozicijas ne kartą yra išsakę ir kiti Centrinės Azijos valstybių atstovai, argumentuodami, kad dabartinis modelis nebeatitinka geopolitinės realybės.

    Ministras taip pat pabrėžė, kad pasaulis susiduria su naujo tipo grėsmėmis, kurios neapsiriboja tradiciniais kariniais konfliktais. Į darbotvarkę vis dažniau patenka klimato rizikos, maisto ir energetinio saugumo klausimai bei tarptautinės teisės pažeidimai.

    „Nė viena valstybė negali viena pati suvaldyti šiandienos grėsmių, todėl daugiašalė diplomatija yra kritiškai svarbi“, – sakė Žeenbekas Kulubajevas.

    Kas dar išrinkti ir kada pradės darbą

    Per tą patį balsavimą buvo užpildytos penkios nenuolatinių narių vietos: po vieną Afrikos, Azijos ir Ramiojo vandenyno, Lotynų Amerikos ir Karibų regionų grupėms bei dvi vietos Vakarų Europos ir kitų valstybių grupei. Be Kirgizijos, mandatą gavo Zimbabvė, Trinidadas ir Tobagas, Portugalija ir Austrija.

    Naujai išrinktos šalys pareigas pradės eiti 2027 metų sausio 1 dieną, pakeisdamos Pakistaną, Somalį, Graikiją, Daniją ir Panamą. Kirgizijai tai bus proga ne tik prisidėti prie tarptautinių sprendimų, bet ir nuosekliai kelti kalnų bei sausumos valstybėms aktualius saugumo ir vystymosi iššūkius.

  • Europa nebesusitvarko be migrantų: Centrinė Azija siūlo išeitį, bet yra viena rizika

    Europa nebesusitvarko be migrantų: Centrinė Azija siūlo išeitį, bet yra viena rizika

    Europos darbo rinkoje gilėjantis darbuotojų trūkumas verčia vyriausybes ir darbdavius iš naujo vertinti migracijos politiką. Taškento tarptautiniame migracijos forume daug dėmesio skirta tam, kaip senstanti visuomenė ir mažas gimstamumas mažina dirbančiųjų skaičių.

    Diskusijose akcentuota, kad Centrinės Azijos šalys vis aktyviau pozicionuojasi kaip apmokytų darbuotojų tiekėjos, siūlančios reguliuojamus tarptautinio įdarbinimo modelius. Tokia kryptis siejama su bandymu suderinti Europos poreikį darbuotojams ir saugesnius, teisinius atvykimo kelius.

    Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, 2024 metais už gimtosios šalies ribų gyveno apie 304 mln. žmonių. Tai beveik dvigubai daugiau nei 1990 metais, o augimas siejamas tiek su ekonominiais skirtumais, tiek su geopolitika ir darbo paklausa.

    Kur Europoje trūksta rankų?

    Daugelyje Europos valstybių mažas gimstamumas ir didėjanti vyresnio amžiaus gyventojų dalis tiesiogiai mažina darbo jėgą. Dėl to darbuotojų ypač stinga žemės ūkyje, statybose, sveikatos priežiūroje, slaugoje ir paslaugų sektoriuose.

    Tarptautinės migracijos organizacijos regiono direktorius Europai ir Centrinei Azijai Arthuras Erkenas pabrėžė, kad demografinis nuosmukis jau dabar veikia ekonomikų augimą. Pasak jo, Europos šalims reikia darbuotojų, nes gimstamumas žemas, o visuomenė sparčiai sensta.

    „Europai iš tiesų reikia darbuotojų dėl demografinio nuosmukio, mažo gimstamumo ir senėjančios visuomenės“, – sakė Arthuras Erkenas.

    Kartu vis dažniau kalbama, kad didesnė legali darbo migracija turi būti derinama su efektyvesne atranka ir integracija, kad būtų atliepti realūs darbo rinkos poreikiai. Europos šalys taip pat ieško būdų mažinti nelegalią migraciją, kuri didina išnaudojimo ir šešėlinio įdarbinimo rizikas.

    Uzbekistano modelis ir pinigų srautai

    Centrinė Azija, ypač Uzbekistanas, plečia valstybių valdomas programas, orientuotas į darbuotojų parengimą ir įdarbinimą užsienyje. Uzbekistano institucijos skelbia, kad daugiau nei 1,2 mln. šalies piliečių šiuo metu dirba užsienyje.

    Reikšmingą vaidmenį čia vaidina perlaidos, kurios padeda namų ūkiams ir skatina vartojimą bei smulkųjį verslą kilmės šalyse. Uzbekistano duomenimis, 2025 metais perlaidos siekė beveik 16,5 mlrd. eurų.

    Uzbekistano Migracijos agentūros vadovo pavaduotojas Elyoras Toštemirovas teigė, kad šalis darbo bendradarbiavimo susitarimus yra sudariusi su daugiau nei 40 valstybių. Jo teigimu, prioritetas teikiamas kalbų mokymui, profesiniam rengimui ir pasirengimui prieš išvykstant.

    „Ruošiame savo piliečius kaip vidutinės ir aukštos kvalifikacijos darbuotojus, suteikiame kalbų ir profesinį pasirengimą“, – sakė Elyoras Toštemirovas.

    Praktiniai projektai jau vyksta su kai kuriomis Europos organizacijomis, ypač žemės ūkio sektoriuje. Darbdaviai tikisi, kad iš anksto parengti darbuotojai greičiau prisitaiko, o formalūs kanalai sumažina nelegalios tarpininkystės mastą.

    Didžiausia rizika – išnaudojimas

    Forume daug dėmesio skirta darbuotojų apsaugai ir skaidriems įdarbinimo procesams. Nelegali migracija ir neformalūs tarpininkai didina riziką susidurti su apgaulingais darbo pasiūlymais, skolomis už tarpininkavimą ir priverstiniu darbu.

    Šveicarijos ambasadorius Uzbekistane Konstantinas Obolenskis teigė, kad šalyje remiamos programos, orientuotos į saugią ir tvarkingą migraciją. Jo žodžiais, žmonės dažnai tampa fiktyvių kvietimų ir melagingų pažadų aukomis, o sukčiams sumoka dideles sumas.

    „Mūsų tikslas – padėti darbo migrantams, kad jie galėtų migruoti tvarkingai ir saugiai“, – sakė Konstantinas Obolenskis.

    Europos institucijoms ir darbdaviams vis aiškiau, kad vien tik atverti legalius kelius neužtenka. Reikalingi aiškūs standartai, patikimi tarpininkai, reali kontrolė ir mechanizmai, užtikrinantys, kad darbuotojas suprastų sutarties sąlygas, gautų atlyginimą laiku ir turėtų galimybę kreiptis pagalbos.

    Augant konkurencijai dėl kvalifikuotų žmonių, ES šalims tenka varžytis ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais regionais. Todėl migracijos politika vis dažniau tampa ekonominio saugumo dalimi, o Centrinė Azija mato galimybę pasiūlyti Europai reguliuojamą darbo jėgos rezervą.