Tag: Černobylis

  • Praėjus 40 metų po Černobylio: mokslininkus nustebino, kaip ilgai išliko radioaktyvių dalelių struktūra

    Praėjus beveik 40 metų po Černobylio atominės elektrinės avarijos, aplinkoje vis dar aptinkamos mikroskopinės radioaktyvios dalelės, kurios, kaip paaiškėjo, gali būti stabilesnės nei manyta. Naujas tyrimas rodo, kad dalies tokių dalelių vidinė kristalinė sandara per dešimtmečius suiro gerokai mažiau, nei tikėjosi mokslininkai.

    Šis atradimas svarbus ne tik istorinei avarijos analizei. Jis gali pakeisti supratimą, kaip radionuklidai ilgainiui migruoja dirvožemyje ir vandenyje, kokiomis sąlygomis tarša „atsiriša“ nuo kietųjų dalelių ir kada rizika gali išaugti dėl naujų išorinių veiksnių.

    Po reaktoriaus sprogimo į aplinką pateko įvairių frakcijų medžiagų mišinys: nuo didesnių fragmentų iki 8–50 mikrometrų dydžio dulkių dalelių. Būtent tokio dydžio dalelės kelia ypatingą susirūpinimą, nes jos gali būti pakeliamos vėjo, vėl nusėsti kitur ir, patekusios į kvėpavimo takus, tapti tiesioginiu apšvitos šaltiniu.

    Nors dalis radionuklidų per kelis dešimtmečius jau yra suskilę, problema neišnyksta automatiškai. Ilgaamžiai izotopai, tokie kaip cezis-137 ar stroncis-90, o taip pat transuraniniai elementai, gali išlikti aplinkoje ilgai, o jų elgsena priklauso ne tik nuo pusėjimo trukmės, bet ir nuo to, kokioje cheminėje ir kristalinėje formoje jie „įkalinti“.

    Tyrime nagrinėtos dalelės buvo priskirtos kelioms grupėms pagal jų kilmę ir sudėtį. Pirmajai grupei priskiriamos dalelės, kurios savo cheminėmis ir fizinėmis savybėmis vis dar panašios į branduolinį kurą, ypač urano dioksidą.

    Antroji grupė siejama su itin aukšta temperatūra reaktoriaus viduje, kai išsilydęs kuras galėjo susimaišyti su cirkoniu. Cirkonis plačiai naudojamas kuro strypų apvalkaluose dėl atsparumo, tačiau avarijos sąlygomis tokie lydiniai gali suformuoti sudėtingas, skirtingai irtančias struktūras.

    Trečioji grupė siejama su grafito degimu. Grafitas RBMK tipo reaktoriuose buvo naudojamas neutronams lėtinti, tačiau avarijos metu jis užsidegė ir degė apie 10 dienų, o tai galėjo keisti kuro oksidacijos kelią ir formuoti mechaniškai trapesnius junginius.

    Ilgalaikės taršos elgseną sunku prognozuoti, nes skirtingos urano oksidų formos ir jų mišiniai suyra nevienodai. Norint suprasti, kodėl vienos dalelės skyla greičiau, o kitos išlieka, reikia itin tikslių metodų, galinčių nustatyti atomų išsidėstymą kristalinėje gardelėje.

    Tyrėjai pasitelkė rentgeno spindulių difrakciją, taikant sinchrotroninę spinduliuotę. Tokia metodika leidžia analizuoti labai mažus mėginius dideliu tikslumu, o iš difrakcijos vaizdo spręsti apie skirtingas kristalines fazes dalelės viduje.

    „Kiekviena dalelė turi savitą vidinę sandarą, o mes ištyrėme tik šešias daleles iš dviejų skirtingų vietų“, – sakė tyrime dalyvavęs fizikas Tobias Weissenborn.

    Didžiausia staigmena buvo ta, kad visose šešiose ištirtose dalelėse branduolinio kuro komponentai išsaugojo reikšmingą pirminės kristalinės struktūros dalį. Tai leidžia manyti, kad bent dalis avarijos metu susidariusių fragmentų gali būti chemiškai stabilesni ir „užrakinti“ radionuklidus ilgiau, nei prognozuota ankstesniais modeliais.

    Tokia stabilumo užuomina turi dvi puses. Iš vienos pusės, jei radionuklidai ilgiau lieka dalelėse, jų greitas išplovimas į gruntinius vandenis gali būti lėtesnis. Iš kitos pusės, rizika gali išlikti ilgiau, o taršos „pikas“ tam tikrose vietose gali pasislinkti laike, jei vėliau pasikeitus sąlygoms dalelės ims irti intensyviau.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šių rezultatų negalima interpretuoti kaip žinios, jog tarša tampa nepavojinga. Maža imtis reiškia, kad būtini platesni tyrimai, apimantys daugiau vietovių ir didesnį dalelių skaičių, kad būtų galima patikimiau vertinti visos teritorijos ilgalaikes tendencijas.

    Net turint daugiau duomenų, ilgalaikė rizika išlieka sunkiai nuspėjama, nes dalelės skiriasi sudėtimi, poringumu, oksidacijos laipsniu ir atsparumu drėgmei, temperatūrai ar mechaniniam poveikiui. Skirtumai reiškia, kad radionuklidų išsiskyrimas gali vykti nevienodai, o atskiros „ilgaamžės“ dalelės gali tapti vėlyvu taršos šaltiniu.

    Todėl praktiniu požiūriu tokie tyrimai svarbūs vertinant, kokios stebėsenos priemonės reikalingos, kuriose vietose verta sutelkti matavimus ir kaip tikslinti aplinkos taršos sklaidos modelius. Tyrėjai planuoja tęsti darbus, daugiau dėmesio skirdami ypač radioaktyvioms transuraninių elementų fazėms ir jų stabilumui.

  • Černobylio draustinyje per metus elnių sumažėjo 1,5 karto: mokslininkai įvardija pagrindinę priežastį

    Černobylio radiaciniame ekologiniame biosferos draustinyje fiksuojamas ryškus elnių populiacijos kritimas. Draustinio mokslininkai praneša, kad šį sezoną elnių skaičius, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo maždaug 1,5 karto, o pokyčiai jau matomi ir iš gyvūnų elgsenos.

    Pasak tyrėjų, šių metų ruja truko ilgiau nei įprasta, o patelės į rują įsijungė ne taip sinchroniškai kaip anksčiau. Nors galiausiai haremai susiformavo, sezono apibendrinimas, anot specialistų, nuvylė: elnių pastebimai mažiau visame stebimų teritorijų tinkle.

    Pagrindine priežastimi įvardijama prastėjanti pašarinė bazė, nors iš pirmo žvilgsnio kraštovaizdis gali atrodyti žalias ir vešlus. Tyrėjai pabrėžia, kad žalia danga nebūtinai reiškia kokybišką maistą žolėdžiams: invaziniai augalai ir kai kurios agresyviai plintančios žolės keičia augalijos sudėtį taip, kad maistingų, elniams tinkamų rūšių dalis mažėja.

    Situaciją komplikuoja invazinių rūšių plėtra vakariniuose draustinio plotuose. Specialistai atkreipia dėmesį į sparčiai plintančius augalus, kurie iš pradžių dažniau laikėsi pakelėse, bet pastaruoju metu vis aktyviau užima apleistus laukus ir natūralias buveines, išstumdami vietines rūšis.

    „Įsivaizduokite dideles erdves, apaugusias aukšta žole, kurioje iš tiesų vis mažiau maistingų augalų, prie kurių prisitaikę vietiniai žolėdžiai“, – sakė draustinio mokslininkai.

    Jų teigimu, tokiose teritorijose formuojasi paradoksali situacija: žolėdžiai ir toliau juda tais pačiais maršrutais, tačiau reali mitybos vertė krenta. Tai gali lemti prastesnę gyvūnų būklę prieš žiemą, mažesnį jauniklių išgyvenamumą ir lėtesnį populiacijos atsikūrimą.

    Elnių gausa yra svarbi visos ekosistemos grandis: ji veikia augalijos struktūrą, plėšrūnų mitybos galimybes ir bendrą biologinės įvairovės pusiausvyrą. Kai sumažėja didelių žolėdžių, gali keistis ir kitų rūšių pasiskirstymas, o kai kuriose vietose tai ilgainiui paveikia net buveinių mozaiką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausias klausimas dabar yra ne vien dabartinis skaičių kritimas, o ilgalaikė tendencija. Jei pašarinė bazė ir toliau prastės, net ir esant pakankamai „žalumos“ vizualiai, populiacijai gali būti sunku stabilizuotis.

    „Ar čia užteks maisto, kad elniai išgyventų žiemą ir užaugintų jauniklius? Tai nėra antraeilis klausimas, tai visos populiacijos ateities klausimas“, – sakė draustinio specialistai.

    Ekspertai pažymi, kad invazinių augalų valdymas ir buveinių stebėsena tampa vis svarbesni, ypač teritorijose, kuriose žmogaus veikla sumažėjusi, o apleistos žemės sudaro sąlygas greitam augalijos pokyčiui. Tokiose vietovėse pokyčiai gali vykti tyliai, bet turėti didelį poveikį laukiniams gyvūnams.

  • Černobylio zonoje gyvenantys šunys suskilo į atskiras genetines grupes: ką rado mokslininkai

    Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams po Černobylio atominės elektrinės avarijos, apleistoje teritorijoje likę ir sulaukėję šunys tapo netikėtu mokslinių tyrimų objektu. Nauja genetinė analizė rodo, kad skirtingose zonos vietose gyvenantys gyvūnai sudaro atskiras populiacijas, nors jas skiria palyginti nedideli atstumai.

    Tyrėjai analizavo 302 sulaukėjusių šunų mėginius, surinktus 2017–2019 metais trijose vietovėse: prie Černobylio atominės elektrinės, Černobylio mieste ir Slavutyčiuje. Nors pastarieji taškai vienas nuo kito nutolę vos keliasdešimt kilometrų, genetiniai duomenys parodė aiškius skirtumus.

    Mokslininkai palygino 129 497 genetinius žymenis, kad įvertintų giminystės ryšius ir populiacijų struktūrą. Rezultatai leido daryti išvadą, kad zonos šunys nėra viena genetiškai vienalytė grupė: pagal gyvenamą vietą jie suskilo į kelias atskiras genetines linijas.

    Vis dėlto visiško atskyrimo nėra. Tyrėjai nustatė daug giminystės ryšių: 233 šunims, tai yra maždaug 77 proc. visų tirtų gyvūnų, pavyko rasti tėvus, palikuonis ar kitus artimus giminaičius tarp dalyvių.

    Iš viso identifikuota 15 šeiminių grupių, o didžiausioje jų buvo daugiau nei 162 šunys. Tai rodo, kad populiacija gyvena ne atsitiktinai išsimėčiusi, o sudaro gana tankų giminystės tinklą, kuris vietomis apima ir skirtingas zonos dalis.

    Kas formuoja skirtingas populiacijas?

    Mokslininkų vertinimu, populiacijų skirtumus gali lemti nevienodos gyvenimo sąlygos pačioje zonoje. Prie Černobylio atominės elektrinės iki šiol dirba žmonės, dalis jų šunis šeria, todėl gyvūnų judėjimas ir išgyvenimo galimybės ten skiriasi nuo kitų vietovių.

    Tuo metu atokesnėse zonos vietose šunys labiau priklausomi nuo maisto paieškos ir sezoniškų pokyčių, todėl jų migracija bei poravimosi modeliai gali formuotis kitaip. Ilgainiui tai kuria atskiras genetines grupes net ir tada, kai geografiškai jos yra netoli viena kitos.

    Kita svarbi aplinkybė yra istorinis šių šunų kilmės „mišinys“. Po 1986 metais įvykusios avarijos dalis gyvūnų liko be šeimininkų, vėliau jų populiaciją galėjo papildyti ir atklydę šunys, todėl skirtingose vietose galėjo įsitvirtinti nevienodos kilmės linijos.

    Ar tai susiję su radiacija?

    Nors šunys gyvena radioaktyviai užterštoje teritorijoje, tyrėjai nepateikė teiginio, kad būtent radiacija sukėlė nustatytus genetinius skirtumus. Tyrimo išvados labiau sieja populiacijų susiskaldymą su migracija, izoliacija ir skirtingomis gyvenimo sąlygomis.

    Vis dėlto Černobylio zonos šunys išlieka svarbūs mokslui, nes leidžia stebėti, kaip per kelias dešimtis metų susiformuoja ir išsilaiko populiacijos aplinkoje, kurią smarkiai pakeitė žmogaus veikla. Tokie duomenys padeda geriau suprasti ne tik šunų, bet ir kitų gyvūnų prisitaikymo mechanizmus.

  • Černobylio biosferos rezervate fotopastės užfiksavo lūšį: kodėl rudenį ją pamatyti beveik neįmanoma

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje fotopastės užfiksavo lūšį. Tyrėjai pabrėžia, kad toks kadras rudenį yra retas, nes šis plėšrūnas yra itin atsargus ir puikiai prisitaikęs likti nepastebimas miško aplinkoje.

    Specialistų teigimu, lūšis dažniausiai medžioja iš pasalos, pasikliaudama tyla ir netikėtumo efektu, o ne ilgu persekiojimu. Dėl to žmogui ją pamatyti sudėtinga net ir ten, kur šie gyvūnai gyvena nuolat, nes dažnai lūšis pirmoji pastebi žmogų ir pasitraukia.

    Rudenį lūšiai padeda ir natūrali maskuotė: dėmėtas kailis susilieja su miško spalvomis, o krintantys lapai ir prieblanda mažina galimybę pastebėti judesį. Tyrėjai nurodo, kad šiuo metu kailis palaipsniui tankėja, ruošiantis žiemai, todėl gyvūnas tampa dar atsparesnis šalčiui ir gali aktyviau judėti ieškodamas maisto.

    Didelę reikšmę turi ir lūšies pojūčiai. Aštri klausa bei puikus regėjimas leidžia jai orientuotis sudėtingose buveinėse, o plačios letenos, apaugusios tankiu kailiu, palengvina judėjimą, kai vėliau sezonu atsiranda sniego ir slidžių paviršių.

    Rezervato darbuotojai atkreipia dėmesį, kad fotopastės vis dažniau tampa svarbia priemone stebėti sunkiai aptinkamus plėšrūnus. Tokie įrašai leidžia tiksliau įvertinti gyvūnų aktyvumą, buveinių naudojimą ir sezoninius elgsenos pokyčius, neardant natūralaus jų gyvenimo ritmo.

    Pastaruoju metu toje pačioje teritorijoje fiksuojami ir kiti laukinės faunos ženklai, susiję su rudenine dinamika. Tyrėjai mini, kad šiuo laikotarpiu suaktyvėja paukščių migracija, todėl rezervate dažniau stebimos migruojančių rūšių grupės, o tai padeda geriau suprasti regiono biologinės įvairovės kaitą.

  • Černobylio biosferiniame rezervate dieną užfiksuota lapė: mokslininkai paaiškino, kodėl tai reta

    Černobylio radiacinis-ekologinis biosferinis rezervatas pranešė dieną užfiksavęs medžiojančią lapę. Tokie vaizdai, anot mokslininkų, pasitaiko nedažnai, nes šis plėšrūnas įprastai būna aktyviausias prieblandoje ir naktį.

    Rezervato specialistai aiškina, kad rudenį lapėms prasideda intensyvus pasirengimas šalčiams. Tankėjantis kailis geriau saugo nuo žemos temperatūros, o uodega tarnauja ne tik pusiausvyrai, bet ir šilumai išlaikyti ilsintis.

    „Lapė daugiausia aktyvi sutemose ir naktį, todėl pamatyti ją dieną – reta, bet visiškai įmanoma“, – sakė Černobylio biosferinio rezervato mokslininkai.

    Pasak tyrėjų, medžioklė šiuo laikotarpiu nesustoja: lapė klauso menkiausio garso, tikrina pievas ir pakraščius, ieško smulkių graužikų. Pelės ir pelėnai sudaro svarbią raciono dalį, o rudenį aplinkoje dar gausu kitų lengviau randamų maisto šaltinių.

    Mokslininkai taip pat pažymi, kad keičiantis sezonui kinta ir gyvūnų judėjimo maršrutai. Lapė peržiūri įprastas teritorijas, tikrina takus ir ieško naujų vietų, kur maisto tikimybė didžiausia, todėl kartais pasirodo ir neįprastu paros metu.

    Černobylio rezervate pastaraisiais metais nuosekliai fiksuojami įvairių laukinių gyvūnų stebėjimai, padedantys vertinti biologinę įvairovę ir populiacijų pokyčius. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrašai svarbūs ne tik visuomenės smalsumui, bet ir ilgalaikiam ekosistemų stebėjimui teritorijoje, kur žmogaus veikla yra smarkiai ribota.

  • Prie Černobylio užfiksuota reta Prževalskio arklių banda: kuo užsiėmė rudens pievose

    Rezervato specialistai paviešino nuotrauką, kurioje matyti mažiausiai 7 gyvūnai. Viena iš arklių pakėlusi galvą tarsi stebi aplinką, kol kiti ramiai ganosi.

    „Rudenį žolė jau ne tokia sultinga kaip vasarą, bet arkliams veiklos netrūksta: reikia pasisotinti, sukaupti jėgų ir ruoštis šalčiams“, – sakė rezervato tyrėjai.

    Pasak jų, dalis bandos ieško skaniausių žolės kuokštų, kiti laikosi arčiau grupės, o budresni individai periodiškai tikrina, ar aplink ramu. Toks elgesys būdingas bandiniams gyvūnams, ypač atvirose erdvėse, kur saugumas priklauso nuo kelių akylių stebėtojų.

    Prževalskio arkliai išsiskiria tuo, kad nėra tiesiog sulaukėję naminiai arkliai. XX amžiuje jų populiacija gamtoje buvo išnykusi, o išsaugojimas tapo viena ryškiausių rūšies atkūrimo istorijų, paremta veisimu nelaisvėje ir vėlesniu grąžinimu į natūralią aplinką.

    Černobylio zona, kurioje žmonių veikla ribojama dešimtmečius, tapo savotišku prieglobsčiu daugeliui gyvūnų rūšių. Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad čia laukiniai gyvūnai gali išnaudoti apleistas teritorijas, miškų ir pievų mozaiką bei palyginti mažą žmogaus trikdymą.

    Rezervato specialistai primena, kad panašios bandos šioje teritorijoje fiksuojamos ne pirmą kartą. Anksčiau fotospąstai ir lauko stebėjimai jau buvo užfiksavę tiek suaugusius individus, tiek jauniklius, o tai leidžia manyti, kad dalis gyvūnų čia sėkmingai laikosi ir veisiasi.

    Ekspertų teigimu, tokie vaizdai svarbūs ne vien dėl retų gyvūnų: jie papildo duomenis apie bandos struktūrą, elgseną bei sezoninius pokyčius. Rudenį svarbiausias tikslas – sukaupti energijos atsargas, todėl gyvūnai didelę dienos dalį praleidžia ganydamiesi ir judėdami tarp maistingesnių plotų.

  • Prie Černobylio upių tyrimas atskleidė retas žuvų rūšis: ką rodo Pripetės ir Užo duomenys

    Rezervato specialistai pranešė, kad lauko darbų metu buvo renkama mokslinė medžiaga ir vertinamas žuvų rūšių spektras kontroliniuose taškuose. Kartu fiksuoti atskirų populiacijų dydžio ir svorio rodikliai, kurie vėliau padeda lyginti būklę skirtingais metais.

    Pasak tyrėjų, tarp dažniau registruotų žuvų minimos kelios karpinių ir ešerinių grupės, taip pat vertintos jų populiacijų struktūros. Tačiau didžiausią dėmesį šį kartą patraukė aptiktos saugomos rūšys, tarp jų šapalas ir ūsorius, laikomi reikšmingais biologinės įvairovės indikatoriais.

    Tokie ichtiologiniai tyrimai rezervate svarbūs ne tik kaip vienkartinės ekspedicijos rezultatas, bet ir kaip ilgalaikės stebėsenos dalis. Nuosekliai kaupiami duomenys leidžia suprasti, ar keičiasi rūšių sudėtis, ar atsiranda invazinių rūšių požymių, kaip kinta buveinių kokybė ir hidrologinės sąlygos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad buvimas prie Černobylio nereiškia, jog vietos žuvys yra saugios vartoti. Net ir esant gyvybingoms populiacijoms, žuvys gali kaupti radioaktyvius elementus, todėl bet kokia mėgėjiška žvejyba ir laimikio naudojimas maistui tokiose teritorijose laikomas pavojingu.

    Anksčiau apie Černobylio zoną viešojoje erdvėje daug diskutuota dėl itin didelių šamų, pastebimų kai kuriose upių ir užlietų vietovių atkarpose. Ekspertai aiškina, kad jų dydžius labiau lemia mažesnė žvejybos apkrova ir netrikdoma buveinė, o ne radiacija, nors taršos rizika organizmuose išlieka.

    Rezervato komandos teigimu, reguliarūs upių tyrimai išlieka vienu patikimiausių būdų vertinti visos ekosistemos būklę. Kuo daugiau sukaupiama palyginamų rodiklių, tuo tiksliau galima prognozuoti pokyčius ir planuoti gamtosaugines priemones, orientuotas į pažeidžiamų rūšių apsaugą.

  • Baltarusija nuo 2027 metų keičia Černobylio zonų statusą: 177 gyvenvietės neteks „užterštų“ teritorijų žymos

    Baltarusijos valdžia pranešė, kad nuo 2027 metų pradžios 177 gyvenvietėms bus panaikintas radiacijos paveiktų teritorijų statusas, suteiktas po 1986 metais įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos. Skelbiama, kad šiose vietovėse gyvena apie 566 400 žmonių, kuriems iki šiol galiojo specialios socialinės garantijos.

    Sprendimas grindžiamas 2021–2025 metais atliktų tyrimų rezultatais, kuriais esą nustatytas reikšmingas radiologinės situacijos pagerėjimas. Pareigūnai tvirtina, kad dalyje teritorijų rodikliai priartėjo prie leistinų normų, todėl specialus režimas neva tampa nebereikalingas.

    Iki šiol radiacijos paveiktose vietovėse gyvenantys žmonės turėjo teisę į valstybės paramą ir lengvatas, kurios skirtos sumažinti ilgalaikių pasekmių naštą. Tarp jų minimos priemonės, susijusios su vaikų maitinimu mokyklose, įvairiomis kompensacijomis ir tiksline pagalba pažeidžiamoms grupėms.

    Panaikinus statusą, dalis šių lengvatų gali būti nutraukta arba smarkiai sumažinta, o tai reikštų tiesioginį finansinį poveikį gyventojams. Kritikai atkreipia dėmesį, kad formalus teritorijos priskyrimas „nebeužterštai“ zonai nebūtinai panaikina ilgalaikes sveikatos rizikas ar aplinkos taršos židinius.

    Radiacinės saugos ekspertai, kritikuojantys tokį žingsnį, teigia, kad kai kuriose vietovėse gali išlikti lokalių užterštumo „karštųjų taškų“. Jų vertinimu, vien vidutiniai regiono rodikliai gali neatskleisti realios situacijos atskirose žemės ūkio naudmenose, miškuose ar gyvenviečių pakraščiuose.

    Taip pat pabrėžiama, kad grįžimas prie natūralaus radiacinio fono po tokių katastrofų yra itin ilgas procesas, o jo trukmė priklauso nuo konkrečių radionuklidų ir jų skilimo periodų. Dėl to visuomenėje kyla klausimų, ar sprendimas pirmiausia yra moksliniais argumentais grįstas sveikatos ir aplinkosaugos vertinimas, ar socialinės politikos bei išlaidų mažinimo kryptis.

    Viešojoje erdvėje sprendimas siejamas ir su ankstesniais Aliaksandro Lukašenkos pasisakymais, kai jis kritikavo faktą, kad didelė dalis šalies gyventojų vis dar gyvena oficialiai radiacijos paveiktose teritorijose. Tokie pareiškimai sustiprino įtarimus, kad statuso peržiūra gali būti naudojama administraciniams tikslams, o ne vien kaip epidemiologinio ar radiologinio įvertinimo rezultatas.

  • Tyrimas Černobylio zonoje: apleistose kapinėse suklestėjo ekosistemos ir užaugo rekordiniai ąžuolai

    Kapinės tapo gamtos prieglobsčiu

    Apleistos kapinės aplink Černobylį per keturis dešimtmečius virto netikėtais biologinės įvairovės židiniais. Mokslininkai, dirbę Černobylio radiologiniame ir ekologiniame biosferos rezervate, fiksavo, kad be nuolatinės žmogaus veiklos šios teritorijos sparčiai užželia ir tampa saugiomis buveinėmis daugeliui rūšių.

    Tyrėjai apžiūrėjo 24 kapines ir suskaičiavo daugiau nei 400 augalų rūšių, įskaitant retas ir saugomas. Pasak ekspedicijos dalyvių, kapinės, kurios įprastai apauga lėtai, šiuo atveju gavo neįprastą impulsą, kai po 1986 metais įvykusios avarijos žmonės iš didelių teritorijų pasitraukė.

    Rekordiniai medžiai ir saugomos rūšys

    Be gausios augalijos, beveik kiekvienose tirtose kapinėse aptikti įspūdingo skersmens medžiai. Mokslininkai nurodė, kad ne vieno kamieno apimtis viršijo 2 metrus, o dalyje vietų siekė ir daugiau nei 3 metrus.

    Didžiausio užfiksuoto ąžuolo kamieno apimtis sudarė 4,46 metro, o vieno nudžiūvusio medžio kamienas siekė apie 5,1 metro. Tokie rodikliai tyrėjams leidžia daryti prielaidą, kad dalis medžių čia augo daugelį dešimtmečių, o žmonių nebuvimas sumažino kirtimus, žemės judinimą ir nuolatinį teritorijų tvarkymą.

    Ekspedicijoje taip pat pabrėžtas keliuose kapinynuose aptiktas augalas Jurinea cyanoides, priklausantis astrinių šeimai. Ši rūšis minima kaip griežtai saugoma pagal Berno konvencijos nuostatas, todėl jos radavietės tokiose vietose laikomos reikšmingu gamtotvarkos ir apsaugos signalu.

    Ką tai sako apie Černobylio zoną šiandien?

    Pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojama, kad Černobylio zona yra sudėtingas reiškinys: dalis teritorijų išlieka užterštos ir reikalauja griežtų saugos taisyklių, tačiau kartu tai viena rečiausių vietų Europoje, kur dideli plotai ilgą laiką buvo palikti be intensyvios žmogaus ūkinės veiklos.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radiacinė tarša ir ekosistemų atsigavimas nėra priešybės, o greičiau paraleliai egzistuojantys procesai. Vienose vietose biologinė įvairovė gali didėti dėl sumažėjusio žmogaus spaudimo, kitose išlieka rizikos, susijusios su radionuklidų pasiskirstymu dirvožemyje ir augalijoje.

    Tyrimo išvados sustiprina platesnę tendenciją: apleistos, fragmentiškai prižiūrimos ar žmonių ištuštėjusios teritorijos kartais tampa svarbiais koridoriais augalams ir gyvūnams. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad tokie radiniai neturėtų būti suprasti kaip radiacinės taršos „naudos“ įrodymas, o veikiau kaip priminimas, kokią įtaką kraštovaizdžiui daro kasdienė žmogaus veikla.

  • Černobylio „karštosios dalelės“ po 40 metų: mokslininkai nustatė, kad jos vis dar išlaiko kuro struktūrą

    Praėjus beveik 40 metų po 1986 metais įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos, dalis mikroskopinių radioaktyvių dalelių tebėra stebėtinai stabilios. Naujas tyrimas rodo, kad kai kurios vadinamosios karštosios dalelės iki šiol išlaiko kristalinę struktūrą, artimą pradinei branduolinio kuro sudėčiai.

    Tyrėjai analizavo ypač mažas, nuo 8 iki 50 mikrometrų dydžio daleles, susiformavusias sprogimo ir vėlesnio gaisro metu. Tokios dalelės svarbios tuo, kad jos gali veikti kaip radionuklidų „kapsulės“, ilgą laiką sulaikančios radioaktyvias medžiagas ir jas išskiriančios palaipsniui.

    Mokslininkai iš Leibnizo universiteto Hanoveryje ir Helmholco centro Drezdene-Rosendorfe ištyrė šešias daleles, surinktas dviejose skirtingose vietose. Analizei buvo pasitelkta sinchrotroninė rentgeno difrakcija Prancūzijoje, leidžianti nustatyti medžiagos kristalinę sandarą itin dideliu tikslumu.

    Rezultatai parodė, kad dalis tirtų dalelių pagal chemines ir fizikines savybes išliko panašios į urano dioksidą, kuris buvo reaktoriaus branduolinis kuras. Kitos dalelės buvo padengtos cirkoniu arba susiliejusios su metalu, kuris originaliai supo kuro strypus, ir tai galėjo pakeisti jų atsparumą aplinkos poveikiui.

    Dar viena dalelių grupė siejama su grafito, kuris reaktoriuje veikė kaip neutronų lėtiklis, degimu. Toks procesas sudarė prielaidas susiformuoti oksiduotoms urano junginių formoms, o smulkios dalelės gali būti pernešamos vėjo ir kelti riziką, jei patenka į kvėpavimo takus.

    Tyrėjų vertinimu, netikėtas stabilumas reiškia, kad dalis radionuklidų gali būti „užrakinti“ ilgesniam laikui, tačiau vėliau vis tiek išsiskirti, kai dalelės pradeda irti dėl drėgmės, cheminės korozijos ar mechaninio poveikio. Dėl to ilgalaikis užterštumo vertinimas tampa sudėtingesnis, nes tarša gali kisti ne tik mažėdama, bet ir netolygiai persiskirstydama.

    „Kai kurios atsparesnės dalelės gali ilgiau sulaikyti radionuklidus ir išskirti juos vėliau, todėl laikui bėgant sunkiau tiksliai įvertinti taršos lygį“, – teigiama tyrėjų išvadų santraukoje.

    Patys autoriai pabrėžia ribotą tyrimo apimtį: ištirtos tik šešios dalelės ir tik iš dviejų vietovių, todėl daryti universalias išvadas visam regionui dar per anksti. Vis dėlto darbas papildo supratimą, kaip skirtingos kilmės Černobylio dalelės gali elgtis aplinkoje ir kokie mechanizmai lemia jų irimą arba išlikimą.

    Černobylio atominės elektrinės ketvirtajame bloke sprogimas įvyko 1986 metų balandžio 26 dieną, o radioaktyvios medžiagos pasklido po Ukrainą, Baltarusiją ir dalį Europos. Vėliau virš sugriauto reaktoriaus pastatytas naujasis apsauginis gaubtas, tačiau radiacinės saugos klausimai išlieka aktualūs dėl ilgalaikių užterštumo židinių ir teritorijos priežiūros.

    Mokslininkų teigimu, karštųjų dalelių savybių pažinimas svarbus ne tik istorinei avarijos analizei. Tai padeda tikslinti radiologinės rizikos modelius, planuoti taršos stebėseną ir geriau suprasti, kaip branduolinio kuro fragmentai gali elgtis avarijų metu bei po jų, kai aplinkos sąlygos keičiasi dešimtmečiais.