Tag: Černobylis

  • Černobylio zonoje vilkas priėjo prie fotospąstų visai iš arti: tyrėjų įranga atsidūrė dėmesio centre

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo vilką, kuris prie įrenginio priėjo neįprastai arti. Kadruose matyti, jog plėšrūnas ne tik atsidūrė fone, bet ir smalsiai įkišo snukį tiesiai į objektyvą.

    Rezervato specialistai pranešė, kad toks elgesys greičiausiai susijęs su natūraliu vilkų smalsumu ir noru patikrinti naują, nepažįstamą daiktą aplinkoje. Laukiniai gyvūnai neretai reaguoja į svetimus kvapus, plastiko ar metalo detales, taip pat į žmogaus paliktus pėdsakus.

    „Panašu, kad vilkas nusprendė ne tik patekti į kadrą, bet ir asmeniškai patikrinti filmavimo kokybę“, – sakė rezervato atstovai, komentuodami paviešintas nuotraukas.

    Tyrėjai primena, kad rudenį vilkų aktyvumas dažnai didėja. Jaunikliai po vasaros tampa savarankiškesni, daugiau laiko juda su suaugusiais, mokosi medžioklės ir treniruojasi persekioti grobį, todėl dažniau užfiksuojami ir fotospąstais.

    Šiuo laikotarpiu vilkai daugiau keliauja savo maršrutais, žymi teritoriją kvapais ir intensyviau ieško maisto, o trumpėjant dienoms jų judėjimas dažniau persikelia į prieblandą ir naktį. Specialistų teigimu, artėjant žiemai plėšrūnai taip pat kaupia kondiciją, augina tankesnį pavilnį ir „apmoko“ jauniklius elgesio, kuris bus svarbus šaltuoju sezonu.

    Černobylio rezervatas jau ne vienerius metus stebi, kaip gamta prisitaiko teritorijose, kuriose žmonių veikla smarkiai sumažėjusi. Tokie fotospąstų kadrai padeda tyrėjams vertinti plėšrūnų paplitimą, jų aktyvumo laiką ir elgsenos pokyčius skirtingais metų laikais.

  • Prie Černobylio sulaukėjusios karvės įsikūrė apleistoje fermoje: mokslininkai paaiškino, kodėl

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate užfiksuota netikėta, bet jau nebe išskirtinė detalė: sulaukėjusių karvių banda blogu oru prisiglaudžia apleistoje fermoje. Rezervato specialistai paskelbė nuotraukas, kuriose matyti, kaip gyvūnai ilsisi pastato viduje ir po likusiomis stogo konstrukcijomis.

    Pasak tyrėjų, karvės laisvai juda po saugomą teritoriją, pačios randa vandens ir pašaro, laikosi būriu ir pasirenka skirtingas poilsio vietas. Apleisti ūkiniai statiniai joms tapo praktišku prieglobsčiu, ypač rudenį, kai orai greitai keičiasi, o naktys atšąla.

    „Kadaise šioje fermoje buvo žmonės ir ūkinė veikla, o dabar liko tik pastatai, užžėlusios teritorijos ir tyla. Tačiau fermos gyvenimas nesibaigė – ją seniai perėmė sulaukėjusios karvės“, – teigė rezervato specialistai.

    Černobylio zona po 1986 metais įvykusios avarijos tapo vieta, kurioje žmonių veikla smarkiai sumažėjo, o dalis gyvūnų populiacijų prisitaikė prie gyvenimo be nuolatinės žmogaus priežiūros. Mokslininkai pabrėžia, kad tokios bandos dažniausiai renkasi teritorijas, kuriose yra atvirų pievų ganytis ir miško juostų ar statinių pasislėpti nuo vėjo bei kritulių.

    Apleistos fermos sienos ir išlikusios stogo dalys veikia kaip natūrali užuovėja. Tai leidžia gyvūnams sumažinti šilumos nuostolius, pailsėti ir išvengti ilgalaikio lietaus ar šlapdribos, o pagerėjus orams sugrįžti į ganyklas.

    Rezervato stebėsenos duomenys rodo, kad ši sulaukėjusių karvių grupė laikosi drauge, tačiau bandos sudėtis laikui bėgant gali kisti. Anksčiau buvo skelbta, kad stebėtoje bandoje buvo suskaičiuota 12 gyvūnų, o pastaraisiais mėnesiais fiksuota, jog į grupę sugrįžo du anksčiau atskirai laikęsi buliai.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į galimus hierarchijos pokyčius bandoje: stebėjimuose pasitaiko laikotarpių, kai anksčiau minėtas bandos vedlys nebematyti su grupe. Tokios situacijos gali reikšti natūralią kaitą, konkurenciją tarp patinų arba laikiną pasitraukimą į kitą teritorijos dalį.

  • Černobylio zonoje suaktyvėjo žalčiai: ekologai paaiškino, kodėl jų šiemet matoma daugiau

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate šiuo metu fiksuojamas didesnis paprastųjų žalčių aktyvumas. Rezervato specialistai aiškina, kad žmonėms tai gali atrodyti kaip netikėtas „antplūdis“, tačiau iš tiesų toks elgesys būdingas ankstyvam rudeniui.

    Pasak ekologų, rugsėjį ir panašiu metu žalčiai dar nėra baigę aktyvaus sezono. Kol dienomis saulė pakankamai įšildo žemę, ropliai išlenda iš slėptuvių pasišildyti, susirasti maisto ir sukaupti energijos prieš šaltesnį laikotarpį.

    „Jei rugsėjį sutikote žaltį, neskubėkite stebėtis: kol dieną žemę dar gerai sušildo saulė, jie naudojasi šiltesnėmis valandomis, šildosi ir ruošiasi šalčiams“, – teigė rezervato tyrėjai.

    Vėstant orams rytinis aktyvumas trumpėja, nes roplių medžiagų apykaita lėtėja, o judėjimas tampa vangus. Dėl to žalčiai dažniau pastebimi šiltesnėmis dienos valandomis, kai galima greičiau atgauti šilumą ir taupyti energijos atsargas.

    Rezervato specialistai pabrėžia, kad artėjant žiemai žalčiai ima ieškoti patikimų slėptuvių. Tam tinka urvai, ertmės po šaknimis, žemių kauburiai, plyšiai ir kitos vietos, kur temperatūra stabilesnė ir lengviau peržiemoti.

    Paprastasis žaltys yra nenuodinga, žmogui nepavojinga gyvatė, dažniausiai siejama su drėgnesnėmis buveinėmis. Jį nesunku atpažinti pagal ryškias gelsvas ar balkšvas dėmes galvos šonuose, dėl kurių šis roplys neretai vadinamas turinčiu „geltonas ausis“.

    Ekologai primena, kad gamtoje žaltį verta stebėti iš atstumo ir nebandyti jo paimti ar vyti. Net ir nepavojingi ropliai, jausdami grėsmę, gali gintis, o ramybė jiems svarbi, ypač prieš žiemojimą.

  • Černobylio zonoje tyrėjai ištyrė 24 kapines: rado per 400 augalų rūšių ir retų medžių milžinų

    Černobylio atskirties zonoje esančiose kapinėse mokslininkai aptiko netikėtai gausią augaliją: kai kuriose vietose fiksuotos regioniniu mastu retos rūšys, o dalis radinių siejami ir su tarptautiniais gamtosaugos sąrašais. Apie ekspedicijos rezultatus pranešė biosferinis rezervatas „Askanija-Nova“, pateikęs ir dalį tyrėjų lauko užrašų.

    Ekspedicijos metu buvo apžiūrėtos 24 kapinės Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferinio rezervato teritorijoje. Tyrėjai suskaičiavo daugiau kaip 400 spontaniškai augančių induočių augalų rūšių, o tai, pasak jų, prilygsta itin įvairioms natūralioms buveinėms būdingam mastui.

    Anot mokslininkų, šios kapinės išskirtinės tuo, kad jos ilgą laiką buvo veikiančios, o vėliau dėl staigių istorinių aplinkybių praktiškai vienu metu nustojo būti lankomos ir prižiūrimos. Tokia staigi „pauzė“ pakeitė kraštovaizdžio raidą: dalyje teritorijų sumažėjo žmogaus įtaka, o augalų bendrijos galėjo vystytis natūraliau.

    Vienas labiausiai dėmesį patraukusių radinių, apie kurį užsimenama pranešime, yra rūšis, įtraukta į Berno konvencijos rezoliucijos Nr. 4 sąrašą, kuriame išvardijamos griežtai saugotinos buveinės ir rūšys Europoje. Tyrėjai nurodė aptikę vandeninę juriniją (Jurinea cyanoides), laikomą reta ir jautria buveinių pokyčiams.

    Ne mažiau įspūdingi pasirodė ir medžiai. Tyrėjai teigia beveik kiekvienose kapinėse radę medžių, kurių kamieno apimtis viršijo 200 ar net 300 centimetrų, o vienas gyvas ąžuolas pasiekė 446 centimetrus. Pranešta ir apie negyvą milžiną, kurio kamieno apimtis siekė 510 centimetrų, taip pat paminėta storiausia fiksuota pušis, kurios apimtis buvo 259 centimetrai.

    „Aiškiai matyti, kad senuose aplinkiniuose miškuose didžioji dalis senolių medžių neišliko, o kapinėse jie atsilaikė dėl šių vietų sakralumo“, – sakė rezervato atstovai, apibendrindami ekspedicijos išvadas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad sakralios vietos neretai tampa savotiškomis biologinės įvairovės „salomis“. Ten rečiau vyksta intensyvūs kirtimai ar žemės darbai, todėl išlieka senesni medynai, susidaro stabilesnės mikrobuveinės, o tai palanku kerpėms, vabzdžiams ir įvairiems augalams, kuriems reikia ilgaamžių medžių ar mažiau trikdomos aplinkos.

    Pasak rezervato, kapinėse saugomi ne vien gamtiniai, bet ir kultūriniai sluoksniai: minimi senieji pilkapiai, tradiciniai ženklai ir smulkūs mediniai statiniai ant kai kurių bendruomenių kapų. Tokia jungtis, kai vienoje vietoje persidengia biologinė įvairovė ir istorinis paveldas, tyrėjams leidžia kapines vertinti kaip svarbų kraštovaizdžio archyvą.

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferinio rezervato teritorija daugelį metų mokslininkams yra natūrali laboratorija, kurioje galima stebėti, kaip ekosistemos keičiasi sumažėjus tiesioginei žmogaus veiklai. Nauji duomenys apie kapines papildo ankstesnius stebėjimus, kad kai kurios mažiau trikdomos zonos gali tapti prieglobsčiu tiek retoms rūšims, tiek seniesiems medžiams, nors bendras radiologinis kontekstas išlieka sudėtingas ir nevienalytis.

  • Černobylio draustinyje rudenį suaktyvėję vilkai keliautojus stebina: mokslininkai paaiškino kodėl

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos draustinyje rudenį fiksuojamas didesnis vilkų aktyvumas. Tyrėjai teigia, kad tai susiję ne su išskirtiniais pavojais, o su natūraliu metų laiko ritmu, kai jaunikliai sparčiai bręsta ir šeimos grupės persitvarko.

    Pasak specialistų, vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį vilkiukai tampa labiau savarankiški. Šiuo laikotarpiu jie mokosi medžioklės, treniruoja persekiojimą ir vis daugiau laiko praleidžia kartu su suaugusiais vilkais, perimdami elgseną, reikalingą žiemai.

    „Rugsėjį vilkų gyvenimas pamažu pereina į rudeninį režimą: jaunikliai mokosi medžioti, o gauja daugiau juda ir tikrina savo maršrutus“, – sakė draustinio tyrėjai.

    Mokslininkai aiškina, kad rudenį vilkai tampa mobilesni, nes plečiasi jų klajonių teritorijos, intensyvėja kvapinių žymių palikimas, dažnėja kontaktai su kitomis gaujomis. Trumpėjant dienoms, aktyvumas vis dažniau persikelia į prieblandą ir naktį, todėl gyvūnai dažniau užfiksuojami fotospąstais.

    Kartu tai metas, kai plėšrūnai ruošiasi šaltajam sezonui: kaupia riebalų atsargas, augina tankesnį pavilnį, o jaunikliams perduoda svarbiausius išgyvenimo įgūdžius. Tyrėjai pabrėžia, kad toks suaktyvėjimas rudenį būdingas daugeliui vilkų populiacijų Europoje ir paprastai rodo ne „staigų pagausėjimą“, o sezoninį elgsenos pokytį.

    Draustinio darbuotojai taip pat primena, kad atskirų rūšių gausėjimo ar migracijos vertinimui neužtenka vien pavienių vaizdo įrašų. Patikimesnį vaizdą suteikia ilgalaikiai stebėjimai, fotospąstų duomenys ir pėdsakų analizė, leidžianti vertinti ne tik buvimą, bet ir judėjimo kryptis bei įpročius.

    Pastaruoju metu Černobylio zonoje fiksuojama ir kitų stambių žinduolių veikla. Specialistai skelbia, kad fotospąstai bei lauko stebėjimai padeda sekti kanopinių migraciją ir plėšrūnų pasiskirstymą, o tai svarbu vertinant ekosistemos būklę teritorijoje, kur žmogaus veikla dešimtmečius yra smarkiai apribota.

  • Prie Černobylio pastebėta reta mėlynsparnė „vorė“ bitė: kodėl ji graužia medį ir „apgauna“ žiedus

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate mokslininkai užfiksavo retą vabzdį – ksilokopą, dar vadinamą dailide bite. Šią rūšį tyrėjai neretai praminė „vore“, nes ji sugeba pasiekti nektarą ne per įprastą žiedo angą.

    Rezervato specialistų teigimu, ksilokopą galima atpažinti iš stambaus tamsaus kūno ir blizgančių melsvai violetinių sparnų. Iš pirmo žvilgsnio ji gali atrodyti grėsminga dėl galingų žandikaulių, tačiau dažniausiai nėra agresyvi, jei nėra trukdoma.

    „Jei pamatysite didelę tamsią bitę su blizgančiais melsvai violetiniais sparnais, greičiausiai tai ksilokopa. Patelė galingais žandikauliais išgraužia landas sausoje ar apmirusiame medyje ir ten įsirengia lizdą“, – sakė rezervato specialistai.

    Patelės lizdus įrengia sausoje, nudžiūvusioje ar jau apmirusiame medienoje, kur išgraužia tunelius ir suformuoja atskiras kameras palikuonims. Tokie „medžio darbai“ svarbūs platesniam ekosistemos paveikslui, nes negyva mediena yra daugelio organizmų buveinė ir palaiko biologinę įvairovę.

    Suaugusios ksilokopos minta nektaru ir žiedadulkėmis, todėl prisideda prie augalų apdulkinimo. Vis dėlto dalis jų taiko vadinamąją žiedų „vagystę“, kai prasigraužia pro žiedo pagrindą ir pasiekia nektarą aplenkdamos natūralų žiedo „įėjimą“.

    Toks elgesys biologams įdomus tuo, kad jis parodo, kaip vabzdžiai prisitaiko prie skirtingų augalų formų. Ilgi žiedų vamzdeliai kai kurioms rūšims tampa kliūtimi, o „trumpesnis kelias“ leidžia sutaupyti energijos, nors apdulkinimo nauda augalui tokiu atveju gali sumažėti.

    Ukrainoje ksilokopa yra įtraukta į Raudonąją knygą ir laikoma pažeidžiama rūšimi. Tai reiškia, kad jos populiacijoms kenkia buveinių nykimas, ypač senų medžių ir negyvos medienos šalinimas, todėl tokie stebėjimai saugomose teritorijose laikomi svarbiais stebėsenai.

  • Prie Černobylio užfiksuoti Prževalskio arkliai: fotospąstai atskleidė retas akimirkas

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo retus laukinius gyvūnus – Prževalskio arklius. Rezervato specialistai paviešino kadrus, kuriuose arkliai matomi ne įprastose bėgančiose scenose, o ramiai judantys per mišką ir besidomintys aplinka.

    Pasak rezervato darbuotojų, tokie vaizdai vertingi tuo, kad parodo gyvūnų kasdienę elgseną, kurią žmogui pamatyti pavyksta retai. Fotospąstai leidžia stebėti arklius jiems netrukdant, todėl fiksuojamas natūralus jų aktyvumas, budrumas ir bendravimas tarpusavyje.

    „Fotospąstų nuotraukos rodo Prževalskio arklius tokius, kokius juos matome retai: ramius, smalsius ir užsiėmusius įprastais reikalais tarp rudeninio miško“, – sakė rezervato specialistai.

    Viename iš kadrų vienas arklių, regis, „nusišypso“ kamerai. Tyrėjai svarsto, kad gyvūnas galėjo tiesiog žiovauti, tačiau toks momentas suteikė nuotraukoms papildomos žavesio ir atkreipė žmonių dėmesį į rezervato laukinės gamtos stebėseną.

    Prževalskio arkliai laikomi vienintele tikrai laukine naminių arklių gimine artima rūšimi, o jų išsaugojimas ilgą laiką buvo vienas svarbiausių gamtosaugos tikslų. Šie arkliai dažniausiai gyvena nedidelėmis šeiminėmis grupėmis, kuriose paprastai būna eržilas, kelios kumelės ir jaunikliai, o visa grupė kartu keliauja, ganosi ir ilsisi.

    Anksčiau rezervato tyrėjai yra fiksavę ir didesnes grupes: į fotokadrus buvo patekę keli suaugę gyvūnai ir jaunikliai, kartais – žmogaus po avarijos paliktų pastatų fone. Tokie stebėjimai padeda geriau suprasti, kaip ši rūšis prisitaiko prie skirtingų buveinių ir kaip kinta jos elgsena, kai žmogaus veikla teritorijoje yra minimali.

  • Prie Černobylio aptikti rudojo lokio pėdsakai: ką tai rodo apie zonos laukinės gamtos sugrįžimą

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate šįkart užfiksuoti rudojo lokio pėdsakai. Apie radinį pranešė rezervato specialistai, pabrėždami, kad pėdsakai aptikti teritorijoje, kuri anksčiau buvo nukentėjusi nuo gaisro.

    Rudojo lokio pėdsakai laikomi vienu patikimiausių signalų, kad vietovėje lankosi stambūs žinduoliai. Pagal atspaudų dydį, formą ir eisenos ypatybes specialistai gali nustatyti rūšį, judėjimo kryptį ir kartais įvertinti elgsenos detales.

    „Pėdsakų atspaudai yra vienas svarbiausių įrodymų, kad teritorijoje yra stambių žinduolių: pagal juos galima spręsti ir apie gyvūno judėjimą, ir apie jo aktyvumą“, – sakė rezervato specialistai.

    Rezervate pabrėžiama, kad lokiai Černobylio zonoje fiksuojami ne pirmą kartą. Jų buvimas nustatomas tiek pagal pėdsakus ir kitus veiklos ženklus, tiek naudojant fotospąstus, kurie leidžia rinkti duomenis ilgą laiką ir skirtingose buveinėse.

    Tokie stebėjimai svarbūs ne vien dėl pavienio radinio: jie papildo ilgalaikius duomenis apie didžiųjų plėšrūnų paplitimą, migraciją ir buveinių pasirinkimą. Specialistai akcentuoja, kad ypač vertinga sekti, kaip gyvūnai naudojasi skirtingomis teritorijomis, įskaitant po gaisrų atsikuriančius plotus.

    Rudasis lokys laikomas vienu didžiausių sausumos plėšrūnų pasaulyje, o Ukrainos faunoje tai yra didžiausias plėšrūnas. Jam būdingas stambus, kresnas kūnas, ryški ketera, masyvi galva, o letenos turi didelius, neįtraukiamus nagus.

    Rūšis turi kelis porūšius, kurie skiriasi dydžiu ir spalva, o lokių masė gali labai varijuoti priklausomai nuo regiono. Europoje gyvenantys rudieji lokiai paprastai yra mažesni nei didžiausios populiacijos Aliaskoje, kur pasitaiko itin stambių individų.

    Nors lokys priskiriamas plėšrūnams, jo mityba dažnai būna labai įvairi. Daugelyje vietovių jis minta uogomis, riešutais, augalais, vabzdžiais, žuvimi ar dvėsena, o didesnę grobį medžioja ne nuolat, bet priklausomai nuo sezono ir maisto prieinamumo.

    Černobylio atskirties zona jau ne vienerius metus minima kaip teritorija, kurioje laukiniai gyvūnai gana sėkmingai naudojasi sumažėjusia žmogaus veikla. Rezervato darbuotojai atkreipia dėmesį, kad didesnis „tylos“ ir mažesnio trikdymo efektas kai kuriose vietose gali sudaryti sąlygas grįžti jautresnėms rūšims.

    Tuo pačiu specialistai pabrėžia, kad zona nėra vienalytė: radiacinis fonas skirtingose vietose skiriasi, o gaisrai, vandens režimo pokyčiai ir buveinių fragmentacija daro įtaką gyvūnų judėjimui. Dėl to kiekvienas naujas fiksavimas laikomas svarbia dėlionės dalimi, padedančia tiksliau suprasti, kaip gyvūnai prisitaiko.

    Rezervatas primena, kad pastaruoju metu Černobylio apylinkėse fiksuojami ir kiti gyvūnai, o ypač vertingi yra vaizdo įrašai ar fotospąstų medžiaga, leidžianti ne tik patvirtinti rūšį, bet ir vertinti jos elgesį. Tokie duomenys vėliau naudojami planuojant apsaugos priemones ir stebėsenos maršrutus.

    Specialistų teigimu, rudojo lokio pėdsakų radimas dar nereiškia, kad teritorijoje susiformavo stabili populiacija, tačiau tai rodo, jog didieji plėšrūnai šią zoną naudoja kaip judėjimo ar maitinimosi erdvę. Artimiausiu metu planuojama tęsti stebėseną ir tikslinti, kiek dažnai lokiai čia sugrįžta.

  • Prie Černobylio elektrinės užfiksuoti per Pripetę plaukiantys šernas ir elniai: ką tai rodo?

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato specialistai paskelbė naujas nuotraukas, kuriose matyti per Pripetės upę plaukiantys laukiniai gyvūnai – šernas ir keli elniai. Stebėjimai atlikti netoli Černobylio atominės elektrinės teritorijų, kur žmonių veikla ribojama, o laukinė gamta pastaraisiais dešimtmečiais tapo itin aktyvi.

    Rezervato darbuotojai pažymi, kad šią vasarą Pripetė tapo savotišku „maršrutu“ gyvūnams, kurie migruoja tarp maitinimosi vietų ir ramesnių buveinių. Anksčiau šiame ruože buvo pastebėti ir kiti per upę besikeliantys gyvūnai, tarp jų usūrinis šuo bei briedis.

    Laukiniai šernai ir elniai yra geri plaukikai, o vandens kliūtys jiems dažnai nėra didelė problema, ypač ieškant pašaro ar naujų teritorijų. Tokie persikėlimai gali būti susiję su sezoniniais pokyčiais, vabzdžių gausa pakrantėse, vandens lygiu bei žmogaus trikdymo nebuvimu.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad vasarai baigiantis vanduo vėsta, todėl aktyvaus „maudynių sezono“ langas trumpėja. Vis dėlto gyvūnai, ypač stambūs kanopiniai, gali kirsti upes ir rudenį, jei to reikalauja migracijos kryptys ar maisto paieška.

    Černobylio zona, nepaisant radiologinės istorijos, yra tapusi unikalia teritorija, kurioje dėl mažesnės žmogaus veiklos kai kurioms rūšims atsirado palankesnės sąlygos plėstis. Tokie vizualiniai fiksavimai dažnai naudojami stebėsenai, nes leidžia vertinti gyvūnų aktyvumą, judėjimo kelius ir sezoninius įpročius.

    Ekspertai pabrėžia, kad pavieniai vaizdai savaime neįrodo bendros populiacijų būklės, tačiau prisideda prie ilgalaikio monitoringų vaizdo. Reguliarūs stebėjimai kartu su kitais duomenimis padeda geriau suprasti, kaip laukinė fauna prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų ir kokius koridorius renkasi judėjimui.

    Rezervato paskelbtose nuotraukose matyti, kad elniai ir šernas vandenyje laikosi užtikrintai ir plaukia kryptingai, neatrodo išsekę ar sutrikę. Toks elgesys būdingas gyvūnams, kurie upę kerta ne atsitiktinai, o kaip įprastos migracijos ar kasdienių kelių dalį.

    Rezervato specialistai primena, kad tokie stebėjimai yra svarbi jų darbo dalis, leidžianti laiku pastebėti pokyčius gamtoje. Kartu gyventojai ir keliautojai raginami laikytis taisyklių bei netrikdyti laukinių gyvūnų, ypač saugomose ar ribojamos prieigos teritorijose.

  • Prie Černobylio pastebėta ilgaamžė citrinukė: kuo išsiskiria drugys, galintis gyventi iki 9 mėnesių

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje gamtininkai pastebėjo neįprastai ilgai gyvenantį drugį – citrinukę, dar vadinamą paprastąja citrinuke. Šis ryškiai geltonas drugys išsiskiria tuo, kad gali sulaukti maždaug 9 mėnesių, kai daugumos drugių gyvenimas trunka gerokai trumpiau.

    Rezervato specialistai atkreipia dėmesį, kad rudenėjant citrinukę dar galima pamatyti miško proskynose ir pakraščiuose, kur ji aktyviai maitinasi. Nors drugys iš tolo lengvai atpažįstamas pagal sparnų formą ir spalvą, jis labai greitai pasitraukia, jei pajunta pavojų.

    „Rudenį citrinukė intensyviai maitinasi ir kaupia energiją, o atšalus slepiasi po nukritusiais lapais ar krūmynuose ir taip išbūna iki pavasario“, – teigia Černobylio rezervato tyrėjai.

    Skirtingai nei daugelis kitų rūšių, citrinukė žiemoja ne lėliukės stadijoje, o jau suaugusi. Atšilus orams ji tampa viena pirmųjų pavasarį pasirodančių drugių, todėl dažnai laikoma svarbiu ankstyvo sezono gamtos atsigavimo ženklu.

    Entomologų duomenimis, citrinukė (Gonepteryx rhamni) paplitusi beveik visoje Europoje, taip pat didelėje Azijos dalyje iki Ramiojo vandenyno pakrančių ir kai kur Šiaurės Afrikoje. Ji aptinkama šviesiuose miškuose, pamiškėse, užliejamose pievose, parkuose ir soduose, o kalnuose gali pakilti iki maždaug 2 000 metrų aukščio.

    Ši rūšis laikoma viena ilgaamžiškiausių drugių Europoje dėl gebėjimo sulėtinti medžiagų apykaitą ir ištverti šaltąjį sezoną. Citrinukė taip pat pasižymi ryškiu prisirišimu prie saulės: prieš pakildama skristi ji neretai ilgiau šildosi saulės atokaitoje, kad suaktyvėtų raumenys ir būtų taupoma energija.

    Černobylio zonoje gamtos stebėjimai pastaraisiais metais sulaukia daugiau dėmesio, nes teritorijoje, kur sumažėjo nuolatinė žmogaus veikla, gausėja įvairių laukinių gyvūnų ir vabzdžių registracijų. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kiekvienas atvejis vertinamas atsargiai: gausėjimą gali lemti tiek realūs populiacijų pokyčiai, tiek intensyvesnė stebėsena ir geresnės fiksavimo priemonės.

    Specialistai ragina stebint drugius ir kitus vabzdžius nebandyti jų gaudyti ar trikdyti, ypač saugomose teritorijose. Trumpas sustojimas pamiškėje dažnai leidžia pamatyti daugiau nei vaikymasis: citrinukė paprastai grįžta į saulėtą aikštelę, kai tik aplinka vėl tampa rami.