Tag: Charlesas Darwinas

  • Per 180 metų žmonės pavertė Ascension salą „žaliuoju rojumi“ – mokslininkai įžvelgia pamoką

    Ascension sala Pietų Atlante per maždaug 180 metų iš plikos, sausros alinamos vulkaninės žemės virto vešliu „debesų mišku“ – su eukaliptais, bambukais, bananais ir kitais augalais, atgabentais iš skirtingų žemynų.

    Šią neįprastą istoriją, kurią dalis tyrėjų vadina savotišku „žemišku teroformavimo“ pavyzdžiu, aprašo „Popular Mechanics“: kryptingai įvežti augalai pakeitė salos vandens ir dirvožemio sąlygas taip, kad kraštovaizdis tapo gerokai palankesnis gyvybei.

    Teroformavimas paprastai siejamas su ateities vizijomis apie kitų planetų pritaikymą gyventi. Tačiau Ascension atvejis parodė, kas nutinka, kai žmogus iš esmės perkuria jau egzistuojančią Žemės ekosistemą – net jei tai vyksta palyginti mažoje, izoliuotoje teritorijoje.

    Mokslininkai iš šios istorijos išskiria dvi priešingas, bet vienodai svarbias pamokas: viena vertus, kryptingas įsikišimas gali padėti stabdyti dykumėjimą, kita vertus – toks „žalinimas“ gali reikšti unikalios vietinės gamtos praradimą.

    Kaip atsirado ir buvo apgyvendinta sala

    Ascension sala susiformavo dėl vulkaninės veiklos Vidurio Atlanto kalnagūbryje – maždaug prieš milijoną metų iškilusi iš vandenyno dugno. Žmonės apie ją nežinojo iki 1501 metų, kai salą aptiko portugalų admirolas Žuanas da Nova.

    Pavadinimą sala gavo po kitos portugalų ekspedicijos: 1503 metais jūrininkas Afonсу de Albukerkė ją vėl pastebėjo per krikščionišką Šeštinių (Kristaus žengimo į dangų) šventę. Vis dėlto ilgą laiką čia niekas neįsikūrė.

    Tik 1815 metais Didžioji Britanija įkūrė saloje karinį postą – tuo metu Napoleonas Bonapartas buvo ištremtas į Šventosios Elenos salą, esančią maždaug 1 300 kilometrų atstumu, ir britai siekė jį stebėti.

    Nuo Darvino „plikos bjaurasties“ iki tropinio miško

    Vėlesniais dešimtmečiais salą lankę gamtininkai ją aprašė itin niūriai. Tarp jų buvo ir jaunas Charlesas Darwinas, 1836 metų vasarą Ascension pavadinęs vieta, pasižyminčia „plika bjaurastimi“.

    Darvinas vaizdavo sausą vulkaninę salą su juodomis pakrantės uolomis ir neramia jūra – kraštovaizdį, kuriame mažai kas priminė žalią oazę.

    Vis dėlto maždaug po dviejų šimtmečių situacija buvo visai kita: saloje susiformavo vešlus tropinis „debesų miškas“, kuriame auga įvairių žemynų augalai – nuo eukaliptų iki bambukų ir bananmedžių.

    Ką pakeitė kryptingai atgabenti augalai

    Svarbus lūžis siejamas su britų botaniko Josepho Hookerio iniciatyva. 1847 metais jis įtikino Karališkąjį laivyną atgabenti augalų pavyzdžių iš Kew sodų Londone, kad jie padėtų „pagauti“ daugiau drėgmės ir pagerinti dirvožemio būklę.

    Idėja buvo praktiška: augalai turėjo sulaikyti lietaus vandenį, mažinti garavimą ir palaipsniui keisti dirvos savybes. Kartu su didėjančiu žmonių skaičiumi tai iš esmės pertvarkė kadaise beveik dykumą priminusį salos kraštovaizdį.

    Dalis mokslininkų dabar šį procesą vertina kaip galimą pavyzdį, kaip būtų galima kovoti su dykumėjimu, kuris plečiasi dėl klimato kaitos.

    Pompeu Fabra universitete daktaro disertaciją apsigynęs Viktoras Maullis pažymėjo, kad laboratorijose dažniau modeliuojamos degraduojančios ekosistemos, o Ascension atvejis suteikia progą suprasti priešingą reiškinį – kaip ekosistema gali atsikurti ar būti „pastumėta“ kita kryptimi.

    Tačiau kartu pabrėžiama ir kita šios istorijos pusė: žmogaus sukurta žaluma nebūtinai reiškia gamtos „atkūrimą“ – tai gali būti ir vietinės, unikalios ekosistemos pakeitimas svetimomis rūšimis, turintis ilgalaikių pasekmių.

  • Galapagų salos, pakeitusios Darwino mąstymą: kodėl šis archipelagas neturi lygių Žemėje

    Galapagų salos, pakeitusios Darwino mąstymą: kodėl šis archipelagas neturi lygių Žemėje

    Kur yra Galapagų salos?

    Galapagų salos yra Ramiajame vandenyne, maždaug 1 000 kilometrų nuo Ekvadoro pakrantės, kuriam ir priklauso šis archipelagas. Jį sudaro 13 didesnių ir 6 mažesnės salos, o aplink išsibarsčiusios ir dešimtys mažų uolėtų salelių.

    Galapagų kraštovaizdis susiformavo tektoninių plokščių sandūroje, todėl čia įprasti sustingusios lavos laukai, juodo bazalto uolos, krateriai ir aktyvūs ugnikalniai. Dėl to salos atrodo lyg atskira planeta, tačiau būtent tokios sąlygos sukūrė išskirtinę gyvybės įvairovę.

    Klimatas, kuris nustebina

    Nors archipelagas yra beveik ties pusiauju, oras čia ne visada primena klasikinę tropikų kaitrą. Vėsesnės vandenyno srovės ir sezoniniai vėjai lemia, kad dalyje salų gali būti gerokai vėsiau, nei tikėtumėtės šiame platumyje.

    Toks kontrastų derinys mažoje teritorijoje sukuria daug skirtingų buveinių: nuo sausų, kaktusais apaugusių zonų iki drėgnesnių aukštumų. Būtent tai ir padėjo atsirasti daugybei vietinių, niekur kitur neaptinkamų rūšių.

    Darwinas ir evoliucijos įžvalgos

    1835 metais Galapagus aplankė Charlesas Darwinas, plaukęs laivu HMS Beagle. Stebėjimai salose tapo vienu svarbiausių impulsų jo vėlesnei evoliucijos teorijai, nes skirtingose salose gyvenantys gyvūnai, nors ir giminingi, buvo aiškiai prisitaikę prie nevienodų sąlygų.

    Garsiausias pavyzdys yra vadinamosios Darwino kikiliai: skirtingų salų populiacijose susiformavo nevienodi snapų tipai, atitinkantys vietinį maistą. Tai tapo aiškiu argumentu, kad rūšys laikui bėgant kinta ir prisitaiko, o izoliuotos teritorijos šį procesą ypač išryškina.

    Gyvūnai, kurių kitur nerasite

    Galapagų fauna laikoma viena įdomiausių pasaulyje dėl didelio endeminių rūšių skaičiaus. Vienas archipelago simbolių yra milžiniški Galapagų vėžliai, galintys gyventi ilgiau nei šimtmetį, o jų istorija ir apsauga tapo viso regiono gamtosaugos ženklu.

    Ne mažiau įspūdingi yra jūriniai iguanos, vieninteliai pasaulyje driežai, prisitaikę nardyti ir maitintis po vandeniu augančiais dumbliais. Pakrantėse dažnai sutinkami jūrų liūtai, kurie daugelyje vietų elgiasi ramiai net žmonių kaimynystėje, tačiau tai nereiškia, kad prie jų galima artintis.

    Salos taip pat traukia paukščių stebėtojus: čia galima pamatyti mėlynkojus padūkėlius, fregatas, ekvatorinius pingvinus ir neskraidantį kormoraną. Pastarasis prarado skraidymo gebėjimą per ilgą laiką, kai aplinkoje buvo mažiau grėsmių ir labiau apsimokėjo prisitaikyti prie nardymo.

    Kodėl turizmas čia griežtai valdomas?

    Galapagų ekosistema yra itin jautri, todėl Ekvadoras taiko griežtas gamtosaugos taisykles ir riboja lankytojų srautus tam tikrose vietose. Dalis teritorijų lankoma tik su gidais, o taisyklės paprastai draudžia liesti ar šerti gyvūnus, nukrypti nuo maršrutų ir palikti bet kokias šiukšles.

    Praktikoje tai reiškia, kad Galapagų salos nėra masinio turizmo kryptis, kur viskas vyksta spontaniškai. Tačiau būtent kontrolė padeda išlaikyti tai, dėl ko žmonės čia ir atvyksta: gyvą, mažai pakitusį gamtos pasaulį, kuriame žmogus yra svečias, o ne šeimininkas.