Ascension sala Pietų Atlante per maždaug 180 metų iš plikos, sausros alinamos vulkaninės žemės virto vešliu „debesų mišku“ – su eukaliptais, bambukais, bananais ir kitais augalais, atgabentais iš skirtingų žemynų.
Šią neįprastą istoriją, kurią dalis tyrėjų vadina savotišku „žemišku teroformavimo“ pavyzdžiu, aprašo „Popular Mechanics“: kryptingai įvežti augalai pakeitė salos vandens ir dirvožemio sąlygas taip, kad kraštovaizdis tapo gerokai palankesnis gyvybei.
Teroformavimas paprastai siejamas su ateities vizijomis apie kitų planetų pritaikymą gyventi. Tačiau Ascension atvejis parodė, kas nutinka, kai žmogus iš esmės perkuria jau egzistuojančią Žemės ekosistemą – net jei tai vyksta palyginti mažoje, izoliuotoje teritorijoje.
Mokslininkai iš šios istorijos išskiria dvi priešingas, bet vienodai svarbias pamokas: viena vertus, kryptingas įsikišimas gali padėti stabdyti dykumėjimą, kita vertus – toks „žalinimas“ gali reikšti unikalios vietinės gamtos praradimą.
Kaip atsirado ir buvo apgyvendinta sala
Ascension sala susiformavo dėl vulkaninės veiklos Vidurio Atlanto kalnagūbryje – maždaug prieš milijoną metų iškilusi iš vandenyno dugno. Žmonės apie ją nežinojo iki 1501 metų, kai salą aptiko portugalų admirolas Žuanas da Nova.
Pavadinimą sala gavo po kitos portugalų ekspedicijos: 1503 metais jūrininkas Afonсу de Albukerkė ją vėl pastebėjo per krikščionišką Šeštinių (Kristaus žengimo į dangų) šventę. Vis dėlto ilgą laiką čia niekas neįsikūrė.
Tik 1815 metais Didžioji Britanija įkūrė saloje karinį postą – tuo metu Napoleonas Bonapartas buvo ištremtas į Šventosios Elenos salą, esančią maždaug 1 300 kilometrų atstumu, ir britai siekė jį stebėti.
Nuo Darvino „plikos bjaurasties“ iki tropinio miško
Vėlesniais dešimtmečiais salą lankę gamtininkai ją aprašė itin niūriai. Tarp jų buvo ir jaunas Charlesas Darwinas, 1836 metų vasarą Ascension pavadinęs vieta, pasižyminčia „plika bjaurastimi“.
Darvinas vaizdavo sausą vulkaninę salą su juodomis pakrantės uolomis ir neramia jūra – kraštovaizdį, kuriame mažai kas priminė žalią oazę.
Vis dėlto maždaug po dviejų šimtmečių situacija buvo visai kita: saloje susiformavo vešlus tropinis „debesų miškas“, kuriame auga įvairių žemynų augalai – nuo eukaliptų iki bambukų ir bananmedžių.
Ką pakeitė kryptingai atgabenti augalai
Svarbus lūžis siejamas su britų botaniko Josepho Hookerio iniciatyva. 1847 metais jis įtikino Karališkąjį laivyną atgabenti augalų pavyzdžių iš Kew sodų Londone, kad jie padėtų „pagauti“ daugiau drėgmės ir pagerinti dirvožemio būklę.
Idėja buvo praktiška: augalai turėjo sulaikyti lietaus vandenį, mažinti garavimą ir palaipsniui keisti dirvos savybes. Kartu su didėjančiu žmonių skaičiumi tai iš esmės pertvarkė kadaise beveik dykumą priminusį salos kraštovaizdį.
Dalis mokslininkų dabar šį procesą vertina kaip galimą pavyzdį, kaip būtų galima kovoti su dykumėjimu, kuris plečiasi dėl klimato kaitos.
Pompeu Fabra universitete daktaro disertaciją apsigynęs Viktoras Maullis pažymėjo, kad laboratorijose dažniau modeliuojamos degraduojančios ekosistemos, o Ascension atvejis suteikia progą suprasti priešingą reiškinį – kaip ekosistema gali atsikurti ar būti „pastumėta“ kita kryptimi.
Tačiau kartu pabrėžiama ir kita šios istorijos pusė: žmogaus sukurta žaluma nebūtinai reiškia gamtos „atkūrimą“ – tai gali būti ir vietinės, unikalios ekosistemos pakeitimas svetimomis rūšimis, turintis ilgalaikių pasekmių.
Leave a Reply