CP v2

Tag: Chortycia

  • Nuleido Kachovkos tvenkinį ir nustėro: po vandeniu – Aukso ordos miestas ir kazokų pėdsakai

    Nuleido Kachovkos tvenkinį ir nustėro: po vandeniu – Aukso ordos miestas ir kazokų pėdsakai

    Kachovkos vandens telkinys Dniepro upėje, suformuotas XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, ilgus dešimtmečius slėpė milžinišką istorijos sluoksnį. Užlieta teritorija siekė apie 200 000 hektarų, o joje žmonės gyveno nuo vėlyvojo paleolito iki naujųjų laikų.

    Dar prieš vandens telkinio sukūrimą archeologai fiksavo svarbius radinius, tarp jų ir bronzos amžiaus Babino III gyvenvietę. Ji datuojama maždaug 2100–1600 metais prieš mūsų erą, o aptikta keramika tapo reikšmingu orientyru tiriant Ukrainos stepės bronzos amžiaus kultūras.

    Vėlesnius laikus atspindi Aukso ordos miesto liekanos, siejamos su Mamai-Sarai, dar vadintu Shehr al-Jedid. Dalis šio XIV amžiaus centro pateko po vandeniu, o tyrėjai mano, kad arčiausiai buvusios Dniepro vagos glūdi ypač daug informacijos apie gyvenvietes, priklausiusias nuo žvejybos ir užliejamų pievų išteklių.

    Didžiojo Lūgo kazokų istorija

    Atsivėręs kraštovaizdis svarbus ir Zaporožės kazokų istorijai. Dniepro slėnis ir Didysis Lūgas nuo XVI iki XVIII amžiaus buvo vienas pagrindinių jų veiklos regionų, o salose ir pakrantėse veikė sicės, savivaldūs kariniai centrai.

    Nors kelios sicės jau aprašytos, archeologai neatmeta, kad ateityje gali būti identifikuota daugiau iki šiol nežinomų vietų. Tokie radiniai padėtų tiksliau suprasti, kaip buvo organizuojamas kazokų gyvenimas ir gynyba, kokie maršrutai jungė salų tinklą ir kaip kito regiono ekonomika.

    Radinių daug, bet tyrimus riboja karas

    Pirmieji atradimai parodė, kokio masto paveldas gali slėptis buvusio telkinio dugne. 2023 metais Chortycios saloje aptikta medinė valtis, o pradžioje svarstyta, kad tai galėtų būti ankstyvoji kazokų čaika.

    Vėliau nustatyta, kad tai senesnė išskobta luotas tipo valtis, pagaminta iš vieno medžio kamieno, apie 6,7 metro ilgio. Vis dėlto radinys laikomas svarbiu, nes leidžia geriau suprasti laivadirbystės raidą, kuri vėliau galėjo lemti ir būdingų kazokų laivų atsiradimą.

    Didžiausia problema ta, kad archeologai negali laisvai dirbti visose vietose. Karas riboja prieigą prie dalies teritorijų, kai kurios jų pažeistos karinių veiksmų, o papildomą grėsmę kelia nelegalūs kasinėjimai, kai radiniai išimami be konteksto fiksavimo.

    Mokslininkams tai reiškia prarastą informaciją apie radinių sluoksnius, datas ir ryšius tarp objektų, nes be tikslios dokumentacijos net ir vertingas daiktas praranda didelę dalį mokslinės vertės. Dėl to vis dažniau akcentuojama būtinybė kuo greičiau inventorizuoti atsivėrusias teritorijas, pasitelkiant ir nuotolinius metodus, pavyzdžiui, aerofotografiją bei palydovinius vaizdus.

    Kol kas neaišku, koks bus galutinis Kachovkos infrastruktūros likimas ir ar vandens telkinys bus atkurtas. Nuo politinių ir inžinerinių sprendimų priklausys, ar atsivėręs dugnas taps trumpalaikiu langu į praeitį, ar suteiks daugiau laiko sistemingiems tyrimams.

  • Po Kachovkos užtvankos sprogdinimo į Dnieprą grįžta eršketai: prie Zaporižios jų nebuvo pusę amžiaus

    Dniepro upėje netoli Zaporižios vėl fiksuojami eršketai – nykstanti, į Ukrainos Raudonąją knygą įtraukta žuvų grupė. Vietos gamtininkai sako, kad tai pirmieji tokie pastebėjimai šiame ruože per daugiau nei pusę amžiaus.

    Eršketų sugrįžimas siejamas su Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimu, po kurio iš esmės pasikeitė Dniepro hidrologinis režimas. Iki užtvankos statybos šios žuvys istoriškai migruodavo aukštyn upe į nerštavietes, tačiau vėliau kelią joms užkirto neįveikiama kliūtis.

    Pasak Nacionalinio draustinio Chortycia atstovų, anksčiau eršketai neršdavo ruožuose žemiau Zaporižios, įskaitant apylinkes prie Rozumivkos. Tačiau po Kachovkos užtvankos pastatymo žuvys nebeturėjo realios galimybės pasiekti tradicinių nerštaviečių, nes infrastruktūroje nebuvo veiksmingo žuvitakio.

    Specialistai pabrėžia, kad eršketai yra migruojančios žuvys, kurioms būtina laisva upės tėkmė ir prieiga prie tinkamų neršto vietų. Kai upėje atsiranda didelės užtvankos, populiacijos dažnai fragmentuojamos, o neršto sėkmė smarkiai krenta.

    Pastaraisiais mėnesiais apie eršketų pasirodymą vis dažniau praneša narai ir Ukrainos gynybos pajėgų atstovai, dirbantys prie upės. Jie fiksuoja, kad žuvys juda upės vagos storymėje, o tai laikoma požymiu, jog migracija vyksta natūraliai.

    Po pirmųjų pranešimų viešojoje erdvėje pasigirdo versija, kad eršketai galėjo patekti į upę iš dirbtinių ūkių. Vis dėlto draustinio atstovai šią hipotezę vertina skeptiškai ir akcentuoja istorinį kontekstą: iki didžiųjų užtvankų statybų eršketai šiame regione buvo įprasta, net komerciškai gaudoma žuvis.

    Gamtininkai nurodo, kad praeities ekspedicijų ir tyrimų medžiaga liudija apie eršketų gausą Dniepre dar prieš XX amžiaus didžiųjų hidroenergetikos projektų plėtrą. Todėl dabartiniai pastebėjimai labiau panašūs į sugrįžimą į istoriškai svarbias buveines, o ne atsitiktinį išplitimą.

    Vienas ryškesnių atvejų užfiksuotas gegužės pradžioje, kai Dniepro pakrantėje Žemutinės Chortycios kaime rastas maždaug pusantro metro ilgio eršketas. Manoma, kad žuvis galėjo būti išmesta į krantą dėl staigaus vandens lygio kritimo ir pakitusios srovės.

    Kachovkos hidroelektrinės užtvanka buvo susprogdinta 2023 metų birželio 6 dieną, o staigus vandens išsiliejimas sukėlė didelio masto potvynius keliose Ukrainos srityse. Ši nelaimė laikoma viena didžiausių technogeninių katastrofų Europoje per pastaruosius dešimtmečius.

    Po vandens telkinio nusekimo buvusio rezervuaro teritorijoje sparčiai pradėjo formuotis naujos buveinės. Mokslininkai ir gamtosaugos organizacijos skelbė aptikusios retų paukščių ir augalų rūšių, o dalis ekspertų diskutuoja, ar teritorijai ateityje galėtų būti suteiktas griežtesnis apsaugos statusas.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad ilgalaikės tendencijos dar neaiškios: ekosistemos atsikūrimas priklauso nuo vandens režimo stabilumo, taršos rizikų ir karo veiksmų poveikio. Be to, dalis potencialių nerštaviečių ir stebėsenos taškų yra teritorijose, kuriose vykdyti tyrimus šiuo metu sudėtinga.

    Gamtininkų teigimu, eršketų sugrįžimas yra svarbus signalas, rodantis, kaip greitai upių fauna gali reaguoti į kliūčių pašalinimą. Tačiau norint suprasti, ar tai taps tvariu populiacijos atsigavimo procesu, reikės nuoseklių stebėjimų ir papildomų duomenų apie nerštą bei jauniklių išlikimą.