CP v2

Tag: CNRS

  • 150 000 tonų radioaktyvių atliekų Atlante: mokslininkai rado statines, iš kurių jau sunkiasi

    150 000 tonų radioaktyvių atliekų Atlante: mokslininkai rado statines, iš kurių jau sunkiasi

    Praėjusio amžiaus antroje pusėje branduolinės technologijos Europoje sparčiai plėtėsi, tačiau kartu augo ir problema, ką daryti su radioaktyviomis atliekomis. Tuo metu dalis sprendimų šiandien skamba sunkiai įtikimai: Atlanto vandenyno dugnas buvo pasirinktas kaip vieta, kur galima išgabenti ir paskandinti mažo aktyvumo atliekas.

    Skaičiuojama, kad 1949–1982 metais į Atlantą buvo išmesta daugiau kaip 200 000 statinių, o bendras atliekų kiekis viršijo 150 000 tonų. Dauguma jų atsidūrė 3 000–5 000 metrų gylyje, todėl ilgą laiką tikslios vietos ir reali būklė išliko menkai žinomos.

    Kas rasta vandenyno dugne?

    Pastaraisiais metais prancūzų mokslininkai, dirbantys CNRS ir partnerių vadovaujamoje programoje NODSSUM, ėmėsi tiksliai nustatyti, kur yra šios statinės ir kas vyksta aplink jas. Pirmoji ekspedicija 2025 metų birželio mėnesį pasitelkė autonominį povandeninį aparatą, kuris fotografavo dugną ir rinko vandens, nuosėdų bei gyvūnijos mėginius.

    Vos per mėnesį buvo aptiktos ir sužymėtos 3 355 statinės, o tai tapo atspirties tašku detalesniems tyrimams. 2026 metų gegužės mėnesį komanda grįžo su trijų žmonių povandeniniu aparatu, galinčiu leistis iki 6 000 metrų, ir atliko daugiau kaip 20 nėrimų iki maždaug 4 700 metrų gylio.

    Apžiūros metu dalis statinių atrodė smarkiai pažeistos: korozija suėdusi metalą, vietomis matėsi į aplinkinį smėlį ištekėjęs turinys. Tai patvirtino, kad sandarumas ne visur išliko, o radioaktyvios medžiagos bent iš dalies pateko į aplinką.

    Radioaktyvumas ir gyvybė aplink statines

    Mokslininkus nustebino tai, kad statinės tapo savotiškais traukos taškais giliavandenei gyvybei. Ant jų buvo prisitvirtinusių jūrų anemonų, aplink sukinėjosi žuvys, vėžiagyviai, taip pat fiksuotos kempinės ir jūrų agurkai, o konstrukcijos veikė kaip dirbtinės slėptuvės kitaip smėlėtame ir skurdesniame dugne.

    Tai kelia sudėtingesnį klausimą nei vien tarša: jei statinės integravosi į ekosistemą, ar radionuklidai gali patekti į organizmus ir kauptis maisto grandinėje. Tyrėjai rinko nuosėdas, vandenį, organizmus ir mikroorganizmų bendrijas tiek šalia statinių, tiek vietose, kur mėginiai turėjo tiesioginį kontaktą su paviršiais.

    Ekspedicijų metu prietaisai užfiksavo radionuklidų signalus, kuriuos galima sieti su paskandintomis atliekomis, įskaitant kobalto-60 ir niobio-94 pėdsakus. Taip pat aptikta cezio-137 ir americio-241 koncentracijų, kurios viršija foną, įprastai siejamą su atmosferiniais branduoliniais bandymais ar istorinių avarijų pasekmėmis.

    Ką tai reiškia dabar?

    Tarptautinėje praktikoje mažo aktyvumo radioaktyvios atliekos tebėra laikomos pavojingomis, o dabartiniai saugos principai remiasi ilgaamžiu izoliavimu ir tvirtu sulaikymu. Tarptautinė atominės energijos agentūra nurodo, kad tokios atliekos turi būti patikimai izoliuotos šimtmečiams, tačiau XX amžiaus viduryje požiūris buvo kitoks, o jūros dugnas laikytas priimtina vieta.

    Svarbu ir tai, kad net ir esant nuotėkiui, tarša ne visuomet plinta toli. Ankstesni tyrimai kituose objektuose yra parodę, kad radionuklidų koncentracijos gali smarkiai kristi jau per kelis metrus nuo šaltinio, kai medžiagos praskiedžiamos vandeniu ir išnešiojamos srovėmis.

    NODSSUM komanda skelbia, kad užfiksuotas aktyvumas nebuvo toks, jog sukeltų didelių radiacinės saugos problemų mėginius tvarkiusiems tyrėjams, o povandeninis aparatas ir įranga neparodė užterštumo požymių. Vis dėlto galutines išvadas dėl poveikio ekosistemoms lems laboratorinė mėginių analizė, kuri turėtų atsakyti, ar radioaktyvumas kaupiasi gyvuosiuose organizmuose ir kaip jis pasiskirsto nuosėdose.

    Šie tyrimai laikomi vienu iš nedaugelio bandymų sistemingai sužemėlapiuoti istorinį radioaktyvių atliekų išmetimą jūroje ir įvertinti ilgalaikes pasekmes. Mokslininkai pabrėžia, kad pirmą kartą turima detali tūkstančių statinių lokalizacija ir realūs mėginiai, leidžiantys ne spėlioti, o matuoti, kas vyksta Atlanto dugne.

  • 200 000 statinių Atlanto dugne: mokslininkai įvertino, ar Europa sėdi ant tiksinčios bombos

    200 000 statinių Atlanto dugne: mokslininkai įvertino, ar Europa sėdi ant tiksinčios bombos

    Atlanto vandenyno dugne, kelių kilometrų gylyje, guli dešimtys tūkstančių statinių su radioaktyviosiomis atliekomis, kurios ten atsidūrė dar XX amžiaus antroje pusėje. Tai buvo laikotarpis, kai giliavandenės zonos buvo vertinamos kaip natūrali izoliacija, galinti atskirti teršalus nuo žmonių ir aplinkos.

    Nuo 1946 iki 1990 metų dalis Europos valstybių žemo ir vidutinio aktyvumo atliekas šalino jas skandindamos Atlante. Atliekos būdavo supakuojamos į konteinerius, papildomai hermetizuojamus, pavyzdžiui, betonu ir bitumu, tačiau numatytas tokių sprendimų patikimumo laikas buvo ribotas.

    Šiandien dauguma tų statinių jau seniai peržengė planuotą eksploatacijos ribą, todėl vis dažniau keliami klausimai apie koroziją ir galimus nuotėkius. Statinės nuskandintos tarptautiniuose vandenyse, maždaug 3–5 kilometrų gylyje, apie 650 kilometrų nuo Prancūzijos krantų.

    Ilgą laiką ši vieta praktiškai nebuvo stebima, o paskutiniai žinomi bandymai dokumentuoti statinių būklę buvo pavieniai ir labai riboti. Situacija pasikeitė tik prasidėjus naujos kartos ekspedicijoms, kai į darbą įtraukti modernūs povandeniniai robotai ir giliavandeniai aparatai.

    Grįžo po 40 metų

    2025 metais startavo projekto NODSSUM pirmasis etapas, kurį vykdo Prancūzijos Nacionalinis mokslinių tyrimų centras CNRS ir okeanografijos institutas Ifremer. Per 26 dienų ekspediciją pasitelktas autonominis povandeninis robotas „UlyX“ su didelės raiškos sonaru.

    Robotui pavesta užduotis buvo ne tik „apšukuoti“ teritoriją, bet ir fiksuoti radinius vaizdais. Sonaru buvo ištirtas maždaug 165 kvadratinių kilometrų plotas, aptikta tūkstančiai statinių, o dalis jų nufotografuota iš arti, kad būtų galima vertinti fizinę būklę.

    Gauti vaizdai parodė skirtingas degradacijos stadijas: dalis konteinerių akivaizdžiai pažeisti korozijos, kai kurie jau yra stipriai suirę. Tyrėjai patvirtino, kad kai kuriose vietose galėjo būti fiksuojami nuotėkiai į aplinką, tačiau kol kas tai neatrodo kaip plataus masto ekologinė katastrofa.

    Kur tikrasis taršos šaltinis?

    Vienas sudėtingiausių klausimų yra priskirti aptiktą radioaktyvumą konkrečiai statinėms, o ne kitoms istorinėms taršos priežastims. Vandenynuose taip pat aptinkami radionuklidai, likę po XX amžiaus branduolinių ginklų bandymų, Černobylio avarijos ir branduolinės energetikos veiklos.

    Dėl to mokslininkai ieško izotopinių „parašų“, kurie leistų atskirti, kas yra foninė tarša, o kas galėtų būti susiję su pažeistais konteineriais. Tokia analizė laikoma būtina, kad sprendimai būtų grindžiami įrodymais, o ne prielaidomis.

    Kito etapo metu pasitelkiamas pilotuojamas batiskafas „Nautile“, kuriuo imami vandens, nuosėdų ir net organizmų mėginiai arti koroduojančių statinių. Jau surinkta daugiau nei 300 mėginių, įskaitant nuosėdų gręžinius ir giliavandenių žuvų audinius.

    Tyrėjai siekia nustatyti, ar radionuklidai patenka į mitybos grandinę ir kaip toli jie gali plisti giliavandeniame ekosistemoje. Nuotraukos atskleidė ir paradoksą: dalis statinių tapo jūros gyvybės substratu, ant jų įsikuria organizmai, kuriems metaliniai paviršiai virsta buveine.

    „Mūsų tikslas yra tiksliai nustatyti, ar ir kokiu mastu tarša susijusi su statinių irimu, o ne su istoriniu radioaktyviųjų medžiagų fonu vandenyne“, – teigė tyrėjai, pristatę ekspedicijų metu renkamų mėginių analizės kryptį.

    Ekspertai pabrėžia, kad būtent ilgalaikis monitoringas ir sisteminga mėginių analizė lems, ar ši problema liks lokalizuota, ar reikės tarptautinių sprendimų dėl giliavandenių atliekų palikimo pasekmių. Kol kas mokslininkų vertinimas atsargesnis: signalų yra, tačiau jiems pagrįsti reikia laiko, duomenų ir palyginimo su natūraliu bei istoriniu radioaktyvumo fonu.

  • Makronas atsisveikino su Edgaru Morinu: ką 104 metų mąstytojas paliko Prancūzijai ir Europai

    Makronas atsisveikino su Edgaru Morinu: ką 104 metų mąstytojas paliko Prancūzijai ir Europai

    Trečiadienį Paryžiuje, Les Invalides komplekse, surengtas valstybinis atsisveikinimas su filosofu ir sociologu Edgaru Morinu, mirusiu sulaukus 104 metų. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pagerbimo ceremonijoje pabrėžė Morino intelektinį savarankiškumą ir jo gebėjimą nepasiduoti vienai „tiesai“ ar stovyklai.

    Prie didelio šypsena spindinčio Morino portreto Macronas kalbėjo apie žmogų, kurio mintis formavo visą šimtmetį ir kuris, pasak prezidento, išliko „nepavaldus vienam dogmatizmui“. Ceremonija vyko Dome des Invalides pietiniame kieme, dalyvaujant šeimai ir gausiam politikos bei kultūros pasaulio atstovų būriui.

    Ką akcentavo Macronas?

    Prezidentas savo kalboje grįžo prie Morinui būdingo principo: įsipareigojimas idėjai neturi virsti aklu rikiavimusi ir paklusimu. Macronas tvirtino, kad Morinas įspėjo apie pavojų, kai visuomenės ateitį ima valdyti neviltis, apatija ir polinkis viską aiškinti vienu, patogiu atsakymu.

    „Jam tiesa niekada nebuvo vienoje pusėje, viename dogmų rinkinyje. Įsipareigojimas negalėjo reikšti rikiuotės, o ateitis virsta chaosu, jei pasiduodame nevilties ar neveiklumo pagundai“, – sakė Emmanuelis Macronas.

    Macronas taip pat pabrėžė, kad Morino humanizmas buvo plataus, pasaulinio masto, tačiau kartu tvirtai įsišaknijęs Prancūzijos laisvės, lygybės ir brolybės idėjose. Jo kalboje skambėjo mintis, kad tokia „dosni, universali“ Prancūzijos intelektinė energija nenustoja atsinaujinti.

    Morino biografija ir kelias

    Edgaras Morinas gimė 1921 metų liepos 8 dieną Paryžiuje žydų šeimoje, kurios šaknys siejosi su Salonikais Graikijoje. Jo tikroji pavardė buvo Nahoumas, o Morino pavardę jis pasirinko Antrojo pasaulinio karo metais, kai prisijungė prie Prancūzijos pasipriešinimo.

    1941 metais jis įstojo į Prancūzijos komunistų partiją, tačiau vėliau nuo jos nutolo ir buvo pašalintas. Savo paties nusivylimą stalinizmu ir politinio aklumo pasekmes Morinas aprašė knygoje „Autokritika“, kuri tapo vienu ryškesnių jo biografinės refleksijos taškų.

    Kuo svarbus jo palikimas?

    Morinas buvo itin plataus profilio autorius: nuo sociologijos ir politinės minties iki epistemologijos, kultūros analizės ir ekologijos. Jo darbai buvo skaitomi gerokai už Prancūzijos ribų, o pats mąstytojas net ir garbaus amžiaus išliko aktyvus viešojoje erdvėje, dažnai cituojamas diskusijose apie demokratiją, karus ir visuomenės susiskaldymą.

    Po Berlyno sienos griūties 1989 metais Morinas rašė apie Vakarų politinio ir ekonominio modelio sekinimą, giliėjančią ekologinę krizę, religinio fundamentalizmo sugrįžimą, tarptautinės tvarkos trapumą ir karo grėsmę Europoje. Šios įžvalgos šiandien vėl minimos kaip kontekstas, padedantis suprasti, kodėl jo tekstai tebėra aktualūs.

    Jis dirbo Prancūzijos nacionaliniame mokslinių tyrimų centre (CNRS) ir parašė dešimtis knygų, o reikšmingiausiu jo projektu laikomas daugiatomis veikalas „Metodas“, kuriame Morinas siekė apmąstyti sudėtingų sistemų logiką ir žmogaus pažinimo ribas. Šiuolaikinėse diskusijose jo idėjos dažnai siejamos su kompleksinio mąstymo būtinybe, kai visuomenės problemas tenka spręsti ne vienos srities, o kelių disciplinų sankirtoje.

    Atsisveikinimo ceremonijoje Paryžiuje Morinas įvardytas kaip žmogus, kurio gyvenimas apėmė beveik visą modernios Europos dramą ir viltis. Prezidento kalboje skambėjusi žinia buvo aiški: Morino palikimas aktualus ne tik Prancūzijai, bet ir Europai, ieškančiai būdų, kaip išlikti demokratiškai, atvirai ir atspariai dogmoms.

  • Mirė prancūzų mąstytojas Edgaras Morinas (104): nuo Pasipriešinimo iki kino ir „sudėtingumo“ idėjų

    Mirė prancūzų mąstytojas Edgaras Morinas (104): nuo Pasipriešinimo iki kino ir „sudėtingumo“ idėjų

    Mirė vienas ryškiausių Prancūzijos intelektualų

    Prancūzijos filosofas ir sociologas Edgaras Morinas mirė sulaukęs 104 metų, apie jo mirtį šeštadienį pranešė sutuoktinė. Morinas Prancūzijoje buvo laikomas viešuoju intelektualu, kuris visą gyvenimą ragino mąstyti kritiškai ir priešintis netolerancijai.

    Jo vardas neatsiejamas nuo bandymo sujungti skirtingas disciplinas į vieną visumą – nuo filosofijos ir psichologijos iki biologijos bei etnografijos. Ši kryptis vėliau tapo viena atpažįstamiausių jo idėjų ašių, dažnai įvardijama kaip sudėtingumo mąstymas.

    „Iki pat paskutinių dienų Edgaras Morinas išliko dėmesingas pasauliui, kitiems ir didiesiems žmogiškiems klausimams“, – sakė Sabah Abouessalam Morin.

    Užuojautą reiškė ir Prancūzijos politinio gyvenimo atstovai: pabrėžtas Morino intelektinis universalumas, gebėjimas koreguoti savo pozicijas ir išlaikyti minties laisvę. Reakcijos buvo juntamos plačiame spektre – nuo centro iki kairės, o jo įtaka dažnai apibūdinama kaip peržengianti partines ribas.

    Kelias nuo Pasipriešinimo iki CNRS

    Morinas gimė 1921 metų liepos 8 dieną Paryžiuje, jo pavardė gimimo liudijime buvo Nahoum. Antrojo pasaulinio karo metais jis prisidėjo prie Prancūzijos Pasipriešinimo, o slapyvardis Morin tapo jo viešuoju vardu visam gyvenimui.

    Vėliau jis dirbo žurnalistu, o mokslinį kelią tęsė Prancūzijos Nacionaliniame mokslinių tyrimų centre (CNRS), kuriame ilgainiui tapo tyrimų vadovu. Ši institucija jam suteikė platformą plėtoti tarpdisciplininius tyrimus, kurių jis nuosekliai laikėsi dešimtmečius.

    Morino biografijoje ryškus ir konfliktas su ideologiniu uždarumu: kadaise priklausęs Prancūzijos komunistų partijai, jis buvo iš jos pašalintas. Šis lūžis sustiprino jo nepasitikėjimą indoktrinacija ir paskatino nuolat akcentuoti savikritikos būtinybę.

    Kino istorijoje – „cinéma vérité“ kryptis

    Už Prancūzijos ribų Morinas plačiai žinomas ir kaip vienas „cinéma vérité“ kūrėjų. 1961 metais kartu su režisieriumi Jeanu Rouchu jis sukūrė dokumentinį filmą Chronique d’un été, kuriame per paprastus, spontaniškus pokalbius buvo atveriamos tuometės visuomenės įtampos.

    Filmas sekė jaunų paryžiečių kasdienybę ir skatino kalbėti apie socialinius skirtumus, rasę, kolonializmo šešėlius ir kitas temas, kurios tuometiniame viešajame diskurse dažnai būdavo nutylimos. Dokumentikos žanrui tai tapo lūžio tašku, parodžiusiu, kad kamera gali fiksuoti ne tik įvykius, bet ir mąstymą.

    Vėlesniais metais Morinas liko aktyvus ir viešojoje erdvėje: komentavo aktualijas, reagavo į klimato krizes ir karus, kalbėjo apie globalizacijos poveikį. Jo tekstuose kartojosi mintis, kad šiuolaikines problemas neįmanoma suprasti vienu „vienos srities“ žvilgsniu, todėl būtina jungti išsibarsčiusias žinias.

    Morinas buvo itin produktyvus autorius – išleido dešimtis knygų, o nauji leidiniai pasirodė ir pastaraisiais metais. Jo palikimas, pasak kolegų ir institucijų, išlieka kaip metodas mąstyti apie ateitį, kai sprendimai vis dažniau reikalauja kompleksinio požiūrio.