Atlanto vandenyno dugne, kelių kilometrų gylyje, guli dešimtys tūkstančių statinių su radioaktyviosiomis atliekomis, kurios ten atsidūrė dar XX amžiaus antroje pusėje. Tai buvo laikotarpis, kai giliavandenės zonos buvo vertinamos kaip natūrali izoliacija, galinti atskirti teršalus nuo žmonių ir aplinkos.
Nuo 1946 iki 1990 metų dalis Europos valstybių žemo ir vidutinio aktyvumo atliekas šalino jas skandindamos Atlante. Atliekos būdavo supakuojamos į konteinerius, papildomai hermetizuojamus, pavyzdžiui, betonu ir bitumu, tačiau numatytas tokių sprendimų patikimumo laikas buvo ribotas.
Šiandien dauguma tų statinių jau seniai peržengė planuotą eksploatacijos ribą, todėl vis dažniau keliami klausimai apie koroziją ir galimus nuotėkius. Statinės nuskandintos tarptautiniuose vandenyse, maždaug 3–5 kilometrų gylyje, apie 650 kilometrų nuo Prancūzijos krantų.
Ilgą laiką ši vieta praktiškai nebuvo stebima, o paskutiniai žinomi bandymai dokumentuoti statinių būklę buvo pavieniai ir labai riboti. Situacija pasikeitė tik prasidėjus naujos kartos ekspedicijoms, kai į darbą įtraukti modernūs povandeniniai robotai ir giliavandeniai aparatai.
Grįžo po 40 metų
2025 metais startavo projekto NODSSUM pirmasis etapas, kurį vykdo Prancūzijos Nacionalinis mokslinių tyrimų centras CNRS ir okeanografijos institutas Ifremer. Per 26 dienų ekspediciją pasitelktas autonominis povandeninis robotas „UlyX“ su didelės raiškos sonaru.
Robotui pavesta užduotis buvo ne tik „apšukuoti“ teritoriją, bet ir fiksuoti radinius vaizdais. Sonaru buvo ištirtas maždaug 165 kvadratinių kilometrų plotas, aptikta tūkstančiai statinių, o dalis jų nufotografuota iš arti, kad būtų galima vertinti fizinę būklę.
Gauti vaizdai parodė skirtingas degradacijos stadijas: dalis konteinerių akivaizdžiai pažeisti korozijos, kai kurie jau yra stipriai suirę. Tyrėjai patvirtino, kad kai kuriose vietose galėjo būti fiksuojami nuotėkiai į aplinką, tačiau kol kas tai neatrodo kaip plataus masto ekologinė katastrofa.
Kur tikrasis taršos šaltinis?
Vienas sudėtingiausių klausimų yra priskirti aptiktą radioaktyvumą konkrečiai statinėms, o ne kitoms istorinėms taršos priežastims. Vandenynuose taip pat aptinkami radionuklidai, likę po XX amžiaus branduolinių ginklų bandymų, Černobylio avarijos ir branduolinės energetikos veiklos.
Dėl to mokslininkai ieško izotopinių „parašų“, kurie leistų atskirti, kas yra foninė tarša, o kas galėtų būti susiję su pažeistais konteineriais. Tokia analizė laikoma būtina, kad sprendimai būtų grindžiami įrodymais, o ne prielaidomis.
Kito etapo metu pasitelkiamas pilotuojamas batiskafas „Nautile“, kuriuo imami vandens, nuosėdų ir net organizmų mėginiai arti koroduojančių statinių. Jau surinkta daugiau nei 300 mėginių, įskaitant nuosėdų gręžinius ir giliavandenių žuvų audinius.
Tyrėjai siekia nustatyti, ar radionuklidai patenka į mitybos grandinę ir kaip toli jie gali plisti giliavandeniame ekosistemoje. Nuotraukos atskleidė ir paradoksą: dalis statinių tapo jūros gyvybės substratu, ant jų įsikuria organizmai, kuriems metaliniai paviršiai virsta buveine.
„Mūsų tikslas yra tiksliai nustatyti, ar ir kokiu mastu tarša susijusi su statinių irimu, o ne su istoriniu radioaktyviųjų medžiagų fonu vandenyne“, – teigė tyrėjai, pristatę ekspedicijų metu renkamų mėginių analizės kryptį.
Ekspertai pabrėžia, kad būtent ilgalaikis monitoringas ir sisteminga mėginių analizė lems, ar ši problema liks lokalizuota, ar reikės tarptautinių sprendimų dėl giliavandenių atliekų palikimo pasekmių. Kol kas mokslininkų vertinimas atsargesnis: signalų yra, tačiau jiems pagrįsti reikia laiko, duomenų ir palyginimo su natūraliu bei istoriniu radioaktyvumo fonu.
Leave a Reply