CP v2

Tag: Collaborative Combat Aircraft

  • JAV ruošią 1 000 lojalių sparnuočių F-35 ir F-47: pasirinkti „General Atomics“ ir „Anduril“

    JAV ruošią 1 000 lojalių sparnuočių F-35 ir F-47: pasirinkti „General Atomics“ ir „Anduril“

    JAV Karinės oro pajėgos oficialiai įvardijo du pirmuosius Collaborative Combat Aircraft (CCA) programos orlaivius, vadinamus lojaliomis sparnuotėmis: FQ-42 „Vengeance“, kurį kuria „General Atomics“, ir FQ-44 „Fury“, kurį kuria „Anduril Industries“.

    Šis sprendimas reiškia perėjimą nuo bandymų ir vertinimo prie inžinerinės plėtros bei pasirengimo gamybai. JAV planas numato, kad CCA klasės aparatai veiks greta pilotuojamų naikintuvų ir padės didinti kovinį pajėgumą be proporcingo rizikos augimo pilotams.

    Kas yra lojalios sparnuotės?

    CCA – tai pusiau autonominiai bepilotai orlaiviai, kurių paskirtis yra veikti komandoje su naikintuvais, tokiais kaip F-35, ir su ateities 6 kartos platformomis, į kurias JAV orientuoja naujos kartos pajėgumus, įskaitant programoje minimą F-47.

    Numatoma, kad tokie aparatai galės nešti sensorius ir ginkluotę oras–oras, vykdyti žvalgybą, nustatyti taikinius, taip pat veikti arčiau priešo valdomos oro erdvės. Esminė idėja yra išsklaidyti funkcijas tarp didesnio kiekio pigesnių platformų ir taip apsunkinti priešo sprendimų priėmimą.

    Kiek bepilotų planuojama įsigyti?

    Naujausiose JAV Karinių oro pajėgų deklaracijose minimas tikslas iki šio dešimtmečio pabaigos turėti daugiau nei 150 kovai parengtų CCA klasės orlaivių. Taip pat patvirtinamas ketinimas iki 2032 metų pasiekti 500 vienetų ribą, o tai reikštų spartų gamybos masto didinimą po pirmųjų partijų.

    Viešojoje erdvėje aptariamas ir dar ambicingesnis scenarijus, siejamas su ilgalaikiu poreikiu turėti apie 1 000 lojalių sparnuočių, kad jos galėtų nuolat papildyti naikintuvų grupes skirtinguose regionuose. Tokiam tikslui pasiekti reikėtų ne tik gamybos pajėgumų, bet ir patikimos tiekimo grandinės bei greito parengties ciklo.

    Ką tai keičia F-35 ir būsimų naikintuvų taktikoje?

    FQ-42 ir FQ-44 nėra kuriami kaip pažangių pilotuojamų naikintuvų pakaitalai. Jų vaidmuo labiau primena pajėgumų daugiklį: daugiau jutiklių, daugiau raketų, daugiau taktinių variantų tame pačiame skrydžio uždavinyje.

    Tokie bepilotai galėtų skristi prieš pilotuojamas platformas, padėti elektroninėje kovoje, atlikti rizikingesnes užduotis ar priversti priešo naikintuvus ir oro gynybos sistemas vienu metu reaguoti į daug taikinių. Praktikoje tai gali keisti oro mūšio matematiką, kai ribotas F-35 ar būsimų naikintuvų skaičius būtų sustiprinamas keliomis pusiau autonominėmis platformomis.

    Programos sėkmę lems tai, kaip greitai bus pasiektas patikimas autonomijos lygis, kaip bus užtikrintas ryšys ir valdymas trukdymo sąlygomis bei kaip efektyviai pavyks sumažinti vieneto kainą. Būtent šie veiksniai nulems, ar ambicingi JAV planai virs realiu masiniu pajėgumu.

  • „Lockheed Martin“ didina tempą: Vectis prototipų penki, o DI „sparnininkas“ žada lūžį kare

    „Lockheed Martin“ didina tempą: Vectis prototipų penki, o DI „sparnininkas“ žada lūžį kare

    JAV gynybos pramonės milžinė „Lockheed Martin“ paskelbė spartinanti programą „Vectis“: vietoje vieno kuriamo prototipo dabar vystomi penki. Projektą įgyvendina kompanijos pažangiųjų projektų padalinys Skunk Works, o pats „Vectis“ priskiriamas Collaborative Combat Aircraft (CCA) krypčiai, kai bepilotės platformos veikia kartu su pilotuojamais naikintuvais.

    CCA koncepcija pastaraisiais metais laikoma viena svarbiausių oro pajėgų modernizavimo krypčių, nes ji siekia pigesnėmis ir greičiau pagaminamomis platformomis papildyti brangius, riboto skaičiaus pilotuojamus orlaivius. Tokie „lojalūs sparnininkai“ turėtų perimti rizikingesnes užduotis, mažinti pilotų apkrovą ir didinti misijų mastelį, kai vienas pilotas koordinuoja kelias platformas.

    Kam skirtas „Vectis“?

    Skelbiama, kad „Vectis“ būtų pritaikytas tiksliems smūgiams, elektroninei kovai, žvalgybai, taikinių nustatymui ir misijoms oras–oras. Pabrėžiama, jog orlaivis galėtų veikti savarankiškai arba kaip piloto valdomas „sparnininkas“, o tai reiškia, kad DI autonomija būtų derinama su žmogaus sprendimų kontrole.

    Gamintojo pateikiami matmenys rodo gana didelę platformą: apie 10,4 metro ilgis ir 11,6 metro sparnų mojis. Beuodegė aerodinaminė schema paprastai siejama su mažesne oro varža ir potencialiai geresniu nuotoliu, o viršutinėje fiuzeliažo dalyje įleistas oro įsiurbimas turėtų mažinti šiukšlių ar dulkių įsiurbimo riziką, kai veikiama nuo mažiau paruoštų takų.

    Valdymas per „planšetę“ ir misijų koordinavimas

    „Lockheed Martin“ nurodo, kad autonomija nereiškia visiško žmogaus „išėmimo“ iš grandinės: pilotas turėtų galėti valdyti „Vectis“ per sąsają, primenančią planšetę, o valdymas būtų galimas ir iš antžeminės stoties. Tokia logika atitinka platesnę Vakarų valstybių tendenciją autonomines sistemas diegti su aiškiais žmogaus sprendimo taškais, ypač kalbant apie ginkluotės panaudojimą.

    Veiksmų koordinavimui įvardijama MDCX platforma, kuri turėtų padėti valdyti kelis autonominius orlaivius bendroje misijoje. Praktikoje tai reiškia, kad ateities naikintuvo piloto darbas gali keistis iš tiesioginio manevravimo ir kovos į užduočių paskirstymą, kelių platformų valdymą bei informacijos filtravimą realiu laiku.

    Spartesnis kūrimas ir „surinkimo“ gamyba

    Kompanija taip pat demonstruoja greitesnio kūrimo ambicijas: teigiama, kad nuo pirmųjų eskizų iki bandymų vėjo tunelyje praėjo mažiau nei du mėnesiai. Be to, pristatytas pilno mastelio maketas, rodantis, kad programa pereina iš koncepcinio etapo į inžinerinį detalizavimą.

    Gamybos idėja siejama su moduliniu surinkimu, kai detalės suprojektuojamos taip, kad būtų greitai „suderinamos“ tarpusavyje, mažinant darbo valandų skaičių ir spartinant ciklą. Vis dėlto šiuo metu neskelbiama, kokia būtų „Vectis“ kaina eurais, koks variklis planuojamas ir kokią konkrečią ginkluotę platforma galėtų nešti.

    „Lockheed Martin“ nurodo tikslą pirmąjį prototipą pakelti į orą iki 2027 metų pabaigos. Jei terminai bus pasiekti, „Vectis“ gali tapti vienu iš ryškesnių pavyzdžių, kaip DI paremta autonomija ir greitesnė gamyba keičia karinės aviacijos planavimą bei pajėgumų formavimą.