CP v2

Tag: Cukraus kiekis

  • Kombuča duoda daugiausia naudos, jei geriate šiuo metu: svarbu ir kiekis, ir kam vengti

    Kada kombučą gerti geriausia?

    Kombučą daugeliui žmonių patogiau gerti valgant arba maždaug per valandą po valgio, ypač jei jaučiamas skrandžio jautrumas. Taip sumažėja tikimybė, kad gazuotas gėrimas sukels pilvo pūtimą, raugėjimą ar diskomfortą.

    Kombuča yra rūgštesnė nei įprasta arbata, be to, joje būna šiek tiek kofeino, jei ji gaminta iš juodosios ar žaliosios arbatos. Dėl to gėrimas tuščiu skrandžiu kai kuriems žmonėms gali suerzinti virškinamąjį traktą, o su maistu poveikis dažnai būna švelnesnis.

    Kaip ji gali veikti virškinimą?

    Kombuča gaminama fermentuojant arbatą su cukrumi, todėl joje susidaro organinės rūgštys ir kiti junginiai, galintys paveikti virškinimo procesus. Kai kurie tyrimai rodo, kad fermentuoti produktai ir jų sudėtinės medžiagos gali turėti įtakos tam, kaip organizmas apdoroja angliavandenius po valgio.

    Praktiškai tai reiškia, kad kombučą geriant kartu su angliavandenių turinčiu maistu kai kuriems žmonėms gali būti lengviau išvengti staigesnių gliukozės svyravimų po valgio. Vis dėlto kombuča nėra vaistas, o jos poveikis skiriasi priklausomai nuo sudėties, cukraus kiekio ir individualios savijautos.

    Kiek kombučos yra saugu?

    Daugumai sveikų suaugusiųjų saikingas kiekis paprastai laikomas apie 120–350 mililitrų per dieną. Pradedantiems geriau pradėti nuo maždaug 100–150 mililitrų ir kelias dienas stebėti, kaip reaguoja organizmas.

    Kasdien reguliariai nevertėtų viršyti maždaug 500 mililitrų, nes kai kuriose kombučose gali būti nemažai pridėtinio cukraus ir rūgščių, kurios didesniais kiekiais gali dirginti skrandį. Taip pat dalyje gėrimų išlieka kofeino, o fermentacijos metu gali susidaryti ir nedidelis alkoholio kiekis.

    Kam kombučos geriau vengti?

    Nors daugeliui žmonių kombuča saikingais kiekiais tinka, yra grupių, kurioms jos reikėtų atsisakyti arba vartoti tik pasitarus su gydytoju. Pirmiausia tai nėščiosios ir krūtimi maitinančios moterys, nes gėrime gali būti alkoholio pėdsakų, kofeino ir gyvų mikroorganizmų, o saugumas šiais laikotarpiais nėra iki galo aiškus.

    Kombučos atsargiai turėtų vartoti ir žmonės su nusilpusiu imunitetu, taip pat vaikai, kuriems dėl sudėties šis gėrimas paprastai nerekomenduojamas. Jei vargina refliuksas, gastritas su padidėjusiu rūgštingumu ar opaligė, rūgštus gėrimas gali paaštrinti simptomus.

    Sergant cukriniu diabetu svarbu įvertinti etiketę ir bendrą angliavandenių kiekį, nes kombučos sudėtis tarp gamintojų labai skiriasi. Taip pat jos reikėtų vengti, jei yra alergija arbatai, mielėms ar kitiems gėrimo komponentams.

    Jei išgėrus kombučos pasireiškia skausmas, stiprus pilvo pūtimas, rėmuo ar kiti nemalonūs pojūčiai, geriausia sumažinti kiekį arba rinktis kitą gėrimą. Esant lėtinėms ligoms ar vartojant vaistus, saugiausia dėl kombučos vartojimo pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Sezamki kaloringos ir riebios, bet vertos dėmesio: kaip sezamas gali padėti širdžiai

    Sezamkai daugeliui primena vaikystės saldumyną, tačiau jų pagrindas – sezamo sėklos – yra kur kas daugiau nei tik priedas prie cukraus sirupo. Sezamas vertinamas dėl nesočiųjų riebalų rūgščių, augalinių baltymų ir skaidulų, taip pat mineralų, tarp jų kalcio, magnio ir cinko.

    Vis dėlto parduotuvėse dažniausiai randamos sezamkų versijos turi nemažai pridėtinio cukraus, todėl jas lengva suvalgyti „per daug“ net nepastebint. Būtent dėl šios priežasties sezamkai laikomi kaloringu užkandžiu, kuris tinka ne kasdienai, o kaip mažas desertas prie kavos ar po valgio.

    Riebalai, kurie svarbūs

    Sezamo sėklose natūraliai gausu riebalų, tačiau didelė jų dalis yra nesočiosios riebalų rūgštys. Mitybos rekomendacijose pabrėžiama, kad nesočiųjų riebalų šaltiniai, ypač iš augalinės kilmės produktų, dažniau siejami su palankesniu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai nei gausūs sočiųjų riebalų kiekiai.

    Be riebalų, sezamas turi augalinių junginių, vadinamų lignanais, iš kurių žinomiausi – sezaminas ir sezamolinas. Jie tiriami dėl galimo poveikio oksidaciniam stresui, uždegiminiams procesams ir lipidų apykaitai, nors tai nereiškia, kad sezamkai gali pakeisti gydytojo paskirtą gydymą ar mitybą.

    Kada sezamkai gali būti geras pasirinkimas

    Praktiškai sezamkai gali būti protingesnė alternatyva įprastiems saldainiams ar kremuotiems desertams, kai norisi ko nors saldaus, bet kartu gauti ir skaidulų bei augalinių riebalų. Svarbiausias kriterijus – porcija: kelios mažos sezamkų dalys yra viena situacija, o visas pakelis per vakarą – visai kita.

    Ilgalaikę širdies sveikatą daugiausia lemia bendras mitybos modelis: daugiau daržovių, pilno grūdo produktų, ankštinių, žuvies, riešutų ir augalinių aliejų. Tokiu atveju sezamkai gali būti nedidelis, retkarčiais pasitaikantis priedas, o ne kasdienis įprotis.

    Kam verta pasisaugoti?

    Sezamkų reikėtų vengti žmonėms, alergiškiems sezamui, nes tai viena dažnesnių maisto alergijų, galinčių sukelti stiprias reakcijas. Dėl cukraus kiekio atsargumo taip pat reikia sergant cukriniu diabetu ar turint atsparumą insulinui, ypač jei sunku kontroliuoti saldumynų porcijas.

    Sezamkai gali būti netinkamos ir tiems, kas laikosi svorį mažinančios mitybos, nes kaloringumas greitai „susideda“ net nuo mažo kiekio. Taip pat verta įvertinti kramtymo problemas, ortodontinius aparatus ir mažų vaikų saugumą, jei užkandis kietas bei trapus.

    Jei norisi geresnės sudėties, verta rinktis sezamkų variantus su mažiau pridėtinio cukraus arba pasigaminti namuose, kad būtų aišku, kiek saldiklio naudojama. Tuomet sezamas gali atlikti savo vaidmenį kaip maistinių medžiagų turtinga sudedamoji dalis, o saldumynas išliks kontroliuojamas.

  • PRL laikų pamirštas vaisius grįžta: daug kalio, mažiau cukraus nei banane ir tinka dietai

    Mirabelės, dar vadinamos geltonosiomis slyvomis, ilgą laiką buvo siejamos su pakelėse ar sodybose augančiais medžiais, tačiau pastaruoju metu vėl atsiduria dėmesio centre. Šie smulkūs, auksinės spalvos vaisiai vertinami dėl skonio ir maistinės sudėties, o svarbiausia – dėl santykinai nedidelio cukraus kiekio, lyginant su kai kuriais kitais populiariais vaisiais.

    Dietologai primena, kad mirabelėse yra skaidulų ir pektinų, kurie prisideda prie normalios virškinimo sistemos veiklos. Skaidulos padeda palaikyti reguliarų tuštinimąsi, o pektinai siejami su gebėjimu surišti dalį tulžies rūgščių ir taip netiesiogiai prisidėti prie palankesnių kraujo lipidų rodiklių, jei bendra mityba subalansuota.

    Mirabelės taip pat turi antioksidantų, tarp jų polifenolių ir karotenoidų, o jų kiekis gali skirtis priklausomai nuo veislės ir sunokimo. Šios medžiagos svarbios todėl, kad padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, o vaisių ir daržovių gausa racione nuosekliai siejama su mažesne lėtinių ligų rizika.

    Vienas dažniausiai minimų mirabelių privalumų – jose esantis kalis. Kalis reikalingas normaliai nervų ir raumenų veiklai, taip pat svarbus kraujospūdžio kontrolei, ypač kai mityboje netrūksta daržovių ir vaisių, o druskos vartojimas nėra per didelis.

    Lyginant su bananu, mirabelės dažnai turi mažesnį cukraus ir energinės vertės kiekį 100 gramų, todėl jos gali būti patogus pasirinkimas norintiems lengvesnio užkandžio. Tuo pačiu bananai paprastai turi daugiau kalio ir kai kurių B grupės vitaminų, tad pasirinkimas priklauso nuo tikslo: greitesnės energijos po fizinio krūvio ar lengvesnio užkandžio dienos eigoje.

    Virtuvėje mirabelės universalios: jos tinka valgyti šviežios, virti kompotams, uogienėms, trinti į tyreles ar naudoti kepiniuose. Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad verdant su dideliu kiekiu cukraus dalis naudos dietai dingsta, todėl geriau rinktis mažiau saldintus receptus arba dalį cukraus keisti natūraliu vaisių saldumu.

    Dar vienas svarbus niuansas – kauliukai. Kaip ir kitų kaulavaisių, mirabelių kauliukai nėra valgomi, o ruošiant vaikams ar vyresnio amžiaus žmonėms vaisius verta patiekti be kauliukų, kad būtų išvengta užspringimo rizikos.

    Nors mirabelės dažnai laikomos nostalgišku sodo vaisiumi, šiandien jos vis dažniau įvardijamos kaip sezoniškas pasirinkimas tiems, kurie nori daugiau vietinės kilmės vaisių racione. Renkantis svarbiausia atkreipti dėmesį į sunokimą: prinokusios mirabelės būna aromatingos, lengvai atsiskiria nuo kotelio ir yra saldesnės, o mažiau prinokusios – rūgštesnės ir tvirtesnės.