Tag: Cukrus

  • Dietologai atsakė, kiek riekelių duonos saugu suvalgyti per dieną – riba nustebins

    Duona daugeliui išlieka kasdienio raciono dalis, tačiau jos kiekis ir rūšis gali turėti apčiuopiamą poveikį savijautai bei kūno masei. Mitybos specialistai pabrėžia, kad duona gali būti subalansuotos mitybos dalis, jei renkamasi tinkama sudėtis ir laikomasi saiko.

    Dažniausiai palankiau vertinama pilno grūdo duona, nes ją kepant naudojami miltai, kuriuose išlieka visos grūdo dalys. Tai reiškia daugiau skaidulų, B grupės vitaminų, mineralų ir biologiškai aktyvių medžiagų, kurių rafinuotuose miltuose lieka gerokai mažiau.

    Pilno grūdo produktai paprastai suteikia ilgesnį sotumo jausmą, nes skaidulos lėtina angliavandenių įsisavinimą ir padeda išvengti staigių gliukozės šuolių. Tuo tarpu balta duona, pagaminta iš rafinuotų miltų, dažniau siejama su greitesniu alkio sugrįžimu, ypač jei ji valgoma be baltymų ir riebalų šaltinių.

    Kiek duonos galima per dieną?

    Dietologų rekomendacijose dažnai nurodoma, kad per dieną verta įtraukti kelias grūdinių produktų porcijas, o viena riekė pilno grūdo duonos gali būti laikoma viena porcija. Praktikoje kaip orientyras neretai įvardijamas kiekis iki penkių riekelių per dieną, tačiau tai nėra universali norma visiems.

    Specialistai primena, kad svarbu įvertinti ir kitus per dieną suvalgomus grūdinius produktus, pavyzdžiui, avižinę košę, dribsnius, makaronus ar ryžius. Jei pusryčiams renkatės košę, dienos duonos kiekį logiška mažinti, kad bendra angliavandenių ir kalorijų suma neviršytų individualaus poreikio.

    Į ką atkreipti dėmesį renkantis?

    Ne mažiau svarbi ir sudėtis: duonos gaminiuose gali būti nemažai druskos, o kai kuriuose produktuose pasitaiko pridėtinio cukraus. Per didelis druskos kiekis siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu, todėl verta rinktis gaminius, kurių etiketėje druskos kiekis mažesnis.

    Galiausiai tinkamiausias kiekis priklauso nuo fizinio aktyvumo, kūno masės tikslų, bendro raciono ir sveikatos būklės. Jei kyla abejonių dėl gliukozės kontrolės, virškinimo ar svorio, mitybos specialistai pataria duonos kiekį vertinti kartu su kitais dienos pasirinkimais, o ne remtis vien tik riekelių skaičiumi.

  • Sezamkos laikomos sveikesnėmis už batonėlį: ką iš tiesų duoda kalcis ir magnis, o kada geriau vengti?

    Sezamkos laikomos sveikesnėmis už batonėlį: ką iš tiesų duoda kalcis ir magnis, o kada geriau vengti?

    Sezamkos dažnai pristatomos kaip saldumynas, kuris yra geresnis pasirinkimas nei įprastas šokoladinis batonėlis. Pagrindą čia sudaro sezamo sėklos, suklijuotos cukrumi, gliukozės sirupu arba medumi, todėl užkandis turi ir maistinių medžiagų, ir nemažai energijos.

    Sezamo sėklose daug riebalų, įskaitant nesočiąsias riebalų rūgštis, taip pat yra augalinių baltymų ir skaidulų. Jose randama ir mineralų, tokių kaip magnis, kalcis, fosforas, cinkas bei geležis, svarbūs raumenų, nervų sistemos veiklai ir kaulų būklei.

    Sezamas išsiskiria ir lignanais, ypač sezaminu bei sezamolinu, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Pastaraisiais metais publikuotos klinikinių tyrimų apžvalgos rodo, kad sezamo produktai kai kuriems žmonėms gali būti susiję su palankesniais atskirais širdies ir kraujagyslių rizikos rodikliais, pavyzdžiui, trigliceridais ar kraujospūdžiu.

    Vis dėlto moksliniai duomenys nėra tokie vienareikšmiai, kad sezamą ar sezamkas būtų galima laikyti priemone cholesterolio mažinimui ar apsauga nuo širdies ligų. Tyrimų rezultatai nevienodi, o įrodymai ne visada yra aukštos kokybės, todėl lemiamą vaidmenį turi ne vienas produktas, o visa mitybos visuma.

    Kodėl sezamkos greitai prideda kalorijų

    Didžiausia problema paprasta: daugelyje parduodamų sezamkų yra nemažai pridėtinių cukrų. Be to, pats sezamas yra kaloringas, nes natūraliai turi daug riebalų, todėl net nedidelė porcija gali turėti netikėtai daug kalorijų.

    Dėl to sezamkas verta vertinti kaip saldumyną su kiek įdomesne maistine verte, o ne kaip riešutų, sėklų ar nesaldintų užkandžių pakaitalą. Retkarčiais suvalgytos viena ar dvi nedidelės sezamkos paprastai yra visai kas kita nei įprotis ištuštinti visą pakuotę.

    Kaip išsirinkti ir kam būtinas atsargumas

    Renkantis sezamkas pravartu pasižiūrėti į sudėtį: kuo trumpesnis ingredientų sąrašas, tuo geriau. Taip pat svarbu, kad sezamas sąraše būtų kuo aukščiau, nes tai dažniausiai reiškia didesnę sėklų dalį ir santykinai mažiau saldiklių.

    Ypatingą dėmesį turėtų skirti žmonės, alergiški sezamui, nes jis priskiriamas prie alergenų, kurių buvimas maiste Europos Sąjungoje turi būti aiškiai nurodomas. Sezamkų kiekį taip pat verta riboti tiems, kurie kontroliuoja pridėtinio cukraus vartojimą ar bendrą kalorijų kiekį, o sergant diabetu ar esant atsparumui insulinui svarbiausia yra konkretaus produkto sudėtis ir porcija.

    Namų gamybos sezamkos leidžia geriau kontroliuoti, kiek naudojama sezamo ir kiek saldiklių. Tačiau net ir tokia versija išlieka saldi ir kaloringa, todėl pagrindinis principas nesikeičia: svarbiausia saikas ir bendras mitybos kontekstas.

  • Į verdantį vandenį įpilkite šito: kopūsto lapai balandėliams suminkštės ir neplyš vyniojant

    Balandėliai pavyksta geriausiai tada, kai kopūsto lapai būna minkšti, bet išlieka elastingi. Per trumpai apvirtas gūžės paviršius lieka kietas ir sunkiai atsiskiria, o per ilgai virtas lapas pradeda irti ir plyšta vos bandant susukti. Virtuvėje tam yra paprastas sprendimas, padedantis greičiau pasiekti tinkamą tekstūrą.

    Pradėti verta nuo tinkamos gūžės pasirinkimo. Lapai turi būti šviesūs, be patamsėjimų ir apdžiūvusių kraštų, o pati gūžė – tvirta, bet ne akmeniškai kieta. Jaunas kopūstas paprastai suminkštėja greičiau, todėl jo nereikėtų virti tiek pat ilgai, kiek vėlyvųjų veislių.

    Į didelį puodą su verdančiu vandeniu galima įpilti apie 50 mililitrų acto ir įberti maždaug 15 gramų cukraus. Toks derinys dažniausiai nepermuša skonio, tačiau padeda lapams greičiau suminkštėti ir išlaikyti elastingumą. Būtent elastingumas svarbiausias, kad kraštai netrūkinėtų formuojant balandėlius.

    Pirmiausia išpjaunamas kotas, o visa gūžė įdedama į verdantį vandenį kelioms minutėms. Kai išoriniai lapai tampa pakankamai minkšti, jie nuimami žnyplėmis, o gūžė trumpam grąžinama atgal, kad atleistų kitą sluoksnį. Taip lapus lengviau nuimti tolygiai ir nepervirti visos gūžės iš karto.

    Nuėmus lapus, verta peiliu šiek tiek suploninti storiausią gyslos dalį. Jos nereikia išpjauti visiškai, nes lapas gali prarasti tvirtumą, tačiau lengvai „nuplokštinta“ gysla leidžia gražiau susukti įdarą. Tai smulkmena, kuri dažnai lemia, ar balandėlis laikys formą troškinant.

    Jei gūžė didelė, patogu lapus atsirinkti pagal dydį. Didžiausi tinka įprastoms porcijoms, mažesni gali būti naudojami mažiems balandėliams arba iškloti puodo dugną, kad jie neprisviltų. Toks paruošimas padeda lapams išlaikyti struktūrą ir vėliau, kai jie troškinami padaže.

    Actą su cukrumi geriausia laikyti pagalbine priemone, o ne stebuklingu būdu labai senai ir kietai gūžei. Jei kopūstas ypač kietas, virimo laiką verta ilginti po kelias minutes ir nuolat tikrinti, ar lapai jau lankstūs. Patikimiausia kopūstą apvirti etapais, nes pervirtas lapas greitai pradeda plyšti ir byrėti.

  • „Rossmann“ lentynoje aptiko vaisių juosteles: kaina vilioja, bet sudėtis ir cukrus nustebino

    „Rossmann“ parduotuvėse pasirodžiusios vaisių juostelės, dar vadinamos pastila, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip patogi alternatyva saldainiams. Tai elastingi džiovintų vaisių užkandžiai, kurie dažnai reklamuojami kaip paprastesnės sudėties pasirinkimas vaikams ar kelionei.

    Lyginant kelis panašius produktus, svarbiausia tampa ne pakuotės dydis, o kaina už 100 gramų. Pavyzdžiui, 100 gramų stiklainėlis kainuoja apie 8 eurus, o 50 gramų pakuotė atsieina apie 4 eurus, tačiau perskaičiavus ji kainuoja brangiau.

    Kur slypi tikroji kaina

    Vartotojai dažnai renkasi mažesnę pakuotę manydami, kad taip sutaupo, bet džiovintų vaisių užkandžiuose tai ne visada pasiteisina. Kaina už 100 gramų gali skirtis nedaug, tačiau kartais būtent didesnė pakuotė būna ekonomiškesnė.

    Dar vienas niuansas yra sudėtis ir jos įtaka maistinei vertei. Produktai su papildomais ingredientais, pavyzdžiui, medumi, paprastai būna saldesni ir kaloringesni, nors vizualiai atrodo beveik identiški.

    Sudėtis: medus ar tik vaisiai?

    Vaisių juostelės su medumi turi ilgesnį ingredientų sąrašą, o medaus dalis siekia apie 3,4 proc. Nors pirmoje vietoje dažnai įrašomi vaisiai, tokie užkandžiai paprastai turi daugiau cukrų ir daugiau energinės vertės.

    Tuo metu kitas panašus produktas gali būti pagamintas tik iš vaisių tyrės, pavyzdžiui, 60 proc. obuolių ir 40 proc. braškių. Tokiu atveju sudėtis paprastesnė, o kalorijų ir cukrų kiekis dažnai reikšmingai mažesnis, net jei saldumas burnoje atrodo panašus.

    Ar tai sveikesnis saldumynas?

    Nors tokie užkandžiai gali atrodyti kaip sveikesnė alternatyva, džiovinimas pašalina vandenį, todėl nedidelėje porcijoje susikoncentruoja natūralūs vaisių cukrūs. Dėl to jie labiau primena saldumyną nei įprastą vaisių porciją, net jei nėra pridėtinio cukraus.

    Svarbu atkreipti dėmesį ir į skaidulas, tačiau jų kiekis ne visada nurodomas ant pakuotės. Bendra taisyklė paprasta: kuo mažiau papildomų ingredientų ir kuo aiškesnė sudėtis, tuo lengviau kontroliuoti, ką iš tiesų suvalgote.

    Kasdieniam racionui vis dar palankiausias pasirinkimas yra švieži vaisiai, o džiovintos juostelės gali būti patogus užkandis kelionėje ar mokyklai. Jei renkatės tarp panašių produktų, dažniausiai geriau vertinamas tas, kurio sudėtis apsiriboja vien vaisiais, be papildomų saldiklių.

  • Šaukštelis medaus kasdien: gydytojai paaiškino, kas iš tiesų vyksta organizme

    Šaukštelis medaus kasdien: gydytojai paaiškino, kas iš tiesų vyksta organizme

    Šaukštelis medaus dažnai pristatomas kaip natūralus būdas sustiprinti organizmą, tačiau moksliškai tai nėra stebuklingas vaistas. Medaus pagrindą sudaro gliukozė ir fruktozė, todėl jis pirmiausia veikia kaip greitai pasisavinamas energijos šaltinis, panašiai kaip ir kiti paprastieji cukrūs.

    Svarbus niuansas tas, kad Pasaulio sveikatos organizacija meduje esančius cukrus priskiria vadinamiesiems laisviesiems cukrams. Tai reiškia, kad net ir natūralūs saldikliai turėtų būti vartojami saikingai, ypač jei racione netrūksta saldumynų ar saldintų gėrimų.

    Kuo medus skiriasi nuo cukraus?

    Nors kalorijų ir cukrų prasme medus nėra kardinaliai kitoks nei cukrus, jis turi ir papildomų medžiagų. Meduje aptinkama nedideli kiekiai aminorūgščių, fermentų bei fenolinių junginių, siejamų su antioksidaciniu poveikiu.

    Šių medžiagų kiekis skiriasi priklausomai nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, taip pat nuo apdorojimo ir laikymo. Dėl to vieno medaus poveikis gali būti kitoks nei kito, o reklaminiai pažadai dažnai pernelyg apibendrinti.

    Klinikinių tyrimų apžvalgos rodo, kad medaus vartojimas kai kuriuose tyrimuose buvo siejamas su nedideliais pokyčiais: mažesne gliukozės koncentracija nevalgius, mažesniu bendrojo ir MTL cholesterolio bei trigliceridų kiekiu, o DTL cholesterolio rodikliai kai kada didėjo. Vis dėlto daliai išvadų įrodymų patikimumas vertinamas kaip žemas, todėl medaus nereikėtų laikyti gydymo priemone.

    Ar medus padeda žarnynui?

    Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama medaus ir žarnyno mikrobiotos sąsajoms. Viename 2024 metais publikuotame tyrime nustatyta, kad pridėjus medaus į jogurtą su Bifidobacterium animalis, šių bakterijų aptikta daugiau virškinamajame trakte.

    Tačiau toks pokytis ne visada reiškia aiškiai juntamą naudą: tame pačiame tyrimų kontekste nebuvo įtikinamai parodyta ryški žarnyno veiklos, savijautos ar pažintinių funkcijų gerėjimo nauda. Kitaip tariant, mikrobiotos pokyčiai nebūtinai automatiškai virsta apčiuopiamu rezultatu kasdienybėje.

    Karšta arbata ir medus: ar jis tampa cukrumi?

    Gana dažnai kartojamas teiginys, kad virš 40 laipsnių medus esą tampa paprastu cukrumi ir praranda visas savybes. Toks aiškinimas yra per daug supaprastintas, nes temperatūra skirtingas medžiagas veikia nevienodai.

    Šiluma gali mažinti kai kurių fermentų aktyvumą ir silpninti antibakterines savybes, ypač jei medus ilgai ir stipriai kaitinamas. Kita vertus, tai nereiškia, kad įdėjus medaus į šiltą gėrimą visi naudingi junginiai iš karto išnyksta, nes poveikis priklauso ir nuo temperatūros, ir nuo kaitinimo trukmės, ir nuo medaus rūšies.

    Jei tikslas yra kuo labiau išsaugoti natūralias medaus savybes, praktiškiausia palaukti, kol gėrimas šiek tiek pravės, ir tik tada jį saldinti. Taip sumažinama tikimybė, kad jautresni junginiai bus paveikti stipriau.

    Kiek medaus yra per daug?

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad laisvieji cukrūs sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai naudos gali duoti riba iki 5 proc. Į šį skaičiavimą patenka ir meduje esantys cukrūs, todėl svarbiausia yra bendras dienos kontekstas.

    Sveikam žmogui viena ar dvi arbatiniai šaukšteliai gali būti suderinti su subalansuota mityba, ypač jei medus pakeičia kitą saldiklį, o ne tampa papildomu saldžiu priedu. Daugiausia problemų kyla tuomet, kai medus įtraukiamas ne vietoj, o kartu su kitais cukraus šaltiniais.

    Didesnio atsargumo turėtų laikytis žmonės, sergantys cukriniu diabetu ar turintys angliavandenių apykaitos sutrikimų, nes medus gali kelti gliukozės šuolius. Taip pat medaus negalima duoti kūdikiams iki 12 mėnesių amžiaus dėl kūdikių botulizmo rizikos.

  • Pączek su uogiene ar cukraus pudra? Kalorijų skirtumas stebina, štai kiek jų iš tiesų

    Spurgos ir pąčkai dažnai tampa šventinių tradicijų dalimi, tačiau jų maistinė vertė paprastai nėra palanki sveikatai. Tokie kepiniai dažniausiai turi daug greitai pasisavinamų angliavandenių ir sočiųjų riebalų, ypač jei kepami aliejuje.

    Dėl to reguliarus ir gausus vartojimas gali prisidėti prie svorio augimo, prastesnės gliukozės kontrolės bei nepalankių kraujo riebalų rodiklių. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbu vertinti ne vien kalorijas, bet ir bendrą mitybos kontekstą bei porcijų dydį.

    Kalorijos priklauso nuo glajaus

    Vieno pąčko energinė vertė labai priklauso nuo dydžio, įdaro ir to, kuo jis padengtas. Dažnas pasirinkimas yra pąčkas su uogiene ar rožių įdaru, o viršuje neretai būna saldus glajus.

    Maždaug 70 gramų pąčkas su uogiene ar rožių įdaru ir glajumi paprastai turi apie 300–350 kilokalorijų. Jei glajus pakeičiamas cukraus pudra, bendras kaloringumas gali būti pastebimai mažesnis.

    Pąčkas, apibarstytas cukraus pudra, dažnai siekia apie 255 kilokalorijas, jei kalbame apie standartinį įdarą, pavyzdžiui, marmeladą. Skirtumas atsiranda dėl to, kad glajus paprastai yra labiau koncentruotas cukraus šaltinis ir dažnai jo užtepama daugiau.

    Kas kalorijas kelia labiausiai?

    Didžiausias kalorijų šuolis dažniausiai įvyksta dėl riebių, kremiškų įdarų. Pistacijų kremas, maskarponė, plaktos grietinėlės ar pudingo pagrindo įdarai gali reikšmingai padidinti energinę vertę net ir tada, kai viršus tik pabarstytas cukraus pudra.

    Praktiška taisyklė planuojantiems mitybą yra tokia: vienas įprastas pąčkas neretai gali turėti iki 400 kilokalorijų. Tikslus skaičius priklauso nuo receptūros, kepimo technologijos, įdaro kiekio ir paties kepinio masės.

    Kaip mėgautis be kaltės jausmo?

    Vienas pąčkas ar keli ypatinga proga dažniausiai nesugriauna nei dietos, nei sveikatos, jei kasdienė mityba yra subalansuota. Daug svarbiau yra tai, kas vyksta prieš ir po šventės, kiek dažnai tokie kepiniai atsiranda racione ir kokie yra bendri judėjimo įpročiai.

    Norint sumažinti poveikį dienos kalorijų balansui, verta rinktis mažesnį pąčką, paprastesnį įdarą ir cukraus pudrą vietoj glajaus. Po vaišių naudinga grįžti prie įprasto režimo ir į dienotvarkę įtraukti daugiau judėjimo.

  • Šis gėrimas gali padėti mažinti trigliceridus, bet yra viena klaida, kuri viską sugadina

    Šis gėrimas gali padėti mažinti trigliceridus, bet yra viena klaida, kuri viską sugadina

    Trigliceridai yra viena pagrindinių riebalų formų kraujyje: organizmas juos naudoja energijai, tačiau jų perteklius siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Padidėję rodikliai dažnai signalizuoja apie mitybos, antsvorio, gliukozės apykaitos ar kitus metabolinius sutrikimus.

    Ieškant paprastų sprendimų dažnai minima žalioji arbata. Joje gausu polifenolių, ypač katechinų, tarp jų epigalokatechino galato, kuriems priskiriamas galimas poveikis lipidų apykaitai ir uždegiminiams procesams.

    Tyrimų rezultatai nėra vienareikšmiai: dalis darbų rodo palankų poveikį kraujo lipidams, tačiau ne visada fiksuojamas statistiškai reikšmingas trigliceridų mažėjimas. Didesnėse apžvalgose dažniau matomas bendrojo ir MTL cholesterolio mažėjimas, o trigliceridų pokytis neretai būna tik tendencija.

    Kada poveikis gali būti ryškesnis?

    Kai kuriose analizėse pažymima, kad nauda gali labiau išryškėti tam tikrose grupėse, pavyzdžiui, turint antsvorio ar sergant 2 tipo cukriniu diabetu. Vis dėlto dažnai kalbama ne apie įprastą arbatą, o apie koncentruotus žaliosios arbatos ekstraktus.

    Svarbu atskirti puodelį arbatos nuo papildų: ekstraktuose veikliųjų medžiagų dozės būna gerokai didesnės. Dėl to jų poveikis ir galimos nepageidaujamos reakcijos gali skirtis, todėl prieš vartojant koncentruotus preparatus verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kodėl trigliceridai pakyla?

    Trigliceridai didėja, kai organizmas gauna daugiau energijos, nei sunaudoja, ypač kai racione daug pridėtinio cukraus ir rafinuotų angliavandenių. Prie to prisideda ir dažnas alkoholio vartojimas, antsvoris, sėslus gyvenimo būdas, kai kurie vaistai, ligos bei genetika.

    Gairėse pabrėžiama, kad pirmasis žingsnis, nustačius padidėjusius trigliceridus, yra gyvenimo būdo korekcija. Esant lengvai ar vidutiniškai padidėjusiems rodikliams, dažniausiai rekomenduojama mažinti pridėtinį cukrų, rafinuotus produktus, sočiuosius riebalus, riboti alkoholį, didinti fizinį aktyvumą ir siekti kūno masės mažėjimo.

    Viena taisyklė, kuri lemia rezultatą

    Jei mėgstate žaliąją arbatą, ji gali būti tinkamas kasdienis gėrimas, nes nesaldinta turi mažai kalorijų. Problema prasideda tuomet, kai į arbatą dedama cukraus, sirupų arba pasirenkami paruošti saldinti arbatos gėrimai.

    Būtent pridėtinis cukrus gali veikti priešinga kryptimi, nei tikimasi, nes didina bendrą kalorijų kiekį ir gali bloginti trigliceridų rodiklius. Todėl paprasta taisyklė, kuri dažniausiai duoda didžiausią naudą, yra rinktis nesaldintą gėrimą ir vengti saldintų alternatyvų.

    Žaliojoje arbatoje taip pat yra kofeino, todėl jautresniems žmonėms verta įvertinti visą dienos kofeino kiekį. Jei jaučiate širdies plakimą, nerimą ar miego sutrikimus, gėrimo kiekį geriau mažinti arba rinktis silpnesnę arbatą.

    Padidėjusiais nevalgius dažniausiai laikomi rodikliai nuo 150 miligramų decilitre, o reikšmingai didėjant svarbu ieškoti priežasties ir stebėti dinamiką. Esant labai didelėms reikšmėms didėja ir ūminio pankreatito rizika, todėl tokiais atvejais būtinas skubus gydytojo įvertinimas ir griežtesnės rekomendacijos.

  • Dietologė įspėja: šių pietų rinkinių atsisakykite dabar – kenkia širdžiai ir svoriui

    Daugelis skubančių perka paruoštus pietų rinkinius prekybos centruose, tačiau ne kiekvienas pasirinkimas yra subalansuotas. Dietologai primena, kad pietūs turėtų ne tik tilpti į dienos kalorijų normą, bet ir suteikti sotumo, kad vėliau nekiltų noras užkandžiauti saldumynais.

    Specialistai aiškina, kad geriausiai veikia paprasta taisyklė: lėkštėje turi būti baltymų šaltinis, daržovės ar vaisiai, skaidulų turintys angliavandeniai ir šiek tiek nesočiųjų riebalų. Toks derinys padeda stabiliau palaikyti energiją ir cukraus kiekį kraujyje.

    Ko geriau nepirkti pietums

    Dietologė Holly Kaskie įvardija dažnus pasirinkimus, kurie gali atrodyti patogūs, bet dažnai būna per sūrūs, riebūs ir stokojantys skaidulų. Tai ypač aktualu tiems, kurie tokius pietus renkasi kelis kartus per savaitę.

    Prie dažniausiai kritikuojamų variantų priskiriami sumuštiniai su perdirbta mėsa, sūriu, padažais ir balta duona. Taip pat didelės porcijos makaronų su riebiu grietinėlės padažu, dešrelės tešloje ar įvairūs kepiniai gali turėti daug sočiųjų riebalų ir druskos.

    Pasak dietologės, tokie patiekalai neretai greitai sukelia sotumo jausmą, bet jis greitai praeina, nes trūksta skaidulų ir kokybiškų baltymų. Dėl to didėja tikimybė per dieną suvartoti daugiau užkandžių ir bendrų kalorijų.

    Užkandžiai ir gėrimai, kurie prideda cukraus

    Ne ką geresniu pietų priedu laikomi traškučiai, šokoladiniai batonėliai, tortai, keksiukai, sausainiai ir kiti saldumynai. Jie dažnai suteikia daug pridėtinio cukraus ir kalorijų, bet menkai prisideda prie sotumo.

    Atskiras dėmesys skiriamas saldintiems gėrimams, įskaitant limonadus ir energetinius gėrimus. Skystas cukrus paprastai nesukelia tokio sotumo kaip maistas, todėl bendrai per dieną cukraus ir kalorijų galima suvartoti nepastebimai daugiau.

    Dietologė taip pat perspėja dėl didelių saldintų šaltos kavos, frapė, pieno kokteilių ar šokoladinio pieno porcijų. Nors jos gali atrodyti kaip gėrimas, iš tiesų tai neretai būna deserto tipo pasirinkimas su menkesne maistine verte.

    Kodėl tai svarbu ilgalaikėje perspektyvoje

    Specialistai pabrėžia, kad reguliariai vartojant daug druskos gali kilti kraujospūdis, o didelis sočiųjų riebalų kiekis gali neigiamai veikti mažo tankio lipoproteinų cholesterolio rodiklius. Perteklinės kalorijos ir pridėtinis cukrus siejami su svorio augimu ir didesne antro tipo diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Kartu primenama, kad pavienis mažiau palankus pasirinkimas pats savaime ilgalaikių padarinių paprastai nesukelia. Didžiausią įtaką sveikatai daro įpročių visuma, ypač jei paruošti pietų rinkiniai perkami dažnai.

    Praktiškas patarimas renkantis pietus parduotuvėje yra ieškoti patiekalo su aiškiu baltymų šaltiniu ir daržovėmis, o užkandžiui rinktis skaidulų turinčius produktus. Gėrimui dažniausiai saugiausias pasirinkimas išlieka vanduo arba nesaldintas, mažai cukraus turintis gėrimas.

  • Po 40-ties šie įpročiai sendina odą: dermatologai pataria, ką pakeisti jau šiandien

    Po 40-ties šie įpročiai sendina odą: dermatologai pataria, ką pakeisti jau šiandien

    Saulė sendina greičiau nei manote

    Daugelis apsauginį kremą nuo saulės prisimena tik atostogų metu, tačiau ultravioletiniai spinduliai odą veikia visus metus. Net debesuotą dieną dalis UVA spindulių pasiekia žemės paviršių, o pro langų stiklą jie taip pat gali patekti į patalpas ir automobilį.

    Būtent UVA spinduliai siejami su vadinamuoju fotosenėjimu, kai ilgainiui silpnėja kolageno ir elastino struktūros, oda praranda stangrumą. Po 40 metų natūralūs odos atsikūrimo procesai lėtėja, todėl dažniau išryškėja pigmentinės dėmės ir gilėja raukšlės.

    Kasdienis plataus spektro apsaugos naudojimas, ypač veidui, kaklui ir dekoltė zonai, laikomas vienu veiksmingiausių žingsnių lėtinant matomą senėjimą. Specialistai primena, kad apsauga reikalinga ne tik vasarą, o priemonę verta atnaujinti, jei daug laiko praleidžiama lauke.

    Cukrus ir miegas: nematomi odos priešai

    Didelis cukraus kiekis racione veikia ne vien svorį ar savijautą, bet ir odos būklę. Kai kraujyje padaugėja gliukozės, ji gali jungtis su odos baltymais, o šis procesas siejamas su kolageno skaidulų standėjimu ir mažesniu elastingumu.

    Dėl to oda ilgainiui gali atrodyti papilkėjusi, prarasti spindesį, ryškėti smulkios raukšlelės. Subalansuotas meniu, kuriame mažiau itin perdirbtų produktų ir saldumynų, dažnai duoda pastebimų rezultatų net be brangių procedūrų.

    Ne mažiau svarbus ir miegas. Miego trūkumas bei ilgalaikis stresas didina kortizolio lygį, o tai gali skatinti uždegiminius procesus ir silpninti odos barjerą, todėl rytais dažniau matomas paburkimas, tamsesni paakiai ir pavargęs veidas.

    Per stiprios priemonės ir pamirštos zonos

    Pamačius ryškesnes raukšles, dažna klaida yra kasdien griebtis agresyvių šveitiklių, stiprių rūgščių ar intensyviai odą sausinančių priemonių. Brandesnė oda dažnai gamina mažiau natūralių lipidų, todėl jai lengviau prarasti drėgmę ir sudirgti.

    Pažeidus apsauginį barjerą, oda gali parausti, perštėti, šerpetoti, o diskomfortas dažnai tik sustiprina senėjimo požymius. Praktikoje tai reiškia, kad po 40 metų ypač vertinama švelni higiena, nuoseklus drėkinimas ir barjerą atstatančios priemonės.

    Dar viena dažna detalė yra priežiūra tik iki smakro linijos. Kaklo, dekoltė ir rankų oda paprastai plonesnė, turi mažiau riebalinių liaukų, todėl senėjimo požymiai šiose vietose gali išryškėti greičiau, net jei veido oda prižiūrima kruopščiai.

    Vanduo, alkoholis ir laikysena

    Skysčių trūkumas dažnai pirmiausia matomas odoje: ji tampa sausesnė, praranda elastingumą, labiau išryškėja smulkios raukšlelės. Situaciją gali pabloginti alkoholis, nes jis skatina skysčių netekimą, o daliai žmonių sukelia ir veido paburkimą.

    Prie odos išvaizdos prisideda ir laikysena. Ilgas žiūrėjimas žemyn į telefoną ar nešiojamąjį kompiuterį gali ryškinti horizontales kaklo linijas, o veidui ilgainiui labiau matomas gravitacijos poveikis.

    Specialistai pataria nepamiršti paprastų įpročių: telefoną laikyti akių lygyje, daryti pertraukas, o kasdienes veido priežiūros priemones paskirstyti ir kaklui bei dekoltė. Tokie pokyčiai kainuoja mažai, tačiau ilgainiui gali duoti apčiuopiamą efektą.

  • Džemas atrodo sveikas, bet etiketė išduoda: šie užrašai gali apgauti net atidžius pirkėjus

    Džemas atrodo sveikas, bet etiketė išduoda: šie užrašai gali apgauti net atidžius pirkėjus

    Džemas daugeliui atrodo paprastas ir net sveikesnis saldumynas, ypač kai ant stiklainio puikuojasi dideli užrašai apie vaisius ar natūralumą. Tačiau tokie teiginiai dažnai paryškina tik dalį tiesos, o svarbiausia informacija lieka smulkiame tekste. Norint suprasti, ką iš tiesų valgome, būtina žiūrėti ne į reklaminę frazę, o į sudėtį ir maistinę vertę.

    Pirmas dalykas, kurį verta įvertinti, yra sudedamųjų dalių sąrašas ir jų eilė. Pagal ES taisykles ingredientai pateikiami mažėjančia tvarka, todėl sąrašo pradžia rodo, ko produkte yra daugiausia. Jei tarp pirmųjų pozicijų matote cukrų, gliukozės ir fruktozės sirupą ar panašius saldiklius, tai signalas, kad džemas gali būti labai saldus, net jei pakuotė žada vaisiškumą.

    Ypatingo dėmesio verta frazė „be pridėtinio cukraus“. Ji nereiškia, kad produkte nėra cukrų apskritai, tik kad gamybos metu nebuvo įdėta cukraus ar kitų ingredientų, naudojamų dėl saldinančių savybių. Natūraliai vaisiuose esantys cukrūs tokiame produkte vis tiek bus, todėl jų kiekį rasite maistingumo lentelėje.

    Lyginant skirtingus stiklainius, praktiškiausia atsiversti maistinę vertę ir žiūrėti eilutę „angliavandeniai, iš kurių cukrų“ 100 gramų produkto. Skirtumai tarp panašiai atrodančių džemų gali būti dideli, o vienas prekės ženklas gali turėti gerokai daugiau cukrų nei kitas. Svarbu žinoti, kad lentelėje paprastai pateikiamas bendras cukrų kiekis ir neatskiriama, kiek jų pridėta gamyboje.

    Per didelis laisvųjų cukrų vartojimas siejamas su didesne ėduonies, antsvorio ir metabolinių sutrikimų rizika. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja laisvuosius cukrus riboti iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o dar didesnė nauda siejama su mažiau nei 5 proc. riba. Todėl net ir vaisiniai produktai kasdienėje mityboje turėtų būti vertinami pagal bendrą cukrų kiekį, o ne pagal reklaminę žinutę.

    Dar viena dažna klaida yra aklas pasitikėjimas ženklais „eko“ ar „bio“. Ekologinė sertifikacija pirmiausia apibrėžia žaliavų kilmę ir gamybos principus, bet negarantuoja mažo cukraus kiekio. Ekologiškas džemas gali būti toks pat saldus kaip ir įprastas, todėl etiketės tikrinimas išlieka būtinas.

    Taip pat verta prisiminti, kad trumpa sudėtis ne visada reiškia geresnį pasirinkimą. Jei sudėtis trumpa todėl, kad ją iš esmės sudaro vaisiai ir cukrus, galutinis produktas vis tiek gali būti labai kaloringas ir saldus. Geriausia vertinti tris dalykus kartu: vaisių procentą, ingredientų sąrašą ir cukrų kiekį 100 gramų.

    Reikšmę turi ir porcija. Plonas džemo sluoksnis ant sumuštinio ar šaukštelis prie košės nėra tas pats, kas keli šaukštai per vieną valgymą, ypač jei šalia yra ir kitų saldintų produktų. Džemo nebūtina atsisakyti, tačiau jį verta laikyti priedu prie maisto, o ne lygiaverte šviežių vaisių porcija.

    Galiausiai, ryškios uogos ant etiketės ir skambūs teiginiai gali užmigdyti budrumą, bet sprendimą geriausia grįsti skaičiais. Kelios sekundės, skirtos sudėčiai ir maistingumo lentelei, dažnai padeda pasirinkti produktą, kuris geriau dera su subalansuota mityba. Kuo labiau remsitės etikete, o ne pakuotės pažadais, tuo mažiau šansų, kad „sveikas“ džemas taps kasdieniu cukraus šaltiniu.