Tag: Cukrus

  • Europos maisto pramonė per metus sugeneruoja 1,5 trln. eurų – kodėl tai svarbu saugumui?

    Europos maisto pramonė per metus sugeneruoja 1,5 trln. eurų – kodėl tai svarbu saugumui?

    Maistas – didžiausia gamybos pramonės šaka Europoje: joje dirba beveik 5 mln. žmonių, o metinė apyvarta siekia apie 1,5 trln. eurų.

    Tačiau šio sektoriaus reikšmė neapsiriboja vien ekonomika – maisto grandinė vis dažniau siejama ir su žemyno saugumu bei konkurencingumu. Apie tai kalbama „Euronews“ laidoje „The Big Question“.

    Studijoje vedėja Angela Barnes diskutavo su Willemu Brandtu – „Kraft Heinz“ prezidentu Europai ir išsivysčiusioms Ramiojo vandenyno regiono rinkoms. Jo teigimu, maistas yra pačiame Europos politikos darbotvarkės centre, nes tiesiogiai paliečia tiek stabilumą, tiek ekonomikos atsparumą.

    W. Brandtas pabrėžė, kad Europoje svarbu išlaikyti stiprią vertės grandinę – nuo ūkininkų iki prekybos tinklų. Jo manymu, būtent tai ilgainiui lemia, ar europiečiai ir toliau galės būti tikri dėl maisto tiekimo.

    Maistas kaip saugumo ir konkurencingumo dalis

    Laidoje nuskambėjo ir plačiai cituojama mintis, kad visuomenės stabilumas gali būti trapus, jei sutrinka elementariausių poreikių tenkinimas. Nors tiksli citatos kilmė nėra aiški, ji pasirinkta kaip iliustracija, kodėl maisto klausimai dažnai vertinami per nacionalinio ir regioninio saugumo prizmę.

    W. Brandto teigimu, Europos politikos formuotojai vis labiau akcentuoja saugumą ir konkurencingumą, o maistas šiuos du tikslus jungia. Jo žodžiais, be stiprios ir patikimos maisto sistemos sunku kalbėti apie ilgalaikį stabilumą.

    Kalbėdamas apie tai, ko reikėtų sektoriui, pašnekovas ragino mažinti susiskaidymą Europos Sąjungoje, kad vartotojams visur būtų užtikrinami aukščiausi standartai. Kartu jis siūlė peržiūrėti kai kurias taisykles, kurios, jo nuomone, turėtų būti taikomos ne tik mažesniems, bet ir didesniems rinkos dalyviams.

    Konkrečiai minėta direktyva, skirta apsaugoti smulkius gamintojus, pavyzdžiui, ūkininkus, nuo nesąžiningų prekybos praktikų. Tarp jų – paskutinės minutės greitai gendančių produktų užsakymų atšaukimai ar vėluojantys mokėjimai.

    Vis dėlto pašnekovas kritikavo tai, kad tokia apsauga taikoma tik įmonėms, kurių apyvarta nesiekia 350 mln. eurų. Jo manymu, sąžiningumo principas turėtų galioti visiems, nepriklausomai nuo įmonės dydžio.

    Europa formuoja ir pasaulines maisto madas

    Diskusijoje pabrėžta, kad Europos rinka daro įtaką ne tik vietos vartotojams – čia išbandomos ir naujos produktų kategorijos, kurios vėliau gali būti pristatomos kitur pasaulyje. W. Brandtas teigė, kad Europoje ypač ryškiai matyti sveikatingumo tendencijų poveikis pasirinkimams.

    Pasak jo, 40 proc. Europos vartotojų stengiasi mažinti cukraus vartojimą. Tai, anot „Kraft Heinz“ atstovo, keičia ir produktų pasiūlą, ir tai, kaip kuriami nauji skoniai ar receptūros.

    Kaip pavyzdį jis pateikė kečupą be pridėtinio cukraus ir druskos. W. Brandto teigimu, šis produktas demonstravo 26 proc. augimą, o daugiau nei pusė tokio augimo, kaip teigiama, atėjo iš naujų pirkėjų – žmonių, kurie anksčiau kečupo apskritai nepirkdavo.

    Pašnekovas sakė, kad vėliau šis produktas buvo pristatytas ir už Europos ribų, įskaitant Braziliją. Ten, pasak jo, net 80 proc. pirkėjų anksčiau taip pat nebuvo kečupo vartotojai, todėl nauja pasiūla esą „pasiekė“ naują auditoriją.

    150 metų „Heinz“ kečupui: sėkmės receptas – pastovumas ir pokyčiai

    Kalbėdamas apie „Heinz“ pomidorų kečupo istoriją, W. Brandtas priminė, kad prekės ženklas mini 150 metų sukaktį. Jo teigimu, produkto ilgaamžiškumą padėjo išlaikyti balansas tarp nuoseklumo ir gebėjimo prisitaikyti.

    Pasak pašnekovo, kečupas išsaugojo atpažįstamą skonį ir identitetą, tačiau per laiką atsirado ir naujų variantų – ekologiškų, be cukraus ar įvairių skonių. Tai esą leidžia neprarasti ištikimų pirkėjų ir kartu pritraukti naujų.

    Jis taip pat akcentavo kainos ir kokybės santykį – augant spaudimui namų ūkių biudžetams, žmonės tampa jautresni kainoms, bet nenori atsisakyti kokybės. Anot W. Brandto, kokybę padeda užtikrinti visos grandinės kontrolė – nuo sėklų iki gamybos procesų.

    Pašnekovas teigė, kad „Kraft Heinz“ turi savo sėklų padalinį, dirbantį su pomidorais, o ilgalaikės partnerystės su augintojais leidžia pasiekti geresnius derlius. Tuo pačiu jis užsiminė apie patentuotą receptūrą ir gamybos procesus, kurie, jo žodžiais, yra kruopščiai saugoma paslaptis.

  • Po kavos ima miegas? Tai gali rodyti miego trūkumą, toleranciją kofeinui ar cukraus šuolius

    Po kavos ima miegas? Tai gali rodyti miego trūkumą, toleranciją kofeinui ar cukraus šuolius

    Daugeliui rytas be kavos neįsivaizduojamas, tačiau kartais nutinka priešingai – vietoj žvalumo netrukus apima mieguistumas. Nors kofeinas paprastai didina budrumą, tokia reakcija gali būti svarbus signalas, kad organizmui trūksta poilsio arba kava tiesiog nebeveikia taip, kaip anksčiau.

    Kofeino poveikis dažniausiai pasijunta po keliolikos ar keliasdešimties minučių, bet žmonės į jį reaguoja nevienodai. Įtakos turi išgertas kiekis, miego kokybė ir individualus jautrumas. Dėl to gėrimas, kuris turėjo suteikti energijos, ne visada duoda norimą rezultatą.

    Norint suprasti, kodėl po kavos norisi miego, svarbu žinoti adenozino vaidmenį. Ši natūraliai organizme esanti medžiaga dalyvauja miego ir budrumo reguliavime, o dienos eigoje jos poveikis prisideda prie augančio nuovargio.

    Kofeinas laikinai blokuoja adenozino receptorius smegenyse, todėl mieguistumas kuriam laikui sumažėja. Tačiau tai nereiškia, kad organizmo poreikis pailsėti dingsta – silpstant kofeino poveikiui nuovargis gali grįžti dar ryškiau, ypač jei buvo miegota per trumpai.

    Kas dažniausiai slepiasi už mieguistumo

    Viena dažniausių priežasčių – paprasčiausias neišsimiegojimas. Tokiu atveju kava tampa laikina „skola“: ji trumpam užmaskuoja nuovargį, bet kai poveikis baigiasi, organizmas vėl reikalauja poilsio. Dėl to atsiranda noras gerti dar vieną puodelį.

    Kita priežastis – tolerancija kofeinui. Reguliariai vartojant kofeiną, tas pats kiekis ilgainiui gali veikti silpniau, todėl ryto espresso nebepakelia energijos taip, kaip anksčiau. Didinti dozę ne visada gera išeitis.

    Per daug kofeino, ypač antroje dienos pusėje, gali bloginti užmigimą ir nakties poilsio kokybę. Tuomet kitą rytą nuovargis būna dar didesnis ir susidaro užburtas ratas: kava tampa būdu tvarkytis su neišsimiegojimo pasekmėmis.

    Svarbu ir tai, ką dedate į kavą

    Mieguistumą gali skatinti ne tik kofeinas, bet ir priedai. Saldūs sirupai, dideli cukraus kiekiai ar prie kavos valgomi saldūs užkandžiai kai kuriems žmonėms gali sukelti ryškius gliukozės kiekio svyravimus, kuriuos lydi nuovargis.

    Taip pat reikšmingi individualūs skirtumai, kaip organizmas skaido kofeiną. Įtakos gali turėti genetika, vartojami vaistai ir bendra sveikatos būklė – vieniems kofeinas „išsivaikšto“ greitai, kitiems veikia ilgiau ir skirtingai.

    Kiek kofeino – ir kada verta sunerimti

    Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) vertinimu, daugumai sveikų suaugusiųjų iki 400 mg kofeino per dieną paprastai nekelia saugumo rūpesčių. Vienkartinė dozė neturėtų viršyti 200 mg, o nėštumo metu rekomenduojama riba yra 200 mg per parą.

    Kofeino kiekis priklauso nuo gėrimo rūšies ir paruošimo: vidutiniškai espresso turi apie 75 mg, cappuccino – 103 mg, o americano – 143 mg kofeino. Be to, kofeino yra ir arbatoje, energiniuose gėrimuose bei kai kuriuose papilduose, todėl svarbu skaičiuoti visas dienos „porcijas“.

    Jei po kavos dažnai jaučiatės mieguisti, verta atkreipti dėmesį į miego trukmę ir kokybę, riboti kofeiną popietę, mažinti cukrų ir stebėti organizmo reakciją. O jei geriate kelis puodelius per dieną, kofeino geriau nenutraukti staiga – rekomenduojama mažinti palaipsniui, nes staigus atsisakymas gali sukelti galvos skausmus, dirglumą ir dar didesnį nuovargį.

    Pavienis mieguistumas po kavos nebūtinai reiškia sveikatos problemą. Vis dėlto, jei nuovargis tęsiasi ilgai net ir miegant pakankamai, verta pasitarti su gydytoju – priežastys gali būti nesusijusios su kava.

  • Kaip per žiemą suminkštinti medžio kelmą: du būdai, padedantys greičiau jį pašalinti

    Paliktas kelmas po nupjauto medžio daugeliui tampa ilgalaike bėda: jis gadina vaizdą, trukdo tvarkyti sklypą, o išrauti mechaniškai dažnai brangu ir palieka didelę duobę.

    Dėl to sodininkystės specialistai neretai rekomenduoja ne skubėti kasti, o paspartinti natūralų medienos irimą – taip po kelių mėnesių kelmas tampa minkštesnis ir jį gerokai lengviau suskaldyti bei iškasti.

    Procesas paprastai užtrunka metus ar net ilgiau, ypač jei kelmas didelis arba iš kietmedžio. Tačiau rudenį ir žiemą drėgmė bei žema temperatūra gali prisidėti prie spartesnio irimo, jei sudaromos tam tinkamos sąlygos.

    Straipsnyje aptariami du dažniausiai minimi būdai – cukraus ir karbamido (šlapalo) naudojimas. Abu metodai remiasi tuo, kad kelmo viduje sukuriama palanki terpė mikroorganizmams, kurie ardo medieną.

    Cukrus kelme: svarbiausia – skylės ir drėgmė

    Vienas paprastesnių būdų – cukrų berti ne ant kelmo viršaus, o į jo vidų. Tam kelmo paviršiuje išgręžiamos nedidelės skylės per visą plotą, kad medžiaga patektų gilyn.

    Nurodoma, kad skylės turėtų siekti apie 20 centimetrų gylį – tuomet cukrus gali veikti kelmo viduje, kur ir prasideda aktyviausi irimo procesai. Į skylutes cukraus beriama gausiau, o kelmas uždengiamas, pavyzdžiui, tentu.

    Akcentuojama drėgmė: per sausas kelmas ir per sekliai išgręžtos skylės procesą gali gerokai sulėtinti. Kad irimas vyktų sparčiau, patariama periodiškai patikrinti, ar po danga pakanka drėgmės, ir prireikus atsargiai sudrėkinti.

    Palikus taip paruoštą kelmą per žiemą, pavasarį jį siūloma nuimti nuo dangos, suskaldyti į mažesnes dalis ir tuomet bandyti iškasti – kai mediena suminkštėja, tai padaryti lengviau.

    Karbamidas (šlapalas): azotas, skatinantis irimą

    Kitas dažnai aptariamas variantas – karbamidas, dar vadinamas šlapalu. Pabrėžiama, kad sodininkystėje naudojamas karbamidas yra koncentruota medžiaga, kuri veikia kaip azoto šaltinis.

    Aiškinama, kad medienos irime dalyvaujantiems mikroorganizmams, be drėgmės ir temperatūros, reikalingos ir maistinės medžiagos, tarp jų – azotas. Dėl to karbamidas gali sudaryti palankesnes sąlygas bakterijoms ir grybams sparčiau daugintis bei greičiau ardyti medienos struktūrą.

    Naudojimas panašus kaip ir cukraus atveju: kelme išgręžiamos arba iškaldinamos skylės (nuo kelių iki keliolikos centimetrų gylio) per visą paviršių, į jas suberiamas karbamidas ir įpilama vandens.

    Kad viduje ilgiau išliktų drėgmė ir procesas vyktų sparčiau, kelmas sandariai uždengiamas plėvele arba agroplėvele ir paliekamas per žiemą.

    Abiem atvejais esmė ta pati – pagreitinti natūralų medienos irimą, kad kelmą vėliau būtų galima pašalinti su mažiau darbo ir mažesne žala aplinkinei dirvai.

  • 6 baltymingi jogurtai, kuriuos verta pirkti: maisto autorė pataria, ką rinktis

    Baltymingas jogurtas gali būti greitas būdas papildyti dienos racioną, ypač kai norisi sotaus užkandžio be ilgo gaminimo. Tačiau lentynose pasirinkimas toks didelis, kad rasti tikrai vertą dėmesio variantą – ne taip paprasta.

    JAV leidinys „EatingWell“ pateikia maisto autorės atrinktus jogurtus, kuriuos ji renkasi būtent dėl baltymų kiekio, skonio ir tekstūros. Į sąrašą pateko tiek islandiško tipo skyras, tiek graikiško tipo jogurtai.

    Autorė pabrėžia, kad renkantis jai svarbiausia – kuo daugiau baltymų porcijoje, bet ne mažiau reikšmingas ir skonis: ji vengia variantų, kurie primena „praskiestus ledus“, taip pat dažnai nesirenka jogurtų su vaisių gabaliukais.

    Straipsnyje kartu primenama praktiška taisyklė: verta atidžiai skaityti etiketes – ieškoti gyvų aktyvių kultūrų, įvertinti, iš kur gaunamas saldumas, ir palyginti baltymų kiekį skirtingose pakuotėse.

    Skyras ir graikiško tipo jogurtai

    Į sąrašą įtrauktas „Icelandic Provisions“ skyras. Autorė teigia, kad šio prekės ženklo skonius vertina už mažesnį saldumą ir švelnesnį rūgštumą, o kai kurių skonių deriniai jai pasirodė neįprasti ir įdomūs.

    Tarp paminėtų faktų – kad šio prekės ženklo natūralus skyras turi 17 gramų baltymų, o aromatizuoti variantai, anot autorės pateikiamų pavyzdžių, dažnai turi po 15 gramų baltymų vienoje pakuotėje.

    Dar vienas jos pasirinkimas – „Siggi’s“ skyras. Pasak autorės, vanilinis liesas šio prekės ženklo variantas išsiskiria tuo, kad aromatizuotame jogurte ji matė 16 gramų baltymų vienoje pakuotėje.

    Skirtingo tipo mėgėjams ji mini ir „Tillamook“ graikišką vanilinį jogurtą, kurio, jos nurodymu, vienoje pakuotėje yra 14 gramų baltymų. Autorė pažymi, kad jo tekstūra plonesnė nei skyro ir skonis saldesnis – labiau primena desertą.

    Pigesnis bazinis variantas ir desertui prilygstantis pasirinkimas

    Ieškantiems neutralaus pagrindo, kurį galima gardinti patiems, autorė išskiria „Trader Joe’s“ graikišką liesą natūralų jogurtą. Ji rašo, kad jį renkasi, kai reikia universalaus produkto – pavyzdžiui, su medumi ar granola.

    Į sąrašą pateko ir „Ellenos“ graikiškas jogurtas, kurį autorė apibūdina kaip tokį, kurį norisi valgyti tarsi desertą. Ji atkreipia dėmesį, kad šio prekės ženklo citrinų kremo skonyje yra kiaušinių, o produktą reikia išmaišyti, kad skonis pasiskirstytų tolygiai.

    Autorė pabrėžia, kad šis variantas, nors turi 12 gramų baltymų, išsiskiria ir didesniu cukraus kiekiu (23 gramai) bei kaloringumu, todėl ji jo nelaiko „pilnaverčiu patiekalu“, o veikiau saldžiu desertu.

    Dar vienas paminėtas pasirinkimas – „Stonyfield“ graikiško tipo jogurtai. Autorė rašo, kad tai plačiai parduodamas prekės ženklas, kurį ji mato daugelyje parduotuvių, o kai kuriuos jų variantus vertina dėl baltymų kiekio ir ne per saldaus skonio.

    Kaip išsirinkti baltymingą jogurtą

    Straipsnyje pateikiami keli atrankos principai, kurie gali praversti ir Lietuvos pirkėjams. Pirmiausia – peržiūrėti sudėtį: ieškoti gyvų aktyvių kultūrų ir vengti produktų su daug dirbtinių priedų.

    Taip pat siūloma įvertinti, kuo saldinamas jogurtas. Paminima, kad „be cukraus“ produktai neretai saldinami stevija, kuri kai kuriems žmonėms gali netikti dėl skonio ar jautrumo.

    Galiausiai rekomenduojama palyginti baltymų kiekį ne tik „vienoje pakuotėje“, bet ir pagal svorį – paprastas skaičiavimas padeda suprasti, kuris produktas iš tiesų suteikia daugiau baltymų už tą pačią porciją.

  • Medus, klevų sirupas ar stevija: dietologai paaiškino, kodėl svarbiausia – kiek saldinate

    Medus, klevų sirupas ir stevija dažnai pristatomi kaip „sveikesnės“ cukraus alternatyvos, tačiau dietologai pabrėžia: vieno geriausio saldiklio nėra – daugiausia lemia tai, kiek saldumo žmogus suvartoja kasdien.

    Kaip aiškina „Martha Stewart“ kalbintos specialistės, dalis saldiklių turi maistinių medžiagų ir kalorijų, o kita dalis yra labai mažo kaloringumo ar visai nekaloringa – bet tai dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai tampa sveikesnis.

    Registruota dietologė Sapna Peruvemba saldiklius siūlo skirstyti į dvi grupes. Pirmajai priskiriami maistingieji saldikliai – įprastas cukrus, medus ir klevų sirupas: jie turi kalorijų ir kelia gliukozės kiekį kraujyje.

    Antrai grupei priskiriami mažo kaloringumo arba nekaloringi saldikliai, pavyzdžiui, stevija ir sukralozė. Jie paprastai nesukelia ryškaus cukraus lygio šuolio, tačiau turi savų ribojimų ir ne visada padeda keisti įpročius.

    Natūralūs saldikliai: ar medus ir klevų sirupas tikrai „geresni“?

    Dietologų vertinimu, medus ir klevų sirupas mitybos požiūriu organizme veikia panašiai kaip įprastas cukrus – juose taip pat yra gliukozės ir fruktozės, o vartojant didesniais kiekiais didėja bendras suvartojamo cukraus kiekis.

    Nors tokie produktai gali turėti nedidelius vitaminų ar mineralų kiekius, S. Peruvemba atkreipia dėmesį: apčiuopiamai naudai gauti tektų suvartoti tiek, kad per didelio pridėtinio cukraus žala nusvertų galimą naudą.

    Specialistė taip pat perspėja, kad įsitikinimas „natūralu – vadinasi, sveika“ kai kuriuos žmones paskatina saldinti dosniau. Tuomet bendras cukraus kiekis mityboje gali išaugti nepastebimai.

    Nekaloringi saldikliai: mažiau cukraus kraujyje, bet ne visada mažiau noro saldumynams

    Stevija ir kiti panašūs saldikliai tam tikrais atvejais gali būti naudingi – pavyzdžiui, siekiant kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje ar mažinti bendrą suvartojamų kalorijų kiekį, ypač žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu.

    Vis dėlto britų mitybos specialistė Rhiannon Lambert pabrėžia, kad net ir be kalorijų smaguriavimas siunčia smegenims stiprų „saldumo“ signalą – aktyvuojami tie patys saldaus skonio receptoriai.

    Jos teigimu, diskusija apie „sveikiausią“ saldiklį kartais nukreipia dėmesį nuo svarbesnio dalyko – bendro kasdienio saldumynų ir pridėtinio cukraus kiekio. Be to, kai kuriems žmonėms tokie saldikliai gali palaikyti norą saldiems produktams.

    S. Peruvemba priduria, kad nors dėl ilgalaikio nekaloringų saldiklių poveikio dar yra neatsakytų klausimų, per didelio pridėtinio cukraus rizikos yra daug aiškiau įrodytos.

    Kodėl glikemijos indeksas neatsako į visus klausimus

    Dar viena dažna klaida – manyti, kad mažesnis glikemijos indeksas automatiškai reiškia „sveikesnį“ produktą. Pasak dietologės, tai gali būti tik orientyras, bet jis neparodo viso vaizdo.

    Kaip pavyzdį ji pateikia agavų sirupą: jo glikemijos indeksas mažesnis nei įprasto cukraus, tačiau tai vis tiek yra koncentruotas pridėtinio cukraus šaltinis, turintis mažai maistinės vertės.

    Be to, glikemijos indeksas neįvertina porcijos dydžio, kartu valgomo maisto ir bendros mitybos kokybės. Todėl renkantis saldiklį nereikėtų remtis vien reklaminiais teiginiais ar vienu skaičiumi.

    Abi specialistės sutaria, kad praktiškiausia strategija – ne ieškoti „idealaus“ cukraus pakaitalo, o palaipsniui mažinti bendrą saldumo kiekį mityboje ir daugiau rinktis mažiau perdirbtus, maistinių medžiagų turinčius produktus.

    R. Lambert siūlo galvoti ne tik apie tai, ko atsisakyti, bet ir ką įtraukti: vietoj saldiklių galima dažniau rinktis produktus su natūraliu saldumu, pavyzdžiui, uogas – taip išlaikomas saldus skonis, bet kartu gaunama ir skaidulų.

    Specialistės pabrėžia, kad skonio receptoriai laikui bėgant prisitaiko – nuoseklūs, nedideli pokyčiai dažniausiai lengviau išlaikomi ilgą laiką nei staigus „visiškas atsisakymas“.

  • Pillsbury ar „Nestlé Toll House“? Palygino sausainių sudėtį ir išrinko sveikesnį variantą

    Šokoladiniai sausainiai retai laikomi „sveiku“ pasirinkimu, tačiau dviejų populiarių prekės ženklų – „Pillsbury“ ir „Nestlé Toll House“ – tešlos sudėties palyginimas rodo, kad vienas variantas pagal kai kuriuos rodiklius yra palankesnis.

    Kaip rašoma „Tasting Table“, vertinant maistines deklaracijas pagal 19 gramų sausainį, „Pillsbury“ techniniu požiūriu dažniau pirmauja kategorijose, kurios susijusios su kalorijų, natrio ir cholesterolio kiekiu.

    Skirtumai nėra dideli – dažniausiai tai keli vienetai, tačiau žmonėms, kurie skaičiuoja suvartojamą druską ar stebi cholesterolį, tokie niuansai gali būti svarbūs renkantis produktą parduotuvėje.

    Tuo pačiu pabrėžiama, kad abu sausainiai gali tilpti į subalansuotą mitybą, tačiau turintiems konkrečių mitybos poreikių verta atkreipti dėmesį į kelis esminius skaičius etiketėje.

    Kur „Pillsbury“ lenkia konkurentą

    Lyginant vieną 19 gramų sausainį, „Pillsbury“ nurodo mažiau kalorijų: 85, kai „Toll House“ – 90.

    Natrio (druskos) kiekis taip pat mažesnis „Pillsbury“ produkte: 67,5 miligramo vienam sausainiui, palyginti su 85 miligramais „Toll House“.

    Ryškiausias skirtumas matomas cholesterolio eilutėje: „Pillsbury“ sausainyje jo yra 2,5 miligramo, o „Toll House“ – 10 miligramų.

    Straipsnyje primenama, kad per didelis natrio vartojimas siejamas su širdies ligų ir insulto rizika, o dažnas didesnio cholesterolio kiekio produktų vartojimas taip pat laikomas nepalankiu įpročiu, todėl sumažinti šiuos rodiklius, kai įmanoma, gali būti naudinga.

    Cukrus, angliavandeniai ir riebalai: rezultatas beveik lygus

    Vertinant cukrų, nedidelį pranašumą turi „Toll House“: viename sausainyje – 7 gramai, kai „Pillsbury“ – 7,5 gramo.

    Baltymų kiekis abiejų produktų panašus ir nedidelis: „Pillsbury“ nurodo 0,5 gramo, o „Toll House“ – mažiau nei 1 gramą.

    Riebalų kiekis sutampa – po 4 gramus viename sausainyje, tačiau angliavandenių „Pillsbury“ turi šiek tiek daugiau: 12 gramų, kai „Toll House“ – 11 gramų.

    Skirtumai mikroelementuose: geležis ir kalis

    „Pillsbury“ sausainyje nurodoma daugiau geležies – 0,7 miligramo, o „Toll House“ – 0,1 miligramo.

    Paaiškinama, kad geležis „Pillsbury“ atveju siejama su praturtintų, balintų miltų naudojimu – tokie miltai gali turėti ir riboflavino bei niacino.

    Tuo metu „Toll House“ turi daugiau kalio: 30 miligramų viename sausainyje, o „Pillsbury“ kalio kiekis nenurodomas.

    Nors dauguma skaičių labai artimi, apibendrinant teigiama, kad „Pillsbury“ dažniau pirmauja pagal daugiau rodiklių, todėl šiame palyginime įvardijamas kaip sveikesnis pasirinkimas.

  • Rudens kepiniams išbandykite klevų cukrų: kuo jis skiriasi nuo įprasto ir kaip jį naudoti

    Klevų cukrus – tai kristalizuotas klevų sirupas, kuris kepiniams suteikia gilesnį, karamelinį ir lengvai „miškingą“ saldumą. Nors daugelis klevų sirupą prisimena tik prie blynų, granuliuotas klevų cukrus gali tapti universaliu ingredientu virtuvėje.

    Kaip aiškinama „Serious Eats“, klevų cukrus gaunamas verdant klevų sulą ilgiau, nei verdama gaminant sirupą: vandeniui išgaravus masė sutirštėja ir virsta auksinėmis granulėmis. Skonis išlieka aiškiai klevinis, tačiau forma patogi semti, berti ir keisti įprastą cukrų receptuose.

    Šis produktas turi ir ilgą istoriją Šiaurės Amerikoje – jis vartotas dar gerokai iki cukranendrių cukraus paplitimo. Klevų cukrus buvo patogus tuo, kad, kitaip nei skystas sirupas, nesugesdavo ir buvo lengvai transportuojamas.

    Virtuvėje svarbiausia tai, kad klevų cukrus elgiasi panašiai kaip granuliuotas cukrus, todėl daugelyje receptų jį galima keisti santykiu vienas su vienu. Tai leidžia be didelių eksperimentų suteikti desertams ryškesnį, rudenišką skonį.

    Kas yra klevų cukrus ir kur jo ieškoti

    Paprastai tariant, klevų cukrus – tai klevų sirupas, virtas iki kristalizacijos. Kai procesas peržengia sirupo stadiją, jis, maišomas ir kaitinamas, suyra į grūdėtą masę, kuri vėliau persijojama į smulkesnes granules.

    Tekste pabrėžiama, kad už Naujosios Anglijos regiono ribų klevų cukrus dažniau parduodamas natūralaus maisto parduotuvėse arba internetu. Kartais jis sutinkamas ir kietais blokais – tokiu atveju jį galima tarkuoti, kaip kietą sūrį, ir naudoti desertų apdailai.

    Kaip jis gaminamas šiandien

    Nors klevų produktų gamyba bėgant metams modernėjo, galutiniame etape vis tiek svarbiausia išlieka kaitinimas ir kantrybė. Šiuolaikiniai gamintojai gali pasitelkti technologijas vandeniui iš sulos pašalinti prieš verdant, tačiau kristalizacija vis tiek pasiekiama šiluma ir intensyviu maišymu.

    Klevų cukrui pagaminti sirupas verdamas iki maždaug 260 laipsnių pagal Farenheitą, tuomet energingai maišomas, kol pašviesėja ir sukietėjęs ima byrėti į nelygius grūdelius. Procesas tikslus: per mažai pamaišius masė gali sukietėti į bloką, o per daug – kristalai linkę sulipti į gumulus.

    Kodėl klevų cukrų renkasi vietoj balto

    Pagrindinė priežastis – skonis. Įprastas baltasis cukrus dažnai apibūdinamas kaip neutralus, o klevų cukrus suteikia daugiau sluoksnių: karamelės natų, švelnų aromatą ir sodresnį saldumą.

    Taip pat išskiriamas ir mažesnis apdorojimas: baltasis cukrus paprastai pereina daug rafinavimo etapų, kad būtų itin baltas ir vienodas. Klevų cukrus, priešingai, prasideda ir baigiasi klevų sula – be balinimo ar priedų, iš esmės tik kaitinant ir maišant.

    Svarbus praktinis privalumas – jį dažniausiai galima naudoti taip pat paprastai kaip ir granuliuotą cukrų. Tai reiškia, kad mėgstami sausainių, keksiukų ar pyragų receptai gali įgauti kitokį skonį, nereikalaujant keisti gaminimo technikos.

    Kaip klevų cukrų naudoti virtuvėje

    Kepiniuose klevų cukrų siūloma naudoti „puodelis į puodelį“ vietoje baltojo cukraus – sausainiuose, pyraguose, keksiukuose ar skončiuose. Jis suteikia subtilų klevų „pamatą“, ne visuomet užgoždamas kitus skonius.

    Jis tinka ir pusryčiams: galima berti ant avižinės košės, jogurto ar dribsnių. Skirtingai nei rudasis cukrus, kuris linkęs sulipti, klevų cukrus paprastai tirpsta greitai ir tolygiai.

    Dar viena kryptis – gėrimai ir desertų priedai: įmaišyti į kavą, arbatą ar kakavą, taip pat naudoti plakant grietinėlę vietoje cukraus pudros. O mėgstantiems sūrius derinius jis praverčia prieskonių mišiniuose ir marinatuose, kur karamelizuodamasis padeda sukurti gražią plutelę kepant.

    Galiausiai klevų cukrus gali tapti ir baigiamuoju akcentu – pabarstymu ant keptų obuolių, orkaitėje ruoštų daržovių ar net spragėsių. Nors iš pirmo žvilgsnio tai nišinis produktas, jis dažnai pasiteisina tada, kai norisi įprastą receptą pakylėti vienu paprastu pakeitimu.

  • Helovino saldumynai ir žarnynas: kurie pasirinkimai palankesni mikrobiomui, o kurie kenkia

    Helovino saldumynų kalnai džiugina vaikus ir suaugusiuosius, tačiau kai kurie skanėstai gali gerokai išbalansuoti žarnyno mikrobiomą – trilijonus mikroorganizmų, susijusių su virškinimu, imunine sistema ir savijauta.

    Apie tai rašoma „The Conversation“ publikuotame gastroenterologo ir žarnyno mikrobiomo tyrėjo tekste, kuriame aiškinama, kodėl saldainiuose esantis didelis cukraus kiekis, sotieji riebalai ir įvairūs priedai kai kada tampa nemaloniu išbandymu žarnynui.

    Įprastai mikrobiomas padeda skaidyti tai, ko organizmas pats nesuvirškina – pavyzdžiui, skaidulas – ir gamina sveikatai svarbius junginius (metabolitus). Kai mityboje daug koncentruoto cukraus ir mažai skaidulų, ši pusiausvyra gali krypti nepalankia linkme.

    Tekste pabrėžiama, kad saldainiai nėra „sveikas“ maistas, tačiau jų poveikis gali skirtis: vieni pasirinkimai turi bent šiokios tokios maistinės vertės, o kiti – praktiškai vien cukrų ir priedus.

    Kaip saldainiai „išmuša“ mikrobiomą iš vėžių

    Žarnyno mikrobiomą galima įsivaizduoti kaip „gamyklą“, kuri iš maisto pagamina organizmui naudingus junginius. Tam ypač svarbios skaidulos ir augaliniai junginiai, vadinami polifenoliais.

    Didelis cukraus kiekis, sotieji riebalai ir priedai gali skatinti uždegiminius procesus ir silpninti žarnyno barjerą – apsauginę žarnyno gleivinę, kuri padeda „atskirti“ mikrobiomą nuo likusio organizmo.

    Kai ši apsauga susilpnėja, gali daugėti uždegimo, o tai siejama su įvairiais sveikatos sutrikimais – nuo antsvorio iki imuninės sistemos problemų. Taip pat minimas ir vadinamasis žarnyno bei smegenų ryšys: mikrobiomas dalyvauja gaminant junginius, galinčius turėti įtakos nuotaikai ir pažinimo funkcijoms.

    Kurie Helovino skanėstai – mažesnė blogybė?

    Ne visi Helovino saldumynai vienodai prasti maistinės vertės prasme. Tekste kaip palankesni minimi cukrumi padengti riešutai ar vaisiai (pavyzdžiui, meduje skrudinti migdolai ar karameliniai obuoliai) – po saldžiu sluoksniu jie vis tiek išlieka „tikresnis“ maistas.

    Blogiausioje pozicijoje atsiduria lipnūs, kramtomi saldainiai, tokie kaip „candy corn“, „Skittles“, „Starbursts“ ar „Twizzlers“: juose dažnai dominuoja cukrus, sirupai, sotieji riebalai ir įvairūs priedai, o skaidulų beveik nėra.

    Tarp „draugiškesnių“ variantų išskiriami šokoladiniai saldainiai, ypač juodasis šokoladas, kuriame daugiau kakavos. Saikingai vartojamas juodasis šokoladas (minima 80–85 proc. kakavos) dėl skaidulų ir polifenolių gali būti palankesnis mikrobiomui nei gryni cukriniai saldainiai.

    Taip pat geresniu pasirinkimu laikomi šokoladiniai saldainiai su riešutais – migdolais ar žemės riešutais. Riešutai prideda skaidulų ir baltymų, todėl toks saldumynas gali būti „mažiau tuščias“ nei variantai be riešutų.

    Kaip „atsigauti“ po saldaus savaitgalio

    Jei po švenčių saldumynų buvo daugiau, siūloma grįžti prie mitybos, kuri palaiko mikrobiomą. Tekste pateikiama paprasta kryptis – orientuotis į vadinamąsias keturias „F“ grupes: skaidulas, fitochemines medžiagas, nesočiuosius riebalus ir fermentuotus produktus.

    Skaidulų šaltiniai – viso grūdo produktai, riešutai, sėklos, ankštiniai, daržovės ir vaisiai – maitina naudingas bakterijas ir padeda virškinimui.

    Polifenolių gausu uogose, raudonosiose vynuogėse, žaliojoje arbatoje, ypač tyruose alyvuogių aliejuose, o taip pat ir juodajame šokolade. Fermentuoti produktai, tokie kaip rauginti kopūstai, kimči, jogurtas ar kefyras, gali papildyti racioną naudingomis bakterijomis.

    Pagrindinė žinutė paprasta: retkarčiais pasmaguriauti galima, tačiau žarnynui palankiausia strategija – saikas ir kuo daugiau tikro, įvairaus maisto kasdienėje mityboje.

  • Aldi pasirodė vienas labiausiai vertinamų medų: kodėl grikių medų renkasi vis daugiau žmonių

    Grikių medus vis dažniau atsiduria pirkėjų krepšeliuose, nes išsiskiria intensyviu skoniu ir tamsia spalva. Jo paprastai užtenka nedidelio kiekio, kad pastebimai pasikeistų arbatos, košės, marinato ar padažo skonis.

    „Aldi“ parduotuvėse siūlomas grikių nektaro medus yra 400 gramų pakuotėje, o etiketėje nurodoma kilmės šalis Lenkija. Toks įvardijimas reiškia, kad medus pagamintas iš grikių žiedų nektaro, o ne yra saldiklių ar sirupų mišinys.

    Kaina Lenkijoje skelbta 21,99 zloto, tai yra maždaug 5 eurai už 400 gramų. Perskaičiavus, tai sudaro apie 1,25 euro už 100 gramų, tačiau galutinė kaina gali skirtis priklausomai nuo šalies, prekybos tinklo kainodaros ir konkrečios parduotuvės.

    Nors medus dažnai pristatomas kaip natūralesnė cukraus alternatyva, mitybos specialistai primena, kad tai vis tiek daugiausia greitai pasisavinami cukrūs. Ant panašių produktų pakuočių neretai nurodoma apie 338 kilokalorijos ir apie 72 gramai cukrų 100 gramų, todėl medų svarbu vertinti kaip saldų priedą, o ne neribojamą kasdienį produktą.

    Grikių medus neretai apibūdinamas kaip palankus širdžiai ar kraujui, tačiau tokios formuluotės neturėtų būti suprantamos kaip gydymo pažadai. Jis nepakeičia vaistų ir nėra ligų gydymo priemonė, o jo ryški tamsi spalva ir aštresnis poskonis pirmiausia susiję su augalo rūšimi, iš kurios bitės rinko nektarą.

    Praktiniu požiūriu grikių medus vertinamas dėl skonio ir aromato, todėl dažnai derinamas su varške, brandintais sūriais ar pelėsiniais sūriais. Jis taip pat tinka rudeniniams kepiniams ir patiekalams, kuriems norisi sodresnio, karamelinio kartumo natų.

    Renkantis medų verta įprasti patikrinti etiketę ir sudėtį, taip pat atkreipti dėmesį į kilmę bei pakuotės informaciją. Jei ant etiketės aiškiai nurodyta, kad tai nektaro medus, o sudėtyje nėra priedų, paprastai tai patikimesnė užuomina apie produkto autentiškumą.

  • Visą dieną valgote sveikai, o vakare šluojate saldumynus? Priežastis gali nustebinti

    Visą dieną valgote sveikai, o vakare šluojate saldumynus? Priežastis gali nustebinti

    Šokoladas po pietų, sausainis prie kavos, o vakare dar kažkas saldaus prie televizoriaus daugeliui tapo įprasta rutina. Bandant mažinti cukraus kiekį mityboje dažnai pasirenkamas griežčiausias kelias – visiškai atsisakyti saldumynų. Vis dėlto tokia taktika ne visada veikia ir neretai baigiasi persivalgymu.

    Specialistai pabrėžia, kad saldumynai gali tilpti į subalansuotą mitybą, jei jų kiekis ir dažnis yra kontroliuojami. Svarbiausia ne uždrausti, o suprasti, kodėl noras saldumynams kartojasi būtent vakare. Dažnai atsakymas slypi ne valios stokoje, o dienos režime ir mitybos sudėtyje.

    Viena dažniausių priežasčių – per mažai suvalgoma dieną arba valgoma nereguliariai. Praleisti pusryčiai, menki pietūs ar ilgos pertraukos tarp valgymų didina alkį, o vakare ranka natūraliai tiesiasi prie greitai energijos suteikiančių produktų. Tokiu atveju saldumynai tampa greitu ir lengviausiai pasiekiamu sprendimu.

    Kodėl sotumas neišsilaiko?

    Didelę reikšmę turi ir tai, iš ko sudaryti pagrindiniai dienos valgiai. Kai lėkštėje trūksta baltymų, skaidulų ir sveikųjų riebalų, sotumo jausmas gali būti trumpalaikis, net jei porcija atrodo normali. Tuomet noras užkąsti, ypač saldžiai, atsiranda greičiau.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad didesnis baltymų kiekis maiste gali prisidėti prie mažesnio alkio ir didesnio sotumo. Tačiau vien baltymais problemos neišspręsite, jei bendra mityba chaotiška, o dienos energijos poreikis neatliepiamas. Praktikoje dažnai padeda ne ribojimas, o pilnaverčiai, iš anksto suplanuoti valgiai.

    Naudingas principas – saldų norą numatyti, o ne su juo kovoti vakare. Pavyzdžiui, desertą galima įtraukti dienos eigoje po pietų, bet rinktis tokį, kuris kartu suteikia sotumo. Tam tinka avižinė košė su natūraliu jogurtu, riešutais ir uogomis arba varškės desertas su vaisiais.

    Griežti draudimai dažnai atsisuka prieš jus

    Kai mėgstami produktai paskelbiami visiškai draudžiamais, daliai žmonių suveikia vadinamasis viskas arba nieko efektas. Suvalgius vieną sausainį atsiranda jausmas, kad diena sugadinta, todėl valgymas tarsi paleidžiamas iš rankų. Tokia grandinė ypač dažnai prasideda vakare, kai nuovargis didžiausias.

    Ne mažiau svarbu atskirti fizinį alkį nuo įpročio ar emocinio valgymo. Saldumynai neretai siejami su atsipalaidavimu, apdovanojimu po sunkios dienos ar rutina prie ekranų. Tokiu atveju padeda ne vien mitybos korekcijos, bet ir naujų vakarinių ritualų paieška.

    Miegas, stresas ir vakariniai įpročiai

    Noras saldumynams gali stiprėti ir tuomet, kai trūksta miego. Tyrimuose fiksuota, kad pailginus miego trukmę, žmonės per dieną vidutiniškai suvartojo mažiau kalorijų, netaikant specialios dietos. Tai siejama su apetito reguliacija ir geresniu gebėjimu kontroliuoti impulsyvius pasirinkimus.

    Svarbų vaidmenį atlieka ir stresas, nuobodulys bei pervargimas, kai maistas tampa greitu būdu pasijusti geriau. Todėl verta kelias dienas stebėti, kada tiksliai kyla noras saldaus: po per mažų pietų, po įtemptų susitikimų ar tik atsisėdus vakare prie televizoriaus. Nuo tokio stebėjimo dažnai prasideda tvariausi pokyčiai.

    Jei norite mažinti cukrų, dažniausiai veiksmingiausia strategija yra laipsniškumas. Pavyzdžiui, mažinkite į kavą dedamo cukraus kiekį, rečiau rinkitės saldžius gėrimus, o porcijas mažinkite po truputį. Taip išvengsite staigių draudimų ir lengviau išlaikysite pokyčius ilgesnį laiką.

    Svarbiausia suprasti, kad vienas desertas nėra nesėkmė. Mitybos kokybę ilgainiui labiausiai lemia bendri įpročiai, reguliarumas, sotūs valgiai ir pakankamas miegas. Jei vakarinis saldumynų noras kartojasi, dažnai užtenka sutvarkyti dienos ritmą, o ne kovoti su savimi.