CP v2

Tag: Daft Punk

  • Praėjus 30 metų po French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    Praėjus 30 metų po French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    Judėjimas, tapęs nacionaliniu pasididžiavimu

    French Touch kadaise buvo klubų ir nedidelių leidybinių kompanijų scena, o šiandien apie ją kalbama kaip apie Prancūzijos kultūros dalį. Per tris dešimtmečius 1990–2000-ųjų prancūzų elektronika iš nišos virto reiškiniu, kurį atpažįsta ir tie, kurie niekada nebuvo reive.

    Pastaraisiais metais šis virsmas įgavo ir institucinį pavidalą: Prancūzijos Kultūros ministerija pripažino elektroninę muziką nematerialaus kultūros paveldo dalimi. Dossier minimi tokie vardai kaip Daft Punk, AIR ir Laurent Garnier, kurių darbai padėjo suformuoti atpažįstamą skambesį ir tarptautinę reputaciją.

    Pripažinimas ir ginčai: kas turi teisę į palikimą?

    Valstybinis pripažinimas elektronikai ne visus džiugina vienodai. Scenos dalyviai ir žurnalistai primena senas diskusijas: ar pogrindinės kultūros dvasia suderinama su apdovanojimais, institucijų globojama atmintimi ir politinių lyderių kalbomis apie pasididžiavimą.

    Prancūzijos radijo France Inter žurnalistas Stéphane Jourdain, rašęs apie French Touch istoriją, atkreipia dėmesį į paradoksą, kai valstybė viešai pagerbia didžėjus, bet tuo pat metu griežtina požiūrį į nelegalius renginius.

    „Yra kažkas paradoksalaus, kai Respublikos prezidentas pagerbia didžėjų, o Vidaus reikalų ministerija tuo pat metu griežtai tramdo reivus“, – sakė Stéphane Jourdain.

    Ar French Touch vis dar gyvas?

    Vienas ryškiausių argumentų, kad judėjimas neprapuolė, yra jo muzikinis ilgaamžiškumas. Tokie atlikėjai kaip David Guetta ar Bob Sinclar ir toliau išlieka matomi pasaulinėje rinkoje, o senesni kūriniai dėl srautinių platformų logikos išgyvena naujas bangas ir pasiekia naują auditoriją.

    Vis dėlto patys scenos stebėtojai pripažįsta, kad French Touch nebėra naujovės sinonimas. Skambesys, paremtas trumpais disco ir soul kilpų semplais, filtrais ir aiškiai „šlifuotu“ šokio formatu, tapo atpažįstamas, bet popmuzikos dinamika remiasi nuolatine kaita.

    „Tipinis French Touch skambesys vis dar egzistuoja, bet nebeturi naujumo jausmo. Tai nebėra tai, ko dabar klauso jaunimas“, – sakė didžėjus Sven Løve.

    Nauja karta: pavardės padeda, bet neužtenka

    Pastaraisiais metais vis dažniau matoma ir tiesioginė „paveldėtojų“ karta: didžėjauti pradeda žinomų scenos vardų vaikai. Tarp aptariamų pavyzdžių minima, kad Bob Sinclar vaikai Paloma ir Raphaël Le Friant bei David Guetta sūnus Elvis vis dažniau pasirodo renginiuose ir festivaliuose.

    Festivalio organizatorius JC Murray, rengiantis „Isabelle“ festivalį netoli Sen Tropez, pabrėžia, kad klausytojai į tokius vardus žiūri dvejopai: viena vertus, veikia pavardės svoris, kita vertus, išlikti scenoje padeda tik realūs įgūdžiai.

    „Jei jie yra programoje, tai pirmiausia dėl to, kuo jie tampa, o ne dėl pavardės“, – sakė JC Murray.

    Kodėl apie French Touch vis dar kalbama?

    French Touch istorija šiandien veikia kaip kolektyvinės atminties dalis: tai laikotarpis, kai Prancūzija elektroninėje muzikoje tapo pasauliniu centru. Šį pasakojimą sustiprina ir simboliniai momentai, tokie kaip French Touch kūrinių skambėjimas didžiausiuose valstybiniuose renginiuose, taip pat netektys, kurios neretai sugrąžina visuomenės dėmesį į sceną.

    Tačiau esminis klausimas lieka atviras: ar palikimas yra garsiai minimas todėl, kad scena šiandien iš tiesų formuoja ateitį, ar todėl, kad ji tapo patogiu pasididžiavimo ženklu. Viena aišku: French Touch kaip kultūrinis kodas neišnyko, net jei jo „naujumo“ etapas jau seniai praeityje.

  • Praėjus 30 metų nuo French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    Praėjus 30 metų nuo French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    French Touch judėjimas, 1990–2000-aisiais iškėlęs Prancūzijos elektroninę muziką į pasaulinį pirmą planą, šiandien vis dažniau vadinamas nacionaliniu pasididžiavimu. Tačiau kartu jis kelia ginčų: ar tai vis dar gyva scena, ar jau įamžintas istorinis ženklas, kurį patogu pasitelkti politinei ir kultūrinei darbotvarkei.

    Diskusijas sustiprino sprendimas prancūzų elektroninę muziką įtraukti į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo inventorių. Kultūros ministerijos dokumentuose pabrėžiama, kad tokie vardai kaip Daft Punk, AIR ar Laurent Garnier suformavo tarptautinį etaloną, o žanras įsitvirtino visuose regionuose ir telkia skirtingas auditorijas.

    Nuo pogrindžio iki institucijų

    Toks institucinis pripažinimas dar prieš kelerius metus atrodė paradoksalus scenai, kuri ilgą laiką klestėjo klubų ir reivų kultūroje. Žurnalistas Stéphane’as Jourdain’as, tyrinėjantis French Touch istoriją, primena, kad dalis kūrėjų skeptiškai vertino valstybinius apdovanojimus ir oficialius titulus, nes elektronika gimė kaip laisvės ir alternatyvos erdvė.

    Pasak jo, simboliška įtampa išlieka ir šiandien: valstybės vadovų pagarba didiesiems DJ vardams kartais disonuoja su griežtesne vidaus politikos laikysena neteisėtų reivų atžvilgiu. Tai, anot Jourdain’o, leidžia klausti, ar scena dera su institucionalizacija, kai jos šaknys susijusios su bendruomeniškumu ir neformaliais renginiais.

    Kontekstą paaštrino ir pastarųjų metų įvykiai, tarp jų ir Prancūzijos prodiuserio bei DJ Kavinsky mirtis 2026 metais. Prezidentas Emmanuelis Macronas viešai pagerbė muzikantą, pabrėždamas jo vaidmenį Prancūzijos popkultūroje ir tai, kad French Touch skambėjo pasaulinei auditorijai, įskaitant olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją Paryžiuje.

    Ar French Touch dar gyvas?

    Nepaisant to, kad French Touch dažnai pristatomas kaip praeities aukso amžius, judėjimo įtaka neblėsta. Jourdain’as atkreipia dėmesį į ilgalaikį komercinį gyvybingumą: tokie atlikėjai kaip David Guetta ar Bob Sinclar ir toliau renka dideles perklausas, o senesni hitai platformose išgyvena naujus pakilimus.

    Kartu keičiasi ir pati „French Touch“ sąvoka. Kai kuriems tai gana plati elektronikos kryptis, apimanti įvairius house ir techno atspalvius, kitiems tai labai konkretus skambesys, siejamas su trumpais disco ir soul semplais bei filtruotomis bosinėmis linijomis, kurios tapo 1990-ųjų pabaigos vizitine kortele.

    DJ Svenas Løve, vienas Paryžiaus 1990-ųjų klubinės scenos veikėjų, pabrėžia, kad originalus skambesys buvo paremtas konkrečiais to meto techniniais sprendimais ir estetika. Jo vertinimu, tas stilius šiandien egzistuoja, bet nebeturi naujumo efekto, o popmuzikos logika remiasi nuolatiniu atsinaujinimu.

    Paveldas, nostalgija ir nauja karta

    French Touch istoriją maitina ir pasakojimai apie netektis bei simbolinius momentus, kurie sugrąžina dėmesį į epochą. Løve atkreipia dėmesį, kad scenos revivals dažnai kyla po 20–30 metų, kai nauja karta atranda ankstesnį laikotarpį per įrašus, filmus ir socialinius tinklus.

    Šalia nostalgijos ryškėja ir tiesioginis paveldėjimas šeimose. Pastaraisiais metais vis dažniau pastebima, kad garsiausių vardų vaikai patys imasi didžėjavimo ir pasirodymų, o renginių organizatoriai pabrėžia, jog sprendimą juos kviesti lemia ne pavardė, o realūs įgūdžiai ir kryptingas darbas.

    Praėjus trims dešimtmečiams, French Touch tampa ir gyvu muzikos rinkos reiškiniu, ir kultūriniu simboliu, kurį bandoma įtvirtinti kaip paveldą. Atsakymas į klausimą, kas iš jo liko, priklauso nuo žvilgsnio taško: vieniems tai vis dar skambantis repertuaras ir įtaka, kitiems – laikmečio ženklas, kurį šiandien perrašo institucijos, politika ir naujos kartos interpretacijos.

  • Pervertinti muzikos albumai? Kodėl dalis kritikų iš naujo vertina 12 „šedevrų“ sąrašą

    Pervertinti muzikos albumai? Kodėl dalis kritikų iš naujo vertina 12 „šedevrų“ sąrašą

    Kas šiandien vadinama šedevru?

    Muzikos kanonas nėra akmenyje iškaltas: tai, kas vienai kartai atrodo neliečiama klasika, kitai gali skambėti kaip pasenęs kompromisų rinkinys. Kritikai pastebi, kad albumų reputaciją dažnai sustiprina ne vien muzika, bet ir mitologija, kontekstas bei nostalgija.

    Pastaraisiais metais šį procesą dar labiau išryškino srautinių platformų era. Kai klausytojai dažniau renkasi atskiras dainas, o ne visą albumą, „tobulo“ įrašo kartelė kyla: išryškėja užpildai, tempo problemos ir pernelyg ištęstos idėjos.

    12 albumų, kurie kelia ginčus

    Kultūros apžvalgininkai išskyrė 12 įrašų, kurie dažnai vadinami šedevrais, tačiau, jų manymu, ne visada atlaiko klausymą nuo pradžios iki pabaigos. Tarp minėtų pavadinimų – „Led Zeppelin“ IV, „Eagles“ Hotel California, „Fleetwood Mac“ Rumours, „Pink Floyd“ The Wall, AC/DC Back in Black ir Prince Purple Rain.

    Sąraše taip pat atsidūrė „The Smiths“ The Queen Is Dead, „Oasis“ Definitely Maybe, Kanye West Graduation, „Arcade Fire“ The Suburbs, „Daft Punk“ Random Access Memories ir Taylor Swift Folklore. Bendras leitmotyvas – ne tai, kad šie albumai prasti, o tai, kad jų „šedevro“ statusas kartais remiasi keliomis legendinėmis dainomis.

    „Kai albumas paskelbiamas šedevru, viskas pradedama matuoti pagal jį, o tai gali iškreipti vertinimą“, – teigia apžvalgininkai.

    Kodėl „pervertinimo“ diskusija sustiprėjo dabar?

    Vienas svarbiausių argumentų – albumo vientisumas. Klausytojai ir kritikai vis dažniau kelia klausimą, ar įrašas iš tiesų yra nuosekli patirtis, ar tik kelių stiprių kūrinių rinkinys, kurį užpildo silpnesni takeliai.

    Kitas veiksnys – istorinis pasakojimas. Tokie albumai kaip Rumours ar The Wall neatsiejami nuo užkulisių dramų ir didelių ambicijų, tačiau atskyrus legendą nuo turinio daliai auditorijos išryškėja saugesni sprendimai, perdėtas patosas ar ištęstumas.

    Diskusiją kaitina ir šiandienos kultūrinis ritmas: trumpesnė dėmesio trukmė, didesnė pasiūla ir greitesnis nuomonių formavimas socialiniuose tinkluose. Dėl to kanoną vis dažniau bandoma „perklausyti“ be išankstinių nuostatų.

    Galiausiai, „pervertinto albumo“ etiketė nereiškia, kad kūrinys neturi vertės. Dažnai tai tik kvietimas pripažinti, kad net labai įtakingi įrašai gali turėti silpnų vietų, o muzikos istorijoje šalia legendų visada yra ir alternatyvų, kurios laikui bėgant atrodo drąsesnės.

  • Prancūzijos rinktinė 2026 metų pasaulio čempionate įvarčius švęs su „Daft Punk“ One More Time

    Prancūzijos rinktinė 2026 metų pasaulio čempionate įvarčius švęs su „Daft Punk“ One More Time

    Nauja taisyklė pakeitė stadionus

    2026 metų pasaulio futbolo čempionate sirgaliai stebi ne tik atkrintamąsias kovas, bet ir virtinę taisyklių naujovių. Tarp jų – dažnesnis vaizdo arbitražo naudojimas, laiko taupymo priemonės ir griežtesnis teisėjų požiūris į konfliktines situacijas.

    Viena aptarinėjamų naujovių – taisyklė, leidžianti teisėjui skirti raudoną kortelę žaidėjui, jei šis konfliktinės akistatos metu prisidengia burną kalbėdamas su varžovu. Taisyklės tikslas – mažinti galimybes slėpti įžeidinėjimus, tačiau ji jau kelia diskusijų dėl interpretavimo.

    Įvarčių dainos – šalių pasirinkimas

    Tarp pokyčių yra ir sirgaliams malonesnė naujiena: rinktinėms leista pasirinkti oficialias įvarčių dainas, kurios skamba po pelnyto įvarčio ar kitais svarbiais rungtynių momentais. Tai čempionatui suteikė daugiau vietinio identiteto ir tapo papildomu emociniu akcentu stadionuose.

    Skirtingos šalys pasirinko skirtingus sprendimus – nuo roko iki popmuzikos ar tradicinių ritmų, pritaikytų stadiono atmosferai. Tokia praktika futbolo kultūroje nėra nauja klubų lygiu, tačiau pasaulio čempionate ji tapo labiau formalizuota ir matoma kaip turnyro dalis.

    Prancūzija pasirinko „Daft Punk“

    Daugiausia dėmesio šįkart sulaukė Prancūzijos sprendimas: oficialia įvarčių daina tapo „Daft Punk“ kūrinys One More Time. Tai vienas žinomiausių prancūziško elektroninės muzikos judėjimo simbolių, skambantis stadionuose kaip šventimo signalas po įvarčių.

    Kūrinys, pirmą kartą išleistas 2000 metais albume Discovery, išlieka atpažįstamas ir po daugiau nei dviejų dešimtmečių. Čempionatų metu tokie pasirinkimai dažnai turi ir praktinį efektą – gerai žinomos dainos greitai įtraukia tribūnas į bendrą skandavimą, o transliacijose tampa lengvai identifikuojamu rinktinės ženklu.

    Prancūzija turnyrą pradėjo pergale 3:1 prieš Senegalą, o One More Time per stadiono garso sistemą nuskambėjo kelis kartus po įvarčių. Rinktinės kitas mačas numatytas Filadelfijoje, kur prancūzai susitiks su Iraku.

    Muzikos industrijoje tokie momentai paprastai pastebimi ir srautinių perklausų statistikoje: dideli sporto renginiai neretai laikinai pakelia pasirinktų kūrinių klausomumą platformose. Prancūzijos atveju tai dar ir simboliškas gestas šalies elektroninės muzikos tradicijai, kuri jau seniai peržengė klubų scenas ir tapo popkultūros dalimi.

  • Paryžiaus Pont Neuf virto milžiniška ola: menininkas JR pristato laikino meno instaliaciją

    Paryžiaus Pont Neuf virto milžiniška ola: menininkas JR pristato laikino meno instaliaciją

    Pont Neuf transformacija

    Paryžiuje prasidėjo vienas ryškiausių šio sezono viešojo meno projektų: menininkas JR ant Pont Neuf tilto įrengia monumentalią laikiną instaliaciją, pavadintą La Caverne du Pont Neuf. Sumanymas seniausią Paryžiaus tiltą paverčia tarsi ola, kviečiančia pažvelgti į miestą per istorijos ir dabarties dialogą.

    Instaliacija suplanuota kaip itin didelio mastelio objektas: apie 120 metrų ilgio, 20 metrų pločio ir vietomis iki 18 metrų aukščio. Skelbiama, kad kūrinys bus prieinamas visiems, o tilto erdvė taps įtraukiu pasivaikščiojimo maršrutu.

    Kaip veiks instaliacija

    Projektas numatytas kaip trumpalaikis, bet intensyvus miesto įvykis: instaliacija turėtų būti eksponuojama nuo birželio 6 dienos iki birželio 28 dienos. Lankytojams ji bus atvira visą parą, o tai Paryžiuje retiems viešojo meno projektams suteikia papildomą, naktinio miesto patyrimo dimensiją.

    Pasak projekto idėjos, siekiama sugretinti grubią, „laukinę“ estetiką su istoriniu miesto audiniu. Toks kontrastas yra būdingas šiuolaikinėms laikinosioms instaliacijoms, kurios dažnai kuriamos tam, kad trumpam pakeistų įprastą maršrutų ir erdvių suvokimą.

    Muzika ir nuomonės mieste

    Instaliacija turi ir garsinį sluoksnį: pranešama, kad garso aplinką kuria Thomas Bangalter, buvęs dueto Daft Punk narys. Tokia kūrybinė partnerystė atspindi pastarųjų metų tendenciją viešajame mene jungti architektūrą, scenografiją ir muziką į vieną įtraukią patirtį.

    Vietos gyventojų reakcijos skirtingos: vieni džiaugiasi, kad miestas gyvas ir atsiveria naujam patyrimui, kiti nusiteikę skeptiškiau ir sako kol kas nejaučiantys emocinio poveikio. Tokios diskusijos yra įprastos, kai laikinai transformuojamos istorinės erdvės.

    Istorinis kontekstas ir finansavimas

    JR projektas neišvengiamai lyginamas su Christo ir Jeanne-Claude 1985 metais įgyvendintu Pont Neuf „apvyniojimu“ audiniu, kuris tapo vienu žymiausių laikinojo meno pavyzdžių Europoje. Praėjus keturiems dešimtmečiams, Pont Neuf vėl tampa scena kūriniui, kuris egzistuos trumpai, bet paliks ilgalaikį įspūdį kultūrinėje atmintyje.

    Kaip ir Christo bei Jeanne-Claude atveju, šis projektas finansuojamas privačiomis lėšomis, rėmėjų paramos principu. Tokia schema viešajame mene leidžia įgyvendinti brangius, techniškai sudėtingus sumanymus, tačiau kartu kelia klausimų apie rėmimo skaidrumą, leidimų procesus ir viešosios erdvės naudojimą.

  • „Daft Punk“ narys Thomas Bangalter pristato naują albumą Mirage: baletas 16 šokėjų

    „Daft Punk“ narys Thomas Bangalter pristato naują albumą Mirage: baletas 16 šokėjų

    Praėjus penkeriems metams po „Daft Punk“ išsiskyrimo, vienas garsiausio elektroninės muzikos dueto narių Thomas Bangalter tęsia ryškų posūkį į akademinę sceną. Prancūzų kompozitorius paskelbė apie naują leidinį Mirage – Ballet For 16 Dancers, kuris pasirodys 2026 metais birželio 5 dieną.

    Naujasis darbas pristatomas kaip platus ir atmosferiškas elektroninio minimalizmo kūrinys, sukurtas baletui. Bangalter muziką komponavo bendradarbiaudamas su choreografu Damienu Jalet ir šiuolaikinio meno kūrėju Kōhei Nawa, o projektas orientuotas į scenos judesio kaitą ir nuotaikų virsmus.

    Kryptis po „Mythologies“

    Bangalter solo kūryboje jau buvo aiškiai parodęs, kad po „Daft Punk“ laikotarpio nebijo keisti formos ir žanro. 2023 metais pasirodęs jo albumas Mythologies nustebino tuo, kad elektroninę šokių muziką pakeitė ilgos trukmės klasikinė kompozicija, artima baroko ir šiuolaikinio minimalizmo estetikai.

    Mirage tęsia šią kryptį, tačiau grįžta prie elektroninės kalbos, tik šį kartą ji pajungta baleto dramaturgijai. Tokie projektai tampa vis dažnesni ir platesnėje muzikos industrijoje, kur kompozitoriai bei prodiuseriai ieško erdvių, kur muzika veikia ne vien kaip albumo formatas, bet ir kaip sceninis pasakojimas.

    Ne tik albumas, bet ir renginys

    Kartu su albumo anonsu Bangalter pranešė ir apie didelės apimties įtraukų renginį, numatytą 2026 metais birželio 20 dieną Art Basel mugės metu Šveicarijoje. Skelbiama, kad tai bus instaliacija Warehouse Artefacts, jungianti muziką ir vizualų meną.

    Projektą papildys Vokietijos prodiuserio Rampa didžėjaus pasirodymas bei menininko Julian Charrière vizualinė dalis. Organizatoriai šį sumanymą apibūdina kaip patirtį, kuri taikosi į muzikos ir šiuolaikinio meno sandūrą, kur svarbi ne vien klausymo, bet ir erdvinė, jutiminė patirtis.