Praėjus 30 metų po French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

Judėjimas, tapęs nacionaliniu pasididžiavimu

French Touch kadaise buvo klubų ir nedidelių leidybinių kompanijų scena, o šiandien apie ją kalbama kaip apie Prancūzijos kultūros dalį. Per tris dešimtmečius 1990–2000-ųjų prancūzų elektronika iš nišos virto reiškiniu, kurį atpažįsta ir tie, kurie niekada nebuvo reive.

Pastaraisiais metais šis virsmas įgavo ir institucinį pavidalą: Prancūzijos Kultūros ministerija pripažino elektroninę muziką nematerialaus kultūros paveldo dalimi. Dossier minimi tokie vardai kaip Daft Punk, AIR ir Laurent Garnier, kurių darbai padėjo suformuoti atpažįstamą skambesį ir tarptautinę reputaciją.

Pripažinimas ir ginčai: kas turi teisę į palikimą?

Valstybinis pripažinimas elektronikai ne visus džiugina vienodai. Scenos dalyviai ir žurnalistai primena senas diskusijas: ar pogrindinės kultūros dvasia suderinama su apdovanojimais, institucijų globojama atmintimi ir politinių lyderių kalbomis apie pasididžiavimą.

Prancūzijos radijo France Inter žurnalistas Stéphane Jourdain, rašęs apie French Touch istoriją, atkreipia dėmesį į paradoksą, kai valstybė viešai pagerbia didžėjus, bet tuo pat metu griežtina požiūrį į nelegalius renginius.

„Yra kažkas paradoksalaus, kai Respublikos prezidentas pagerbia didžėjų, o Vidaus reikalų ministerija tuo pat metu griežtai tramdo reivus“, – sakė Stéphane Jourdain.

Ar French Touch vis dar gyvas?

Vienas ryškiausių argumentų, kad judėjimas neprapuolė, yra jo muzikinis ilgaamžiškumas. Tokie atlikėjai kaip David Guetta ar Bob Sinclar ir toliau išlieka matomi pasaulinėje rinkoje, o senesni kūriniai dėl srautinių platformų logikos išgyvena naujas bangas ir pasiekia naują auditoriją.

Vis dėlto patys scenos stebėtojai pripažįsta, kad French Touch nebėra naujovės sinonimas. Skambesys, paremtas trumpais disco ir soul kilpų semplais, filtrais ir aiškiai „šlifuotu“ šokio formatu, tapo atpažįstamas, bet popmuzikos dinamika remiasi nuolatine kaita.

„Tipinis French Touch skambesys vis dar egzistuoja, bet nebeturi naujumo jausmo. Tai nebėra tai, ko dabar klauso jaunimas“, – sakė didžėjus Sven Løve.

Nauja karta: pavardės padeda, bet neužtenka

Pastaraisiais metais vis dažniau matoma ir tiesioginė „paveldėtojų“ karta: didžėjauti pradeda žinomų scenos vardų vaikai. Tarp aptariamų pavyzdžių minima, kad Bob Sinclar vaikai Paloma ir Raphaël Le Friant bei David Guetta sūnus Elvis vis dažniau pasirodo renginiuose ir festivaliuose.

Festivalio organizatorius JC Murray, rengiantis „Isabelle“ festivalį netoli Sen Tropez, pabrėžia, kad klausytojai į tokius vardus žiūri dvejopai: viena vertus, veikia pavardės svoris, kita vertus, išlikti scenoje padeda tik realūs įgūdžiai.

„Jei jie yra programoje, tai pirmiausia dėl to, kuo jie tampa, o ne dėl pavardės“, – sakė JC Murray.

Kodėl apie French Touch vis dar kalbama?

French Touch istorija šiandien veikia kaip kolektyvinės atminties dalis: tai laikotarpis, kai Prancūzija elektroninėje muzikoje tapo pasauliniu centru. Šį pasakojimą sustiprina ir simboliniai momentai, tokie kaip French Touch kūrinių skambėjimas didžiausiuose valstybiniuose renginiuose, taip pat netektys, kurios neretai sugrąžina visuomenės dėmesį į sceną.

Tačiau esminis klausimas lieka atviras: ar palikimas yra garsiai minimas todėl, kad scena šiandien iš tiesų formuoja ateitį, ar todėl, kad ji tapo patogiu pasididžiavimo ženklu. Viena aišku: French Touch kaip kultūrinis kodas neišnyko, net jei jo „naujumo“ etapas jau seniai praeityje.