Tag: Danija

  • 6 000 metų senumo dantis atskleidė, kaip danų saloje gyvenęs vyras keitė mitybą žemdirbystės aušroje

    Vienas 6 000 metų senumo dantis padėjo mokslininkams atkurti, kaip Danijos saloje gyvenęs vyras vaikystėje ir jaunystėje keitė mitybą tuo metu, kai į regioną pradėjo skverbtis žemdirbystė.

    Rødhals vardu pramintas žmogus buvo rastas Sejerø saloje dar 1956 metais – jo beveik pilną skeletą vietos gyventojai aptiko senoje kriauklių sankaupoje. Archeologai nustatė, kad jis buvo sąmoningai palaidotas ant nugaros, apsuptas akmenų.

    Ilgą laiką atrodė, kad viskas paprasta: ankstesnė analizė rodė jūrinę dietą, būdingą medžiotojų-rinkėjų bendruomenėms. Tačiau radiokarboninis datavimas jį priskyrė maždaug 3800 metais prieš mūsų erą laikotarpiui – kai žemdirbystė jau buvo pasiekusi netoliese esantį Zelandijos regioną.

    Naujesni tyrimai parodė, kad šis žmogus, regis, gyveno tarsi dviejų pasaulių sandūroje: genetiniu požiūriu jis buvo vietinis medžiotojas-rinkėjas, bet jo gyvenimo laikas sutapo su ūkininkavimo plėtra ir kultūriniais pokyčiais.

    Mitybos pėdsakai – dantyje

    Tyrėjai ištyrė cheminius „parašus“ kauluose ir dantyje – skirtingi maisto šaltiniai palieka skirtingas anglies, azoto ir sieros izotopų proporcijas. Ypač vertinga pasirodė viena prieškrūminio danties dalis: jo dentinas sluoksniais fiksuoja, ką žmogus valgė skirtingais vaikystės metais.

    Duomenys rodo, kad vaikystėje Rødhals vyras daugiausia maitinosi jūros ištekliais – ypač žuvimi, unguriais ir seklumų kriauklėmis. Tačiau apie 11-uosius gyvenimo metus jo mityba pasikeitė: išaugo gilesnių vandenų žuvų dalis.

    Paauglystėje ir suaugus jo racione ryškiau padaugėjo sausumos baltymų. Vis dėlto jūrinė mityba ir toliau išliko dominuojanti – pokytis buvo svarbus, bet nereiškė visiško perėjimo prie žemdirbių maisto.

    Lyginant su 65 kitais Danijos mezolito laikotarpio žmonėmis, nė vienas neturėjo tokio pat ilgalaikio ir išskirtinio mitybos „derinio“ suaugus. Tai sustiprino įtarimą, kad šis žmogus maisto ar įpročių galėjo įgyti iš kitokios bendruomenės.

    Kas galėjo lemti pasikeitimą?

    Tyrėjai svarsto, kad mitybos lūžis galėjo sutapti su ūkininkų bendruomenių atėjimu iš pietų maždaug 3900 metais prieš mūsų erą. Nors jo DNR nerodė atvykėlių kilmės, pats laidojimo pobūdis buvo artimesnis ankstyvųjų neolito žemdirbių papročiams nei tipinėms medžiotojų-rinkėjų kapavietėms.

    Kape, kaip nurodoma, nebuvo būdingų mezolitui elementų, pavyzdžiui, raudonos ochros pėdsakų, o akmenų išdėstymas priminė vėlesnius žemdirbių laidojimus. Tai gali reikšti, kad jis perėmė dalį naujų papročių, nors ir išlaikė senąjį gyvenimo būdą.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ribotumus: izotopų analizė negali tiksliai pasakyti, ar sausumos baltymai buvo gauti iš ūkių (pvz., galvijų), ar iš medžioklės. Kitaip tariant, pats cheminis „parašas“ rodo kryptį, bet ne konkrečią maisto kilmę.

    Dar viena įdomi detalė – suaugusio Rødhals vyro mityboje nematyti aiškių gėlavandenių žuvų vartojimo pėdsakų, kas skiria jį nuo kai kurių kitų to meto bendruomenių. Tai leidžia manyti, kad jo maisto šaltiniai buvo gana specifiniai.

    Vienas paskutiniųjų „senosios“ Danijos gyventojų?

    Tyrime primenama, kad vėlesni genetiniai darbai rodo: į Daniją atvykę žemdirbiai ilgainiui didžiąja dalimi pakeitė vietinius medžiotojus-rinkėjus, o tarpusavio susiliejimo buvo palyginti nedaug. Tokios išvados pateiktos 2024 metais paskelbtame tyrime, kuriame analizuota 100 senovinių Danijos genomų.

    Dėl to Rødhals vyras laikomas vėlyviausiu patikimai datuotu žmogumi Danijoje, turėjusiu „nesumaišytą“ vietinę medžiotojų-rinkėjų kilmę ir daugiausia jūrinę mitybą. Tai nereiškia, kad jis buvo paskutinis, tačiau jis galėjo priklausyti vienai paskutinių kartų prieš galutinį regiono virsmą.

    Šis atvejis suteikia retą galimybę pamatyti, kaip dideli civilizaciniai pokyčiai galėjo atsispindėti vieno žmogaus gyvenime – ne per legendas ar apibendrinimus, o per biologinį pėdsaką, išlikusį dantyje. Tyrimas publikuotas žurnale „Antiquity“.

  • Gėlavandenės žuvys gali „pasendinti“ palaikus: kodėl radiokarbono datos klysta šimtmečiais

    Viduramžių kapavietė Danijos Svendborgo bažnyčioje archeologams pateikė mįslę: pagal statinio sluoksnius ir kapo vietą žmogus turėjo būti palaidotas po 1236 metų, kai iškilo pranciškonų vienuolynas. Tačiau radiokarboninis kaulų datavimas parodė, kad mirtis galėjo įvykti dar 1100–1155 metais – beveik šimtmečiu anksčiau.

    Toks neatitikimas privertė ieškoti paaiškinimo ne kapo kontekste, o pačiuose kauluose. Kaip rašo „ZME Science“, nauja 27 viduramžių palaidojimų analizė rodo, kad kai kuriuos datavimo „laiko šuolius“ galėjo sukelti gėlavandenių žuvų vartojimas.

    Tyrėjai nustatė, kad šeši iš 27 skeletų davė datas, kurios nesiderino su palaidojimo vietų istorija. Kitaip tariant, radiokarbono testai juos „perkėlė“ į laikotarpį, kai vienuolynai, kuriuose jie rasti, dar net nebuvo pastatyti.

    Pagrindinė hipotezė paprasta: žmogaus mityba gali iškreipti radiokarboninio datavimo rezultatus taip, kad palaikai atrodytų net šimtmečiais senesni, nei yra iš tikrųjų.

    Kaip veikia radiokarboninis datavimas

    Radiokarboninis datavimas remiasi anglies-14 izotopu. Kol organizmas gyvas, jis per maistą nuolat „papildo“ anglies-14 atsargas – augalai ją gauna iš atmosferos, gyvūnai suėda augalus, o žmonės vartoja ir vienus, ir kitus.

    Mirus anglies-14 nebeįsisavinama, o likęs izotopas pradeda irti žinomu tempu. Išmatavę, kiek anglies-14 liko, mokslininkai apskaičiuoja, kada organizmas mirė.

    Problema ta, kad anglis į mitybos grandinę ne visada patenka tiesiai iš atmosferos. Upėse ir ežeruose gali būti „senos“ geologinės kilmės anglies, kurioje anglies-14 beveik nebėra – todėl ja mintantys organizmai laboratorijoje gali pasirodyti daug senesni.

    „Gėlavandenio rezervuaro efektas“

    Gėlavandenės žuvys gali sukaupti seną, iš nuogulų ar uolienų į vandenį patenkančią anglį. Kai žmogus ilgą laiką valgo daug tokių žuvų, dalis šios anglies patenka į kaulus.

    Dėl to du tais pačiais metais mirę žmonės teoriškai gali „gauti“ labai skirtingas radiokarbonines datas – priklausomai nuo to, kiek jų racione buvo gėlavandenių žuvų. Šis reiškinys vadinamas gėlavandenio rezervuaro efektu.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad paklaida gali būti didelė: kraštutiniais atvejais Reino žuvys gali atrodyti iki 1 300 metų senesnės nei sausumos gyvūnai, gyvenę tuo pačiu metu. Sūriavandenės žuvys taip pat sukelia panašų efektą, tačiau jis dažniausiai labiau nuspėjamas – pavyzdžiui, Šiaurės jūroje minimas maždaug 400 metų „poslinkis“.

    Archeologai jau įpratę taikyti korekcijas jūrų gėrybėms, tačiau gėlavandenės sistemos yra daug įvairesnės: srauniose upėse poveikis gali būti ryškus, o kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose – beveik išnykti, nes vanduo su atmosfera pasiekia pusiausvyrą.

    Kodėl vienuolynuose ši klaida ypač tikėtina

    Viduramžiais gėlavandenės žuvys daugeliui europiečių nebuvo retas patiekalas. Gavėnios ir kitų pasninko laikotarpių tradicijos ribojo sausumos gyvūnų mėsą, o žuvis buvo leidžiama – kai kur ji tapdavo svarbia kasdienės mitybos dalimi.

    Todėl vienuolynų kapinės yra patraukli vieta tikrinti, kaip mityba veikia datavimą: pastatų statybos datos dažnai istoriškai žinomos, tad palaidojimai logiškai negali būti senesni už pačius statinius.

    Tyrime analizuoti 27 skeletai iš septynių vienuolynų laidojimo vietų Danijoje ir šiaurinėje Vokietijoje. Pateikti ir ryškūs pavyzdžiai: Viborge vienas skeletas radiokarbonu datuotas 775–975 metais, nors vienuolynas, kaip nurodoma, įkurtas 1120 metais; dar vienas atvejis – Olborge, kur datos siekė 775–990 metus, nors pranciškonų vienuolynas įkurtas 1240 metais.

    Kaip mokslininkai bando ištaisyti datavimo klaidas

    Kad patikrintų mitybos įtaką, mokslininkai ieško cheminių „pėdsakų“ kauluose. Visi 27 skeletai parodė padidėjusius azoto-15 lygius – stabilų izotopą, kuris gali padėti spręsti apie baltymų šaltinius žmogaus racione.

    Kartu naudojant anglies izotopų matavimus ir archeologinį kontekstą, tyrėjai padarė išvadą, kad šie žmonės vartojo nemažai gėlavandenės kilmės baltymų. Tuomet, lyginant izotopų santykius su vietiniais „baziniais“ sausumos augalų, gyvulių ir vandens organizmų rodikliais, galima modeliuoti, kiek žuvies sudarė mitybą, ir apskaičiuoti individualią korekciją datoms.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad dėl didelių skirtumų tarp gėlavandenių ekosistemų lieka neapibrėžtumo. Tačiau dietos nustatymas prieš interpretuojant radiokarbono rezultatus laikomas viena svarbiausių priemonių, padedančių „neperkelti“ ištisų bendruomenių į neteisingą šimtmetį.

    Panaši problema anksčiau buvo pastebėta ir kitur: minimas atvejis, kai Anglijos karaliaus Richardo III palaikai iš pradžių atrodė senesni, kol buvo atsižvelgta į jo mityboje buvusias jūrų gėrybes. Naujausi aptariami rezultatai publikuoti žurnale „npj Heritage Science“.

  • Danija stiprina „suverenaus“ DI planus: DCAI ir superkompiuteriui „Gefion“ skiriama 67 mln. eurų

    Danija stiprina „suverenaus“ DI planus: DCAI ir superkompiuteriui „Gefion“ skiriama 67 mln. eurų

    Danija žengia dar vieną žingsnį stiprindama „suverenaus“ dirbtinio intelekto (DI) ambicijas – Danijos DI inovacijų centras (DCAI), valdantis superkompiuterį „Gefion“, pritraukia 67 mln. eurų investiciją.

    Numatyta, kad 43,6 mln. eurų įneš nauju akcininku tampanti „Netcompany“, dar 20,1 mln. eurų skirs esamas investuotojas EIFO. Tuo pat metu „Novo Nordisk“ fondas didina savo įsipareigojimą ir išlaikys kontrolinį paketą.

    Sandoriui užsibaigus, fondas turės 52,6 proc. DCAI akcijų, o EIFO ir „Netcompany“ – po 23,7 proc. Tokia struktūra reiškia, kad centras ir toliau bus valdomas daugiausia per fondo dalį, tačiau prie jo plėtros prisidės du reikšmingi partneriai.

    Investicijos tikslas – ne tik turėti galingą skaičiavimo infrastruktūrą, bet ir išplėsti prieigą prie jos gerokai platesnei Danijos visuomenės daliai, padedant organizacijoms pereiti nuo DI bandymų prie realaus diegimo praktikoje.

    Platesnė prieiga ir mažesnės kliūtys diegimui

    DCAI partneriai siekia stiprinti bendrą nacionalinę, „suverenią“ DI platformą, kuri mažintų barjerus pažangių DI sprendimų taikymui. Pirmiausia akcentuojamos viešosios institucijos, reguliuojamos industrijos ir mažesnės įmonės.

    Idėja paprasta: jei infrastruktūra ir veiklos modelis leidžia saugiai dirbti su jautriais ar reglamentuojamais duomenimis, DI sprendimus lengviau diegti ne tik technologijų sektoriuje, bet ir ten, kur rizikos bei atitikties reikalavimai didžiausi.

    Partnerystėje sujungiama DCAI valdoma pažangi DI infrastruktūra ir „Netcompany“ patirtis kuriant bei eksploatuojant sudėtingas, visuomenei kritiškai svarbias skaitmenines sistemas Europoje.

    „Gefion“ vaidmuo ir planai didinti pajėgumus

    DCAI vadovas Martinas Svenssonas atkreipia dėmesį, kad atidarant „Gefion“ 2024 metais pagrindinis uždavinys buvo didelių DI modelių mokymas, tačiau situacija sparčiai keičiasi.

    Jo teigimu, šiandien įmonės ir viešosios organizacijos DI integruoja į produktus bei darbo procesus, o naujos kartos DI agentai perima sudėtingesnes užduotis. Dėl to, pasak M. Svenssono, DCAI galės kurti modernius pajėgumus, kuriuos institucijos ir verslas galėtų patikimai taikyti ir jautrių duomenų aplinkoje.

    „Netcompany“ vadovas André Rogaczewski pabrėžia, kad „Gefion“ vertė bus matuojama ne vien skaičiavimo galia, o tuo, ką Danija ir Europa sugebės sukurti naudodamos šią bazę.

    DCAI nurodo, kad „Gefion“ jau turi vartotojų gynybos, mokslo, akademinės bendruomenės, sveikatos apsaugos ir pramonės srityse, o rinkos analizė rodo, kad potenciali rinka yra daug kartų didesnė nei dabartinis centro mastas – tai signalas, kad ateityje gali prireikti ir didesnių pajėgumų.

    Valstybės ambicija – būti tarp lyderių

    Investicija siejama ir su Danijos siekiu tapti viena iš lyderių kuriant bei atsakingai taikant DI – tai įvardijama 2026 metų vyriausybės platformoje.

    Taip pat skelbiama, kad vyriausybė ketina skirti 20 mln. eurų, didindama viešąjį įsipareigojimą per EIFO.

    „Netcompany“ turės atstovų DCAI valdyboje ir įprastas mažumos akcininko teises, o kontrolė liks „Novo Nordisk“ fondo rankose.

    Nors ši iniciatyva skirta Danijai, ji atspindi platesnę Europos kryptį: stiprinti nacionalines ir regionines DI galimybes, ypač ten, kur svarbus duomenų saugumas ir infrastruktūros kontrolė.

  • Danija žada Ukrainai 643 mln. eurų karinę paramą, Zelenskis Kopenhagoje susitinka su Šiaurės lyderiais

    Danija žada Ukrainai 643 mln. eurų karinę paramą, Zelenskis Kopenhagoje susitinka su Šiaurės lyderiais

    Danija paskelbė apie naują 4,8 mlrd. kronų (643 mln. eurų) vertės karinę paramą Ukrainai – tuo metu Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Kopenhagoje dalyvavo saugumo derybose su Šiaurės šalių lyderiais.

    Apie susitikimus praneša „Euronews“: kartu su kariniu paketu Danija taip pat skirs 150 mln. kronų (20 mln. eurų) paramą Ukrainos energetikos sektoriui.

    Vizitas Kopenhagoje sutapo su tą pačią dieną Abu Dabyje prasidėjusiomis tiesioginėmis Ukrainos ir Rusijos derybomis, kurias tarpininkaujant organizuoja Jungtinės Valstijos.

    Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen pareiškime pabrėžė, kad Ukrainos kova dėl laisvos Ukrainos ir laisvos Europos tęsiasi, todėl, pasak jos, partneriai privalo išlikti tvirti.

    Susitikimas su Šiaurės šalių lyderiais

    Į Kopenhagą taip pat turėjo atvykti Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas, Norvegijos ministras pirmininkas Jonas Gahras Støre ir Suomijos ministras pirmininkas Petteri Orpo.

    Šiaurės šalys laikomos vienomis tvirčiausių Ukrainos rėmėjų. Straipsnyje primenama, kad spalio pabaigoje Zelenskis vyko į Oslą susitikti su JAV pasiuntiniais.

    Įtampa dėl skambučio Putinui

    Po minėto susitikimo J. G. Støre ir Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas telefonu apie 90 minučių kalbėjosi su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o Suomijos vadovas pokalbį apibūdino kaip atvirą ir turiningą.

    Danijos premjerė šį skambutį kritikavo, teigdama, kad jis nebuvo suderintas su kitomis Šiaurės šalimis.

    Kopenhagoje sugriežtintas saugumas

    Vizito metu prie Danijos ministro pirmininko biuro buvo matoma gausi policijos pareigūnų pajėgų koncentracija.

    Kopenhagos policija pranešė, kad artimiausiomis dienomis saugumas bus stiprinamas, o virš sostinės iki lapkričio 12 dienos bus draudžiami dronai.

  • Danai soduose tyčia kasa duobes: „lietaus darželiai“ padeda apsisaugoti per liūtis ir sukaupti drėgmę

    Danijos gyvenamuosiuose rajonuose ant vejų neretai matyti tyčia suformuotos įdubos, apželdintos žolėmis ir daugiametėmis gėlėmis. Tai ne aplaidumas, o praktiškas sprendimas, padedantis per smarkias liūtis nukreipti vandenį nuo namo ir sumažinti užliejimo riziką.

    Tokios įdubos daniškai vadinamos „regnbede“ – tai lietaus darželiai. Į juos nukreipiamas vanduo nuo stogo, terasos ar kieto įvažiavimo, kad krituliai nebėgtų ten, kur gali pridaryti žalos – prie pamatų, takų ar rūsio sienų.

    Tradicinis įprotis sklypą idealiai išlyginti, o lietaus vandenį kuo greičiau „išvaryti“ į lietaus nuotekas ar už sklypo ribų, sparčiai kintant orams vis dažniau atsisuka prieš pačius gyventojus. Kai sausra užsitęsia, dirva išdžiūsta ir sukietėja, o staiga užklupus liūčiai vanduo nespėja susigerti.

    Lietaus darželis veikia kaip natūralus buferis: per audrą jis surenka vandens perteklių ir leidžia jam lėtai susigerti į gruntą. Taip drėgmė neiškeliauja „vamzdžiais“ iš sklypo, o gali papildyti vietines gruntinio vandens atsargas ir būti naudinga augalams.

    Kaip veikia lietaus darželis

    Lietaus darželis – tai specialiai suprojektuota negili įduba, į kurią atvedamas lietaus vanduo. Skirtingai nei tradicinis tvenkinys, didžiąją metų dalį ji būna sausa, o pagrindinis vaidmuo atsiskleidžia būtent intensyvių kritulių metu.

    Per smarkų lietų vanduo pirmiausia subėga į šią „dubens“ formos zoną, o tuomet pamažu filtruojasi per dirvožemio sluoksnius. Tekste pabrėžiama, kad vanduo paprastai į gruntą susigeria per 24–48 valandas.

    Toks principas ypač naudingas, kai vienu laikotarpiu pasitaiko ilgos sausros, o kitu – staigios, gausios liūtys. Išsausėjusi veja ar suspausta žemė dažnai nebesugeria vandens pakankamai greitai, todėl susidaro balos, vanduo nubėga į žemiausias vietas arba ima kauptis prie pastatų.

    Įrengimas ir augalai

    Tekste akcentuojama, kad paprastesniam lietaus darželiui įrengti nereikia sudėtingos technikos ar didelių investicijų – svarbiausia tinkamai parinkti vietą ir suplanuoti, iš kur bus nukreipiamas lietaus vanduo.

    Didelę reikšmę turi augalai: parenkamos rūšys, kurios atlaiko tiek trumpalaikį užmirkimą, tiek vėlesnį sausros periodą. Tokia augmenija ne tik „sutvarko“ įdubą estetiškai, bet ir padeda geriau sugerti vandenį.

    Stipri šaknų sistema purena dirvą, didina jos pralaidumą ir stabilizuoja įdubos dugną. Dėl to lietaus darželis tampa ne vien gražesne gėlyno forma, o veikiančia natūralia vandens sulaikymo sistema.

    Kodėl tai aktualu ir Lietuvoje

    Nors pavyzdys atkeliauja iš Danijos, pati idėja aktuali ir ten, kur daugėja orų kraštutinumų: kai po sausros staiga iškrenta didelis kritulių kiekis, vandens perteklių suvaldyti sunku net tvarkinguose sklypuose.

    Vietoje brangių drenažo sprendimų ar bandymo viską užbetonuoti, lietaus darželis siūlo paprastesnį kelią – bendradarbiauti su gamta. Tinkamai suformuota ir apželdinta įduba gali padėti sumažinti balų kiekį, apsaugoti jautrias sklypo vietas ir kartu išlaikyti drėgmę augalams.

  • Tyrimas: akmens amžiaus medžiotojai Europoje galėjo naudoti nuodais užteptas strėles

    Akmens amžiaus medžiotojai Europoje galėjo būti gerokai išradingesni, nei manyta: naujas Danijoje atliktas tyrimas kelia prielaidą, kad didelius gyvūnus jie medžiojo nuodais užteptomis strėlių antgaliais.

    Kaip rašoma publikuotoje analizėje, „įkalčiu“ tapo ne patys nuodai – jų po tūkstančių metų nebelieka, – o itin mažas ankstyvojo mezolito laikotarpio akmeninių strėlių antgalių dydis.

    Mokslininkai nagrinėjo akmens įrankių technologiją iš laikotarpio prieš pat žemdirbystės plitimą Europoje. Daugiausia dėmesio skirta mezolitui, kai medžiotojai-rinkėjai vis dar rėmėsi laukinės gamtos ištekliais.

    Pasak tyrimo autorių, ankstyvojo mezolito (apie 9 000–3 950 metų prieš mūsų erą) smulkūs antgaliai galėjo būti skirti ne vien mechaniniam sužeidimui, o nuodui „įleisti“ į kraujotaką – tam pakanka ir nedidelės žaizdos.

    Kodėl mažas antgalis gali reikšti nuodus

    Medžiojant be nuodų, strėlės antgalis paprastai būna didesnis – jam reikia padaryti daugiau žalos audiniams, kad gyvūnas greičiau nusilptų. Nuodingos strėlės logika kitokia: svarbiausia pataikyti ir pradėti nuodo veikimą, o ne kuo labiau praplėšti žaizdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats nuodas archeologiniuose radiniuose dažniausiai neišlieka, todėl tenka remtis netiesioginiais požymiais – forma, dydžiu, radinių kontekstu ir tuo, kokia medžioklė konkrečiu laikotarpiu buvo tikėtina.

    Danijos aplinkoje anuomet augo ne vienas nuodingas augalas, iš kurio teoriškai buvo galima pasigaminti toksiną. Tarp minimų galimų šaltinių – šiaurinė vandeninė nuokana, europinis ievamedis, vėdrynai ir karklavijas (bittersweet nightshade).

    Vėlesniu laikotarpiu antgaliai didėjo, grobis – smulkėjo

    Analizėje nurodoma, kad viduriniojo ir vėlyvojo mezolito (apie 6 400–3 950 metų prieš mūsų erą) laikotarpiu strėlių antgaliai Danijoje tampa didesni. Tyrėjų vertinimu, tai greičiau sietina su mažesnio grobio medžiokle ir neberodo aiškios „nuodų“ strategijos.

    Tokį pokytį autoriai sieja su medžioklės taktikos ir taikinių kaita: kai medžiojami smulkesni gyvūnai, nuodai nebūtinai duoda pranašumą, o didesnis antgalis padeda sukelti pakankamą sužeidimą.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad jų išvada – pagrįsta inferencija, o ne tiesioginis įrodymas: nuodų naudojimą jie sprendžia iš ryšio tarp antgalių formos, grobio dydžio ir toksiškų augalų prieinamumo aplinkoje.

    Nuodų medžioklė pasaulyje žinoma seniai

    Nors Europoje tokie pavyzdžiai yra retesni, nuodais paremta medžioklė plačiai žinoma iš įvairių archeologinių ir etnografinių kontekstų. Pavyzdžiui, Afrikoje aptikta požymių, kad toks technologinis sprendimas galėjo būti naudojamas prieš dešimtis tūkstančių metų.

    Tekste primenama, kad pietų Afrikoje Umhlatuzanos uolų slėptuvėje aptikti mikrolitinių įrankių pėdsakai siejami su nuodais, o sluoksniai, kuriuose rasta šių radinių, datuojami maždaug 60 000 metų senumu.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į praktinę pusę: nuodų naudojimas reikalauja tikslių žinių – kaip surinkti medžiagą, ją paruošti ir koncentruoti, kaip saugiai užtepti ir kaip vėliau tvarkyti sumedžiotą grobį, kad nuodas nepatektų į mėsą.

    Danijos tyrimo autoriai mano, kad ateityje, tobulėjant metodams, gali atsirasti galimybė aptikti itin mažus toksinų pėdsakus ant akmeninių antgalių. Kol kas jų darbas rodo, kad net ir „dingus“ nuodams, iš pačių įrankių savybių galima spręsti apie senovės žmonių technologijas.

    Be to, platesniame kontekste minimas ir bendras įrankių miniatiūrizacijos trendas Europoje, pasireiškęs po Magdalėnės tradicijos pabaigos – Danijos radiniai, tyrėjų teigimu, į šį paveikslą įsilieja.

    Galiausiai keliama prielaida, kad veiksmingi strėlių nuodai galėjo būti vienas iš veiksnių, suteikusių pranašumą tuo metu Europoje plitusioms žmonių grupėms, apie kurias liudija ir senovinės DNR tyrimai.

  • Danijoje aptiko 2 500 metų gynybinę liniją: kam ji turėjo sustabdyti nežinomą priešą?

    Danijoje aptiko 2 500 metų gynybinę liniją: kam ji turėjo sustabdyti nežinomą priešą?

    Vakarų Danijoje, prieš plečiant valstybinį kelią, archeologai aptiko iki šiol nežinotos senovinės gynybinės konstrukcijos pėdsakus. Radinys datuojamas maždaug prieš 2 500 metų ir gali keisti supratimą apie ankstyvojo geležies amžiaus konfliktus šiame regione.

    Tyrimai vyksta Vakarų Jutlandijoje, ruože tarp Varde ir Korskro, kur planuojama modernizuoti 11-ąjį kelią. Privalomi archeologiniai žvalgymai, atliekami prieš didelius infrastruktūros darbus, čia netikėtai atvėrė tankiai išsidėsčiusių duobių juostą po dirbamos žemės sluoksniu.

    Palisada prie senojo kelio

    Archeologų teigimu, duobių eilė greičiausiai buvo skirta įtvirtinti mediniams stulpams ar pagaląstiems kuolams, sudariusiems palisadą. Tokia užtvara galėjo lėtinti judėjimą, nukreipti srautą į kontroliuojamą vietą arba apsunkinti priešiškų grupių prasiveržimą.

    Radinio vieta laikoma ypač reikšminga, nes netoliese driekėsi istorinė trasa Drivvejen, šimtmečiais buvusi svarbi Vakarų Jutlandijos susisiekimo ašis. Tyrėjai neatmeta, kad šio koridoriaus reikšmė galėjo būti svarbi dar gerokai prieš rašytinę istoriją, todėl gynybinė linija galėjo saugoti būtent judėjimo kelią.

    „Kol kas matome aiškią struktūrą, bet dar per anksti tiksliai pasakyti, kas ją pastatė ir prieš ką ji buvo nukreipta“, – sakė tyrėjai.

    Nors svarstoma, kad vietos bendruomenė galėjo ruoštis grėsmei iš šiaurės, konkrečių įrodymų apie mūšį ar konkrečią puolusią grupę kol kas nėra. Tolesni kasinėjimai turėtų padėti nustatyti, kiek toli tęsėsi įtvirtinimas ir ar tai buvo pavienė užtvara, ar didesnės gynybinės sistemos dalis.

    Dar senesnis radinys netoliese

    Šalia vieno iš saugomų pilkapių archeologai taip pat rado akmeninį kovos kirvį, datuojamą maždaug prieš 4 500 metų, tai yra akmens amžiumi. Tyrėjų vertinimu, toks daiktas galėjo būti tyčia įdėtas į kapą kaip įkapė, siejama su asmens statusu ar karybos simbolika.

    Šiuos du radinius skiria apie du tūkstančius metų, todėl tiesioginio ryšio tarp kirvio ir palisados greičiausiai nėra. Vis dėlto jie abu sustiprina bendrą vaizdą, kad Vakarų Jutlandijos teritorija buvo intensyviai naudojama ir apgyvendinta skirtingais laikotarpiais.

    Infrastruktūros darbai vis dažniau atveria praeitį

    Archeologai pabrėžia, kad tokie atradimai dažnai įmanomi būtent dėl kelių, geležinkelių ar kitų projektų, kai prieš statybas privalomai ištiriami dideli plotai. Šiuo atveju kartu identifikuota ir daugiau žmogaus veiklos pėdsakų: gyvenviečių, ūkių, kapų bei laidojimo urnų fragmentų, rodančių tęstinį teritorijos naudojimą nuo akmens amžiaus iki vikingų laikų.

    Specialistai tikisi, kad papildomi tyrimai leis tiksliau datuoti gynybinės linijos etapus, atsekti jos konstrukciją ir geriau suprasti, kokios grėsmės formavo vietos bendruomenių sprendimus ankstyvajame geležies amžiuje.

  • Europos pensijos tarp geriausių pasaulyje, bet ekspertai perspėja: kas laukia po 10 metų?

    Europos pensijos tarp geriausių pasaulyje, bet ekspertai perspėja: kas laukia po 10 metų?

    Naujausias Marsh CFA Institute Global Pension Index reitingas rodo, kad Europos pensijų sistemos daug kur priskiriamos prie stipriausių pasaulyje, tačiau kelių didžiųjų ekonomikų perspektyvos kelia rimtų klausimų. Vertinant 55 šalis, daug dėmesio skirta ne tik dabartinėms išmokoms, bet ir tam, ar jas bus įmanoma išlaikyti ilgą laiką.

    Pirmą vietą reitinge 2026 metais vėl užėmė Nyderlandai, surinkę 85,8 balo iš 100. Antroje vietoje liko Danija su 84,1 balo, trečioje – Islandija su 84,0 balo, o tai vienintelės Europos šalys, gavusios aukščiausią įvertinimo kategoriją.

    Indeksas apima šalis, kuriose gyvena apie 66 proc. pasaulio gyventojų, ir pensijų sistemas vertina trimis pjūviais: išmokų pakankamumu, tvarumu bei valdymo ir apsaugų patikimumu. Šis metodas leidžia pamatyti, kur sistemos atrodo dosnios šiandien, bet rizikingos rytoj.

    Kas lemia lyderių pranašumą

    Nyderlandų modelis išsiskiria tuo, kad valstybės pensija užtikrina bazines pajamas, o papildomos profesinės pensijos dengia didžiąją dalį darbuotojų. Reitinge pabrėžiama ir tai, kad šalyje sukauptas didelis investuojamo pensijų turto fondas, o reguliavimas bei dalyvių apsauga kuria pasitikėjimą sistema.

    Vis dėlto Nyderlandai patys pripažįsta, kad senasis modelis nebuvo atsparus ilgesniam žemų palūkanų laikotarpiui ir greitai kintančiai darbo rinkai. Šalis pereina nuo iš anksto pažadėtų išmokų prie labiau įmokomis ir investicijų grąža grindžiamų individualių pensijų „krepšelių“, o pereinamąjį laikotarpį planuojama užbaigti iki 2028 metų.

    Reitingas parodo ir tai, kad aukštas balas nėra vien tik didelės išmokos. Norint būti viršūnėje, būtina suderinti pakankamas pensijas su tvariu finansavimu ir patikima priežiūra, todėl vieni lyderiauja pagal pakankamumą, kiti – pagal tvarumą ar sistemos skaidrumą.

    Europa stipri, bet kai kur – įtampa

    Vertinant 19 Europos šalių, po Nyderlandų, Danijos ir Islandijos geriausiai įvertintos Švedijos, Suomijos ir Norvegijos sistemos, taip pat aukštai rikiuojasi Šveicarija ir Jungtinė Karalystė. Šios valstybės dažniausiai gauna B arba B+ įvertinimus: tai reiškia, kad struktūra tvirta, tačiau matyti aiškios vietos tobulinimui.

    Kita grupė, gavusi C ar C+ įvertinimus, apima ir dideles, politiškai jautrias sistemas, kuriose kartu egzistuoja dosnios išmokos ir prastas ilgalaikis balansas. Šiame kontekste išskiriamos Ispanija, Italija ir Austrija, kurioms reitingas priskiria didesnį pažeidžiamumą dėl demografinių pokyčių ir viešųjų finansų spaudimo.

    Ypač ryškus kontrastas Ispanijoje: pakankamumo rodiklis siekia 83 balus, tačiau tvarumo įvertinimas – tik 33 balai. Prancūzija taip pat išsiskiria panašia dilema: pakankamumas vertinamas 85 balais, bet tvarumas – 49,3 balo, todėl išmokų lygis pats savaime dar negarantuoja sistemos saugumo ateityje.

    Ką keičia demografija ir darbo rinka

    Reitinge akcentuojama bendra tendencija, kuri neaplenkia ir Europos: žmonės vidutiniškai gyvena ilgiau, o gimstamumas daugelyje šalių mažėja, todėl dirbančiųjų ir pensininkų santykis prastėja. Dėl to didėja spaudimas sistemoms, paremtoms einamuoju finansavimu, kai dabartinių darbuotojų įmokos tiesiogiai finansuoja dabartines išmokas.

    „Vienas pagrindinių iššūkių nefinansuojamoms pensijų sistemoms yra tai, kad artimiausiais dešimtmečiais reikšmingai didės pensininkų dalis, palyginti su dirbančiaisiais“, – sakė Grahamas Pearce’as.

    Europos institucijos ir centriniai bankai pastaraisiais metais taip pat vis dažniau kalba apie papildomo kaupimo svarbą ir riziką, kad daliai žmonių pensijoje gali tekti susidurti su staigesniu pajamų kritimu. Reitingo logika paprasta: jei viešasis „ramstis“ spaudžiamas demografijos ir biudžetų, didesnę reikšmę įgyja profesinės ir privačios pensijos, skaidrus jų valdymas bei platesnė aprėptis, įskaitant savarankiškai dirbančius.

    Ataskaitoje nurodoma, kad be papildomų sprendimų šalims gali tekti rinktis iš politiškai sudėtingų alternatyvų: didinti pensinį amžių, kelti mokesčius ar socialinio draudimo įmokas, arba peržiūrėti išmokų dosnumą. Ekspertai pabrėžia, kad anksčiau pradėti pokyčiai paprastai leidžia išvengti staigių ir skausmingų sprendimų ateityje.

  • Danija stiprina pakrančių gynybą: su „Kongsberg“ pasirašė apie 34 mln. eurų NSM raketų sutartį

    Danija toliau stiprina pakrančių gynybą ir pasirašė naują sutartį su Norvegijos gynybos pramonės grupe „Kongsberg“. Susitarimo vertė siekia 400 mln. Norvegijos kronų, tai yra maždaug 34 mln. eurų.

    Pagal sutartį Danijai bus tiekiamos Naval Strike Missile, trumpiau NSM, raketos, tačiau tikslus užsakytų vienetų skaičius neatskleidžiamas. Praktika slėpti kiekius gynybos pirkimuose dažna, nes taip mažinama rizika atskleisti realius pajėgumus ir planavimo detales.

    NSM yra modernios priešlaivinės raketos, kurių veikimo nuotolis viršija 200 kilometrų. Jos gali būti leidžiamos tiek iš laivų, tiek iš pakrantės baterijų, o tai leidžia greitai pritaikyti sistemą skirtingiems scenarijams Baltijos ir Šiaurės jūrose.

    Pakrančių gynybos sprendimas paprastai apima raketas, paleidimo įrenginius ir ugnies valdymo sistemą, kuri sujungia taikinių aptikimą, sprendimų priėmimą ir paleidimo procedūras. Tokios sistemos laikomos svarbiu atgrasymo elementu, ypač augant įtampoms regione ir didėjant dėmesiui kritinės infrastruktūros apsaugai.

    Danija šį pajėgumą nuosekliai plečia: anksčiau ji jau buvo įsigijusi pakrantės artilerijos sistemą, naudojančią NSM, ir užsakė šių raketų savo fregatoms. Šitaip siekiama atnaujinti ginkluotę, pakeičiant senesnės kartos sprendimus modernesniais ir geriau su NATO standartais suderintais pajėgumais.

    „Kongsberg“ yra viena didžiausių Norvegijos gynybos technologijų bendrovių, veikianti tarptautinėje rinkoje. Be raketinių sistemų, grupė kuria ir tiekia sprendimus vadovavimui ir kontrolei, oro gynybai, nuotolinėms ginkluotės stotims bei jūrų technologijoms, kurios taikomos tiek gynyboje, tiek civilinėse srityse.

    Naujausias Danijos užsakymas rodo, kad pakrančių gynyba tampa vis svarbesne platesnio regioninio saugumo dalimi. Valstybės, turinčios prieigą prie jūros, vis dažniau investuoja į sistemas, kurios leidžia kontroliuoti jūrų prieigas, saugoti uostus ir užtikrinti laivybos maršrutų bei infrastruktūros atsparumą.

  • Daugiau nei 1 000 suaugusiųjų LEGO gerbėjų susirinko Danijoje: kodėl žaislai tapo rimtu hobiu

    Daugiau nei 1 000 suaugusiųjų LEGO gerbėjų susirinko Danijoje: kodėl žaislai tapo rimtu hobiu

    Daugiau nei 1 000 suaugusiųjų LEGO gerbėjų iš 36 šalių susirinko Skærbæke, nedideliame Danijos miestelyje netoli Billundo, kur įsikūrusi „LEGO“ istorijai svarbi vieta. Į renginį atvykę entuziastai pristatė savus modelius, keitėsi detalėmis ir patirtimi, o svarbiausia – ieškojo bendruomenės.

    Skærbæk Fan Weekend vadinamas vienu didžiausių suaugusiųjų LEGO gerbėjų susitikimų Europoje. Čia laukiami ir kuriantys originalius projektus, ir kolekcininkai, kaupiantys rinkinius, kurie neretai kainuoja šimtus eurų.

    „Tai vieta, kur suaugę LEGO gerbėjai susitinka nepaisant šalies, kalbos ar įsitikinimų“, – sakė vienas renginio organizatorių Stephanas Sanderis.

    „Juos sieja vienas dalykas – meilė kaladėlei“, – pridūrė jis.

    Daugelį metų LEGO buvo siejamas pirmiausia su vaikais, tačiau suaugusiųjų auditorija sparčiai auga. Rinkos analitikai šį pokytį aiškina keliais veiksniais: pandemijos laikotarpiu išaugusiu namų pramogų poreikiu, nostalgija ir noru turėti apčiuopiamą, nuo ekranų atitrūkusį hobį.

    Ilgamečiai entuziastai pastebi ir visuomenės požiūrio kaitą. Kai kurie pripažįsta, kad anksčiau apie konstravimą namuose vengdavo kalbėti darbe, nes bijodavo būti palaikyti keistuoliais, tačiau šiandien tai vis dažniau laikoma kūrybišku, net prestižiniu laisvalaikiu.

    Prie populiarėjimo prisidėjo ir popkultūra: filmai apie LEGO bei televizijos projektai, kuriuose varžomasi konstruojant įspūdingas kompozicijas. Tokie formatai iškėlė hobį į viešumą ir parodė, kad konstravimas gali būti ne tik žaidimas, bet ir dizaino, inžinerijos bei meno forma.

    Žaislų rinka atsigręžė į suaugusiuosius

    Auganti suaugusiųjų paklausa tapo svarbia žaislų pramonės dalimi. „LEGO“ skelbė, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį jos grynasis pelnas siekė apie 1,15 milijardo eurų ir buvo 32 proc. didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

    Gamintojai vis aktyviau kuria produktus vyresnei auditorijai: sudėtingesnius modelius, didesnius rinkinius ir teminius leidimus pagal filmus, sportą ar muziką. Tokie rinkiniai dažnai skirti ne vaikų žaidimui, o kolekcionavimui ir demonstravimui namuose ar biuruose.

    Rinkos tyrimų bendrovė Circana skaičiuoja, kad beveik 40 proc. Europos vartotojų 2025 metais pirko žaislus sau arba kitam suaugusiajam. Ši tendencija apima ne tik LEGO, bet ir kolekcines lėles, modelius, pliušinius žaislus bei kitą popkultūros atributiką.

    Circana atstovai pabrėžia, kad tai nėra trumpalaikė mada. Gamintojai mato ilgalaikį suaugusiųjų įsitraukimą ir ieško vis naujų temų, kurios atlieptų skirtingus pomėgius, nuo sporto iki muzikos ar automobilių pasaulio.

    Tokie renginiai kaip Skærbæk Fan Weekend tampa šios krypties simboliu: suaugusieji čia atvyksta ne tik pirkti ar rodyti rinkinius, bet ir mokytis vieni iš kitų, megzti ryšius bei dalyvauti kūrybinėje veikloje. Organizatoriai tikisi, kad augantis susidomėjimas padės dar labiau normalizuoti hobį, kuris vis dažniau laikomas rimta, bendruomenę vienijančia veikla.