CP v2

Tag: Dantiraštis

  • Molio lentelė atskleidė seniausią rašytinį bučinį: jam – daugiau nei 4 500 metų

    Seniausias iki šiol žinomas rašytinis bučinio aprašymas yra daugiau nei 4 500 metų senumo ir atkeliauja iš senovės Mesopotamijos molio lentelių. Jose bučinys minimas pasakojime apie dievus, o tai leidžia suprasti, kad intymumo gestai žmonėms buvo pažįstami gerokai anksčiau nei atsirado dauguma rašytinių šaltinių.

    Šie tekstai užrašyti dantiraščiu – rašmenimis, kuriuos Mesopotamijos raštininkai įspausdavo į molį. Tūkstantmečius išlikusiose lentelėse aptinkama ne tik bučinio, bet ir aistringų santykių detalių: nuo erotinės poezijos iki kasdienių, net konfliktinių santykių užuominų.

    Vienas ankstyviausių pavyzdžių siejamas su šumerų mitu apie grūdų deivę Ezinan ir dievą An. Išlikę rankraščiai datuojami maždaug 2600–2500 metais prieš mūsų erą, o pasakojime aiškiai minima, kad dievai turėjo lytinių santykių, bučiavosi ir vėliau susilaukė vaikų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad rašytinis paminėjimas nebūtinai reiškia „pirmąjį“ bučinį istorijoje – greičiau tai ankstyviausia iki mūsų dienų išlikusi užuomina. Vis dėlto tokie šaltiniai leidžia palyginti, kaip senovėje suvoktas bučinys ir kokią vietą jis užėmė santykiuose.

    Bučiniai Mesopotamijos tekstuose

    Danijos Kopenhagos universiteto asiriologas Troelsas Pankas Arbøllas, nagrinėjęs dantiraščio šaltinius, 2025 metais publikuotame tyrime aptarė, kad Ezinan mito fragmentai gali būti dar ankstesnė bučinio nuoroda, nei buvo manyta iki šiol. Kitas panašaus laikotarpio pavyzdys – vadinamasis Bartono cilindras (apie 2500–2350 metus prieš mūsų erą), kuriame taip pat aprašomas dievų susitikimas, po kurio seka bučinys.

    Tačiau bučiniai senovės Mesopotamijoje neapsiriboja vien mitologija. Tekstuose aptinkami ir labiau „žmogiški“ jausmų aprašymai, rodantys, kad bučinys buvo suprantamas kaip artumo ir troškimo išraiška, atpažįstama ir šiandien.

    Beveik 4 000 metų senumo „meilės laiškas“

    Maždaug prieš 4 000 metų Mesopotamijos mieste Sipare užfiksuotas ypač emocingas troškimas pabučiuoti mylimą žmogų. Išlikusiame akadų literatūros fragmente aprašomas laukimas ir kūniškos reakcijos, kurios skamba stebėtinai šiuolaikiškai.

    „Mano viršutinė lūpa sudrėksta, o apatinė virpa! Aš jį apkabinsiu, aš jį pabučiuosiu.“

    Šį fragmentą analizavo mokslininkas Nathan Wassermanas, 2016 metais išleidęs knygą apie akadų meilės literatūrą. Nors neįmanoma tiksliai pasakyti, ar tekstas atspindi realius santykius, ar literatūrinę sceną, jis rodo, kad bučinys buvo siejamas su romantika ir geismu jau prieš kelis tūkstančius metų.

    Be rašytinių šaltinių, išliko ir vizualinių liudijimų: minimas Babilono laikotarpio molinis modelis (apie 1800 metus prieš mūsų erą), kuriame vaizduojama nuoga pora, besibučiuojanti intymaus akto metu. Tokie radiniai leidžia manyti, kad bučinys nebuvo vien literatūrinė metafora.

    Net atsisakymas bučiuotis pateko į dokumentus

    Dar vienas netikėtai „atpažįstamas“ pavyzdys – teisinis dokumentas iš Larsos, datuojamas maždaug 1800 metais prieš mūsų erą. Jame moteris, vardu Shat-Marduk, pareiškia, kad vyras nebegrįš pas ją intymiai.

    „Jis nebegrįš pas mane, jis nebepasiūlys turėti lytinių santykių ir jis nebučiuos mano lūpų.“

    Toks įrašas rodo, kad bučinys buvo ne tik aistros, bet ir santykių ribų, socialinės reikšmės dalis – jis galėjo tapti ir intymumo „matu“, ir aiškiu ženklu, kad ryšys nutrūko.

    Kiek senas iš tiesų gali būti bučinys?

    Anksčiau mokslininkai dažnai kaip ankstyviausią rašytinį bučinio paminėjimą minėjo Pietų Azijos tekstą, apytiksliai datuojamą apie 1500 metus prieš mūsų erą. Tačiau 2023 metų moksliniame straipsnyje Troelsas Pankas Arbøllas ir biologė Sophie Lund Rasmussen argumentavo, kad Mesopotamijos įrašai stumteli užfiksuotą bučinių istoriją maždaug tūkstančiu metų atgal.

    Tyrėjų teigimu, bučinys greičiausiai nebuvo vieno regiono išradimas, vėliau paplitęs į kitur – veikiau tai galėjo būti praktika, įvairiose kultūrose egzistavusi per ilgą laiką. Vis dėlto, kadangi raštas Mesopotamijoje atsirado maždaug prieš 5 200 metų, o iš pradžių daugiausia tarnavo administraciniams tikslams, intymumo aprašymai į rašytinius šaltinius pateko tik vėliau.

    Tekste minima ir daug senesnė užuomina: netoli šiuolaikinio Betliejaus rasta apie 11 000 metų senumo kalcito skulptūrėlė „Ain Sakhri Lovers“, vaizduojanti apsikabinusius žmones. Britų muziejus nurodo, kad jų lūpos gali liestis, tačiau dėl stilizuotos formos mokslininkai negali užtikrintai pasakyti, ar tai bučinys, ar tiesiog labai artimas fizinis kontaktas.

    Galutinio atsakymo, kada įvyko pirmasis bučinys, nėra – rašytiniai šaltiniai tik parodo, kada apie jį imta kalbėti raštu. Tačiau lentelėse išlikę žodžiai leidžia suprasti vieną dalyką: kai kurie žmonių intymumo gestai per tūkstantmečius pasikeitė gerokai mažiau, nei galėtume tikėtis.

  • 3 400 metų senumo hetitų archyvas atskleidė siaubingą epidemiją: mirė karališkoji kūdikė

    3 400 metų senumo hetitų archyvas atskleidė siaubingą epidemiją: mirė karališkoji kūdikė

    Centrinės Turkijos Sivaso provincijoje, Kayalıpınar archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko išskirtinį hetitų laikų archyvą: 131 molinę dantiraščio lentelę ir jų fragmentus. Kartu su ankstesnio sezono radiniais rinkinį sudaro 184 tekstiniai vienetai, siejami su senovės miestu Šamuḫa, kuris XIV amžiuje prieš mūsų erą buvo svarbus politinis ir religinis centras.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministerija skelbia, kad tai didžiausias XXI amžiuje atrastas hetitų tekstų archyvas. Lentelės rašytos dantiraščiu hetitų ir hurritų kalbomis, o jų turinys leidžia rekonstruoti valdovų, administracijos ir kariuomenės kasdienybę bei to meto krizes.

    Užrašai apie ligą ir mirtį

    Vienas labiausiai sukrečiančių archyvo siužetų susijęs su epidemija, plitusia tarp gyvenviečių ir ypač skaudžiai palietusia kūdikius bei mažus vaikus. Mokslininkai pabrėžia, kad tekstai neleidžia tiksliai nustatyti ligos sukėlėjo, tačiau aiškiai rodo, jog net karališkoji šeima nebuvo apsaugota nuo užkratų.

    Tarp įrašų minimas atvejis apie dar žindomą princesę, kuri susirgo vietovėje, vadinamoje Ziulila, kurios tiksli vieta šiandien nežinoma. Raštininkai fiksavo ligos eigą, vaiko mirtį ir po jos atliktas laidotuvių apeigas, atskleisdami, kiek daug dėmesio anuomet skirta aukšto rango vaikų sveikatai.

    Skubus kariuomenės prašymas karaliui

    Archyvas praplečia žinias ir apie hetitų karinę sistemą bei krizes periferijoje. Vienoje lentelėje išlikęs skubus vakarų Anatolijoje dislokuotų vadų laiškas karaliui su prašymu atsiųsti pastiprinimą ir paramą, nes priešingu atveju daliniai esą gali būti sunaikinti.

    Kas tiksliai kėlė grėsmę, tekstas neįvardija, tačiau liudija apie logistikos problemas, spaudimą fronto vadams ir tiesioginę komunikaciją su valdovu. Archeologų teigimu, tokie dokumentai yra reta galimybė detaliai pamatyti, kaip veikė administracija, kariuomenė ir krizių valdymas daugiau nei prieš 3 000 metų.

    Tyrėjai tikisi, kad tolimesnė lentelių konservacija ir vertimas atneš naujų detalių apie Šamuḫa vaidmenį hetitų valstybėje, regiono politinius konfliktus ir visuomenės reakcijas į epidemijas. Specialistai pabrėžia, jog kiekviena nauja lentelė gali pakeisti dabartinį supratimą apie Anatolijos istoriją ir senovės imperijų kasdienybę.

  • 4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    Mokslininkams pavyko perskaityti maždaug 4 000 metų senumo dantiraščio laiškus jų nesunaikinant. Tai padaryta pasitelkus nešiojamą rentgeno kompiuterinės tomografijos skenerį ENCI, leidžiantį „virtualiai“ pažvelgti į molines korespondencijos „vokų“ vidų.

    Tyrimai susiję su radiniais iš Kültepe, senovės Kanešo, vieno svarbiausių Anatolijos prekybos centrų XIX–XVIII amžiuje prieš mūsų erą. Ten gyveno asirų pirkliai, plėtoję plačią mainų sistemą, o žinutes rašė ant molinių lentelių ir įdėdavo jas į specialiai nulipdytus molinius apvalkalus.

    Tokie „vokai“ archeologams ilgai kėlė dilemą: norint perskaityti tekstą, apvalkalą paprastai reikėdavo sudaužyti. Taip negrįžtamai prarasdavo išorinį paviršių, antspaudų įspaudus ir technologinius pėdsakus, rodančius, kaip objektas buvo pagamintas ir užantspauduotas.

    ENCI pavadinimas reiškia neardomą dantiraščio įrašų išgavimą. Tai į muziejus atgabenamas rentgeno tomografas, kuris sukuria labai detalius vidinės struktūros vaizdus, o vėliau programinė įranga leidžia skaitmeniškai atskirti viduje esančią lentelę ir atkurti jos paviršių trimatėje erdvėje.

    Skelbiama, kad įrenginys pirmą kartą plačiau pritaikytas 2024 metais Luvre, o vėliau perkeltas į Anatolijos civilizacijų muziejų Ankaroje. Per maždaug tris savaites ten atlikti 64 skenavimai 48 lentelėms ir kitiems objektams, dalis jų iki tol buvo laikomi „užrakinti“ moliniuose apvalkaluose.

    Vienas įdomiausių rezultatų buvo laiškas, kurį parašė Anna-anna savo vyrui Ennum-Aššurui, tuo metu prekiavusiam Anatolijoje. Jame ji aiškina, kad skolininkas Laqēpumas atsisako grąžinti skolą, teigdamas, jog atsiskaitys tik grįžus vyrui, todėl moteris prašo kuo greičiau spręsti situaciją.

    Iš pirmo žvilgsnio tai kasdieniška žinutė apie skolą, tačiau istorikams ji svarbi dėl socialinio konteksto. Laiškas rodo, kad asirų pirklių bendruomenėse moterys galėjo perimti finansinius ir teisinių įsipareigojimų reikalavimo klausimus, kai vyrai išvykdavo, o tai praplečia supratimą apie to meto šeimų ir prekybos tinklų veikimą.

    Skenavimas atnešė ir kitų netikėtumų: viename artefakte aptikta papildoma maža lentelė, tarsi antras pranešimo lapas, paslėptas apvalkalo viduje. Kitu atveju tomografija atskleidė net miežio grūdą, kuris apvalkale išgulėjo apie 4 000 metų, suteikdamas papildomų duomenų apie aplinką ir saugojimo sąlygas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia neardomoji tomografija keičia paveldo tyrimų praktiką, nes leidžia vienu metu išsaugoti ir tekstą, ir patį objektą su antspaudais. Tai ypač svarbu ten, kur kiekvienas įspaudų milimetras gali atskleisti prekybos ryšius, asmenų tapatybes, administracines procedūras bei autentiškumo požymius.

    Šis metodas siejamas su platesne tendencija paveldo tyrimuose, kai derinami rentgeno, 3D rekonstrukcijos ir skaitmeninės analizės sprendimai. Tokie projektai vis dažniau pasitelkia ir DI, kad būtų greičiau segmentuojami sluoksniai, atpažįstami paviršiai bei tiksliau atvaizduojami pažeisti ar sunkiai įskaitomi įrašai.

    Mokslinis darbas apie ENCI taikymą publikuotas žurnale npj Heritage Science. Tyrėjai tikisi, kad panašūs mobilūs skeneriai ateityje bus pritaikyti ir kitų tipų uždaroms istorinių objektų struktūroms, kuriose slypi tekstai ar smulkūs radiniai, tačiau jų negalima ardyti.

  • Mokslininkai atkasė ištrintą istoriją: trys Asirijos karaliai grįžo po 3 000 metų

    Mokslininkai atkasė ištrintą istoriją: trys Asirijos karaliai grįžo po 3 000 metų

    Mokslininkai teigia aptikę įrodymų, kad Asirijoje egzistavo mažiausiai trys valdovai, kurių vardai sąmoningai nebuvo įtraukti į oficialias karalių kronikas. Naujas dantiraščio lentelių, stelų ir administracinių įrašų perskaitymas rodo, jog vadinamoji Asirijos karalių sąrašų tradicija galėjo būti ne tik istorinis dokumentas, bet ir politinės galios įrankis.

    Tyrimą parengė Miunsterio universiteto ir Jeilio universiteto mokslininkai, o rezultatai publikuoti akademiniame leidinyje Journal of Cuneiform Studies. Jų išvada paprasta, bet aštri: kai kurie trumpai valdę ar per sukilimus iškilę lyderiai galėjo būti tyčia ištrinti, kad vėlesnės dinastijos atrodytų vienintelės teisėtos.

    Pamiršti vardai iš dantiraščio

    Pirmuoju įvardijamas Aššur-uballit, kuris, kaip manoma, galėjo valdyti apie 913–912 metus prieš mūsų erą. Jo buvimą, tyrėjų vertinimu, patvirtina tekstas apie ritualinio sidabrinio indo atnaujinimą, skirtą dievui Ašurui, kuriame minimas karalius tokiu vardu, nors anksčiau jis nebuvo siejamas su jokiu žinomu valdovu.

    Antruoju laikomas Tiglat-Pileseras, galėjęs iškilti sukilimo metu prieš Aššur-daną III, kai valstybę krėtė gili krizė. Tyrėjai remiasi moline lentele, saugoma Britų muziejuje: joje esą fiksuotas žemės dovanojimas su karališkais atributais, o dokumento datavimas blogai dera su žinomų valdovų valdymo laikais.

    Trečiasis minimas valdovas yra Salmanasaras, kurio trumpas valdymas siejamas su laikotarpiu apie 747–745 metus prieš mūsų erą, prieš pat garsiojo Tiglat-Pilesero III įsigalėjimą. Šiuo atveju svarbūs kelių šaltinių sutapimai: aukšto pareigūno įrašas ir iš naujo įvertinta stela, kurioje, pasak interpretacijos, vieno karaliaus vardas vėliau galėjo būti pakeistas kitu.

    Kodėl valdovus ištrina iš istorijos?

    Tyrėjai pabrėžia, kad visus tris figūruojančius valdovus sieja viena detalė: kiekvienas jų galėjo valdyti trumpiau nei dvejus metus. Tokie epizodiniai valdymai, ypač kylant per vidaus konfliktus, vėlesnei politinei tvarkai tampa nepatogūs, todėl gali būti pašalinami iš oficialios atminties.

    Pasak darbo autorių, išlikę dokumentai leidžia manyti, kad tai nebuvo vien atsitiktiniai vietiniai maištininkai. Jie naudojosi karališkais antspaudais, leido administracinius potvarkius, disponavo resursais ir, tikėtina, turėjo dalies kariuomenės, šventyklų bei aukštųjų pareigūnų palaikymą.

    Ši istorija primena platesnę tendenciją senovės tyrimuose: didelė dalis „faktų“ priklauso nuo to, kas rašė, kam rašė ir kokiu tikslu. Dantiraščio tekstų perinterpretavimas, geresni datavimo metodai ir skaitmeninės kolekcijos leidžia mokslininkams tiksliau sugretinti fragmentus, o kartais ir pastebėti, kur oficiali istorija galėjo būti redaguota.

    Nors naujos išvados dar bus tikrinamos ir diskutuojamos, jos jau dabar keičia supratimą apie Asirijos politinę dinamiką. Valdžios perėmimai, paralelinės valdžios formos ir sąmoningas nepatogių valdovų nutylėjimas, panašu, buvo ne išimtis, o sistemos dalis.

  • Senovės skandalas, kuris sprogdintų portalus: karaliaus skyrybos sukėlė politinę krizę

    Senovės skandalas, kuris sprogdintų portalus: karaliaus skyrybos sukėlė politinę krizę

    Vėlyvojo bronzos amžiaus Artimuosiuose Rytuose skyrybos galėjo tapti ne šeimos drama, o valstybių saugumą veikiančiu įvykiu. Molinėse lentelėse išlikę tekstai rodo, kad Ugarito valdovo Ammistamru II santuokos žlugimas peraugo į regioninę politinę krizę.

    Ugaritas buvo turtingas miestas–valstybė dabartinės Sirijos pakrantėje, o dinastinės santuokos tuomet veikė kaip diplomatiniai kontraktai. Ammistamru II vedė kaimyninio Amurru valdovo Bentešinos dukterį, taip stiprindamas ryšius tarp dviejų dvarų ir netiesiogiai su Hetitų imperija, kuri regione turėjo lemiamą įtaką.

    Istorikų vertinimu, šios santuokos reikšmę didino tai, kad princesės kilmė galėjo sietis ir su hetitais. Todėl bet koks sprendimas dėl jos statuso neišvengiamai paliesdavo ne vien Ugarito ir Amurru, bet ir aukščiausią regiono arbitro vaidmenį atlikusį hetitų valdovo dvarą.

    Skyrybos, kurias sprendė imperija

    Šaltiniai rodo, kad santykiai greitai pašlijo, o oficialiuose dokumentuose princesė apkaltinta netinkamu elgesiu. Vis dėlto Ammistamru II negalėjo paprasčiausiai paskelbti skyrybų, nes tai būtų reiškę diplomatinių įsipareigojimų laužymą ir grėsmę vasalinių valstybių pusiausvyrai.

    Sprendimą įtvirtino hetitų didžiojo karaliaus Tudhalijos IV patvirtintas dekretas, įrašytas dantiraščiu. Tai rodo, kad skyrybų procedūra jau tada buvo reglamentuojama kaip teisinis procesas, apimantis turtą, įsipareigojimus ir net tarpvalstybinius santykius.

    Dokumente numatyta, kad princesė gali išsivežti tai, ką atsinešė iš Amurru, tačiau praranda teises į turtą, įgytą Ugarite. Taip pat aptarta pareiga atlyginti ar grąžinti prarastas vertybes, jei jos buvo susijusios su Amurru karališkaisiais interesais.

    Paveldėtojo sąlyga ir grėsmė sostui

    Pati jautriausia tema tapo sosto paveldėjimas. Pora turėjo sūnų Utri-Šarrumą, ir jis laikytas teisėtu įpėdiniu, tačiau hetitų sprendimas aiškiai siejo jo ateitį su lojalumu tėvo dvarui.

    Pagal dekretą princas galėjo išlaikyti teises į sostą tik tuo atveju, jei liks Ugarite su tėvu. Jei jis būtų išvykęs kartu su motina, automatiškai netektų įpėdinio statuso, o tokia sąlyga atspindi, kiek dinastinė politika buvo priklausoma nuo kontrolės ir įtakos grandinių.

    Tekstuose numatyti ir kraštutiniai scenarijai: jei po tėvo mirties naujasis valdovas bandytų sugrąžinti motiną į karalienės padėtį, jis taip pat rizikuotų netekti paveldėjimo teisės. Tokiu atveju lemiamas žodis būtų tekęs hetitų valdovui, tai yra išorės galiai.

    Konfliktas nesibaigė skyrybomis

    Vėlesni įrašai leidžia manyti, kad išsiskyrusi princesė grįžo į Amurru, tačiau Ammistamru II pradėjo reikalauti ją perduoti. Princesės brolis, perėmęs Amurru sostą, iš pradžių atsisakė, ir ginčas virto ilgalaikiu diplomatiniu konfliktu.

    Istorikų interpretacijose pasirodo prielaida, kad galiausiai princesė vis dėlto buvo perduota buvusiam vyrui. Dalis tyrėjų neatmeta, kad ji galėjo būti nubausta mirtimi, tačiau tikslios aplinkybės lieka neaiškios, nes šaltiniai fragmentiški ir ne visada vienareikšmiai.

    Ši istorija laikoma išskirtiniu pavyzdžiu, kaip ankstyvosios tarptautinės teisės ir dinastinės politikos praktikos veikė realybėje. Molinėse lentelėse išlikę nutarimai rodo, kad net prieš kelis tūkstančius metų skyrybos galėjo būti sutartimis, sankcijomis ir geopolitiniais skaičiavimais grįstas procesas.

  • Sensacija Ninivoje: Saulės vartuose rasta 2 700 metų stela gali atskleisti Asirijos paslaptis

    Sensacija Ninivoje: Saulės vartuose rasta 2 700 metų stela gali atskleisti Asirijos paslaptis

    Irako ir Jungtinių Amerikos Valstijų archeologų komanda, vykdydama bendrus tyrimus Ninivoje, aptiko išskirtinai gerai išlikusią akmeninę stelą, siejamą su vėlyvuoju Asirijos imperijos laikotarpiu. Radinys aptiktas prie vadinamųjų Saulės vartų, vienų iš monumentalių įėjimų į kadaise didžiausiu pasaulio miestu laikytą sostinę.

    Saulės vartai buvo pagrindinis rytinis įvažiavimas į Ninivą, kuria ėjo kelias dabartinio Irbilio kryptimi. Istoriniai šaltiniai rodo, kad vartai ir miesto gynybinė sistema ypač plėsti valdant karaliui Sinacheribui, VIII–VII amžių sandūroje prieš mūsų erą, kai Niniva tapo imperijos administraciniu ir simboliniu centru.

    Kas pavaizduota ant stelos

    Pasak tyrėjų, stela pagaminta iš akmens, siejamo su Mosulo apylinkėmis, o vienoje pusėje matomas bareljefas su asirų valdovu. Kitoje pusėje išlikę dantiraščio įrašai, kuriuos specialistai dar tik ruošiasi pilnai iššifruoti ir interpretuoti.

    Preliminariai manoma, kad monumentas gali būti susijęs su Sargonidų dinastija ir galimai vaizduoja karalių Ašurbanipalą, vieną paskutinių didžiųjų Asirijos valdovų. Jo valdymo laikotarpiu VII amžiuje prieš mūsų erą imperija pasiekė didžiausią teritorinį mastą ir karinį pajėgumą, o karaliaus įvaizdis propagandoje buvo itin svarbus.

    Ką gali atskleisti įrašai

    Iki šiol skelbiama, kad įrašų turinys pirmiausia susijęs su valdovo statybų ir miesto plėtros darbais. Tokie tekstai dažnai fiksuodavo, ką ir kieno nurodymu buvo atstatyta ar pastatyta, taip pat aprašydavo valdovo titulus, religines dedikacijas ir politines žinutes.

    Mokslininkai tikisi, kad detalus epigrafinis tyrimas padės geriau suprasti, kaip buvo organizuojami Ninivos infrastruktūros projektai, kokia buvo vėlyvosios Asirijos administracija ir kaip formuotas valdovo autoritetas. Ne mažiau svarbu tai, kad nauji duomenys gali papildyti žinias apie laikotarpį prieš Ninivos žlugimą, kai 612 metais prieš mūsų erą miestą užėmė ir sunaikino medų bei babiloniečių koalicija.

    Paveldas po karo ir niokojimų

    Radinys išsiskiria ir tuo, kad Ninivos archeologinė zona ilgą laiką buvo pažeidžiama dėl karinių konfliktų ir tyčinio kultūros paveldo naikinimo. Pastaraisiais metais regione vykdomi ne tik kasinėjimai, bet ir išlikusių struktūrų dokumentavimo bei apsaugos darbai, siekiant suvaldyti eroziją ir ankstesnių niokojimų padarinius.

    Artimiausiu metu stela turėtų būti tiriama konservatorių ir dantiraščio specialistų, kad būtų stabilizuota jos būklė ir parengtas tikslus įrašo perskaitymas. Jei hipotezės pasitvirtins, tai gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų radinių, praplečiančių žinias apie vėlyvąją Asirijos imperiją ir jos sostinės istoriją.

    „Tokie radiniai yra reti, nes jie vienu metu suteikia ir ikonografinę, ir tekstinę informaciją, o tai leidžia tiksliau atkurti valdžios komunikaciją bei miesto raidą“, – sakė tyrimuose dalyvaujantys archeologai.

  • Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Atkoduota neatplėšus „voko“

    Archeologams pavyko perskaityti maždaug prieš 4 000 metų rašytus laiškus jų fiziškai neatveriant. Iki šiol tai dažnai reikšdavo vieną dalyką: norint sužinoti turinį, tekdavo sulaužyti išorinį molinį apvalkalą ir negrįžtamai sugadinti artefaktą.

    Tyrėjai pasirinko kitą kelią. Užuot ardę molines „voko“ kapsules, jie pasitelkė itin didelės raiškos rentgeno kompiuterinės tomografijos skenavimą, o vėliau speciali programinė įranga atkūrė trimatį viduje esančios lentelės vaizdą ir dantiraščio ženklus.

    Kodėl šie dokumentai buvo užrakinti

    Tyrimo centre atsidūrė radiniai iš Kültepe vietovės centrinėje Anatolijoje, svarbaus senovės asirų prekybos tinklo mazgo. Tuo laikotarpiu pirkliai intensyviai keitėsi prekėmis ir informacija, todėl paliko tūkstančius molinių lentelių su administraciniais įrašais ir laiškais.

    Dalis pranešimų būdavo įdedami į papildomą molinį apvalkalą, kuris veikė kaip vokas. Ant jo įspausdavo antspaudus, padėjusius patvirtinti autentiškumą ir greitai pastebėti bet kokį bandymą anksčiau atplėšti siuntą.

    Mobilus tomografas ir naujos detalės

    Šiandien dilema „skaityti ar išsaugoti“ vis dažniau sprendžiama technologijomis. Tyrime naudotas tomografas ENCI išsiskiria tuo, kad yra pritaikytas darbui ne tik laboratorijose, bet ir muziejuose ar saugyklose, todėl brangūs radiniai rečiau transportuojami ir mažiau rizikuoja būti pažeisti.

    Pirmieji bandymai vyko Luvre Paryžiuje, vėliau prietaisas naudotas Anatolijos civilizacijų muziejuje Ankaroje. Ten nuskenuota apie 50 uždarų lentelių, o nemaža jų dalis pasirodė esantys senoviniai laiškai, kurių turinys anksčiau buvo neprieinamas.

    Metodas suteikia daugiau nei vien tekstą. Skenavimas leidžia vienu metu tirti molio struktūrą, „voko“ gamybą, uždarymo žymes ir antspaudų įspaudus, o tai padeda tiksliau rekonstruoti administracines ir prekybines praktikas bei dokumentų judėjimą senovės prekybos keliuose.

    „Taip išsaugome ne tik laiško turinį, bet ir patį objektą kaip vientisą savo epochos liudytoją“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama metodo pranašumus.

    Istorikams ir archeologams ypač vertinga tai, kad tokia korespondencija neretai fiksuodavo kasdienius pirklių rūpesčius: prekių pristatymus, skolų ir atsiskaitymų klausimus, sutartinius įsipareigojimus, o kartais ir asmenines žinutes. Kiekvienas naujai perskaitytas tekstas gali papildyti žinias apie vieną ankstyviausių raštu paremtų ekonomikų ir prekybos tinklą, jungusį Mezopotamiją su Anatolija.

  • Po 4 000 metų prabilo molinės lentelės: užkalbėjimai, medicina ir net alaus sąskaita

    Po 4 000 metų prabilo molinės lentelės: užkalbėjimai, medicina ir net alaus sąskaita

    Daugiau kaip 4 000 metų senumo molinės lentelės su dantiraščiu atskleidė netikėtai platų senųjų civilizacijų gyvenimo vaizdą: nuo magiškų užkalbėjimų ir medicininių instrukcijų iki kasdienių prekybos įrašų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia vienu metu matyti ir valdžios, ir paprastų žmonių kasdienybės sluoksnius.

    Dantiraštis laikomas viena seniausių rašto sistemų pasaulyje, atsiradusia Mesopotamijoje prieš maždaug 5 200 metų. Iš pradžių jis buvo skirtas apskaitai ir prekybai, tačiau vėliau tapo administracijos, religinių tekstų ir literatūros pagrindu, leidusiu kurtis dideliems miestams ir biurokratijai.

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė lentelės, siejamos su senoviniu Hamos miestu dabartinės Sirijos teritorijoje. Miestą 720 metais prieš mūsų erą sunaikino asirai, o dalis ten rastų lentelių dešimtmečius pragulėjo muziejų saugyklose, kol buvo pradėtos sistemingai tyrinėti.

    Tarp perskaitytų tekstų aptikti reti magiški ritualai ir sveikatos priežiūros aprašymai, kurie, mokslininkų vertinimu, galėjo priklausyti didesnei šventyklos bibliotekai. Tokie tekstai regione randami itin retai, todėl jie tampa svarbiais duomenimis apie tai, kaip buvo suvokiamos ligos, apsauga nuo blogio ir dievų vaidmuo kasdienybėje.

    Vienas iš išskirtiniausių įrašų aprašo naktinį ritualą, skirtą apsaugoti valdovą nuo kerų, nelaimių ir politinio chaoso. Jame minimos molio ir vaško figūrėlės, kurios per ceremoniją būdavo sudeginamos, kartu tariant specialius užkalbėjimus, o pati praktika buvo laikoma realiu valstybės stabilumo užtikrinimo įrankiu.

    Tyrėjams netikėta, kad panašaus pobūdžio tekstas rastas ne pagrindiniuose Asirijos imperijos centruose. Tai gali reikšti, kad politinės ir religinės įtakos sklaida buvo platesnė, nei manyta anksčiau, o ritualinės tradicijos pasiekdavo ir toliau nuo valdžios branduolio esančias teritorijas.

    Kolekcijoje aptikta ir karališkų laiškų, istorinių dokumentų bei valdovų sąrašų. Ypatingo dėmesio sulaukė lentelė, kurioje, mokslininkų teigimu, gali būti užuominų apie Gilgamešą, garsųjį Epo herojų, o tai vėl kelia diskusijas, kiek legendiniai pasakojimai galėjo remtis realiais istoriniais prototipais.

    Vis dėlto nemaža dalis lentelių pasakoja ne apie karalius, o apie kasdienę administraciją: prekių sąrašus, darbuotojų apskaitą, tarnybinę korespondenciją ir prekybos dokumentus. Vienas įspūdingiausių smulkių radinių buvo paprasta alaus sąskaita, primenanti, kad žmonių rūpesčiai prieš tūkstantmečius dažnai buvo labai panašūs į šiandieninius.

    Pažymima ir technologijų reikšmė šiuolaikinei archeologijai: ilgą laiką tokie tekstai likdavo menkai ištyrinėti dėl sudėtingų, išnykusių kalbų ir reikalingos ekspertizės. Skaitmeniniai skenavimo metodai ir pažangios analizės priemonės pagreitina detalių fiksavimą, leidžia tiksliau lyginti ženklus ir sistemingiau versti dideles kolekcijas.