Mokslininkai teigia aptikę įrodymų, kad Asirijoje egzistavo mažiausiai trys valdovai, kurių vardai sąmoningai nebuvo įtraukti į oficialias karalių kronikas. Naujas dantiraščio lentelių, stelų ir administracinių įrašų perskaitymas rodo, jog vadinamoji Asirijos karalių sąrašų tradicija galėjo būti ne tik istorinis dokumentas, bet ir politinės galios įrankis.
Tyrimą parengė Miunsterio universiteto ir Jeilio universiteto mokslininkai, o rezultatai publikuoti akademiniame leidinyje Journal of Cuneiform Studies. Jų išvada paprasta, bet aštri: kai kurie trumpai valdę ar per sukilimus iškilę lyderiai galėjo būti tyčia ištrinti, kad vėlesnės dinastijos atrodytų vienintelės teisėtos.
Pamiršti vardai iš dantiraščio
Pirmuoju įvardijamas Aššur-uballit, kuris, kaip manoma, galėjo valdyti apie 913–912 metus prieš mūsų erą. Jo buvimą, tyrėjų vertinimu, patvirtina tekstas apie ritualinio sidabrinio indo atnaujinimą, skirtą dievui Ašurui, kuriame minimas karalius tokiu vardu, nors anksčiau jis nebuvo siejamas su jokiu žinomu valdovu.
Antruoju laikomas Tiglat-Pileseras, galėjęs iškilti sukilimo metu prieš Aššur-daną III, kai valstybę krėtė gili krizė. Tyrėjai remiasi moline lentele, saugoma Britų muziejuje: joje esą fiksuotas žemės dovanojimas su karališkais atributais, o dokumento datavimas blogai dera su žinomų valdovų valdymo laikais.
Trečiasis minimas valdovas yra Salmanasaras, kurio trumpas valdymas siejamas su laikotarpiu apie 747–745 metus prieš mūsų erą, prieš pat garsiojo Tiglat-Pilesero III įsigalėjimą. Šiuo atveju svarbūs kelių šaltinių sutapimai: aukšto pareigūno įrašas ir iš naujo įvertinta stela, kurioje, pasak interpretacijos, vieno karaliaus vardas vėliau galėjo būti pakeistas kitu.
Kodėl valdovus ištrina iš istorijos?
Tyrėjai pabrėžia, kad visus tris figūruojančius valdovus sieja viena detalė: kiekvienas jų galėjo valdyti trumpiau nei dvejus metus. Tokie epizodiniai valdymai, ypač kylant per vidaus konfliktus, vėlesnei politinei tvarkai tampa nepatogūs, todėl gali būti pašalinami iš oficialios atminties.
Pasak darbo autorių, išlikę dokumentai leidžia manyti, kad tai nebuvo vien atsitiktiniai vietiniai maištininkai. Jie naudojosi karališkais antspaudais, leido administracinius potvarkius, disponavo resursais ir, tikėtina, turėjo dalies kariuomenės, šventyklų bei aukštųjų pareigūnų palaikymą.
Ši istorija primena platesnę tendenciją senovės tyrimuose: didelė dalis „faktų“ priklauso nuo to, kas rašė, kam rašė ir kokiu tikslu. Dantiraščio tekstų perinterpretavimas, geresni datavimo metodai ir skaitmeninės kolekcijos leidžia mokslininkams tiksliau sugretinti fragmentus, o kartais ir pastebėti, kur oficiali istorija galėjo būti redaguota.
Nors naujos išvados dar bus tikrinamos ir diskutuojamos, jos jau dabar keičia supratimą apie Asirijos politinę dinamiką. Valdžios perėmimai, paralelinės valdžios formos ir sąmoningas nepatogių valdovų nutylėjimas, panašu, buvo ne išimtis, o sistemos dalis.
Leave a Reply