Tag: Daržovės

  • Trūksta vietos šaldytuve? Šie produktai gali saugiai pastovėti kambario temperatūroje

    Artėjant didesnėms šeimos vaišėms virtuvėje dažnai prasideda „šaldytuvo tetris“: reikia sutalpinti viską – nuo pagrindinio patiekalo iki užkandžių ir desertų ingredientų.

    Viena išeitis – laikinai išimti tai, kas jau stovi šaldytuve, ypač durų lentynose besigrūdančius padažus ir gėrimus. Tačiau čia svarbu nepamiršti maisto saugos: ne viskas vienodai gerai pakelia buvimą kambario temperatūroje.

    Šaldytuvas maisto galiojimą prailgina dėl žemos temperatūros – rekomenduojama, kad jis būtų 4 °C ar žemesnis. Tokios sąlygos lėtina bakterijų dauginimąsi, bet jo visiškai nesustabdo.

    Išėmus produktus iš šaldytuvo, jie greitai gali patekti į vadinamąją „pavojaus zoną“ – 4–60 °C. JAV Žemės ūkio departamentas (USDA) nurodo, kad greitai gendantis maistas, paliktas kambario temperatūroje ilgiau nei dvi valandas, paprastai turėtų būti išmetamas.

    Ką galima išimti iš šaldytuvo

    Maisto saugos specialistas Andy Hirneisenas iš Penn State pirmiausia siūlo pradėti nuo to, kam šaldytuvas iš esmės nėra būtinas. Daug vietos užima lentynoje stabilūs gėrimai – skardinės limonado ar neatidarytos sultys, kurios gali būti perkeltos, pavyzdžiui, į šaltkrepšį su ledu.

    Anot jo, taip ne tik atlaisvinama vieta, bet ir rečiau varstomos šaldytuvo durys – o tai padeda išlaikyti žemesnę temperatūrą viduje.

    Taip pat dalis populiarių pagardų šaldytuve laikomi labiau dėl skonio ir išvaizdos, o ne dėl saugumo. Parduotuvinis kečupas ir kai kurie aštrūs padažai paprastai gali ilgiau pabūti ne šaldytuve, tačiau ypač svarbu pasitikrinti gamintojo nurodymus, ypač jei pakuotė jau atidaryta.

    Pieno produktai ir daržovės: kur daugiau niuansų

    Su pieno produktais situacija sudėtingesnė. Sviestas dažniausiai gali pastovėti ant stalo dieną ar dvi, jei kambarys vėsus, tačiau minkštus sūrius, pavyzdžiui, bri, saugiausia laikyti šaldytuve ir išimti tik patiekimui.

    Kietesni sūriai paprastai atlaidesni, nes juose mažiau drėgmės – bakterijoms sunkiau daugintis. Vis dėlto šiltesnėje patalpoje jie gali pradėti „prakaituoti“, todėl geriausia laikyti vėsiau ir išimti likus kelioms valandoms iki valgymo.

    Jei turite daug nepjaustytų, nenuvalytų daržovių, dalį jų taip pat galima kuriam laikui išimti. Tvirtesnės daržovės, tokios kaip morkos ar salierai, dažniausiai gali pagulėti ant stalviršio kelias valandas, nors šaldytuve išsilaiko geriau.

    Žieminiai moliūgai paprastai laikomi vėsioje, sausoje vietoje, o lapiniai žalumynai (pavyzdžiui, lapiniai kopūstai) kokybę geriausiai išlaiko šaldytuve. Išėmus daržoves verta stebėti, ar neatsiranda vystimo, pelėsio ar pageltimo požymių.

    Ar galima maistą grąžinti atgal į šaldytuvą?

    Jei greitai gendantys produktai kambario temperatūroje prabuvo ne ilgiau nei dvi valandas, juos paprastai galima dėti atgal į šaldytuvą. Norint daugiau saugumo, siūloma išimtus produktus laikyti termoizoliaciniuose krepšiuose ar šaltkrepšiuose su ledu arba šaldymo elementais.

    Šiltoje virtuvėje laikas trumpėja: USDA rekomenduoja greitai gendančius produktus, kurie buvo laikomi aukštesnėje nei 32 °C temperatūroje ilgiau nei vieną valandą, išmesti.

    Dar viena praktiška detalė – nelaikyti išimtų šaltų produktų šalia karštos viryklės ar įkaitusių paviršių, nes šiluma gali greitai pakelti jų temperatūrą.

    Planuojant šventes iš anksto, verta pravalyti šaldytuvą: sunaudoti pradarytus stiklainius, sūrio likučius ir išmesti tai, kas sugedę ar nebeatpažįstama. Taip mažiau streso likus dienai iki vaišių.

  • Sudygusios saldžiosios bulvės – ar saugu valgyti ir kada jas geriau išmesti?

    Virtuvėje ilgiau užsibuvusios saldžiosios bulvės neretai pradeda leisti daigus, ir tada kyla klausimas: ar tokias dar galima valgyti, ar jau metas jų atsisakyti?

    Gera žinia ta, kad sudygusios saldžiosios bulvės paprastai yra saugios vartoti, jei nėra sugedusios. Apie tai rašo „EatingWell“, remdamasis maisto saugos ir mitybos specialistų įžvalgomis.

    Vis dėlto dygimas dažniausiai reiškia ne pavojų sveikatai, o prastesnę kokybę: saldžiosios bulvės gali prarasti dalį saldumo ir drėgmės, tapti sausesnės ar labiau skaidulingos.

    Todėl prieš gaminant svarbiausia ne patys daigai, o tai, ar šakniavaisis nėra pradėjęs gesti. Tam užtenka kelių paprastų patikrinimų namuose.

    Kodėl saldžiosios bulvės sudygsta

    Daigai – natūrali augalo „strategija“ daugintis: saldžiosios bulvės tiesiog bando išauginti naują augalą. Šį procesą paspartina laikas ir netinkamos laikymo sąlygos.

    Specialistai pabrėžia, kad dygimui palankūs šiluma ir didesnė drėgmė. Net ir laikant gana gerai, ilgainiui biologiniai procesai gali „įjungti“ dygimą.

    Kada sudygusią bulvę geriau išmesti

    Daigai patys savaime nereiškia, kad saldžioji bulvė netinkama. Tačiau ją būtina apžiūrėti: ar nėra minkštų, susiraukšlėjusių, pažliugusių vietų ar įdubimų.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį į patamsėjimus (ypač tamsiai rudus ar juodus plotus), pelėsį bei įtartiną kvapą. Jei jaučiamas pelėsinis, „rūgstantis“ ar apskritai nemalonus kvapas, tokį šakniavaisį saugiau išmesti.

    Jei namuose laikote kelias saldžiąsias bulves ir viena akivaizdžiai supuvo, ją geriau pašalinti kuo greičiau ir patikrinti likusias – taip sumažėja rizika, kad pelėsis ar gedimas „persimes“ į kitus.

    Kaip paruošti ir laikyti, kad nedygtų

    Ruošiant sudygusią saldžiąją bulvę paprastai pakanka nupjauti daigą ir dar kartą įvertinti šakniavaisį. Jei yra lokali bloga vieta, ją galima išpjauti, o likusią dalį naudoti gaminimui.

    Nulupus ar apipjausčius, rekomenduojama perpjauti bulvę ir pažiūrėti, ar vidus vienodas, be patamsėjusių ar pažliugusių vietų. Tuomet ją galima kepti ar virti kaip įprastai, tačiau dėl pakitusios tekstūros ji dažnai labiau tinka sriuboms, troškiniams ar trintoms košėms.

    Kad saldžiosios bulvės ilgiau išliktų kokybiškos, jas patariama laikyti vėsioje, sausoje ir tamsioje vietoje, atokiau nuo šilumos šaltinių. Taip pat geriau jų neplauti iš anksto – drėgmė gali paspartinti gedimą.

    Dar viena detalė: saldžiąsias bulves vertėtų laikyti atskirai nuo kai kurių vaisių ir daržovių (pavyzdžiui, obuolių, bananų, pomidorų), nes jų išskiriamos dujos gali trumpinti šakniavaisių „galiojimą“.

  • Ne Napa, nei Savojos: „sugarcone“ kopūstas – saldesnis ir švelnesnis, tinka net kepti ant grilio

    Greta įprastų baltagūžių, raudonųjų ar Savojos kopūstų vis dažniau minimas dar vienas variantas – „sugarcone“ (kitaip vadinamas kūginiu) kopūstas, išsiskiriantis saldesniu skoniu ir švelnesne tekstūra.

    Šis kūgio formos kopūstas išvestas taip, kad būtų mažesnis už daugumą kitų veislių, todėl patogesnis laikyti ir sunaudoti – neužima pusės šaldytuvo.

    Nors lapai gležnesni, „sugarcone“ laikomas gana atspariu, o jo skonis – švelnus, be ryškaus kartumo. Dėl to jis tinka ir tiems, kurie kopūstus paprastai vertina atsargiai.

    Dar vienas skirtumas – kopūsto galva paprastai būna laisvesnė nei, pavyzdžiui, įprasto žalio ar raudono kopūsto. Tai reiškia, kad jį lengviau skusti, pjaustyti plonomis juostelėmis ar naudoti įdarams.

    Kaip geriausia paruošti „sugarcone“ kopūstą

    Ši veislė ypač tinka kepimui ant grilio ar keptuvėje: didesnis natūralaus cukraus kiekis greičiau karamelizuojasi, todėl paviršius gražiai apskrunda ir įgauna sodresnį skonį.

    Rekomenduojama kopūstą perpjauti per pusę ir nesmulkinti labiau – dėl laisvesnės struktūros jis gali pradėti byrėti. Tuomet puseles galima apkepti pjūvio puse žemyn, kol paviršius tampa traškus ir paruduoja.

    Kad skonis būtų subalansuotas, prie apkepto kopūsto tinka kreminiai priedai – pavyzdžiui, padažas su tahini ir žolelėmis arba kitas švelnus, riebesnis akcentas.

    Greitai iškepa ir tinka valgyti žalią

    Dėl švelnių lapų „sugarcone“ kopūstas iškepa greitai, todėl jį svarbu stebėti – per ilgai kepant jis gali suminkštėti labiau, nei norėtųsi.

    Jį galima paprastai pagardinti ir trumpai pakepinti su sviestu, taip pat troškinti sriubose ar troškiniuose. Kūgio forma patogi, kai norisi greitai ir tvarkingai perpjauti kopūstą į dvi dalis.

    Ši veislė tinka ir žaliai: pjaustytas kopūstas gali būti dedamas į salotas ar „slaw“ tipo mišraines. Kad būtų traškesnis ir nepermirktų, pjaustytą kopūstą galima pasūdyti, palaikyti, kad ištrauktų drėgmę, o tuomet nuspausti likusį skystį.

  • Kada verta rinktis orkaitės konvekciją, o kada ją geriau išjungti: pagrindinės taisyklės

    Konvekcijos režimas orkaitėje gali padėti maistui iškepti greičiau ir tolygiau, tačiau tinka ne visiems patiekalams. Jis ypač naudingas, kai norite ryškesnio apskrudimo, karamelizacijos ar traškių kraštelių.

    Tokį veikimo principą aiškina kulinarijos ekspertai, kuriuos cituoja „Serious Eats“: konvekcinėse orkaitėse ventiliatorius cirkuliuoja karštą orą, todėl šiluma pasiskirsto vienodžiau nei įprastuose režimuose.

    Įprastoje orkaitėje kaitinimo elementai šildo iš viršaus ir apačios, o temperatūra kameroje gali skirtis – susidaro vadinamosios „karštos zonos“. Dėl to tas pats kepinys vienoje skardoje gali labiau apskrusti, o kitoje pusėje likti blyškesnis.

    Konvekcija šią problemą dažnai sumažina, bet dėl stipresnio oro judėjimo kai kuriems patiekalams ji gali ir pakenkti: perdžiovinti paviršių ar iškraipyti jautrių desertų formą.

    Kuo konvekcija skiriasi nuo įprasto kaitinimo

    Konvekcijos esmė – ventiliatoriaus varomas karšto oro judėjimas orkaitėje. Judantis oras šilumą perduoda efektyviau nei stovintis, todėl patiekalai neretai iškepa greičiau, o jų paviršius lengviau paruduoja.

    Dėl šios priežasties konvekcija dažnai pasirenkama tada, kai norima išgauti ryškesnę plutelę ar tolygesnį kepimą. Tai panašu į skirtumą tarp vėsaus oro ir vėsaus, bet vėjuoto oro – pastarasis šilumą „nuneša“ intensyviau.

    Svarbu atsiminti, kad skirtingos orkaitės konvekcijos režimus gali vadinti nevienodai. Kai kuriuose modeliuose rasite kelis pasirinkimus, pavyzdžiui, „convection bake“, „convection roast“ ar panašius, tačiau visų jų pagrindas – oro cirkuliacija.

    Kada konvekcija labiausiai pasiteisina

    Konvekcija ypač praverčia, kai norite apskrudusio, auksinio paviršiaus. Straipsnyje kaip pavyzdžiai minimi kepta vištiena ar kalakutas, taip pat pyragų pagrindai, kai siekiama gražesnės spalvos.

    Ji taip pat tinka daržovėms, kur norisi karamelizacijos – ypač tvirtesnėms šakninėms, tokioms kaip morkos. Be to, konvekcija gali padėti „sutraukti“ vandeningesnius produktus (pavyzdžiui, cukinijas ar baklažanus), kad jie labiau apskrustų, o ne troškintųsi.

    Kitaip tariant, tai režimas, kuris dažniau pasirenkamas „dėl spalvos ir traškumo“ – kai norite paskatinti apskrudimą ir ryškesnį kepimo rezultatą.

    Kada konvekciją geriau palikti išjungtą

    Yra patiekalų, kuriems aktyvus oro srautas gali būti per agresyvus. Minimi subtilūs desertai ir kepiniai, kurių struktūra trapi – suflė, flanai ar makaronai (macarons): oro judėjimas gali pakenkti jų formai ar tekstūrai.

    Atsargumo reikia ir su kai kuriais duonos gaminiais. Nors konvekcija gali padėti gražiau parudinti plutą, daliai kepėjų ji pernelyg greitai išsausina išorę – ji sukietėja dar prieš tam, kad vidus spėtų pilnai iškepti.

    Dar vienas pavyzdys – labai drėgna greita duona (pvz., bananų ar cukinijų duona). Tokiais atvejais įprastas režimas gali būti naudingesnis, kad paviršius nepradėtų per greitai ruduoti, kol vidus dar „nesusistovėjęs“.

    Tekste taip pat pažymima, kad konvekcija gali per greitai išsausinti brokolio žiedynus ir padaryti jų tekstūrą labiau „odine“, nes oras intensyviai pasiekia tarpus tarp smulkių žiedelių.

    Jei recepte konvekcija nenurodyta: ką keisti

    Pašnekovai rekomenduoja pirmiausia laikytis recepto, tačiau jei vis tiek norite įjungti konvekciją, gali tekti koreguoti nustatymus. Kadangi karštis perduodamas efektyviau, logiška trumpinti kepimo laiką ir mažinti temperatūrą.

    Straipsnyje pateikiama bendra taisyklė: naudojant konvekciją recepte, kuriame ji nenumatyta, orkaitės temperatūrą verta mažinti apie 14 laipsnių Celsijaus. Taip sumažinama rizika, kad patiekalas pernelyg greitai apskrus ar perkeps.

    Taip pat primenama, kad kepimo greitis priklauso nuo produkto dydžio, formos ir tankio, todėl universalios minutės visiems atvejams nėra. Dėl to patariama atidžiai stebėti patiekalą, o baltyminiams produktams – tikrinti vidinę temperatūrą.

    Ką daryti, jei orkaitė neturi konvekcijos

    Jeigu jūsų orkaitė konvekcijos neturi, tolygesnio kepimo galima siekti kitais būdais. Straipsnyje siūloma „susipažinti“ su savo orkaitės kaitinimu ir išsiaiškinti, kuriose vietose ji kaista labiausiai.

    Vienas iš praktinių sprendimų – kepimo metu sukioti skardas ir keisti jų poziciją orkaitėje, kad skirtingos patiekalo pusės „pabūtų“ skirtingose temperatūros zonose. Pavyzdžiui, kepant paukštieną, skardą galima periodiškai pasukti, jei žinote, kurioje pusėje orkaitė karščiausia.

    Galiausiai pabrėžiama ir universali taisyklė, nepriklausanti nuo režimo: kuo rečiau ir trumpiau atidarinėkite orkaitės dureles. Kiekvienas atidarymas išleidžia karštį, todėl kepimas ilgėja, o apskrudinimas gali vykti lėčiau.

  • Tyrimas: vaisių ir daržovių žievėse, lapuose ir sėklose dažnai būna daugiau skaidulų nei minkštime

    Tyrimas: vaisių ir daržovių žievėse, lapuose ir sėklose dažnai būna daugiau skaidulų nei minkštime

    Lupdami vaisius ir daržoves dažnai automatiškai išmetame dalį, kuri gali būti itin vertinga – kai kuriais atvejais būtent žievė, lapai, kotai ar sėklos turi daugiau skaidulų nei įprastai valgomas minkštimas.

    Tai rodo „International Journal of Food Sciences and Nutrition“ publikuotas tyrimas, kuriame nagrinėta vadinamoji „root-to-tip“ (nuo šaknies iki viršūnės) idėja – maksimaliai panaudoti valgomas augalų dalis, o ne apsiriboti tik populiariausiomis.

    King’s College London komanda įvertino skaidulų kiekį 12 rūšių šviežiuose produktuose, palygindama dažniausiai valgomas dalis su tomis, kurios dažniausiai atsiduria atliekose.

    Rezultatas buvo aiškus: 10 iš 12 atvejų didesnis skaidulų kiekis nustatytas būtent tose augalo dalyse, kurias įprastai nupjauname ar nulupame.

    Daugiausia nustebino kruopščiai lupami produktai

    Tyrėjai išskyrė kelis produktus, kuriuos daugelis linkę lupti itin kruopščiai. Pavyzdžiui, ananaso žievėje ir kietame vidiniame „kotelio“ centre kartu buvo daugiau nei penkis kartus daugiau skaidulų nei minkštime.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad ananaso dygliuotą žievę reikėtų valgyti žalią – praktinis pritaikymas gali būti kitoks, tačiau pati išvada parodo, kiek daug naudingų medžiagų lieka „už borto“.

    Dar vienas ryškus pavyzdys – muskatinis moliūgas: jo žievė ir sėklos suteikė net 9,25 g skaidulų 100 g. Tai buvo aukščiausias rezultatas tarp analizuotų išmetamų dalių.

    Arbūzo atveju tyrime įvertinta balta žievės dalis, kuri dažniausiai nupjaunama – joje rasta 2,1 g skaidulų 100 g.

    Kiwi taip pat pateko tarp vaisių, kurių žievė pasirodė esanti vertingas skaidulų šaltinis – jei tekstūra netrukdo, po kruopštaus nuplovimo vaisių galima valgyti visą.

    Tyrime paminėtos ir paprikų sėklos bei kiti dažniausiai atmetami fragmentai – jie taip pat gali praturtinti racioną skaidulomis, nors ne visiems tinka skonis ar konsistencija.

    Ne visada „išmetama dalis“ yra geresnė

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad nėra vienos taisyklės, tinkančios visiems produktams. Pavyzdžiui, brokolių kotuose skaidulų buvo 28,4 proc. mažiau nei žiedynuose.

    Tai reiškia, kad verta vertinti kiekvieną produktą atskirai – kai kur skaidulų daugiau žievėje ar sėklose, o kitur didžiausia vertė lieka būtent toje dalyje, kurią ir taip valgome.

    Dar viena svarbi detalė: įprastai išmetamos dalys sudarė apie 25–48 proc. analizuotų produktų masės. Praktikoje tai reiškia, kad kartu su atliekomis dažnai iškeliauja ir nemaža dalis potencialiai naudingų maistinių medžiagų.

    Kuo svarbios skaidulos ir ką prisiminti dėl saugumo

    Skaidulos – tai augalinės kilmės medžiagos, kurių virškinimo sistema nesuskaido taip, kaip daugumos kitų maistinių komponentų. Vis dėlto jos labai svarbios žarnyno veiklai: didina išmatų tūrį, palengvina tuštinimąsi ir padeda mažinti vidurių užkietėjimo riziką.

    Kai kurios skaidulų rūšys tampa „maistu“ žarnyno bakterijoms, todėl pakankamas jų kiekis maiste siejamas su palankesne mikrobiotos būkle.

    Skaidulos taip pat gali didinti sotumo jausmą, padėti lengviau kontroliuoti apetitą, o priklausomai nuo tipo – turėti įtakos cukrų pasisavinimo greičiui ir prisidėti prie normalaus cholesterolio lygio palaikymo. Tyrime primenama, kad skaidulų gausesnė mityba siejama su mažesne kai kurių lėtinių ligų, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas bei storosios žarnos vėžį, rizika – tačiau tai labiau bendro mitybos modelio, o ne vieno konkretaus produkto nuopelnas.

    Suaugusiesiems rekomenduojama per dieną gauti bent 25 g skaidulų, tačiau nemaža dalis žmonių šios ribos nepasiekia.

    Prieš pradedant dažniau naudoti tas vaisių ir daržovių dalis, kurios anksčiau buvo išmetamos, svarbu laikytis saugumo: produktus būtina kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu, rinktis šviežius, nepažeistus vaisius ir daržoves, o kietų, apnašomis padengtų, supelijusių ar nemaloniai kvepiančių dalių nenaudoti.

    Taip pat verta prisiminti, kad ne visos augalų dalys tinka vartojimui, o daliai jų gali reikėti terminio apdorojimo. Ir dar vienas praktinis aspektas: jei skaidulų iki šiol buvo mažai, jų kiekį geriau didinti palaipsniui – staigus pokytis gali sukelti pilvo pūtimą, dujas ar skausmą, todėl svarbus ir pakankamas skysčių vartojimas.

  • Primiršta daržovė sugrįžta į virtuves: topinamburą paruošite greičiau nei bulves

    Primiršta daržovė sugrįžta į virtuves: topinamburą paruošite greičiau nei bulves

    Topinamburas, dar vadinamas gumbiniu saulėgrąžu, vėl atrandamas virtuvėse – ir ne be priežasties. Ši daržovė gali tapti patogia bulvių alternatyva, nes dažnai paruošiama greičiau ir nereikalauja sudėtingo apdorojimo.

    Kaip rašoma pateiktame tekste, topinamburas kilęs iš Šiaurės Amerikos, o į Europą atkeliavo XVII amžiuje. Ilgą laiką jis buvo gana įprastas ant stalo, tačiau vėliau beveik išnyko iš kasdienio raciono, kai jį nustūmė lengviau masiškai auginamos ir sandėliuojamos bulvės.

    Skoniu topinamburas skiriasi nuo bulvių: jame juntamos riešutinės, švelniai salstelėjusios natos. Išvirtas ar iškeptas jis primena keptų kaštonų, artišokų ir saulėgrąžų sėklų derinį, todėl tinka tiems, kurie ieško nebanalių, bet universalių garnyrų.

    Dar viena savybė, dėl kurios jis vertinamas – sviestinis, minkštas ir aromatingas minkštimas. Dėl to topinamburas gerai „draugauja“ tiek su ryškesniais prieskoniais, tiek su švelnesnėmis žolelėmis.

    Greitas paruošimas – vienas didžiausių privalumų

    Iš kulinarinės pusės topinamburas patrauklus tuo, kad jį galima valgyti ir žalią. Tai reiškia, kad norint įtraukti į salotas ar daržovių užkandžius, kartais nereikia jokio terminio apdorojimo.

    Jei vis dėlto ruošite šiltą patiekalą, topinamburas dažnai iškepa ar išverda greičiau nei bulvės. Mažesnius arba gabaliukais supjaustytus gumbus išvirti paprastai užtenka per 12–15 minučių.

    Orkaitėje, įkaitintoje iki 200 laipsnių, topinamburas, supjaustytas „bulvytėmis“ ar riekelėmis, dažniausiai iškepa per 20–25 minutes. Kepimas keptuvėje, pagal pateiktą informaciją, paprastai trunka 10–15 minučių.

    Kur panaudoti topinamburą vietoj bulvių

    Ši daržovė gali pakeisti bulves daugelyje receptų – nuo kasdienio garnyro iki įdomesnių užkandžių. Vienas iš variantų – kremiška topinamburų tyrė su žiupsneliu muskato riešuto ir trupučiu grietinėlės.

    Taip pat topinamburą galima plonai supjaustyti, apšlakstyti alyvuogių aliejumi, pagardinti rozmarinu ir kepti orkaitėje – tuomet gaunami traškūs, auksiniai „talarkai“, ryškesnio skonio nei įprastos bulvinės lazdelės.

    Kitas greitas būdas – trumpai apkepinti keptuvėje su sviestu ir česnaku. Tai gali būti tiek greitas užkandis, tiek neįprastesnis priedas prie pietų.

  • Šių saldžiųjų bulvių nepirkite: keli požymiai, kad jos jau pradėjo gesti

    Saldžiosios bulvės daugeliui tapo įprastu pasirinkimu virtuvėje, tačiau parduotuvėje verta akimirką stabtelėti ir įvertinti jų būklę. Yra keli aiškūs ženklai, rodantys, kad gumbas jau pradėjo gesti ir tokio pirkinio geriau atsisakyti.

    Kaip rašoma „EatingWell“, svarbiausi „raudoni signalai“ yra minkštos vietos, matomas pelėsis ir ryškūs irimo požymiai. Pasak kalbintų mitybos specialistės ir maisto saugos ekspertės, šiuos dalykus atpažinti nesunku, jei žinote, į ką atkreipti dėmesį.

    Saldžiosios bulvės vertinamos dėl skaidulų, sudėtinių angliavandenių ir beta karoteno, kurį organizmas paverčia vitaminu A. Vis dėlto, kaip ir bet kurios šviežios daržovės, jos skiriasi kokybe, o netinkamai pasirinkus galima ne tik sugadinti patiekalą, bet ir rizikuoti suvalgyti sugedusį produktą.

    Gera žinia ta, kad dalis „trūkumų“ yra tik kosmetiniai, o nedideli daigeliai ar smulkūs paviršiaus pažeidimai nebūtinai reiškia, kad saldžioji bulvė nebetinkama. Lemiamas kriterijus – ar matote aiškius gedimo ženklus.

    Požymiai, kad saldžioji bulvė genda

    Pirmiausia apžiūrėkite ir apčiuopkite gumbą. Jei jaučiate minkštas, įdubusias ar „košiškas“ vietas, tokios saldžiosios bulvės geriau nepirkti – tai rodo, kad ji nebe šviežia, o gedimas gali būti prasidėjęs ir po odele.

    Jeigu minkštos vietos yra šlapios, pakitusios spalvos ar juntamas nemalonus kvapas, tai dar aiškesnis signalas, kad produktas prarado kokybę ir gali būti nesaugus.

    Matomas pelėsis – dar viena aiški priežastis palikti saldžiąją bulvę parduotuvėje. Ekspertai pabrėžia, kad pelėsis ir akivaizdūs irimo požymiai yra pagrindiniai dalykai, kurių reikėtų vengti.

    Taip pat atkreipkite dėmesį į odelę: ryškus susiraukšlėjimas ir sudžiūvimas dažniausiai reiškia, kad bulvė prarado daug drėgmės ir yra „per sena“. Jei tai derinama su minkštumu ar pelėsiu, gumbą reikėtų laikyti netinkamu.

    Gilesni įpjovimai, stiprūs sumušimai ir didesni pažeidimai didina gedimo riziką, nes per juos į minkštimą lengviau patenka bakterijos ir pelėsiai. Nedidelės dėmelės gali būti tik išvaizdos klausimas, tačiau dideli pažeidimai – jau rimtas minusas.

    Kaip turi atrodyti gera saldžioji bulvė

    Geriausios būklės saldžiosios bulvės paprastai būna tvirtos ir gana lygios. Jos turėtų būti be minkštų vietų, be matomo pelėsio ar irimo ženklų.

    Paprastas testas – švelniai suspausti gumbą: jis turi būti kietas, o ne „pasiduodantis“. Kvapas taip pat svarbus – šviežios saldžiosios bulvės turi labai švelnų, neutralų kvapą, o rūgštus ar nemalonus aromatas gali rodyti gedimą.

    Spalva priklauso nuo veislės (pasitaiko oranžinių, violetinių ar šviesesnių), tačiau ji turėtų būti tolygi ir būdinga konkrečiai rūšiai, be keistų patamsėjimų, kurie primena puvimą.

    Laikymas namuose: ko vengti

    Kad saldžiosios bulvės ilgiau išliktų kokybiškos, jas rekomenduojama laikyti vėsioje, tamsioje ir gerai vėdinamoje vietoje, kur nėra perteklinės drėgmės. Tai gali būti spintelė ar kita panaši vieta virtuvėje.

    Ekspertai taip pat pataria vengti laikyti sveikas, nepjaustytas saldžiąsias bulves šaldytuve. O supjaustytas ar jau išvirtas reikėtų laikyti kaip greitai gendantį maistą – kuo greičiau perkelti į šaldytuvą.

  • Kardiologas įvardijo 4 daržoves, kurios gali padėti mažinti širdies ligų riziką

    Mityba yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių širdies ir kraujagyslių sveikatą, o daržovės čia turi itin svarbų vaidmenį. Kardiologas Marschall Runge išskiria keturias daržovių grupes, kurios dėl savo sudėties gali būti ypač naudingos siekiant mažinti širdies ligų riziką.

    Apie tai rašoma „EatingWell“ publikacijoje, kurioje pabrėžiama, kad daržovės apskritai yra vertingos, tačiau kai kurios išsiskiria skaidulų, antioksidantų ir kitų širdžiai svarbių junginių gausa. Tarp dažniausiai minimų medžiagų – skaidulos, sulforafanas ir natūralūs nitratai.

    Pasak gydytojo, skaidulos padeda mažinti MTL (vadinamąjį „blogąjį“) cholesterolį, o taip pat siejamos su mažesniu uždegimu organizme. Uždegimas laikomas vienu iš širdies ligų rizikos veiksnių, todėl tokie mitybos pasirinkimai gali turėti ilgalaikę reikšmę.

    Kartu primenama, kad vien daržovių įtraukimas į racioną problemos neišsprendžia: svarbūs ir kiti įpročiai, tokie kaip fizinis aktyvumas, mažesnis sočiųjų riebalų bei druskos (natrio) vartojimas, o taip pat nerūkymas.

    1. Brokoliai

    Brokoliai vertinami dėl didelio skaidulų kiekio, kuris gali prisidėti prie sveikesnio kraujospūdžio ir padėti reguliuoti kūno svorį, nes ilgiau suteikia sotumo jausmą. Šie veiksniai netiesiogiai siejami su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Kardiologas taip pat išskiria brokoliuose esantį sulforafaną – antioksidacinių savybių turintį junginį, aptinkamą ir kitose kryžmažiedėse daržovėse. Tokie junginiai siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir uždegiminiais procesais.

    Praktiškai brokolius siūloma ruošti paprastai: kepti orkaitėje su nedideliu kiekiu alyvuogių aliejaus arba dėti į sriubas ir salotas.

    2. Lapinis kopūstas (kale)

    Lapinis kopūstas (kale), kaip ir kitos kryžmažiedės daržovės, turi sulforafano ir kitų antioksidantų. Jie siejami su uždegimo mažinimu – tai svarbu kalbant apie ilgalaikę širdies sveikatą.

    Be to, kale yra vitamino K, kuris, pasak gydytojo, gali būti svarbus mažinant arterijų kalcifikacijos (kalkėjimo) riziką. Šis procesas laikui bėgant gali turėti įtakos kraujagyslių būklei.

    Kale taip pat turi skaidulų ir kalio, o šios medžiagos dažnai minimos kalbant apie kraujospūdžio palaikymą. Jei skonis nepatinka, patariama lapinį kopūstą įmaišyti į glotnučius (kokteilius) arba naudoti sriubose ir salotose.

    3. Burokėliai

    Burokėliai – dar viena daržovė, kuri išsiskiria skaidulomis ir antioksidantais, tačiau jų „stiprioji pusė“ – natūralūs maistiniai nitratai. Organizmas nitratus gali paversti azoto oksidu, kuris padeda atpalaiduoti kraujagysles.

    Toks poveikis gali būti siejamas su nežymiu kraujospūdžio mažėjimu, o padidėjęs kraujospūdis yra vienas svarbiausių širdies ligų rizikos veiksnių.

    Gydytojas pažymi, kad burokėliai natūraliai saldūs, todėl juos galima gaminti panašiai kaip saldžiąsias bulves – vengiant papildomo cukraus ar sviesto.

    4. Ankštinės daržovės

    Ankštinės daržovės – avinžirniai, lęšiai, pupelės – įvardijamos kaip augalinis pasirinkimas, kuris gali prisidėti prie širdies sveikatos. Pabrėžiama, kad jos gali būti priskiriamos daržovių suvartojimui ir yra vertingos kasdienėje mityboje.

    Pasak kardiologo, ankštiniai yra geras augalinių baltymų ir skaidulų šaltinis. Jie gali būti naudinga alternatyva gyvūninės kilmės baltymams, kuriuose neretai būna daugiau riebalų.

    Daugiau ankštinių į racioną galima įtraukti paprastai: pasigaminti humuso iš avinžirnių, virti sriubas su pupelėmis ar lęšiais, derinti su daržovėmis ir grūdais.

    Kas dar svarbu širdžiai

    Publikacijoje pabrėžiama, kad „tobulos“ mitybos nėra, o svarbiausia – bendros kryptys ir nuoseklumas. Dažniausiai minimi principai: daugiau mažiau apdoroto maisto (daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, ankštinių), mažiau druskos ir itin perdirbtų produktų.

    Taip pat akcentuojamas fizinis aktyvumas – rekomenduojama siekti apie 2,5 valandos vidutinio intensyvumo judėjimo per savaitę. Galiausiai, nerūkymas išskiriamas kaip vienas reikšmingiausių žingsnių, mažinančių širdies ligų riziką.

  • Liščius nuo ridikėlių vis dar metate? Specialistai įspėja: prarandate daug daugiau, nei manote

    Liščius nuo ridikėlių vis dar metate? Specialistai įspėja: prarandate daug daugiau, nei manote

    Ridikėlių lapai – ne atliekos

    Daugelis parsinešę ridikėlių pirmiausia nupjauna ir išmeta lapus, nors jie yra visiškai valgomi. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tai vienas iš tų produktų, kurie dažnai nuvertinami vien dėl įpročio, o ne dėl realių priežasčių.

    Ridikėlių lapų skonis artimas šakniavaisiui: juntamas lengvas aštrumas, kartumas ir gaivumas. Lyginant su ridikėlio šaknimi, lapai paprastai būna švelnesni, todėl gali tikti ir tiems, kuriems šakniavaisis atrodo per intensyvus.

    Kuo jie naudingi mityboje?

    Ridikėlių lapuose, kaip ir kituose žaliuose lapiniuose augaluose, natūraliai gausu skaidulų, taip pat įvairių vitaminų ir mineralų. Tokie žalumynai dažnai siejami su geresniu sotumu, virškinimo palaikymu ir didesne daržovių įvairove kasdienėje mityboje.

    Kartu svarbu įsivertinti ir praktinius aspektus: lapai dažniau kaupia nešvarumus, todėl juos reikia itin kruopščiai nuplauti. Jei ridikėliai pirkti su žeme ar lapai smarkiai apvytę, pirmiausia verta juos perrinkti ir pašalinti pageltusias ar sugedusias dalis.

    Kaip panaudoti virtuvėje?

    Švieži, tvirti ridikėlių lapai geriausiai tinka žali: į salotas, mišraines ar kaip priedas sumuštiniams. Jei lapai kiek praradę išvaizdą, tai dar nereiškia, kad jie netinkami – tokiu atveju ypač pasiteisina terminis apdorojimas.

    Vienas paprasčiausių būdų – per kelias minutes pasigaminti naminį padažą ar užtepėlę: lapus sutrinti su trupučiu alyvuogių aliejaus, įberti saulėgrąžų sėklų, pagal skonį pagardinti druska ir česnaku. Toks mišinys tinka makaronams, ant skrebučio ar prie keptų daržovių.

    Ridikėlių lapus taip pat galima naudoti kaip špinatus: trumpai patroškinti keptuvėje su sviestu ar aliejumi, įmaišyti į įdarus, troškinius ar omletą. Trumpas apdorojimas sušvelnina kartumą ir palieka gaivų, žolelių primenantį poskonį.

  • Prezidento virtuvės išlaidos sukėlė audrą: šefas aiškina, ką iš tiesų reiškia 2 900 eurų per dieną

    Lenkijos žiniasklaidoje pastarosiomis dienomis kilo triukšmas dėl pranešimų, esą prezidento rūmų virtuvė kasdien kainuoja apie 14 000 zlotų, tai yra maždaug 2 900 eurų. Diskusijas dar labiau pakurstė viešųjų pirkimų dokumentuose pasirodę produktų pavadinimai, daliai žmonių pasirodę prabangūs ar net egzotiški.

    Į situaciją sureagavo Prezidento rūmų virtuvės šefas Łukaszas Miecznikowskis. Interviu jis pabrėžė, kad minima suma nėra vien prezidento pietums: ji apima kelių institucijų aptarnavimą, oficialius renginius, delegacijas ir priėmimus, kuriuose maitinimas planuojamas pagal protokolo reikalavimus.

    Pasak šefo, viešuosiuose pirkimuose dažnai iš anksto sudaromi ilgesnio laikotarpio produktų sąrašai, kad būtų užtikrintas tiekimas skirtingiems sezonams ir skirtingiems renginių formatams. Tai reiškia, kad dokumentuose gali atsirasti rečiau perkami ar konkretiems patiekalams reikalingi ingredientai, net jei jie kasdienybėje nenaudojami.

    Kas tie „prabangūs“ produktai?

    Daugiausia dėmesio sulaukė topinambai, dar vadinami gumbiniais saulėgrąžomis. Šefas aiškino, kad tai atspari ir gausiai deranti daržovė, o jos skonis primena bulvę su riešutų nata, todėl ji tinka tyrems, apkepams ar keptiems užkandžiams.

    Mažmeninėje prekyboje topinambų kaina Lenkijoje dažnai siejama su maždaug 25–35 zlotais už kilogramą, tai yra apie 6–8 eurus. Tokia kaina labiau atitinka sezoninę nišinę daržovę, o ne išskirtinį delikatesą, ypač kai ji perkama didesniais kiekiais.

    Kita diskusijų tema tapo salsifiai ir jų giminaitės skorzoneros, šakninės daržovės, kurios virtuvėje neretai lyginamos su šparagais. Nuluptas baltas minkštimas greitai patamsėja, todėl dažnai laikomas vandenyje su rūgštimi, o patiekaluose tinka virti, kepti ar užkepti su padažais.

    Šefas teigė, kad jų kaina gali siekti apie 30 zlotų už kilogramą, tai yra maždaug 7 eurus, ir dažniau priklauso nuo sezoniškumo bei tiekimo, o ne nuo dirbtinai kuriamos prabangos. Tokie produktai dažniau sutinkami turgavietėse ar pas vietos augintojus, bet pamažu atsiranda ir platesnėje prekyboje.

    Viešųjų pirkimų sąraše minėtas ir salikornija, dar vadinama jūros šparagais. Tai sūrų skonį turintys traškūs ūgliai, augantys pakrančių druskingose vietose, tinkantys kaip akcentas prie žuvies ar jūros gėrybių ir galintys iš dalies pakeisti druską.

    Šis produktas paprastai yra retesnis ir dažniau pasiekiamas specializuotose tiekimo grandinėse. Minėta, kad 200 gramų pakuotė gali kainuoti apie 25 zlotus, tai yra maždaug 6 eurus, todėl, lyginant su įprastomis daržovėmis, tai brangesnis pasirinkimas, bet jis dažniausiai naudojamas mažais kiekiais.

    Kodėl tokios temos greitai įkaista?

    Viešųjų institucijų išlaidos maistui visuomet sulaukia padidinto dėmesio, nes gyventojai jas sieja su skaidrumu ir atsakomybe už mokesčių mokėtojų pinigus. Kita vertus, reprezentacinėse erdvėse maitinimas apima ne tik kasdienį meniu, bet ir valstybinius priėmimus, protokolą, svečių mitybos poreikius bei griežtesnius tiekimo reikalavimus.

    Ekspertai dažnai primena, kad vien pirkimo sumos nepakanka vertinimui: svarbu, kokiam žmonių skaičiui ji skirta, kokio pobūdžio renginiai aptarnaujami ir kokios paslaugos į ją įskaičiuotos. Skirtinguose dokumentuose taip pat gali būti numatytos maksimalios vertės, kurios nebūtinai išnaudojamos kasdien.

    Šefas interviu esmę apibendrino paprastai: viešųjų pirkimų sąrašai nėra restorano dienos meniu, o veikiau užtikrinimo planas, kad oficialių vizitų ar priėmimų metu virtuvė galėtų dirbti be trikdžių. Pasak jo, kai kurie produktai skamba neįprastai tik todėl, kad Lenkijoje jie rečiau vartojami kasdienėje virtuvėje.

    „Minima suma nėra vien prezidento pietums: ji apima institucijų aptarnavimą, delegacijas ir oficialius susitikimus“, – sakė Łukaszas Miecznikowskis.