Burokėlių virimas dažnai užtrunka, todėl kyla klausimas, ar į puodą verta berti druskos, kad skonis būtų ryškesnis, o procesas greitesnis. Praktikoje druska šiame etape dažniausiai neduoda norimo efekto, o prieskonius patikimiau sureguliuoti jau paruošus patiekalą. Daugiausia naudos gausite burokėlius verdami su odele ir gardindami tik vėliau.
Burokėliai pasižymi natūraliu saldumu, žemišku poskoniu ir intensyvia spalva, kurią svarbu išsaugoti. Geriausia rinktis panašaus dydžio, kietus, nepažeistus burokėlius, kad jie išvirtų tolygiai. Jei daržovės skirtingo dydžio, mažesni pervirs, o didesni liks kietoki.
Verdant sveikus burokėlius su odele, druska į vidų skverbiasi menkai, todėl skonis beveik nepasikeičia. Taip pat nereikėtų tikėtis, kad druska pastebimai sutrumpins virimo laiką ar padės išlaikyti ryškesnę spalvą. Daug svarbiau išlaikyti odelę nepažeistą.
Norint išsaugoti sultingumą ir spalvą, patartina nenupjauti burokėlio „uodegėlės“ ir nepašalinti vietos, kur buvo lapai. Kai burokėlis pažeidžiamas, sultys lengviau išteka į vandenį, o daržovė gali tapti sausesnė ir blankesnė. Išvirtus burokėlius verta trumpai atvėsinti, tuomet odelė nusilupa lengviau.
Druską logiškiausia dėti jau nulupus ir supjausčius burokėlius, kai aišku, kokį patiekalą gaminsite. Taip lengviau tiksliai suvaldyti skonį, ypač jei recepte yra sūrių ingredientų, pavyzdžiui, fetos, marinuotų ar raugintų agurkų, krienų, garstyčių ar ožkos sūrio. Skonį dažnai gerai subalansuoja ir rūgštis, pavyzdžiui, citrinų sultys ar actas.
Alternatyva virimui yra garinimas arba kepimas, kurie padeda išsaugoti skonį ir aromatą. Kepant burokėlius su odele, sandariai uždengtame inde, dažnai išryškėja natūrali salduma, o skonis tampa labiau koncentruotas. Ir šiais atvejais druską geriausia naudoti po terminio apdorojimo, kai burokėliai jau keliauja į salotas, sriubą ar garnyrą.
Leave a Reply