CP v2

Tag: David Guetta

  • Praėjus 30 metų po French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    Praėjus 30 metų po French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    Judėjimas, tapęs nacionaliniu pasididžiavimu

    French Touch kadaise buvo klubų ir nedidelių leidybinių kompanijų scena, o šiandien apie ją kalbama kaip apie Prancūzijos kultūros dalį. Per tris dešimtmečius 1990–2000-ųjų prancūzų elektronika iš nišos virto reiškiniu, kurį atpažįsta ir tie, kurie niekada nebuvo reive.

    Pastaraisiais metais šis virsmas įgavo ir institucinį pavidalą: Prancūzijos Kultūros ministerija pripažino elektroninę muziką nematerialaus kultūros paveldo dalimi. Dossier minimi tokie vardai kaip Daft Punk, AIR ir Laurent Garnier, kurių darbai padėjo suformuoti atpažįstamą skambesį ir tarptautinę reputaciją.

    Pripažinimas ir ginčai: kas turi teisę į palikimą?

    Valstybinis pripažinimas elektronikai ne visus džiugina vienodai. Scenos dalyviai ir žurnalistai primena senas diskusijas: ar pogrindinės kultūros dvasia suderinama su apdovanojimais, institucijų globojama atmintimi ir politinių lyderių kalbomis apie pasididžiavimą.

    Prancūzijos radijo France Inter žurnalistas Stéphane Jourdain, rašęs apie French Touch istoriją, atkreipia dėmesį į paradoksą, kai valstybė viešai pagerbia didžėjus, bet tuo pat metu griežtina požiūrį į nelegalius renginius.

    „Yra kažkas paradoksalaus, kai Respublikos prezidentas pagerbia didžėjų, o Vidaus reikalų ministerija tuo pat metu griežtai tramdo reivus“, – sakė Stéphane Jourdain.

    Ar French Touch vis dar gyvas?

    Vienas ryškiausių argumentų, kad judėjimas neprapuolė, yra jo muzikinis ilgaamžiškumas. Tokie atlikėjai kaip David Guetta ar Bob Sinclar ir toliau išlieka matomi pasaulinėje rinkoje, o senesni kūriniai dėl srautinių platformų logikos išgyvena naujas bangas ir pasiekia naują auditoriją.

    Vis dėlto patys scenos stebėtojai pripažįsta, kad French Touch nebėra naujovės sinonimas. Skambesys, paremtas trumpais disco ir soul kilpų semplais, filtrais ir aiškiai „šlifuotu“ šokio formatu, tapo atpažįstamas, bet popmuzikos dinamika remiasi nuolatine kaita.

    „Tipinis French Touch skambesys vis dar egzistuoja, bet nebeturi naujumo jausmo. Tai nebėra tai, ko dabar klauso jaunimas“, – sakė didžėjus Sven Løve.

    Nauja karta: pavardės padeda, bet neužtenka

    Pastaraisiais metais vis dažniau matoma ir tiesioginė „paveldėtojų“ karta: didžėjauti pradeda žinomų scenos vardų vaikai. Tarp aptariamų pavyzdžių minima, kad Bob Sinclar vaikai Paloma ir Raphaël Le Friant bei David Guetta sūnus Elvis vis dažniau pasirodo renginiuose ir festivaliuose.

    Festivalio organizatorius JC Murray, rengiantis „Isabelle“ festivalį netoli Sen Tropez, pabrėžia, kad klausytojai į tokius vardus žiūri dvejopai: viena vertus, veikia pavardės svoris, kita vertus, išlikti scenoje padeda tik realūs įgūdžiai.

    „Jei jie yra programoje, tai pirmiausia dėl to, kuo jie tampa, o ne dėl pavardės“, – sakė JC Murray.

    Kodėl apie French Touch vis dar kalbama?

    French Touch istorija šiandien veikia kaip kolektyvinės atminties dalis: tai laikotarpis, kai Prancūzija elektroninėje muzikoje tapo pasauliniu centru. Šį pasakojimą sustiprina ir simboliniai momentai, tokie kaip French Touch kūrinių skambėjimas didžiausiuose valstybiniuose renginiuose, taip pat netektys, kurios neretai sugrąžina visuomenės dėmesį į sceną.

    Tačiau esminis klausimas lieka atviras: ar palikimas yra garsiai minimas todėl, kad scena šiandien iš tiesų formuoja ateitį, ar todėl, kad ji tapo patogiu pasididžiavimo ženklu. Viena aišku: French Touch kaip kultūrinis kodas neišnyko, net jei jo „naujumo“ etapas jau seniai praeityje.

  • Praėjus 30 metų nuo French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    Praėjus 30 metų nuo French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    French Touch judėjimas, 1990–2000-aisiais iškėlęs Prancūzijos elektroninę muziką į pasaulinį pirmą planą, šiandien vis dažniau vadinamas nacionaliniu pasididžiavimu. Tačiau kartu jis kelia ginčų: ar tai vis dar gyva scena, ar jau įamžintas istorinis ženklas, kurį patogu pasitelkti politinei ir kultūrinei darbotvarkei.

    Diskusijas sustiprino sprendimas prancūzų elektroninę muziką įtraukti į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo inventorių. Kultūros ministerijos dokumentuose pabrėžiama, kad tokie vardai kaip Daft Punk, AIR ar Laurent Garnier suformavo tarptautinį etaloną, o žanras įsitvirtino visuose regionuose ir telkia skirtingas auditorijas.

    Nuo pogrindžio iki institucijų

    Toks institucinis pripažinimas dar prieš kelerius metus atrodė paradoksalus scenai, kuri ilgą laiką klestėjo klubų ir reivų kultūroje. Žurnalistas Stéphane’as Jourdain’as, tyrinėjantis French Touch istoriją, primena, kad dalis kūrėjų skeptiškai vertino valstybinius apdovanojimus ir oficialius titulus, nes elektronika gimė kaip laisvės ir alternatyvos erdvė.

    Pasak jo, simboliška įtampa išlieka ir šiandien: valstybės vadovų pagarba didiesiems DJ vardams kartais disonuoja su griežtesne vidaus politikos laikysena neteisėtų reivų atžvilgiu. Tai, anot Jourdain’o, leidžia klausti, ar scena dera su institucionalizacija, kai jos šaknys susijusios su bendruomeniškumu ir neformaliais renginiais.

    Kontekstą paaštrino ir pastarųjų metų įvykiai, tarp jų ir Prancūzijos prodiuserio bei DJ Kavinsky mirtis 2026 metais. Prezidentas Emmanuelis Macronas viešai pagerbė muzikantą, pabrėždamas jo vaidmenį Prancūzijos popkultūroje ir tai, kad French Touch skambėjo pasaulinei auditorijai, įskaitant olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją Paryžiuje.

    Ar French Touch dar gyvas?

    Nepaisant to, kad French Touch dažnai pristatomas kaip praeities aukso amžius, judėjimo įtaka neblėsta. Jourdain’as atkreipia dėmesį į ilgalaikį komercinį gyvybingumą: tokie atlikėjai kaip David Guetta ar Bob Sinclar ir toliau renka dideles perklausas, o senesni hitai platformose išgyvena naujus pakilimus.

    Kartu keičiasi ir pati „French Touch“ sąvoka. Kai kuriems tai gana plati elektronikos kryptis, apimanti įvairius house ir techno atspalvius, kitiems tai labai konkretus skambesys, siejamas su trumpais disco ir soul semplais bei filtruotomis bosinėmis linijomis, kurios tapo 1990-ųjų pabaigos vizitine kortele.

    DJ Svenas Løve, vienas Paryžiaus 1990-ųjų klubinės scenos veikėjų, pabrėžia, kad originalus skambesys buvo paremtas konkrečiais to meto techniniais sprendimais ir estetika. Jo vertinimu, tas stilius šiandien egzistuoja, bet nebeturi naujumo efekto, o popmuzikos logika remiasi nuolatiniu atsinaujinimu.

    Paveldas, nostalgija ir nauja karta

    French Touch istoriją maitina ir pasakojimai apie netektis bei simbolinius momentus, kurie sugrąžina dėmesį į epochą. Løve atkreipia dėmesį, kad scenos revivals dažnai kyla po 20–30 metų, kai nauja karta atranda ankstesnį laikotarpį per įrašus, filmus ir socialinius tinklus.

    Šalia nostalgijos ryškėja ir tiesioginis paveldėjimas šeimose. Pastaraisiais metais vis dažniau pastebima, kad garsiausių vardų vaikai patys imasi didžėjavimo ir pasirodymų, o renginių organizatoriai pabrėžia, jog sprendimą juos kviesti lemia ne pavardė, o realūs įgūdžiai ir kryptingas darbas.

    Praėjus trims dešimtmečiams, French Touch tampa ir gyvu muzikos rinkos reiškiniu, ir kultūriniu simboliu, kurį bandoma įtvirtinti kaip paveldą. Atsakymas į klausimą, kas iš jo liko, priklauso nuo žvilgsnio taško: vieniems tai vis dar skambantis repertuaras ir įtaka, kitiems – laikmečio ženklas, kurį šiandien perrašo institucijos, politika ir naujos kartos interpretacijos.

  • Jennifer Lopez Prancūzijoje nustebino biuro stiliumi: „Hermès“ rankinė pavogė visą šou

    Jennifer Lopez Prancūzijoje nustebino biuro stiliumi: „Hermès“ rankinė pavogė visą šou

    Viešnagės Prancūzijoje metu Jennifer Lopez buvo užfiksuota pakeliui į „Stade de France“, kur vyko pirmasis Davido Guettos projekto „Monolith“ koncertas. Dainininkė pasirinko korporatyvinės elegancijos įkvėptą derinį ir priminė, kad klasikinis kostiumas šiandien gali atrodyti itin šiuolaikiškai.

    Lopez vilkėjo laisvo silueto juodai baltą, dryžuotą, oversize tipo kostiumą. Griežtesnę komplekto nuotaiką ji sušvelnino nėriniuota palaidine, o platūs švarko rankogaliai ir ilgos kelnių klešnės kūrė apgalvotą, madingai per didelio dydžio įspūdį.

    Didžiausią dėmesį vis dėlto patraukė aksesuaras. Jennifer Lopez, ne kartą pastebėta su „Hermès“ rankinėmis, šįkart rinkosi „Kelly“ modelį sodrios, karališkos mėlynos spalvos, tapusį ryškiausiu visos stilizacijos akcentu.

    Rankinė buvo suasmeninta šilkinėmis skarelėmis, perrištomis aplink rankeną, todėl įvaizdis įgavo daugiau individualumo. Žvaigždės įspūdį sustiprino dideli akiniai nuo saulės, o bendras derinys atrodė tarsi sąmoninga mados žinutė apie klasikos sugrįžimą.

    Vakarui įsibėgėjus atlikėja pakeitė įvaizdį ir nustebino publika pasirodžiusi scenoje kartu su Davidu Guetta. Antrajai vakaro daliai ji pasirinko futuristinį turkio spalvos „TTSWTRS“ kombinezoną, pabrėžusį figūrą ir idealiai tikusį stadiono šou atmosferai.

    Sceninį įvaizdį papildė „Wolford“ pėdkelnės, blizgūs „Christian Louboutin“ aulinukai, prigludusi odinė „TTSWTRS“ striukė ir „Burberry“ akiniai nuo saulės. Per vieną vakarą Lopez pademonstravo dvi skirtingas savo puses: rafinuotos stiliaus ikonos ir energingos koncertų scenos žvaigždės.