JAV prezidento Donaldo Trumpo ir jo aplinkos socialinių tinklų komunikacijoje vis dažniau dominuoja dirbtinis intelektas: platinami generuoti vaizdai ir vaizdo klipai, kurie akimirksniu išplinta, bet kartu kelia klausimų dėl atsakomybės ir dezinformacijos rizikos.
Naujausias pavyzdys internete sukėlė audringą reakciją: Baltųjų rūmų paskyrose pasirodė DI sukurtas klipas, kuriame Trumpas vaizduojamas kaip komiksų visatos herojus Žaliasis žibintas.
Kas papiktino žiūrovus?
Įraše naudojami atpažįstami popkultūros motyvai ir perkurta Žaliojo žibinto korpuso priesaika, o pats Trumpas rodomas neva kuriantis žalią sieną ir „statantis“ amerikietiškos gamybos miestą.
Komiksų gerbėjai ir dalis komentatorių kritikavo tai kaip prasilenkiantį su originalios istorijos idėja, nes Žaliojo žibinto korpusas tradiciškai vaizduojamas kaip tarpgalaktinė taikos palaikymo jėga, o ne sienų ar izoliacinės politikos simbolis.
„Jei jau remiatės popkultūra, bent supraskite, ką ji reiškia“, – sakė vienas socialinių tinklų vartotojas.
Kita kritikos kryptis buvo pati komunikacijos forma: žmonės klausė, ar tokio pobūdžio DI turinys iš oficialių valdžios kanalų nesumenkina institucijų rimties, o kartu nedidina visuomenės nuovargio nuo sensacingų, greitai vartojamų vaizdų.
DI klipai tampa politine taktika
Pastaraisiais metais vis daugiau politikų ir jų rėmėjų naudoja DI generuotą turinį tam, kad greitai pagamintų įsimintinas žinutes ir užpildytų informacinę erdvę. Šis reiškinys dažnai siejamas su vadinamąja memų kultūra, kai politinės idėjos pakuojamos į lengvai dalijamą formą.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad riba tarp satyros, propagandos ir klaidinančios informacijos čia labai plona. Kai įrašai skelbiami iš oficialių paskyrų, auditorijai gali būti sunkiau atskirti, kas yra meninė interpretacija, o kas laikytina politiniu pareiškimu.
Teisinis ir reputacinis fonas
Panašūs atvejai paprastai sukelia dvi diskusijas: dėl autorinių teisių ir dėl etikos. Populiarių personažų bei stilistikos naudojimas politinėje reklamoje ar komunikacijoje gali tapti ginčų objektu, net jei turinys formaliai pateikiamas kaip parodija.
Ne mažiau svarbus ir reputacinis aspektas: kritikai teigia, kad popkultūros nuorodos, panaudotos be konteksto, dažnai atsisuka prieš jų autorius, nes išryškina ne žinutės stiprumą, o paviršutinišką bandymą „pasiskolinti“ simbolius.
Ši istorija dar kartą parodė, kad DI sukurti klipai gali akimirksniu pritraukti dėmesį, tačiau taip pat greitai sukelia klausimų, ar politinė komunikacija netampa labiau panaši į turinio fabriką nei į aiškų politikos pristatymą.
