Tag: Deglazavimas

  • Kaip namuose pagaminti puikų padažą: nuo deglazavimo iki klasikinės grybų versijos

    Kaip namuose pagaminti puikų padažą: nuo deglazavimo iki klasikinės grybų versijos

    Padažas gali iš esmės pakeisti patiekalą: suteikti jam daugiau skonio, drėgmės, tekstūros ir padėti „suklijuoti“ skirtingus ingredientus į vieną visumą. Dažnai būtent padažas lemia, ar mėsa, žuvis ar daržovės atrodys ir skaniai, ir harmoningai.

    Kaip rašo „The Culinary Pro“, dauguma mažųjų padažų remiasi vienu principu – skysčių nugarinimu (reducavimu), kai sultinys, vynas ir aromatiniai priedai paverdami taip, kad skonis taptų koncentruotas, o konsistencija – vientisa.

    Virtuvėje ypač praverčia ir paprastas triukas: panaudoti keptuvėje po mėsos ar paukštienos likusias sultis bei apskrudusius gabalėlius. Tai natūralus skonio „koncentratas“, iš kurio greitai gimsta ryškus padažas.

    Skirtingi padažai gaminami skirtingai – vieni tirštinami miltais ar krakmolu, kiti sutirštėja patys nuo redukavimo. Svarbiausia suprasti kelis pagrindinius žingsnius ir mokėti koreguoti skonį bei tirštumą.

    Padažų pagrindas: redukavimas ir keptuvės „nuėmimas“

    Vienas universaliausių būdų pagaminti padažą – keptuvės deglazavimas. Kai kepant baltymus (mėsą, paukštieną ar žuvį) prie dugno prilimpa karamelizuoti gabalėliai, į keptuvę įpilamas vynas ar kitas skystis ir jie „atklijuojami“.

    Toks pagrindas dažnai papildomas aromatinėmis daržovėmis – šalotiniais svogūnais, česnaku, grybais. Skystis nugarinamas, kad skonis suintensyvėtų, o pabaigoje įmaišoma sviesto ar grietinėlės, kad padažas taptų glotnesnis ir sodresnis.

    Klasikinėje prancūzų virtuvėje svarbios ir vadinamosios bazinės („grande“) padažų kryptys, tarp jų – „Espagnole“, „Bechamel“ ir „Velouté“. Jos paprastai gaminamos iš sultinio arba pieno, su aromatiniais priedais, tokiais kaip svogūnai, salierai ar morkos.

    Kaip formuoti tirštumą ir tekstūrą

    Tirštumą galima sukurti keliais būdais: įmaišant miltų, naudojant iš anksto paruoštą miltų ir riebalų mišinį („roux“), krakmolą ar kitą tirštiklį. Tačiau dalis padažų tirštėja be papildomų priemonių – tiesiog ilgiau pavirus ir nugarinus skystį.

    Jei gaminate padažą iš mėsos sulčių („jus“), jis gali būti ir visai netirštinamas: skonį sustiprina redukavimas, o tekstūrą suteikia iš mėsos išsiskiriantis želatinas.

    Virėjai dažnai taikosi į konsistenciją, kai padažas lengvai padengia šaukšto nugarėlę. Jei padažas per skystas, jis dar šiek tiek pavirinamas; jei per tirštas – praskiedžiamas nedideliu kiekiu sultinio ar kito skysčio.

    Ką daryti, kad padažas būtų švaresnis ir skanesnis

    Jei norisi skaidresnio, „švaresnio“ padažo, jį svarbu nugriebti – pašalinti susidariusias putas ir nešvarumus. Tam padeda paprastas metodas: puodą kaitinti taip, kad jis būtų šiek tiek paslinktas nuo kaitros centro, tuomet putos susirenka vienoje pusėje ir jas lengviau nuimti.

    Dar vienas žingsnis – perkošimas. Padažą galima pertrinti ar perkošti per smulkų sietelį, kad jis būtų vienalytis ir be gabalėlių.

    Skonį koreguojant pravartu galvoti apie bazinius pojūčius: druskingumą, saldumą, rūgštumą ir kartumą. Pavyzdžiui, nedidelis rūgštumo akcentas (citrinos sultys ar actas) gali „pakelti“ skonį, o sviestas ar grietinėlė – suminkštinti rūgštumą ir suteikti sodrumo.

    Klasikinis keptuvės padažas su pievagrybiais ir grietinėle

    Šis padažas gaminamas toje pačioje keptuvėje, kurioje prieš tai apkepėte mėsą ar paukštieną – taip išnaudojami dugne likę apskrudę gabalėliai ir sultys. Tai paprastas būdas namuose išgauti ryškesnį skonį be papildomų sudėtingų procedūrų.

    Reikės pievagrybių, šalotinio svogūno, česnako, sauso baltojo vyno, sultinio, grietinėlės ir sviesto. Pirmiausia keptuvėje apkepinami grybai ir svogūnas, pabaigoje trumpai pakepinamas česnakas su žolelėmis.

    Tuomet keptuvė „nuimama“ baltuoju vynu – įpylus skysčio, medine mentele atlaisvinami prilipę gabalėliai, o vynas pavirinamas, kad sumažėtų jo kiekis ir skonis sutirštėtų. Galiausiai įpilamas sultinys, po kelių minučių – grietinėlė, o nuo ugnies nuėmus įmaišomas sviestas, suteikiantis glotnumo ir blizgesio.

    Jei padažas gaunasi per skystas, jį galima trumpai dar nugarinti ant silpnos kaitros. O jei per tirštas – praskiesti trupučiu sultinio, po to dar kartą paragauti ir pakoreguoti prieskonius.

  • Neskubėkite plauti keptuvės po mėsos: virtuvės šefai atskleidė triuką, kuris keičia skonį

    Keptuvė po mėsos kepimo ne visada turėtų iškart keliauti į kriauklę. Ant dugno likę rudi, karamelizuoti gabalėliai nėra šiukšlės – tai vadinamasis fondas, kuriame sukaupta daug skonio. Tinkamai jį panaudojus, per kelias minutes galima pasigaminti padažą be jokių paruoštukų.

    Šie gabalėliai susidaro dėl Maijaro reakcijos, kai baltymai ir cukrūs kaitinami aukštoje temperatūroje. Būtent ji suteikia mėsai rusvą plutelę, intensyvų aromatą ir gilesnį skonį, o dalis šių junginių lieka keptuvėje. Restoranų virtuvėse tai laikoma natūralia padažo baze.

    Svarbu atskirti, kas yra vertinga, o kas sugadina rezultatą. Rudi, apskrudę likučiai yra pageidaujami, tačiau juodi, pridegę plotai dažniausiai suteiks kartumo. Jei keptuvės dugnas smarkiai pridegė, geriau nebandyti iš jo gaminti padažo.

    Kaip iš keptuvės pasigaminti padažą?

    Nuėmus mėsą, keptuvę palikite ant vidutinės kaitros ir įpilkite nedidelį kiekį šilto skysčio. Medine ar silikonine mentele švelniai atkabinkite nuo dugno apskrudusius gabalėlius ir leiskite jiems ištirpti skystyje. Šis veiksmas vadinamas deglazavimu, o jo esmė paprasta: skonį nuo dugno perkeliate į padažą.

    Skysčio pasirinkimas priklauso nuo to, ką kepėte ir kokio skonio norite. Tinka sultinys, vanduo, grietinėlė, taip pat obuolių sultys ar sidras, jei norisi lengvo saldžiarūgščio tono. Skystį kelias minutes pavirkite, kad padažas natūraliai sutirštėtų ir sustiprėtų skonis.

    Pabaigoje dažnai dedamas mažas gabalėlis sviesto, kad padažas įgautų blizgesį ir švelnesnę tekstūrą. Papildomi priedai, tokie kaip svogūnas, česnakas, grybai ar žolelės, gali padėti padažą pritaikyti prie konkretaus patiekalo. Svarbiausia nepamiršti ragauti, nes redukuojant skonis greitai tampa intensyvesnis.

    Dažniausios klaidos, kurios sugadina rezultatą

    Viena didžiausių klaidų yra keptuvės plovimas iškart po kepimo, taip prarandant skonio koncentratą. Taip pat verta atsargiai sūdyti, ypač jei naudojate sultinį, nes verdant ir tirštėjant sūrumas stiprėja. Geriau druską reguliuoti pačioje pabaigoje.

    Kita klaida – pilti šaltą skystį į labai įkaitusią keptuvę, nes tai gali būti nesaugu ir kai kuriais atvejais pakenkti dangai. Patikimiau rinktis šiltą ar karštą skystį ir pilti jį pamažu. Jei keptuvė turi jautrią dangą, dugną gramdykite tik švelniai, naudokite medinius arba silikoninius įrankius.

    Paprastas triukas, kuris pakelia vakarienę

    Deglazavimas leidžia iš to, kas dažnai laikoma nešvarumais, greitai sukurti sodrų padažą. Toks sprendimas padeda mažinti maisto švaistymą ir išnaudoti visą kepimo metu susidariusį skonį. Prireikia vos kelių minučių, o rezultatas dažnai primena restoraninį patiekimą.

  • Pigus ar brangus vynas į puodą? 15 butelių testas parodė, kada permokate be reikalo

    Virtuvėje dažnai kartojama taisyklė, kad gaminti reikia tik su tokiu vynu, kurį pats mielai gertumėte. Tačiau praktiniai bandymai rodo, kad ši nuostata ne visada tiksli, ypač kai vynas tampa tik vienu iš kelių ryškių patiekalo ingredientų.

    Gastronomijos testuose, kuriuose lyginti skirtingi balti ir raudoni vynai, matyti aiški tendencija: kaitinant ir redukuojant vyną labiausiai išryškėja ne kaina, o cukraus kiekis ir rūgštingumas. Būtent šios savybės dažniausiai nulemia, ar padažas bus harmoningas, ar pernelyg aitrus arba saldus.

    Kas keičiasi verdant vyną?

    Kaitinant vyną dalis vandens išgaruoja, o skoniai koncentruojasi, todėl saldumas ir rūgštis juntami stipriau. Tai paaiškina, kodėl pusiau sausas ar vos saldesnis vynas, ilgiau pavirtas, gali patiekalą netikėtai paversti salstelėjusiu.

    Baltojo vyno atveju dažnai pastebima ir spalvos kaita: redukuojant jis tamsėja, o aromatai supaprastėja. Ąžuolo natos, kurios taurėje gali atrodyti ryškios, gaminant neretai nublanksta ir palieka tik bendrą sodrumo įspūdį.

    Greiti padažai ir lėtas troškinimas

    Gaminant greitus keptuvės padažus, pavyzdžiui, nuo mėsos keptuvės nuverdant vynu ir papildant sultiniu bei sviestu, išryškėja rūgštingumas. Aštresnis, gaivesnis vynas padažui gali suteikti citrinos sulčių efektą net be papildomos rūgšties.

    Ilgai troškinamuose patiekaluose skirtumai tarp skirtingų sausų vynų dažnai tampa dar subtilesni, nes skonius „uždengia“ mėsa, daržovės, prieskoniai ir ilgas terminis apdorojimas. Dėl to brangaus vyno niuansai gali tiesiog neišlikti, o rezultatas skonio prasme menkai skirsis nuo vidutinės kainos butelio.

    „Daugeliu atvejų neverta mokėti priemokos už vyną vien tam, kad jį supiltumėte į puodą: subtilūs niuansai išsiverda, o juos užgožia kiti ingredientai“, – teigiama bandymų išvadose.

    Kada vynas gali sugadinti patiekalą?

    Didžiausia rizika virtuvėje yra vadinamasis „gaminimo vynas“, į kurį neretai dedama druskos ir priedų, o skonis būna dirbtinis. Toks produktas gali suteikti nemalonų, nenatūralų salstelėjimą ir nepriminti vyno net išvirus alkoholiui.

    Dar viena dažna klaida yra netikęs saldumo pasirinkimas: jei recepte nurodytas sausas vynas, pusiau sausas ar saldesnis variantas gali kardinaliai pakeisti galutinį balansą. Tuo tarpu taninų ar ąžuolo įtaka, lyginant su rūgštimi ir cukrumi, dažnai būna antraeilė.

    Įdomu tai, kad kai kuriais atvejais net ir vynas, kuris gerti jau nebūtų patrauklus dėl oksidacijos, gaminant gali nesugadinti patiekalo. Vis dėlto tai nėra universali taisyklė, nes acto, pelėsio ar kitų stiprių defektų skonis gali išlikti ir po ilgo troškinimo.

    Praktiškiausia kryptis daugeliui namų virtuvių yra rinktis paprastą, sausą, ne per saldų vyną ir pirmiausia įvertinti jo rūgštingumą pagal patiekalą. Jei planuojate redukuoti didelį kiekį vyno, svarbiau ne etiketės prestižas, o skonis, kuris išliks po kaitinimo.