CP v2

Tag: Demencija

  • Mokslininkai įspėja: Alzheimerio užuominos gali pasirodyti jau 45-erių – ką rodo kraujo tyrimai

    Mokslininkai įspėja: Alzheimerio užuominos gali pasirodyti jau 45-erių – ką rodo kraujo tyrimai

    Alzheimerio liga laikoma lėtai progresuojančiu neurodegeneraciniu sutrikimu, kurio požymiai ilgą laiką gali būti nepastebimi. Nauji duomenys rodo, kad biologiniai pakitimai organizme gali prasidėti dešimtmečiais anksčiau, nei žmogui nustatoma demencija.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vidutinio amžiaus laikotarpis gali būti ypač svarbus smegenų sveikatai, nes būtent tada gali išryškėti pirmieji rizikos signalai. Vienas jų siejamas su kraujyje aptinkamu baltymu pTau181, kuris laikomas perspektyviu Alzheimerio patologijos žymeniu.

    Analizuojant ilgalaikio stebėjimo tyrimo duomenis, nustatyta, kad 45 metų dalyviai, kurie patys nurodė jaučiantys atminties ar mąstymo sunkumų, dažniau turėjo aukštesnius pTau181 rodiklius. Svarbu tai, kad dauguma žmonių demencijos diagnozę paprastai gauna tik sulaukę 70 metų ar vėliau.

    Kodėl kraujo žymenys svarbūs?

    Ilgą laiką Alzheimerio ligos patvirtinimas rėmėsi sudėtingesniais metodais, įskaitant juosmens punkciją ar specializuotus vaizdinimo tyrimus. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama kraujo tyrimams, nes jie yra mažiau invaziniai ir potencialiai lengviau pritaikomi platesniam žmonių ratui.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien kraujo rodiklis dar nėra diagnozė. Skirtingos demencijos formos ankstyvose stadijose gali atrodyti panašiai, o jų eiga ir gydymo strategijos skiriasi, todėl reikalingas kompleksinis vertinimas.

    Ką reiškia subjektyvūs atminties nusiskundimai?

    Atminties suprastėjimas su amžiumi dažnai yra įprastas ir nebūtinai reiškia ligą. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad subtilūs, subjektyviai jaučiami pažinimo pokyčiai kai kuriems žmonėms gali būti vieni pirmųjų signalų, pasirodančių gerokai prieš oficialią diagnozę.

    Mokslininkai teigia, kad derinant žmogaus įvardijamus nusiskundimus su biologiniais žymenimis galima tiksliau atskirti normalų senėjimą nuo ankstyvų patologinių procesų. Tai ypač aktualu, nes šiuolaikiniai vaistai, nors ir gali sulėtinti ligos progresavimą, negrąžina prarastų pažinimo funkcijų pažengusiose stadijose.

    Ko dar nežinome?

    Tyrime taip pat pažymėta, kad 45 metų amžiuje pTau181 nebuvo aiškiai susijęs su smegenų magnetinio rezonanso tyrimo rodikliais ar kognityvinių testų rezultatais. Vienas galimų paaiškinimų yra tas, kad biologiniai pokyčiai gali prasidėti dar iki struktūrinių pakitimų, kuriuos fiksuoja vaizdinimo tyrimai.

    Kita vertus, neatmetama, kad šis žymuo vidutiniame amžiuje dar ne visada tiksliai atspindi būsimą Alzheimerio riziką ir gali būti naudingesnis vyresnių žmonių diagnostikoje. Dėl to tyrėjai planuoja toliau stebėti tą pačią dalyvių grupę, kad būtų aiškiau, kada ir kaip ankstyvieji signalai virsta kliniškai reikšmingais simptomais.

    Ekspertai primena, kad demencijos riziką gali mažinti gyvenimo būdo veiksniai: fizinis aktyvumas, socialinis įsitraukimas, kraujospūdžio kontrolė, klausos sutrikimų sprendimas ir kiti modifikuojami rizikos veiksniai. Kuo anksčiau jie adresuojami, tuo didesnė tikimybė ilgiau išsaugoti pažinimo sveikatą.

  • Nemiga gali būti ankstyvas Alzheimerio signalas: tyrimas parodė, kurioms moterims rizika didžiausia

    Nemiga gali būti ankstyvas Alzheimerio signalas: tyrimas parodė, kurioms moterims rizika didžiausia

    Ankstyvas Alzheimerio ligos požymių atpažinimas suteikia daugiau galimybių laiku įvertinti riziką ir imtis prevencijos. Naujas JAV mokslininkų tyrimas rodo, kad daliai moterų prastesnis miegas gali būti susijęs su ankstyvais neurodegeneracijos procesais.

    Miego ir Alzheimerio ryšys laikomas dvikrypčiu: miego trūkumas siejamas su didesne demencijos rizika, o ligos procesai savo ruožtu gali trikdyti miegą. Viena iš dažniausiai minimų grandžių yra tau baltymo sankaupos smegenyse, siejamos su Alzheimerio progresavimu.

    Tyrėjų komanda analizavo 69 moteris, kurių amžius buvo 65 metai ir daugiau, ir kurios turėjo genetinį polinkį susirgti. Dalyvės pildė miego klausimynus, o taip pat atliko standartizuotus atminties testus, daugiausia vertinant regimąją atmintį.

    Iš 69 dalyvių 63 turėjo ir smegenų vaizdinimo duomenis, kuriais vertintos tau sankaupos tam tikrose su Alzheimeriu siejamose srityse. Rezultatai parodė, kad prastesnis savarankiškai įvertintas miegas buvo susijęs su prastesniais regimosios atminties rezultatais ir didesnėmis tau sankaupomis, tačiau tik didžiausios genetinės rizikos grupėje.

    Ką rodo duomenys, o ko dar neatsako?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai nėra ilgalaikis stebėjimas, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, jog būtent miego prastėjimas sukelia ligą ar kad tai jau ankstyvas simptomas. Vis dėlto toks sutapimas tarp miego nusiskundimų, regimosios atminties ir tau sankaupų leidžia kelti hipotezę, kad daliai žmonių miego pokyčiai gali pasirodyti anksčiau nei ryškesni kognityviniai simptomai.

    Rezultatus komplikuoja ir tai, kad ryšys nustatytas ne visoms atminties sritims: žodinės atminties pokyčiai šiame tyrime nebuvo aiškūs. Be to, pašalinus dalyves, turėjusias anksčiau diagnozuotų miego sutrikimų, sąsajos susilpnėjo, todėl būtina tiksliau atskirti nemigą kaip atskirą sutrikimą nuo galimų neurodegeneracijos požymių.

    Kodėl akcentuojamos moterys?

    Mokslinėje literatūroje seniai aptariama, kad Alzheimerio liga dažniau diagnozuojama moterims, o miego kokybės nusiskundimai vyresniame amžiuje taip pat dažni. Tyrėjai šį kartą bandė išskirti, ar blogesnis miegas gali būti ypač informatyvus tada, kai genetinė rizika yra didžiausia.

    Dar vienas netikėtas pastebėjimas: mažesnės genetinės rizikos grupėje dalyvės nurodė prastesnį miegą, tačiau jis nebuvo susijęs su tuo pačiu regimosios atminties ir tau sankaupų deriniu. Tai leidžia svarstyti, kad vien subjektyvūs miego vertinimai ne visada tiksliai atspindi objektyvią miego kokybę, ypač jei jau yra ankstyvų kognityvinių pokyčių.

    Ką tai reiškia praktikoje?

    Miegas išsiskiria tuo, kad tai vienas iš labiau koreguojamų sveikatos veiksnių, palyginti su genetika. Nors šis tyrimas neįrodo priežastinio ryšio, mokslininkai pabrėžia, kad miego gerinimas gali būti svarbi prevencijos kryptis, ypač vyresnėms moterims, turinčioms didesnę genetinę riziką.

    Jei nemiga tęsiasi ilgiau, veikia savijautą ar kasdienę veiklą, specialistai rekomenduoja neapsiriboti vien migdomaisiais, o ieškoti priežasties ir taikyti įrodymais grįstus sprendimus, pavyzdžiui, kognityvinę elgesio terapiją nemigai. Tyrėjai planuoja pakartoti analizę, kai bus surinkta daugiau duomenų, kad būtų galima patikslinti, ar miego nusiskundimai gali tapti patikimesne ankstyvos rizikos užuomina.

  • Mokslininkai įspėja: ankstyvas atminties silpnėjimo ženklas gali slėptis jūsų rašysenoje

    Mokslininkai įspėja: ankstyvas atminties silpnėjimo ženklas gali slėptis jūsų rašysenoje

    Paprasti, patikimi būdai anksčiau pastebėti kognityvinių funkcijų silpnėjimą gali reikšmingai pagerinti pagalbą ir gydymo planavimą. Naujas tyrimas rodo, kad rašysenos užduotys ateityje gali tapti vienu iš nebrangių testų, padedančių įvertinti galimus pokyčius.

    Rašymas ranka laikomas tinkamu kandidatu dėl to, kad vienu metu apkrauna kelias sistemas: smulkiąją motoriką, regos ir judesių koordinaciją, dėmesį, darbinę atmintį ir vykdomąsias funkcijas. Kitaip tariant, tai nėra vien rankos judesys – tai sudėtingas smegenų apdorojimo procesas, kuriame klaidos ar sulėtėjimas gali tapti pastebimi anksčiau nei kasdienybėje.

    Tyrėjų komanda iš Évoros universiteto Portugalijoje nagrinėjo, kaip skiriasi rašymo judesių organizavimas vyresniame amžiuje, kai nustatytas kognityvinis sutrikimas. Analizė rėmėsi anksčiau moksle fiksuota įžvalga, kad sergant neurodegeneracinėmis ligomis, įskaitant Alzheimerio ligą, rašysena ir rašymo dinamika gali prastėti kartu su pažintinių funkcijų silpnėjimu.

    Kas buvo tiriama ir kaip

    Tyrime dalyvavo 58 slaugos namuose gyvenantys 62–99 metų žmonės. Iš jų 38 buvo diagnozuotas tam tikras kognityvinis sutrikimas, o 20 dalyvių laikyti kognityviškai sveikais.

    Naudojant rašiklį ir skaitmeninę planšetę dalyviai atliko kelias užduotis: braižė taškus ir linijas, perrašinėjo sakinius ir rašė sakinius iš diktanto. Būtent diktanto užduotis, reikalaujanti klausymo, informacijos išlaikymo atmintyje, garsų pavertimo tekstu ir tikslaus judesių valdymo, ryškiausiai atskyrė grupes.

    Kognityvinį sutrikimą turėję dalyviai dažniau rašė lėčiau: vienam brūkštelėjimui skirdavo daugiau laiko, atlikdavo daugiau brūkšnių ir jų judesiai būdavo smulkesni. Tyrėjai tai sieja su sumažėjusia smegenų geba kompensuoti, kai užduotis tampa sudėtinga ir vienu metu reikia valdyti kelis procesus.

    „Rašymas nėra vien motorinė veikla – tai langas į smegenų darbą“, – sakė kineziterapijos specialistė Ana Rita Matias iš Évoros universiteto.

    „Didesnių kognityvinių reikalavimų užduotys parodė, kad silpnėjimas atsispindi tame, kaip efektyviai ir nuosekliai laikui bėgant organizuojami rašymo judesiai“, – pridūrė ji.

    Ką tai gali reikšti praktikoje

    Autoriai pabrėžia, kad vieno testo nepakanka ir ateityje greičiausiai reikės kelių skirtingų rašysenos užduočių, kad būtų patikimai įvertintos skirtingos smegenų funkcijos. Vis dėlto tokie testai galėtų tapti patrauklūs todėl, kad potencialiai leistų atlikti pirminį įvertinimą be brangių tyrimų ir sudėtingos įrangos, ypač slaugos įstaigose ar pirminėje sveikatos priežiūroje.

    Tačiau tyrimas turi ribojimų: dalyvių imtis buvo palyginti nedidelė, žmonės nebuvo stebimi ilgą laiką, kad būtų galima matyti rašysenos pokyčių dinamiką. Taip pat nebuvo detaliai įvertintas medikamentų vartojimas, o kai kurie vaistai gali turėti įtakos motorikai ir rašymo greičiui.

    Mokslininkai ieško ir kitų ankstyvo įspėjimo signalų – nuo kraujo biologinių žymenų iki balso ir kalbos ypatybių, kurias gali padėti analizuoti DI. Šiame kontekste rašysena gali tapti dar vienu informatyviu rodikliu, ypač jei bus patvirtinta didesniais ir ilgesniais tyrimais.

    „Ilgalaikis tikslas – sukurti lengvai pritaikomą, laiką taupantį ir prieinamą įrankį, kurį būtų galima integruoti į kasdienę sveikatos priežiūrą be specializuotos ar brangios įrangos“, – sakė A. R. Matias.

  • Mokslininkai nustebo: dvi kalbos gali keisti demencijos riziką, ypač vyrams

    Mokslininkai nustebo: dvi kalbos gali keisti demencijos riziką, ypač vyrams

    Kodėl vienų žmonių atmintis senstant išlieka aštresnė, o kitų pradeda silpti? Naujas Kanadoje atliktas tyrimas rodo, kad čia gali susidurti ne vienas veiksnys: kalbų mokėjimas, žodinė atmintis ir lytiniai hormonai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad visuomenė sparčiai sensta, todėl auga ir pažinimo sutrikimų našta. 2021 metais Kanadoje kas aštuntas gyventojas buvo 70 metų ar vyresnis, o 1 700 000 žmonių buvo sulaukę 80 metų ir daugiau.

    Ką ištyrė ir ką rado?

    Tyrime analizuoti 505 vyresnio amžiaus žmonių duomenys: 335 dalyviams buvo nustatytas lengvas pažinimo sutrikimas, o 170 sirgo Alzheimerio liga. Duomenys paimti iš COMPASS-ND kohortos, kuri priklauso Kanados neurodegeneracijos ir senėjimo konsorciumui.

    Naudodami šią bazę mokslininkai vertino, kaip kartu veikia trys dalykai: dvikalbystė, žodinė atmintis ir lytinių hormonų lygiai. Buvo stebimi ne tik kognityviniai testai, bet ir smegenų struktūros rodikliai bei kraujo žymenys, siejami su Alzheimerio liga.

    Tyrėjai kiekvienam dalyviui sudarė atsparumo indeksą, į jį įtraukdami dvikalbystės lygį, žodinės atminties rezultatus, lytinius hormonus, amžių, išsilavinimą ir migracijos patirtį. Kiekvienas indekso didėjimas buvo siejamas su mažesniais demencijai būdingos patologijos šansais.

    Netikėta išvada apie vyrus

    Įprastai manoma, kad dvikalbystė gali būti vienas iš pažinimą saugančių veiksnių, nes kasdienis perjungimas tarp kalbų treniruoja vykdomąsias funkcijas ir dėmesio kontrolę. Tačiau tyrime matyti, kad poveikis gali priklausyti ir nuo biologinių veiksnių.

    Paaiškėjo, kad moterys vidutiniškai demonstravo geresnę žodinę atmintį, o tai sutampa su ankstesniais moksliniais stebėjimais. Vis dėlto labiausiai nustebino tai, kad didesnis apsauginis dvikalbystės efektas ryškiau pasimatė vyrams, o ne moterims.

    „Tikėjomės, kad dvi kalbas mokančios moterys turės didžiausią apsaugą, tačiau rezultatai parodė didesnį atsparumą vyrams“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami pagrindinę išvadą.

    Galimas mechanizmas ir kodėl tai svarbu

    Viena iš svarstomų hipotezių sieja rezultatą su aromatizacija, kai testosteronas organizme verčiamas estradioliu. Tyrėjų teigimu, žmonėms, turintiems lengvą pažinimo sutrikimą, tam tikri estradiolio lygiai kartu su dvikalbystės patirtimi galėjo veikti sinergiškai ir padėti geriau išlaikyti žodinę atmintį.

    Šie rezultatai nereiškia, kad dvikalbystė garantuoja apsaugą nuo demencijos ar kad hormonai yra vienintelis atsakymas. Tačiau jie sustiprina mintį, jog demencijos rizika ir atsparumas nėra paaiškinami vien socialiniais arba vien biologiniais veiksniais, o jų sąveika gali būti lemiama.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į diagnostikos niuansus: žodinė atmintis klinikoje dažnai naudojama kaip bendros kognityvinės būklės atspindys, todėl lyčių skirtumai gali turėti įtakos tam, kaip anksti pastebimi pokyčiai. Dėl to raginama taikyti platesnius vertinimo metodus ir gilinti tyrimus apie hormonų vaidmenį senstančių žmonių smegenų sveikatai.

  • Tyrimas Japonijoje: sūris kartą per savaitę siejamas su mažesne demencijos rizika, bet yra „bet“

    Tyrime dalyvavo 134 vyresnio amžiaus japonai, kurie nurodė sūrį valgantys bent kartą per savaitę, ir 176 dalyviai, kurie jo nevartojo. Per stebėjimo laikotarpį sūrio vartojimas buvo siejamas su maždaug 24 proc. mažesne santykine demencijos rizika, o įvertinus bendrus mitybos įpročius ryšys silpnėjo iki maždaug 21 proc., bet išliko statistiškai reikšmingas.

    Įdomu tai, kad dauguma sūrį valgančių dalyvių jį rinkosi gana retai, dažniausiai vieną ar du kartus per savaitę. Tai leidžia manyti, jog stebėtas ryšys, jei jis tikras, nebūtinai reikalauja kasdienio ar didelio kiekio.

    Mokslinėje literatūroje dažniausiai aptariami keli galimi mechanizmai, kurie teoriškai galėtų paaiškinti tokį ryšį. Vienas jų susijęs su vitaminu K2, kurio būna tam tikruose fermentuotuose produktuose: jis siejamas su kraujagyslių kalcifikacijos reguliavimu, o kraujagyslių pažeidimai, aterosklerozė ir padidėjęs kraujospūdis laikomi demencijos riziką didinančiais veiksniais.

    Kitas galimas paaiškinimas yra bioaktyvūs peptidai, susidarantys fermentacijos metu ir galintys pasižymėti priešuždegiminėmis bei antioksidacinėmis savybėmis. Taip pat aptariamas žarnyno ir smegenų ašies vaidmuo: dalyje fermentuotų sūrių gali būti probiotikų, kurie teoriškai gali daryti įtaką uždegimo procesams ir metabolizmui.

    Tačiau šiame tyrime yra svarbi detalė: didžioji dalis dalyvių nurodė dažniausiai valgę lydytą sūrį, kuriame probiotikų paprastai būna mažiau nei gerai brandintuose ar aktyviai fermentuotuose sūriuose. Dėl to siūlomi biologiniai paaiškinimai ne visuomet tiesiogiai dera su tuo, kokie produktai realiai dominavo dalyvių racione.

    Rezultatus vertinti reikia atsargiai, nes sūrio vartojimas buvo įvertintas vieną kartą, tyrimo pradžioje, o per trejus metus nebuvo sistemingai fiksuojama, ar įpročiai keitėsi ir kokie buvo tikslūs kiekiai. Tokie mitybos tyrimai dažnai kenčia nuo atminties paklaidų ir to, kad žmonės ne visada tiksliai įvardija porcijas.

    Dar vienas apribojimas yra demencijos nustatymo būdas: diagnozės buvo remtos administraciniais draudimo įrašais, o ne vienodu klinikiniu įvertinimu visiems dalyviams. Be to, tyrime nebuvo genetinių duomenų, todėl nebuvo galima įvertinti dalies reikšmingų paveldimų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, APOE ε4 varianto.

    Galiausiai, tyrimo dalyviai buvo tik japonai, todėl išvadų negalima automatiškai perkelti kitoms populiacijoms, kurių mityba, gyvenimo būdas ir sveikatos rodikliai skiriasi. Praktikoje tai reiškia, kad ryšys gali būti kitoks šalyse, kur pieno produktų vartojimas, sūrio rūšys ir bendras racionas yra visai kitokie.

    Šio tipo duomenys labiau rodo kryptį tolimesniems tyrimams, o ne konkrečią rekomendaciją „valgyti sūrį dėl atminties“. Jei ryšys ateityje pasitvirtintų klinikiniuose tyrimuose, svarbiausi klausimai būtų kokia sūrio rūšis, kokia porcija ir kiek laiko vartojant galima tikėtis apčiuopiamo poveikio.

    Kol kas specialistai paprastai pabrėžia bendrą demencijos prevencijos kryptį: širdžiai palanki mityba, pakankamas fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas, kraujospūdžio ir cholesterolio kontrolė, cukrinio diabeto valdymas, rūkymo atsisakymas ir socialinis aktyvumas. Sūris gali būti mitybos dalis, tačiau dėl sočiųjų riebalų ir druskos kiekio jo vietą racione verta derinti su individualiais sveikatos rodikliais.

  • Gydytojai įspėja: 10 veiksnių, kurie tyliai didina demencijos riziką ir jaunystėje

    Demencija dažniausiai diagnozuojama vyresniems nei 65 metų žmonėms, tačiau specialistai pabrėžia, kad riziką formuoja ne vien amžius ar paveldimumas. Dalis veiksnių pradeda veikti gerokai anksčiau ir ilgainiui gali prisidėti prie atminties, kalbos bei elgesio pokyčių.

    Gydytojai ir visuomenės sveikatos ekspertai vis dažniau akcentuoja, kad smegenų sveikata glaudžiai susijusi su bendra organizmo būkle. Širdies ir kraujagyslių ligos, ilgalaikis uždegimas, psichikos sveikatos sutrikimai ar prastas miegas gali turėti ilgalaikių pasekmių kognityvinėms funkcijoms.

    Kokie veiksniai didina riziką?

    Tarp svarbiausių riziką didinančių aplinkybių minimos ankstyvo amžiaus infekcijos ir nepalanki vaikystės patirtis, įskaitant ilgalaikį nesaugumą ar trauminius išgyvenimus. Taip pat reikšmės turi socialiniai ir ekonominiai veiksniai, kurie gali riboti galimybes laiku gauti sveikatos priežiūrą ir palaikyti sveiką gyvenimo būdą.

    Prie didesnės rizikos siejami ir lėtiniai susirgimai, nuolatinis stresas, nerimas bei depresija. Vis daugiau dėmesio skiriama aplinkos poveikiui, ypač oro taršai, nes ji siejama su uždegiminiais procesais ir kraujagyslių pažeidimais, kurie gali neigiamai veikti smegenų veiklą.

    Mokslininkai taip pat išskiria lėtinį uždegimą, žarnyno mikrobiotos sutrikimus ir prastą miego kokybę. Šie veiksniai gali veikti per hormonų pusiausvyrą, imuninės sistemos reakcijas ir medžiagų apykaitą, o tai ilgainiui gali atsiliepti dėmesiui, atminčiai ir sprendimų priėmimui.

    Ką galima padaryti praktiškai?

    Ekspertai pabrėžia, kad dalis rizikos veiksnių yra koreguojami, todėl prevencija turėtų prasidėti kuo anksčiau. Didžiausią naudą dažniausiai duoda kraujospūdžio, cholesterolio ir cukraus kiekio kontrolė, pakankamas fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, kokybiškas miegas ir psichikos sveikatos priežiūra.

    Viešosios politikos lygmeniu svarbios priemonės apima oro kokybės gerinimą ir užkrečiamųjų ligų prevenciją, įskaitant planinius skiepus. Specialistai primena, kad smegenų sveikatą lemia daug veiksnių, todėl riziką mažina ne vienas sprendimas, o nuoseklus dėmesys sveikatai viso gyvenimo eigoje.

    „Pagrindinė žinutė yra ta, kad smegenų sveikatą lemia ne tik amžius ar genetika, bet ir tai, kokioje aplinkoje gyvename bei kaip rūpinamės savimi kasdien“, – teigia ekspertai.

  • Neurologai įspėja: šie kasdieniai produktai gali silpninti atmintį ir didinti insulto riziką

    Kasdienė mityba daro tiesioginę įtaką smegenų sveikatai, o kai kurie populiarūs produktai gali tyliai bloginti atmintį, kraujotaką ir dėmesio koncentraciją. Neurologai pabrėžia, kad rizika dažniausiai susijusi ne su vienu kąsniu, o su įpročiu: kai tam tikri produktai tampa kasdienio raciono pagrindu.

    Viena dažniausių rekomendacijų siejama su saldintais gazuotais gėrimais ir apskritai dideliu pridėtinio cukraus kiekiu. Ilgainiui tai siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o kraujagyslių būklė yra itin svarbi ir smegenims, nes jos priklausomos nuo stabilios kraujotakos.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į transriebalus, kurie gali būti aptinkami dalyje itin perdirbtų gaminių. Kai kuriuose tyrimuose didesnis transriebalų vartojimas siejamas su prastesniais kognityviniais rodikliais ir nepalankesniu širdies bei kraujagyslių rizikos profiliu, o tai netiesiogiai didina ir insulto tikimybę.

    Dar viena rizikos grupė yra dažnai vartojami gruzdinti produktai, pavyzdžiui, bulvytės fri. Tokia mityba paprastai reiškia daugiau sočiųjų riebalų ir druskos, o tai gali bloginti kraujospūdžio kontrolę ir kraujagyslių būklę, ypač jei kartu trūksta daržovių, skaidulų ir omega-3 šaltinių.

    Neurologai primena ir apie alkoholį: net ir „saikingas“ vartojimas kai kuriems žmonėms gali turėti apčiuopiamų pasekmių miegui, nuotaikai bei pažinimo funkcijoms. Alkoholio poveikis laikomas neurotoksiniu, todėl rizika didėja didinant vartojimo dažnį ir kiekius.

    Diskusijų kelia ir kai kurie „sveikesni“ pasirinkimai, pavyzdžiui, dalis baltymų miltelių ar gėrimų, kuriuose gausu saldiklių ir priedų. Specialistai pabrėžia žarnyno mikrobiomos svarbą, nes ji susijusi su uždegiminiais procesais ir medžiagų apykaita, o šie veiksniai daro įtaką ir smegenų veiklai.

    Gydytojai ragina ne ieškoti vieno „blogiausio“ produkto, o įvertinti bendrą mitybos modelį. Jei racione daug itin perdirbtų produktų, saldžių gėrimų ir kepto maisto, o mažai žuvies, ankštinių, daržovių, pilno grūdo produktų, tai dažniausiai reiškia didesnę ilgalaikę riziką širdžiai ir smegenims.

    Praktinis principas paprastas: kuo dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą, gerti vandenį vietoj saldintų gėrimų, o kepimą riebaluose pakeisti kepimu orkaitėje ar troškinimu. Jei kyla klausimų dėl konkrečių papildų ar gretutinių ligų, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu, ypač jei vartojami vaistai ar yra padidėjęs kraujospūdis.

  • Nukritote po 40-ies? Mokslininkai įspėja: tai gali būti ankstyvas demencijos signalas

    Nukritote po 40-ies? Mokslininkai įspėja: tai gali būti ankstyvas demencijos signalas

    Vienas nugriuvimas po 40 metų amžiaus gali būti siejamas su didesne demencijos rizika ateityje, rodo didelės apimties mokslinė apžvalga. Tyrėjai pabrėžia, kad pats kritimas nebūtinai sukelia demenciją, tačiau gali būti ankstyvas įspėjimas, kad organizme vyksta nepageidaujami pokyčiai.

    Analizėje apibendrinti 7 tyrimų duomenys, iš viso apėmę daugiau nei 2,9 milijono 40 metų ir vyresnių žmonių, kurie tyrimų pradžioje demencijos neturėjo. Palyginus grupes nustatyta, kad po vieno kritimo demencijos rizika buvo apie 20 proc. didesnė, o patyrusiems kelis kritimus ji didėjo iki maždaug 74 proc.

    Ką rodo skaičiai ir ką jie reiškia

    Keturiuose tyrimuose, kuriuose vertintas vėlesnis demencijos dažnis, maždaug 11,6 proc. žmonių, turėjusių kritimų istoriją, vėliau sulaukė demencijos diagnozės. Tarp neturėjusių kritimų istorijos demencija išsivystė rečiau, apie 7,7 proc. atvejų.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad tai yra ryšys, o ne įrodymas apie priežastį. Kitaip tariant, kritimai gali būti ir pasekmė ankstyvų neurologinių pokyčių, kurie dar nepasireiškė aiškiais atminties ar mąstymo sutrikimais.

    Trys galimi paaiškinimai

    Pirmasis mechanizmas susijęs su traumomis, ypač galvos. Žinoma, kad galvos smegenų sukrėtimai ir kitos galvos traumos gali didinti vėlesnių pažintinių sutrikimų riziką, todėl kritimas su rimtesniu sužeidimu gali tapti papildomu rizikos veiksniu.

    Antrasis paaiškinimas vadinamas bendra priežastimi: neurodegeneraciniai procesai gali prasidėti gerokai anksčiau nei oficiali demencijos diagnozė, o pusiausvyros, reakcijos ir dėmesio pokyčiai didina griuvimų tikimybę. Tokiu atveju kritimai būtų ne priežastis, o ankstyvas simptomas.

    Trečias scenarijus susijęs su užburtu ratu. Po kritimo dalis žmonių ima bijoti judėti, mažina fizinį aktyvumą ir socialinius kontaktus, o būtent jie laikomi svarbiais veiksniais, padedančiais lėtinti pažintinių funkcijų silpnėjimą.

    Kada verta sunerimti ir ką daryti

    Tyrėjai ragina gydytojus atidžiau stebėti vidutinio amžiaus ir vyresnius pacientus, kurie krenta pakartotinai, ypač jei kritimai ima kartotis be akivaizdžios priežasties. Tokiais atvejais gali būti tikslinga įvertinti ne tik traumų riziką, bet ir bendrą neurologinę bei pažintinę būklę.

    „Gydytojai turėtų išlikti ypač budrūs dėl pažintinių funkcijų silpnėjimo žmonėms, kurie vidutiniame ar vyresniame amžiuje patiria pasikartojančius kritimus“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Praktikoje tai gali reikšti kelis paprastus žingsnius: kritimų aplinkybių aptarimą, regos ir klausos patikrą, vaistų peržiūrą, pusiausvyros ir eisenos įvertinimą, o prireikus ir pažintinių funkcijų testus. Specialistai taip pat pabrėžia, kad kritimų prevencija, jėgos ir pusiausvyros treniruotės bei saugesnė namų aplinka svarbios ne tik kaulų ar traumų prevencijai, bet ir bendrai sveikatai.

    Nors dar reikia daugiau tyrimų, kad būtų tiksliau atskirta, kas šiame ryšyje yra priežastis, o kas ankstyvas požymis, bendras signalas aiškus: pasikartojantys kritimai po 40-ies nėra smulkmena. Tai proga laiku įvertinti sveikatą ir, jei reikia, imtis priemonių, kurios gali padėti anksčiau pastebėti rizikas.

  • Tyrimas: net vienas kritimas po 40-ies siejamas su didesne demencijos rizika – ką rodo duomenys

    Net vienas kritimas sulaukus 40 metų gali būti ne tik atsitiktinis nutikimas, bet ir signalas, susijęs su didesne demencijos rizika ateityje. Tokias išvadas pateikia Kinijos mokslininkai, išanalizavę ankstesnių tyrimų duomenis ir įvertinę kritimų bei vėliau nustatomos demencijos ryšį.

    Analizėje skaičiuojama, kad vienas kritimas po 40-ies siejamas su daugiau nei 20 proc. didesne demencijos rizika. O tiems, kurie patyrė kelis kritimus, rizika, tyrėjų vertinimu, galėjo didėti iki 74 proc., lyginant su žmonėmis, kurie kritimų istorijos neturėjo.

    Ką parodė didelė analizė?

    Mokslininkai apžvelgė septynis stebėjimo tyrimus, kuriuose iš viso dalyvavo beveik 3 000 000 žmonių nuo 40 metų. Tyrimų pradžioje nė vienam dalyviui demencija nebuvo diagnozuota, o vėliau buvo stebima, kaip kinta sveikatos rodikliai.

    Iš maždaug 1 250 000 žmonių, turėjusių kritimų istoriją, demencijos dažnis ateityje viršijo 11 proc. Vyresnių nei 60 metų grupėje šis rodiklis siekė apie 12,3 proc., todėl ryšys ypač aktualus vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms.

    Atskirai įvertinus trijų tyrimų duomenis, matyti vadinamasis dozės priklausomumo efektas: kuo daugiau kritimų, tuo didesnė fiksuojama demencijos rizika. Tai nereiškia, kad kritimas sukelia demenciją, tačiau gali būti svarbus ankstyvas klinikinis ženklas, kurį verta vertinti rimtai.

    Kodėl kritimai gali būti susiję su demencija?

    Tyrėjai svarsto kelis galimus paaiškinimus. Viena versija – po kritimų patirtos traumos, ypač galvos srityje, gali prisidėti prie greitesnio kognityvinių funkcijų prastėjimo arba atskleisti jau prasidėjusius procesus.

    Kitas paaiškinimas susijęs su tuo, kad neurodegeneraciniai pokyčiai gali prasidėti gerokai prieš oficialią diagnozę. Koordinacijos, pusiausvyros ir reakcijos sutrikimai kai kuriems žmonėms gali atsirasti anksčiau nei aiškiai pastebimi atminties ar mąstymo pokyčiai.

    Taip pat neatmetamas ir uždaras ratas: po kritimo žmogus gali pradėti vengti judėjimo, rečiau išeiti iš namų, mažiau bendrauti. Sumažėjęs fizinis aktyvumas ir socialiniai ryšiai yra veiksniai, kurie daugelyje tyrimų siejami su didesne kognityvinio silpnėjimo rizika.

    Kada verta sunerimti ir ką daryti?

    Specialistai pabrėžia, kad vienas kritimas dar nėra demencijos diagnozė, tačiau pasikartojantys kritimai, ypač be aiškios priežasties, turėtų paskatinti išsamesnį įvertinimą. Praktikoje tai gali reikšti pusiausvyros, regos, vaistų sąveikų, neurologinės būklės ir kognityvinių funkcijų patikrą.

    Tyrimo autoriai ragina gydytojus atidžiau stebėti vidutinio ir vyresnio amžiaus pacientus, kurie patyrė vieną ar kelis kritimus. Ankstyvas rizikos įvertinimas gali padėti laiku imtis prevencinių priemonių, koreguoti gyvenimo būdą ir, jei reikia, atlikti tikslesnius ištyrimus.

    Demencijos prevencijoje dažniausiai akcentuojamas reguliarus fizinis aktyvumas, pakankamas miegas, kraujospūdžio ir cukraus kontrolė, klausos ir regos korekcija bei aktyvus socialinis gyvenimas. Kritimų prevencija taip pat svarbi: namų aplinkos pritaikymas, raumenų jėgos ir pusiausvyros treniruotės gali sumažinti pakartotinių kritimų tikimybę.

  • Kodėl iš tiesų nemirštame nuo senatvės: gydytojai įvardijo ligą, kuri dažniausiai „užbaigia“

    Kodėl iš tiesų nemirštame nuo senatvės: gydytojai įvardijo ligą, kuri dažniausiai „užbaigia“

    Kasdienėje kalboje dažnai sakoma, kad žmogus „mirė nuo senatvės“, tačiau medicinoje tokia formuluotė nėra laikoma konkrečia mirties priežastimi. Mirties liudijime gydytojas privalo nurodyti aiškų mechanizmą ir ligą ar būklių grandinę, kuri tiesiogiai lėmė mirtį.

    Praktikoje dažniausiai kartojasi tos pačios diagnozių grupės. Pirmauja širdies ir kraujagyslių ligos, įskaitant miokardo infarktą, insultą ir lėtinį širdies nepakankamumą, o jų našta ypač didėja vyresniame amžiuje.

    Kokios ligos dažniausiai lemia mirtį?

    Po širdies ir kraujagyslių ligų dažniausiai minimi onkologiniai susirgimai ir kvėpavimo sistemos ligos. Senstant organizmui, net ir palyginti nedidelės infekcijos gali baigtis sunkiomis komplikacijomis, nes mažėja fiziologinės atsargos ir silpnėja imuninės sistemos atsakas.

    Vis daugiau dėmesio skiriama ir neurodegeneracinėms ligoms, ypač demencijai. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad demencija yra tarp dažniausių mirties priežasčių pasaulyje, o su ja gyvenančių žmonių skaičius globaliai auga ir prognozuojama, kad iki 2050 metų jis gali viršyti 130 milijonų.

    Kodėl demencija dažnai „nematoma“ statistikoje?

    Demencija ne visada įrašoma kaip tiesioginė mirties priežastis, nes dažnai mirtį sukelia paskutinė komplikacija. Tai gali būti aspiracinė pneumonija, sepsis, kvėpavimo nepakankamumas ar komplikacijos dėl ilgo nejudrumo.

    Pažengusia demencija sergantiems žmonėms dažnai sutrinka rijimas, didėja užspringimo ir maisto ar skysčių patekimo į kvėpavimo takus rizika. Prisideda ir bendras silpnumas, mažesnis judrumas, prastesnė mityba bei didesnis jautrumas infekcijoms.

    Ką atskleidžia skrodimai ir kelių ligų derinys?

    Mokslinėje literatūroje ir klinikinėje praktikoje pabrėžiama, kad net žmonėms, kurie iki pat mirties atrodė palyginti sveiki, skrodimai neretai atskleidžia anksčiau nediagnozuotas rimtas ligas. Tai ypač svarbu vertinant tikrąją būklių grandinę, atvedusią iki mirties.

    Vyresniame amžiuje labai dažna daugialigystė, kai žmogus vienu metu serga keliomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, širdies nepakankamumu, diabetu ir demencija. Toks derinys didina komplikacijų riziką ir reiškia, kad net „lengvesnė“ infekcija gali sukelti greitą būklės blogėjimą.

    Todėl specialistai pabrėžia, kad pats amžius nėra liga. Dažniausiai mirtį lemia konkrečios ligos ir jų komplikacijos, o žodžiai „nuo senatvės“ dažniau apibūdina bendrą organizmo silpnėjimą, o ne tikrą medicininę priežastį.