CP v2

Tag: Demencija

  • Pirmi demencijos signalai prie vairo: gydytojas įspėja apie požymius, kurių daugelis nepastebi

    Ankstyvieji demencijos požymiai ne visada prasideda nuo užmaršumo. Specialistai pabrėžia, kad pirmiausia gali keistis žmogaus elgesys ir gebėjimas orientuotis erdvėje, o tai ypač išryškėja vairuojant automobilį.

    Didžiosios Britanijos Lesteryje dirbantis šeimos gydytojas Dominikas Grenjeras yra atkreipęs dėmesį, kad dalis žmonių per daug susitelkia į atminties sutrikimus ir todėl praleidžia kitus, ne mažiau svarbius įspėjamuosius signalus. Pasak jo, vienas ryškiausių ankstyvų ženklų susijęs su regos ir erdvės suvokimo pokyčiais.

    Kas pasikeičia vairuojant?

    Regos ir erdvės suvokimo sutrikimai gali pasireikšti tuo, kad žmogui darosi sunkiau įvertinti atstumą parkuojantis, laikytis saugaus tarpo ar tiksliai „pataikyti“ į eismo juostą. Taip pat gali daugėti situacijų, kai pasimetama įprastame maršrute, sunkiau greitai suprantami kelio ženklai ar sankryžų schema.

    Medikai aiškina, kad demencijos atvejais gali sutrikti smegenų gebėjimas apdoroti regimą informaciją ir ją susieti su veiksmais. Dėl to net pažįstama aplinka staiga tampa mažiau aiški, o sprendimai prie vairo užtrunka ilgiau.

    Ne tik atmintis: keičiasi elgesys

    Kitas ankstyvas signalas, apie kurį kalbama vis dažniau, yra staigūs asmenybės ir elgesio pokyčiai. Žmogus gali tapti impulsyvesnis, prarasti susidomėjimą anksčiau mėgta veikla, dažniau elgtis netaktiškai, mažiau atsižvelgti į kitų jausmus.

    Tokie pokyčiai neretai klaidingai nurašomi amžiui, nuovargiui, stresui ar šeimos problemoms. Vis dėlto, jei elgesio pasikeitimai tampa nauja norma ir juos lydi orientacijos ar dėmesio sutrikimai, tai laikoma svarbia priežastimi pasitikrinti sveikatą.

    „Žmonės taip susitelkia į atminties praradimą, kad gali nepastebėti ženklo, kuris yra tiesiai prieš juos“, – sakė Dominikas Grenjeras.

    Ką daryti pastebėjus požymius?

    Gydytojai ragina neignoruoti nepaaiškinamų elgesio ar suvokimo pokyčių, ypač jei jie kartojasi. Pirmas žingsnis paprastai yra vizitas pas šeimos gydytoją, kuris įvertina simptomus, peržiūri vartojamus vaistus, gretutines ligas ir, jei reikia, nukreipia papildomiems tyrimams.

    Svarbu ir tai, kad panašius simptomus gali sukelti kitos būklės, pavyzdžiui, regėjimo problemos, vitamino B12 stoka, skydliaukės sutrikimai, depresija, miego apnėja ar šalutinis vaistų poveikis. Dėl to ankstyvas ištyrimas padeda ne tik laiku atpažinti demenciją, bet ir atmesti koreguojamas priežastis.

    Kalbant apie saugumą kelyje, specialistai pabrėžia, kad atsiradus dažnesnėms klaidoms, pasimetimui ar artimųjų pastebėtam neįprastam vairavimui, verta atvirai aptarti situaciją šeimoje ir su gydytoju. Ankstyva reakcija gali padėti išvengti eismo įvykių ir laiku gauti reikalingą pagalbą.

  • 3 paprasti produktai, kurie, gydytojo teigimu, gali mažinti demencijos ir depresijos riziką

    Kasdienė mityba siejama ne tik su kūno savijauta, bet ir su smegenų veikla, atmintimi bei nuotaika. Vis daugiau tyrimų rodo, kad tam tikri produktai, ypač turintys omega-3 riebalų rūgščių, antioksidantų ir folatų, gali prisidėti prie geresnės kognityvinės sveikatos ir mažesnės depresijos simptomų rizikos.

    Didelė dalis žmonių, pajutę atminties suprastėjimą ar emocinį nuovargį, pirmiausia ieško papildų. Tačiau gydytojai ir visuomenės sveikatos rekomendacijos dažniau akcentuoja maistą kaip bazę, nes naudą lemia ne viena medžiaga, o visas mitybos modelis.

    Viena svarbiausių produktų grupių, siejamų su smegenų sveikata, yra riebi žuvis, pavyzdžiui, lašiša, silkė, sardinės ar skumbrė. Jose gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurios yra svarbios nervinių ląstelių membranoms ir siejamos su uždegiminių procesų mažėjimu, o tai aktualu ir senėjant smegenims.

    Ne mažiau svarbios yra lapinės daržovės ir žalumynai, tokie kaip špinatai, brokoliai ar lapiniai kopūstai. Šie produktai paprastai turi daug folatų, vitamino K ir antioksidantų, o folatų stoka kai kuriuose tyrimuose siejama su prastesne nuotaikos reguliacija ir didesne depresijos simptomų tikimybe.

    Trečioji grupė, kuri dažnai minima kalbant apie atmintį ir kognityvines funkcijas, yra uogos, ypač mėlynės, šilauogės ir braškės. Jose esantys flavonoidai ir kiti antioksidantai siejami su geresniais kai kurių pažintinių testų rezultatais bei kraujagyslių funkcija, o tai svarbu smegenų aprūpinimui krauju.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas produktas demencijos ar depresijos neapsaugo, tačiau nuoseklūs mitybos įpročiai gali turėti reikšmingą įtaką. Geriausi rezultatai paprastai siejami su Viduržemio jūros ar MIND tipo mityba, kurioje dominuoja daržovės, ankštiniai, pilno grūdo produktai, žuvis, riešutai ir mažiau itin perdirbto maisto.

    Jei atminties sutrikimai ar depresijos simptomai užsitęsia, rekomenduojama kreiptis į gydytoją ir neatidėlioti įvertinimo. Mityba gali būti svarbi prevencijos dalis, tačiau ji nepakeičia diagnostikos ir gydymo, kai jų reikia.

  • 10 kasdienių įpročių, kurie padeda išsaugoti aštrų protą iki senatvės: gydytojų patarimai

    Su amžiumi smegenų veikla natūraliai kinta, tačiau mokslas rodo, kad nemaža dalis rizikų priklauso nuo gyvenimo būdo. Reguliarūs, paprasti įpročiai gali stiprinti vadinamąjį kognityvinį rezervą ir ilgiau išlaikyti atmintį, dėmesį bei mąstymo greitį.

    Vienas stipriausių veiksnių yra nuolatinis mokymasis. Nauji įgūdžiai, užsienio kalbų mokymasis ar muzikos instrumentas skatina formuotis naujiems nerviniams ryšiams, o tai siejama su lėtesniu pažintinių funkcijų silpnėjimu vyresniame amžiuje.

    Ne mažiau svarbus ir judėjimas, nes fizinis aktyvumas gerina smegenų kraujotaką ir deguonies tiekimą. Net 20–30 minučių greitesnis ėjimas kelis kartus per savaitę gali prisidėti prie geresnės savijautos, miego kokybės ir širdies bei kraujagyslių sistemos būklės.

    Svarbiausia: valdyti rizikos veiksnius

    Medikai pabrėžia, kad aukštas kraujospūdis ir padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje yra vieni reikšmingiausių veiksnių, didinančių kraujagyslinės demencijos tikimybę. Todėl verta reguliariai tikrintis, laikytis gydymo plano ir nelaukti, kol simptomai taps akivaizdūs.

    Rūkymas taip pat tiesiogiai siejamas su prastesne kraujagyslių būkle ir didesne insulto rizika, o tai veikia ir smegenų sveikatą. Mesti rūkyti naudinga bet kuriame amžiuje, nes rizikos mažėja palaipsniui, o ilgainiui gali priartėti prie nerūkančiųjų lygio.

    Dar viena tema, kuri dažnai nuvertinama, yra galvos traumų prevencija. Saugos diržai automobilyje ir šalmai važiuojant dviračiu ar paspirtuku padeda išvengti sukrėtimų, kurių pasekmės kartais pasireiškia ne iškart, bet ilgainiui gali bloginti pažintines funkcijas.

    Mityba ir miegas: tai, kas daro didžiausią kasdienį skirtumą

    Smegenų sveikatai dažnai rekomenduojamas MIND mitybos modelis, kuriame derinami Viduržemio jūros ir DASH mitybos principai. Daug dėmesio skiriama daržovėms, žalialapėms, uogoms, ankštiniams, riešutams, pilno grūdo produktams ir žuviai, o itin perdirbti produktai bei saldumynai ribojami.

    Tokie mitybos pasirinkimai padeda palaikyti stabilesnį kūno svorį, kraujospūdį ir cholesterolio rodiklius, o tai svarbu ir smegenų kraujotakai. Papildomai rekomenduojama nepamiršti vandens, nes net ir nedidelė dehidratacija kai kuriems žmonėms gali sustiprinti nuovargį ir sumažinti koncentraciją.

    Galiausiai, miegas yra vienas svarbiausių smegenų atsigavimo mechanizmų. Naktį organizmas konsoliduoja prisiminimus, o smegenyse aktyviau vyksta medžiagų apykaitos „valymas“, todėl nuolatinis miego trūkumas siejamas su prastesne atmintimi ir dėmesiu.

    Norint geresnio poilsio, verta laikytis pastovaus režimo, riboti kofeiną antroje dienos pusėje ir sumažinti ekranų naudojimą prieš miegą. Maži pokyčiai, kartojami kasdien, dažnai duoda didesnį efektą nei trumpalaikės, bet radikalios priemonės.

  • Mokslininkai įspėja: net menki širdies sutrikimai gali tyliai didinti demencijos riziką

    Mokslininkai įspėja: net menki širdies sutrikimai gali tyliai didinti demencijos riziką

    Naujas tyrimas rodo, kad demencijos rizika gali didėti ne tik po infarkto ar esant širdies nepakankamumui. Mokslininkai pastebėjo ryšį tarp net subtiliai suprastėjusios širdies veiklos ir ankstyvų pakitimų smegenyse.

    Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama gerai žinomoms būklėms, pavyzdžiui, širdies nepakankamumui, prieširdžių virpėjimui ar patirtam miokardo infarktui. Jų sąsajos su pažinimo funkcijų blogėjimu jau anksčiau buvo patvirtintos didesnės apimties tyrimais.

    Tyrimą, paskelbtą mokslo žurnale Journal of Neuroscience, atliko Maxo Plancko žmogaus pažinimo ir smegenų mokslų instituto komanda. Jam vadovavo doktorantė Xia Zhang, o mokslininkai apie 3,5 metų stebėjo 73 dalyvius, kurių vidutinis amžius siekė apie 55 metus.

    Į tyrimą buvo įtraukti žmonės, kuriems jau buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas, taip pat asmenys be šios diagnozės, bet turėję įtariamą išeminę širdies ligą. Tyrėjai vertino širdies pajėgumą ir ieškojo, kaip jis susijęs su smegenų audinių ir nervinių jungčių pokyčiais.

    Rezultatai parodė, kad net nedideli širdies funkcijos sutrikimai gali sietis su mikropažeidimais smegenyse. Didžiausias dėmesys krypo į baltąją smegenų medžiagą ir nervinių ląstelių ryšius, kurie svarbūs atminčiai ir pažinimo procesams, o jų pokyčiai laikomi ankstyvais neurodegeneracijos ženklais.

    „Smegenys labai priklauso nuo stabilios kraujotakos ir deguonies tiekimo. Jei širdis kraują pumpuoja prasčiau, net ir subtiliai, ilgainiui smegenys gali nukentėti“, – sakė Xia Zhang.

    Mokslininkai primena, kad smegenys sudaro apie 2 proc. kūno masės, tačiau sunaudoja maždaug 20 proc. su krauju atnešamo deguonies ir energijos. Todėl net nedidelis kraujotakos pablogėjimas, ypač jei tęsiasi metus, gali lemti lėtinį smulkiųjų kraujagyslių nepakankamumą ir palaipsnį pažinimo silpnėjimą.

    Svarbu pabrėžti, kad tyrimas neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau parodo aiškią sąsają. Autoriai pabrėžia, kad širdies būklė ateityje gali tapti vienu iš ankstyvo rizikos vertinimo elementų, identifikuojant žmones, kuriems verta skirti daugiau dėmesio demencijos prevencijai.

    Šie rezultatai papildo vis gausėjančius duomenis apie vadinamąją širdies ir smegenų ašį, kai vieno organo būklė daro įtaką kito funkcijoms. Ankstesni tyrimai taip pat siejo prieširdžių virpėjimą su didesne demencijos rizika, o persirgtas infarktas neretai susijęs su blogėjančia atmintimi ir dėmesiu.

    Specialistai pabrėžia, kad dalį demencijos rizikos veiksnių galima koreguoti per širdies ir kraujagyslių sveikatą. Reguliarus kraujospūdžio, cholesterolio ir gliukozės kontrolės planas, fizinis aktyvumas, miego ir svorio valdymas bei rūkymo atsisakymas mažina širdies ligų ir insulto tikimybę, o kartu gali prisidėti ir prie geresnės smegenų sveikatos vyresniame amžiuje.

    Mokslininkų teigimu, jei panašias sąsajas patvirtins didesni ir ilgesni tyrimai, klinikinėje praktikoje gali atsirasti daugiau galimybių demencijos prevenciją pradėti anksčiau. Tai ypač svarbu, nes Alzheimerio liga ir kiti neurodegeneraciniai procesai dažnai vystosi tyliai, gerokai prieš pasirodant pirmiesiems simptomams.

  • Harvardas išrinko geriausią dietą smegenims: tai ne Viduržemio jūros, o DASH

    Harvardas išrinko geriausią dietą smegenims: tai ne Viduržemio jūros, o DASH

    Harvardo mokslininkų vadovaujama didelės apimties analizė rodo, kad geriausiai su smegenų sveikata siejamas mitybos modelis nėra klasikinė Viduržemio jūros dieta. Tyrėjai lygino šešias plačiai taikomas mitybos kryptis ir vertino jų ryšį su atminties bei mąstymo funkcijų silpnėjimo rizika.

    Pagrindinė išvada paremta ilgalaikiu stebėjimu, kuriame dalyvavo 159 347 žmonės. Dalyviai beveik tris dešimtmečius periodiškai teikė detalią informaciją apie savo mitybą, o mokslininkai vertino, kaip skirtingi mitybos įpročiai siejasi su subjektyviai juntamu pažintinių funkcijų prastėjimu.

    Ryškiausiai išsiskyrė DASH dieta, sukurta iš pradžių kraujospūdžiui mažinti ir hipertenzijai valdyti. Tie, kurie šio modelio laikėsi nuosekliausiai, turėjo apie 41 proc. mažesnę riziką pranešti apie pastebimą pažintinių funkcijų blogėjimą, palyginti su tais, kurie DASH principų laikėsi mažiausiai.

    Kiti sveikesni mitybos modeliai taip pat buvo siejami su palankesniais rezultatais, tačiau poveikio mastas buvo mažesnis. Daugiausia augaliniais produktais paremta mityba buvo siejama maždaug su 24 proc. mažesne rizika, Planetary Health kryptis su apie 20 proc., o labiausiai į Viduržemio jūros dietą panašus modelis su maždaug 16 proc. mažesne rizika.

    Kas yra DASH ir kodėl ji gali veikti?

    DASH (Dietary Approaches to Stop Hypertension) pagrindą sudaro daržovės, vaisiai, pilno grūdo produktai, ankštinės kultūros, riešutai ir liesesni pieno produktai. Kartu rekomenduojama riboti druską, raudoną mėsą, saldumynus, stipriai perdirbtą maistą ir alkoholį.

    Lyginant su Viduržemio jūros dieta, DASH dažnai būna griežtesnė dėl natrio ir sočiųjų riebalų ribojimo. Tyrėjai kelia prielaidą, kad būtent geresnė kraujospūdžio kontrolė gali būti viena svarbių priežasčių, kodėl šis modelis siejamas su palankesniais ilgalaikiais smegenų sveikatos rodikliais.

    Padidėjęs kraujospūdis laikomas vienu reikšmingiausių koreguojamų veiksnių, susijusių su pažintinių funkcijų silpnėjimu ir demencijos rizika. Todėl mityba, padedanti širdžiai ir kraujagyslėms, tikėtina, kartu prisideda ir prie smegenų apsaugos senstant.

    Kada verta pradėti keisti įpročius?

    Analizė pabrėžia ir laiko veiksnį: didžiausia nauda siejama su tais, kurie DASH principus taikė vidutiniame amžiuje. Tyrėjai nurodo, kad 45–54 metų laikotarpis gali būti ypač svarbus, nes tuo metu formuojami įpročiai vėliau labiau atsispindi pažintinių funkcijų vertinimuose.

    Vis dėlto mokslininkai akcentuoja, kad tai buvo stebimasis tyrimas, todėl jis neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio. Nepaisant to, dalyvių skaičius ir ilga stebėjimo trukmė stiprina argumentą, jog kasdieniai mitybos sprendimai yra susiję su smegenų sveikata ir gali mažinti su amžiumi siejamų pažinimo sutrikimų riziką.

    Ekspertai taip pat primena, kad rezultatai nereiškia, jog kitos kryptys yra prastos. Skirtingus modelius vienija tie patys principai: daugiau daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų ir mažiau raudonos mėsos, stipriai perdirbto maisto bei saldintų gėrimų, o skirtumai dažniausiai atsiranda dėl nuoseklumo ir ribojimų griežtumo.

  • Šis kojų signalas gali įspėti apie atmintį: gydytojai paaiškino, ką išduoda jūsų eisena

    Šis kojų signalas gali įspėti apie atmintį: gydytojai paaiškino, ką išduoda jūsų eisena

    Ėjimas iš pirmo žvilgsnio atrodo savaime suprantamas judesys, tačiau jį valdo sudėtinga raumenų, sąnarių, regos, pusiausvyros aparato, nervų sistemos ir smegenų sąveika. Smegenys planuoja judesį, palaiko pusiausvyrą, padeda įveikti kliūtis ir nuolat koreguoja žingsnio ilgį bei tempą pagal aplinką.

    Dėl to pastebimi eigos pokyčiai kartais gali būti daugiau nei natūrali amžiaus kaita. Lėtesnis ėjimas dažnai susijęs su kelių ar klubų skausmu, sąnarių dėvėjimusi, raumenų silpnumu, regos suprastėjimu, kraujotakos problemomis, nuovargiu ar vaistų poveikiu. Vis dėlto, jei pokytis atsiranda staiga arba tęsiasi ilgai, į jį verta žiūrėti rimtai.

    Tyrimuose vis dažniau aptariamas ryšys tarp eisenos greičio ir pažintinių funkcijų, ypač vyresniame amžiuje. Pastebima, kad lėtesnis ėjimas ir blogėjanti pusiausvyra gali sietis su didesne atminties, dėmesio ir vykdomųjų funkcijų silpnėjimo rizika. Ypač svarbu, kai kartu prastėja ir judėjimas, ir mąstymo aiškumas.

    Ne tik lėtesnis ėjimas

    Įspėjamaisiais signalais gali tapti ir smulkesni eisenos pokyčiai, kuriuos žmonės neretai nurašo nuovargiui. Tai gali būti sutrumpėjęs žingsnis, kojų vilkimas, dažnesnis klupinėjimas, nestabilumas, sunkesnis apsisukimas ar sunkumai išlaikant tolygų ritmą. Artimieji šiuos pokyčius neretai pastebi anksčiau nei pats žmogus.

    Gydytojai išskiria ir vadinamąjį dviejų užduočių ėjimą, kai einama ir tuo pačiu metu kalbama ar sprendžiama paprasta užduotis mintyse. Sveikam žmogui tai paprastai nesukelia problemų, tačiau jei kalbant staiga ryškiai sulėtėjama, prarandamas ritmas ar net sustojama, tai gali rodyti, kad smegenims darosi sunkiau vienu metu valdyti judėjimą ir apdoroti informaciją.

    „Eisena nėra diagnozė, bet ji gali būti ankstyvas ženklas, kad smegenims darosi sunkiau valdyti kelias užduotis vienu metu“, – sako specialistai, pabrėžiantys, kad tokiais atvejais verta nedelsti ir pasitarti su gydytoju.

    Kodėl judėjimas svarbus smegenims?

    Reguliarus vaikščiojimas gerina kraujotaką, padeda palaikyti širdies veiklą, prisideda prie kraujospūdžio kontrolės ir mažina ilgalaikio sėdėjimo žalą. Smegenims tai svarbu todėl, kad geresnė kraujotaka reiškia efektyvesnį deguonies ir maistinių medžiagų tiekimą.

    Pažintinių sutrikimų prevencijoje didelę reikšmę turi kraujagyslių sveikata, o fizinis aktyvumas padeda ją palaikyti. Smegenys yra jautrios kraujotakos sutrikimams, todėl nuoseklus judėjimas siejamas su geresne kasdiene savijauta, dėmesiu ir savarankiškumu vyresniame amžiuje.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Su amžiumi vis didesnę reikšmę įgauna ir raumenų jėga, ypač kojų. Silpnesni raumenys apsunkina stojimą nuo kėdės, lipimą laiptais, pusiausvyros išlaikymą ir saugų judėjimą namuose, o tai didina griuvimų riziką ir skatina vengti aktyvumo.

    Praktikoje naudinga derinti pasivaikščiojimus su paprastais jėgos ir pusiausvyros pratimais. Dažnai rekomenduojama siekti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo per savaitę, tačiau pradėti galima nuo trumpų kasdienių atkarpų. Svarbiausia ne rekordai, o reguliarumas.

    Konsultacija ypač rekomenduojama, jei žmogus akivaizdžiai pradėjo eiti lėčiau, dažniau klumpa, tapo nestabilus, vilkia kojas, staiga ima vengti pasivaikščiojimų arba sustoja kalbėdamas eidamas. Gydytojas gali įvertinti, ar priežastys yra neurologinės, kraujotakos, ortopedinės, regos, metabolinės, ar susijusios su vaistais, nes dalį jų galima gydyti arba sulėtinti.

    Ankstyva reakcija svarbi ne tik dėl galimų pažintinių sutrikimų. Net ir tada, kai demencija nepatvirtinama, nestabili eisena didina griuvimų riziką, o tai vyresniame amžiuje gali turėti rimtų pasekmių sveikatai ir savarankiškumui.

  • Mam 52 metus ir vis dažniau „užstringa“ žodžiai: kada tai normalu, o kada laikas pas gydytoją?

    Mam 52 metus ir vis dažniau „užstringa“ žodžiai: kada tai normalu, o kada laikas pas gydytoją?

    Anna Gburek

    Wiele kobiet po 50. roku życia obserwuje spadek funkcji poznawczych mózgu. Często zapominają, co miały zrobić, mają problemy z koncentracją, a wiele słów zatrzymuje się na końcu języka. Choć zjawisko zapominania słów obserwowane jest także u młodych ludzi, u osób w wieku średnim ma nieco inne podłoże. Czy jest to powód do niepokoju?

    Ostatnio koleżanka z lekkim zakłopotaniem zapytała mnie: Powiedz szczerze, tobie też czasem ucieka z głowy najprostsze słowo? Chciała opowiedzieć o czajniku, ale przez dobrą chwilę nie mogła przypomnieć sobie jego nazwy. Kilka dni wcześniej zapomniała imienia sąsiadki, choć zna ją od lat. – Zaczynam się martwić. To normalne w moim wieku? dodała zasmucona.

    Takie sytuacje zna wiele kobiet po 50. roku życia. Chwilowe “pustki” w głowie, trudność z przypomnieniem sobie konkretnego słowa czy nazwiska potrafią wywołać niepokój i od razu nasuwają myśli o poważnych chorobach. Warto wiedzieć, kiedy takie objawy są naturalną częścią procesu starzenia, a kiedy powinny skłonić do konsultacji z lekarzem.

    Nagłe trudności z odnalezieniem znanego słowa podczas rozmowy są doświadczeniem towarzyszącym wielu osobom. W terminologii neuropsychologicznej zjawisko to określa się mianem letologii (łac. lethologica). Powszechnie znane jest jako “słowo na końcu języka”. Częstotliwość występowania letologii nasila się u osób w wieku średnim, co często budzi niepokój i rodzi natychmiastowe obawy przed rozwijającymi się chorobami neurodegeneracyjnymi, takimi jak choroba Alzheimera. Jakie są objawy letologii?

    Najnowsze doniesienia z zakresu neurobiologii oraz endokrynologii klinicznej wskazują jednak, że przejściowe zaburzenia dostępu do leksykonu są po 50. roku życia zjawiskiem powszechnym. W większości przypadków nie stanowią one objawów demencji czy rozwijających się chorób neurodegeneracyjnych. Stanowią jednak odzwierciedlenie zmian zachodzących w mózgu wraz z wiekiem, a u kobiet dodatkowo zmian hormonalnych związanych z menopauzą.

    U osób starszych częstotliwość występowania zjawiska “na końcu języka” gwałtownie wzrasta. Potwierdzają to badania diarystyczne (oparte na dziennikach codziennej aktywności poznawczej), które dowodzę, że młodzi dorośli doświadczają letologii średnio raz w tygodniu. Większa częstotliwość może być spowodowana okresami wyższego stresu czy niedoboru snu. Z kolei w grupie osób starszych częstotliwość występowania zjawiska letologii może wzrosnąć nawet do jednego dziennie.

    Szczególnie podatną grupą są kobiety w okresie okołomenopauzalnym. Zjawisko określane mianem menopauzalnej mgły mózgowej (ang. menopause brain fog) objawia się m.in. spowolnieniem procesów myślowych, trudnościami w koncentracji oraz uciekaniem słów. Dotyka ona od 60% do nawet 80% kobiet w tym okresie.

    Analiza danych pochodzących z wieloletniego, wieloośrodkowego badania SWAN (Study of Women’s Health Across the Nation) potwierdza, że o ile przed menopauzą zjawisko uciekających słów zgłasza około 31% kobiet, o tyle w okresie okołomenopauzalnym i postmenopauzalnym wskaźnik ten wzrasta do 41%. Nie pozostaje to bez wpływu na jakość życia kobiet i ich aktywność zawodową.

    Wraz z wiekiem dochodzi do zmian w strukturze mózgu, które mogą być powiązane z okresowym zapominaniem słów. Następuje stopniowe zmniejszania się objętości hipokampa – struktury kluczowej dla pamięci krótkotrwałej oraz przyswajania nowych informacji. Jednocześnie obserwuje się ubytek istoty szarej w korze przedczołowej i skroniowej oraz fizjologiczny spadek gęstości połączeń synaptycznych, który między innymi umożliwia wymianę informacji między prawą i lewą półkulą mózgu.

    Z neurochemicznego punktu widzenia starzejący się mózg produkuje mniej neuroprzekaźników, ze szczególnym uwzględnieniem acetylocholiny, która bezpośrednio determinuje sprawność procesów pamięciowych i uwagi. Spada także wydajność syntezy dopaminy oraz serotoniny, co wpływa na szybkość przetwarzania informacji.

    Zjawisko letologii związane ze zmianami struktury mózgu u osób zdrowych znajduje swoje bezpośrednie odzwierciedlenie w badaniach neuroobrazowych. Wykazały one, że wyższa częstotliwość epizodów występuje u osób ze zmniejszoną objętością istoty szarej w obrębie lewej wyspy. Sam ubytek w tym obszarze nie musi być jednak związany jedynie z wiekiem.

    Na uciekanie słów może mieć wpływ także postępujące wraz z wiekiem zmniejszenie produkcji neuroprzekaźników np. acetylocholiny – odpowiedzialnej za uwagę i pamięć, a także dopaminy i serotoniny.

    W przypadku kobiet częstotliwość występowania letologii może być dodatkowo powiązane nie z ich wiekiem biologicznym a endokrynologicznym mającym wpływ na wystąpienie menopauzy.

    W okresie okołomenopauzalnym spada ilość estradiolu, który jest silnym neuroprotektorem między innymi regulującym metabolizm glukozy w mózgu. Wraz z jego spadkiem, mózg traci stabilne źródłem energii, co może prowadzić do deficytu energetycznego i trudności z pamięcią.

    Duży wpływ na występowanie tego zjawiska ma zmniejszenie produkcji progesteronu, który metabolizuje się do allopregnanolonu wspomagającego działanie kwasu GABA. Niski poziom tej substancji powoduje nadreaktywność kory przedczołowej i większy chaos informacyjny w mózgu. Większa ilość dystraktorów może skutecznie blokować ścieżki neuronalne odpowiedzialne za przywoływanie konkretnych słów.

    Warto jednak podkreślić, że są to zmiany o charakterze adaptacyjnym. Po przejściu menopauzy mózg adaptuje się do funkcjonowania przy niskich stężeniach estradiolu i progesteronu, a funkcje poznawcze się stabilizują. Tym samym znika niepokojąca kobiety mgła mózgowa.

    Zapominanie słów jest zjawiskiem fizjologicznym wynikającym z nadmiernego stresu, niedoboru słów, składników odżywczych głównie żelaza czy witaminy B12, niedoborów energetycznych, a u osób starszych także zmianami zachodzącymi w strukturze mózgu czy poziomach hormonów w okresie menopauzalnym.

    Letologia jest zjawiskiem krótkotrwałym. U wielu osób dotyczy słów rzadziej używanych, pojęć abstrakcyjnych czy nazw własnych. Często podanie pierwszej litery już pozwala przypomnieć sobie brzmienie zapomnianego słowa.

    Nieco inaczej zjawisko to przebiega u osób z objawami chorób neurodegeneracyjnymi. Jeśli towarzyszy mu:

    Osoba, która zapomina słów z powodu postępującej choroby neurodegeneracyjnej, zazwyczaj nie ma świadomości problemu i go wypiera. Z czasem dochodzą także problemy z orientacją i pamięcią krótkotrwałą. Przy wystąpieniu tego typu objawów należy jak najszybciej udać się do lekarza.


  • Mokslininkai atskleidė: pakitęs raštas gali įspėti apie pavojingą smegenų ligą

    Atminties spragos ar sunkesnė koncentracija dažnai laikomos pirmaisiais ženkliais, kad silpsta smegenų veikla. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad ankstyvų užuominų galima ieškoti ir kasdienėje smulkmenoje, žmogaus rašte.

    Portugalijos Evoros universiteto mokslininkai analizavo, ar rašymo ypatybės gali padėti atpažinti kognityvinių funkcijų silpnėjimą vyresniame amžiuje. Tyrimo rezultatai 2026 metų gegužę publikuoti žurnale Frontiers in Human Neuroscience.

    Ką išdavė diktanto užduotis?

    Tyrime dalyvavo 58 vyresnio amžiaus žmonės: 38 jau buvo nustatyti įvairaus laipsnio kognityviniai sutrikimai, o 20 dalyvių tokių požymių neturėjo. Visi jie atliko kelias užduotis: braižė linijas ir taškus, perrašinėjo tekstą bei rašė sakinį diktuojant.

    Didžiausi skirtumai išryškėjo būtent diktanto metu, nes ši užduotis vienu metu reikalauja dėmesio, trumpalaikės atminties, kalbos apdorojimo ir tikslios judesių kontrolės. Tyrėjų teigimu, tai padeda geriau pamatyti, kaip smegenys suderina mąstymą ir motoriką.

    Kokie rašto pokyčiai fiksuoti?

    Mokslininkai nustatė, kad kognityvinių sutrikimų turintys dalyviai dažniau rašė lėčiau ir ilgiau užtrukdavo atlikdami atskirus rašymo judesius. Jų rašte buvo daugiau smulkių, trumpų brūkšnelių, o judesiai atrodė mažiau tolygūs ir prasčiau koordinuoti.

    Tyrėjai tai sieja su galimu silpnesniu ryšiu tarp kognityvinių procesų ir judesių planavimo mechanizmų. Kitaip tariant, rašymas tampa sudėtingesnis ne vien dėl rankos miklumo, bet ir dėl to, kad sunkiau vienu metu apdoroti informaciją ir ją perkelti į tikslų veiksmą.

    Kodėl to dar nepakanka diagnozei?

    Vienas svarbiausių akcentų, rašto pokyčiai patys savaime nėra diagnozė. Tyrimo autorė Ana Rita Matias pabrėžė, kad tokiems signalams patvirtinti būtini išsamesni medicininiai vertinimai, o išvadoms sustiprinti reikia didesnių ir įvairesnių imčių.

    Specialistai primena, kad raštas dažnai kinta natūraliai senstant, dėl regėjimo silpnėjimo, sąnarių problemų, vartojamų vaistų, tremoro ar kitų neurologinių būklių. Todėl svarbiausia vertinti bendrą situaciją ir, atsiradus keliems nerimą keliantiems simptomams, kreiptis į šeimos gydytoją ar neurologą.

    Mokslininkų vertinimu, ateityje rašto analizė gali tapti papildomu ankstyvosios patikros įrankiu, ypač jei bus derinama su kitais testais ir skaitmeniniais matavimais. Vis dėlto kol kas tai labiau kryptis tolimesniems tyrimams, o ne savarankiškas būdas nustatyti ligą.

  • Nyderlandų „Buurtzorg“ fenomenas: slauga be vadovų žada 25 proc. mažesnes išlaidas

    Nyderlandų „Buurtzorg“ fenomenas: slauga be vadovų žada 25 proc. mažesnes išlaidas

    Nyderlanduose sukurta „Buurtzorg“ namų slaugos sistema per kelis dešimtmečius tapo vienu garsiausių pavyzdžių, kaip arčiau žmogaus perkelta priežiūra gali keisti visą sveikatos apsaugą. Modelio esmė paprasta: mažos, savarankiškai sprendimus priimančios slaugytojų komandos teikia ne tik medicininę pagalbą, bet ir padeda vyresniems žmonėms išlikti savarankiškiems namuose.

    Tokios pagalbos nauda ypač ryški senstančiose visuomenėse, kur auga demencijos, Parkinsono ligos ir kitų lėtinių būklių paplitimas. Slauga namuose daugeliui pacientų reiškia ne tik patogumą, bet ir orumą, mažesnę hospitalizacijų riziką bei didesnį kasdienio gyvenimo stabilumą.

    Slauga, kuri prasideda nuo santykio

    „Buurtzorg“ praktikoje slaugytojo darbas nėra vien procedūros ar vaistų kontrolė. Vizitų metu vertinamas žmogaus savarankiškumas, namų aplinka, artimųjų įsitraukimas, o prireikus telkiamas socialinių paslaugų tinklas.

    Šis požiūris atitinka ir platesnę Europos sveikatos politikos kryptį, kai vis daugiau dėmesio skiriama integruotai priežiūrai bendruomenėje. Tikslas yra kuo ilgiau išlaikyti žmogų namuose, o į stacionarą nukreipti tik tada, kai to iš tiesų reikia.

    Be vadovų, bet su atsakomybe

    Skirtingai nei daugelyje tradicinių organizacijų, „Buurtzorg“ komandoms vadovų grandis beveik neegzistuoja. Slaugytojai patys planuoja darbą, derina grafikus, sprendžia dėl pacientų priežiūros prioritetų ir palaiko ryšį su kitais specialistais.

    Tokią struktūrą 2006 metais pradėjo buvęs slaugytojas Jos de Blok, kritikavęs biurokratiją ir sprendimų nutolinimą nuo paciento. Jo idėja buvo grąžinti profesinę autonomiją tiems, kurie dirba arčiausiai žmogaus, kartu sumažinant administracines išlaidas.

    „Jei į darbą nesikiši ten, kur nereikia, slaugytojai jaučia atsakomybę ir kasdien stengiasi pacientui padaryti geriausia“, – sakė Jos de Blok.

    Ar tai tikrai mažina kaštus?

    „Buurtzorg“ argumentas yra tai, kad stiprus ryšys su pacientu leidžia greičiau pastebėti problemas ir jų išvengti dar ankstyvoje stadijoje. Praktikoje tai gali reikšti mažiau komplikacijų, trumpesnius vizitus ateityje ir retesnį stacionarinį gydymą.

    Pats organizacijos įkūrėjas yra ne kartą viešai teigęs, kad panašius principus plačiau pritaikius sveikatos sistemoje išlaidos galėtų mažėti apie 25 proc. Nors skirtingose šalyse rezultatai priklauso nuo finansavimo modelio ir paslaugų prieinamumo, tendencija aiški: efektyvumas dažnai siejamas su mažesne biurokratija ir geresne koordinacija.

    „Parodėme, kad darant teisingus dalykus tinkamu metu galima veikti greičiau ir su mažiau pinigų“, – sakė Jos de Blok.

    Šiandien „Buurtzorg“ Nyderlanduose vienija apie 15 000 darbuotojų, o jos principai pritaikomi partnerių iniciatyvose daugiau nei dvidešimtyje šalių. Tuo pat metu visoje Europoje matoma ta pati įtampa: slaugytojų trūkumas, perdegimas ir senėjanti visuomenė verčia ieškoti modelių, kurie padėtų išlaikyti paslaugų kokybę bei patrauklias darbo sąlygas.

    „Buurtzorg“ istorija rodo, kad pokytis gali prasidėti nuo paprasto klausimo: kaip organizuoti slaugą taip, kad pirmiausia laimėtų pacientas, o specialistai galėtų dirbti pagal savo kompetenciją, o ne pagal biurokratines instrukcijas.

  • Rankų paspaudimas atskleidžia biologinį amžių: silpnesnis suėmimas siejamas ir su Alzheimeriu

    Rankų paspaudimas atskleidžia biologinį amžių: silpnesnis suėmimas siejamas ir su Alzheimeriu

    Žmogaus senėjimas prasideda ląstelių lygmeniu, o išoriniai požymiai, tokie kaip žilimas ar raukšlės, dažnai pasirodo vėliau. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama paprastam rodikliui – rankos suėmimo jėgai, kuri gali padėti įvertinti bendrą organizmo būklę ir biologinio senėjimo greitį.

    Rankos suėmimo jėga matuojama dinamometru, o pats testas medicinoje žinomas kaip HGS. Tai nėra vien dilbio raumenų „stiprumo varžybos“, nes tvirtam suėmimui būtinas sklandus nervų sistemos signalų perdavimas ir raumenų bei skeleto sistemos darna.

    Ką rodo silpnesnė suėmimo jėga?

    Su amžiumi suėmimo jėga linkusi mažėti dėl raumenų masės ir funkcijos praradimo, vadinamo sarkopenija. Prie to prisideda ir lėtiniai žemo intensyvumo uždegiminiai procesai organizme bei mitochondrijų veiklos pokyčiai, kurie siejami su energijos gamybos silpnėjimu.

    Dideli stebėjimo tyrimai rodo, kad mažesnė suėmimo jėga siejama su didesne nepalankių sveikatos baigčių rizika. PURE tyrime buvo skaičiuota, kad suėmimo jėgai sumažėjus 5 kilogramais, bendro mirtingumo rizika didėjo 16 proc., o miokardo infarkto rizika – 7 proc., insulto – 9 proc.

    Tyrėjai taip pat akcentuoja, kad šis rodiklis kai kuriais atvejais gali prognozuoti riziką geriau nei įprasti parametrai, pavyzdžiui, sistolinis kraujospūdis. Dėl to suėmimo jėga dažnai traktuojama kaip bendro fizinio pajėgumo ir rezervų „termometras“, o ne vien sportinis pasiekimas.

    Ryšys su smegenų sveikata

    Geriatrijoje rankos suėmimo jėga laikoma vienu svarbių kriterijų vertinant trapumo sindromą, kai mažėja atsparumas ligoms, didėja griuvimų ir savarankiškumo praradimo rizika. Silpnesnis suėmimas taip pat siejamas su prastesniais kognityviniais rodikliais vyresniame amžiuje ir didesne demencijos, įskaitant Alzheimerio ligą, rizika.

    Šis ryšys aiškinamas tuo, kad raumenų būklė, judėjimo kontrolė ir nervų sistemos veikla yra glaudžiai susijusios. Kai silpnėja bendra raumenų funkcija, dažnai tai atspindi platesnius organizmo pokyčius, kurie gali paliesti ir smegenų sveikatą.

    Kaip įvertinti rezultatą ir ką daryti?

    Testas paprastas: dinamometras dažniausiai randamas kineziterapeutų ar reabilitacijos kabinetuose, o kai kuriais atvejais jis naudojamas ir profilaktiniuose įvertinimuose. Vis dėlto vien skaičiaus neužtenka – svarbu palyginti rezultatą su amžiaus ir lyties normomis, nes vertinimas remiasi ribinėmis reikšmėmis.

    Dažnai cituojama, kad 30–40 metų amžiaus grupėje vyrų vidutinė suėmimo jėga siekia apie 40–50 kilogramų, o moterų – apie 25–35 kilogramus. Jei rodikliai ryškiai mažesni už bendraamžių, tai gali būti signalas ne tik daugiau judėti, bet ir įsivertinti bendrą sveikatą, mitybą bei lėtinių ligų riziką.

    Specialistai pabrėžia, kad vien rankos „treniruoti“ neužtenka, nes suėmimo jėga atspindi viso kūno raumenų būklę. Didžiausią naudą paprastai duoda nuoseklus jėgos ir funkcinis fizinis aktyvumas, apimantis didžiąsias raumenų grupes.

    Svarbi ir mityba: pakankamas baltymų kiekis, omega 3 riebalų rūgštys, taip pat vitamino D būklės įvertinimas, ypač vyresniame amžiuje. Kompleksinis požiūris padeda ne tik palaikyti raumenų masę, bet ir mažinti su senėjimu siejamų sutrikimų riziką.