CP v2

Tag: Demografija

  • Nausėda Regionų forume: atsparumas prasideda savivaldybėse, o būstas gali sustabdyti specialistų trūkumą

    Prezidentas Gitanas Nausėda, atidarydamas Regionų forumą, pabrėžė, kad valstybės stiprybė priklauso nuo visų grandžių, o ypač nuo savivaldybių ir vietos bendruomenių pasirengimo veikti krizių metu. Jo teigimu, šiandieniniai saugumo, ekonomikos ir demografijos iššūkiai verčia ieškoti sprendimų ne tik nacionaliniu, bet ir regionų lygmeniu.

    Pasak šalies vadovo, atsparumas neturėtų būti suprantamas vien kaip pasirengimas ekstremalioms situacijoms ar karui. Jis siejamas ir su žmonių kasdieniu saugumo jausmu, pasitikėjimu institucijomis, galimybe dirbti bei kurti ateitį ten, kur gyvena, o ne migruoti į didmiesčius ar užsienį.

    „Valstybės atsparumas prasideda nuo kiekvienos savivaldybės ir kiekvienos bendruomenės gebėjimo veikti“, – sakė Gitanas Nausėda.

    Atsparumas neįmanomas be realių priemonių

    Prezidentas akcentavo, kad vien finansavimas ar infrastruktūros projektai neatsako į visus regionų poreikius. Jo vertinimu, svarbiausia yra aiškiai girdėti savivaldybių lūkesčius, šalinti biurokratines kliūtis ir užtikrinti, kad sprendimai būtų pritaikomi vietos situacijai, o ne vienodai taikomi visiems.

    Ši kryptis dera su pastaraisiais metais Europoje ryškėjančia tendencija daugiau dėmesio skirti vietos atsparumui: civilinei saugai, krizių valdymo planams, kritinės infrastruktūros apsaugai ir gyventojų informuotumui. Praktikoje tai reiškia glaudesnį savivaldybių, valstybės institucijų ir bendruomeninių organizacijų bendradarbiavimą.

    Municipalinis būstas kaip atsakas į specialistų stygių

    Kalboje atskirai išskirta būsto tema, kuri, prezidento teigimu, tampa vienu iš svarbiausių instrumentų regionams konkuruojant dėl darbuotojų. Jis pabrėžė, kad daliai savivaldybių vis sunkiau pritraukti ir išlaikyti gydytojus, mokytojus, pareigūnus bei kitus viešosioms paslaugoms kritiškai svarbius specialistus.

    Prezidento vertinimu, savivaldybės galimybė pasiūlyti prieinamą būstą gali turėti apčiuopiamą poveikį, nes būsto kaina ir nuomos pasiūla daugeliui šeimų yra lemiamas veiksnys renkantis, kur gyventi. Augant būsto įperkamumo problemoms, municipalinis būstas vis dažniau minimas kaip priemonė, padedanti stabilizuoti darbo jėgos pasiūlą ir mažinti socialinę atskirtį.

    Forumas kviečiamas ieškoti sprendimų

    Baigdamas kalbą Gitanas Nausėda paragino Regionų forumo dalyvius neapsiriboti problemų įvardijimu ir siekti praktinių susitarimų. Jo teigimu, forumo tikslas yra sudaryti sąlygas atviram dialogui, kuriame savivaldybės, verslas ir akademinė bendruomenė galėtų sutarti dėl veiksmų, stiprinančių regionus.

    Prezidentas palinkėjo prasmingų diskusijų ir pabrėžė, kad į regionų stiprinimą reikia žiūrėti kaip į ilgalaikę investiciją į valstybės sanglaudą, saugumą ir žmonių pasitikėjimą savo ateitimi Lietuvoje.

  • Nausėda įspėjo dėl krizių ir karo: Regionų forume iškėlė būsto klausimą specialistams

    Prezidentas Gitanas Nausėda Prezidento rūmuose atidarė aštuntąjį Regionų forumą, kuriame daugiausia dėmesio skirta nacionalinio atsparumo stiprinimui ir municipalinio būsto plėtros galimybėms. Diskusijose susitiko savivaldos, Vyriausybės, verslo ir akademinės bendruomenės atstovai, ieškoję sprendimų, kaip geriau pasirengti įvairioms krizėms.

    Šalies vadovas pabrėžė, kad valstybės atsparumas prasideda regionuose, todėl savivaldybėms svarbu turėti aiškius planus ir realius pajėgumus veikti sutrikus įprastam gyvenimo ritmui. Jo teigimu, tam neužtenka vien infrastruktūros ar papildomų lėšų, būtina nuosekliai mažinti praktines kliūtis, su kuriomis savivalda susiduria planuodama pasirengimą ekstremalioms situacijoms.

    „Gyvename sudėtingais laikais. Susiduriame su saugumo, ekonominiais, demografiniais iššūkiais. Todėl šiandien ypač svarbu laikytis išvien ir didinti mūsų valstybės bei visuomenės atsparumą“, – sakė G. Nausėda.

    Prezidentas akcentavo, kad atsparumas reiškia ne tik reagavimą į krizes, bet ir kasdienius sprendimus, padedančius regionams išlikti gyvybingiems. Pasak jo, kai žmonės savo mieste ar miestelyje nemato galimybių dirbti, gauti paslaugas ir kurti šeimą, ilgainiui silpnėja tiek vietos bendruomenės, tiek valstybės atsparumas platesne prasme.

    Didelė diskusijos dalis buvo skirta demografiniams iššūkiams ir būsto prieinamumui, kuris, anot šalies vadovo, vis dažniau tampa lemiamu veiksniu pritraukiant darbuotojus. Prezidentas atkreipė dėmesį, kad municipalinis būstas galėtų tapti praktišku instrumentu savivaldybėms, siekiančioms pritraukti ir išlaikyti gydytojus, mokytojus, pareigūnus ir kitus regionams svarbius specialistus.

    „Galimybė savivaldybei pasiūlyti žmogui prieinamą būstą gali tapti labai konkrečiu instrumentu sprendžiant šią problemą“, – teigė Prezidentas.

    Forume aptarta, kad savivaldybių gebėjimas greitai mobilizuotis priklauso ir nuo vietos institucijų bendradarbiavimo su centrinės valdžios įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis bei verslu. Praktikoje vis daugiau dėmesio skiriama civilinės saugos sistemų atnaujinimui, gyventojų perspėjimo priemonėms, kritinių paslaugų tęstinumui ir aiškioms atsakomybėms, kad krizės metu sprendimai būtų priimami greitai ir koordinuotai.

    Pirmojoje renginio dalyje sveikinimo žodžius taip pat tarė vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Audrius Klišonis. Diskusijose dalyvavo aplinkos ministrė Ieva Andriulaitytė, krašto apsaugos viceministras Tomas Mikelkevičius, socialinės apsaugos ir darbo viceministras Tadas Vinokuras, ministerijų atstovai, savivaldybių merai ir kiti svečiai.

    Prezidentas pabrėžė, kad Regionų forumo tikslas yra neapsiriboti problemų įvardijimu, o sutarti dėl konkrečių sprendimų, kurie ilgainiui didintų regionų patrauklumą ir visos šalies atsparumą. Anot jo, tik nuoseklus dialogas ir įsipareigojimai skirtinguose valdžios lygmenyse gali užtikrinti, kad regionų poreikiai būtų išgirsti ir paversti įgyvendinamais sprendimais.

  • Kaunui ruošiamas šeimoms palankus planas: pristatys tyrimą ir kvies spręsti, kas keisis mieste

    Rugsėjo 30 dieną 10 valandą Kauno švietimo inovacijų centro amfiteatro salėje numatytas susitikimas, kuriame Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija pristatys Lietuvos šeimų poreikių tyrimo rezultatus. Kartu bus aptartas planas „Šeimai draugiška savivaldybė“, parengtas įgyvendinant projektą „Šeima 2050: šeimai draugiška savivaldybė“.

    Nors demografiniai iššūkiai dažniausiai aptariami nacionaliniu lygmeniu, realybėje šeimų kasdienybę pirmiausia formuoja savivaldybės sprendimai. Tai apima darželių ir mokyklų prieinamumą, vaikų priežiūros paslaugas, viešąjį transportą, saugias erdves, laisvalaikio infrastruktūrą ir informacijos pasiekiamumą.

    Renginyje bus pristatyta Kaunui pritaikyta plano dalis, parengta remiantis Kauno miesto šeimų ir jaunimo įžvalgomis, pateiktomis tyrime. Idėja paprasta: šeimų įvardyti poreikiai siejami su priemonėmis, kurias savivaldybė realiai gali įgyvendinti savo lygmeniu.

    Kas šeimoms aktualiausia?

    Tyrime daug dėmesio skiriama klausimams, nuo kurių priklauso sprendimas kurti šeimą ar auginti daugiau vaikų: paslaugų prieinamumui, jų kainai ir kokybei. Praktikoje tai reiškia ne tik ugdymo įstaigų vietų klausimą, bet ir patogų susisiekimą, paslaugų artumą rajonuose bei galimybes gauti pagalbą tada, kai jos labiausiai reikia.

    Taip pat aptariama, kas padėtų geriau derinti darbą ir šeimos gyvenimą, mažinti kasdienį stresą ir laiko trūkumą. Savivaldybių lygmeniu tai dažnai siejama su mobilumo sprendimais, paslaugų darbo laiku, administracinių procedūrų paprastumu ir aiškia informacija gyventojams.

    Nuo gairių iki konkrečių sprendimų

    Plane numatomos gairės savivaldybėms ir pateikiami galimų sprendimų pavyzdžiai, kurie galėtų būti pritaikomi pagal miesto poreikius. Dokumente taip pat apžvelgiama kitų šalių patirtis, kuri savivaldybėms gali būti naudinga ieškant veiksmingų priemonių šeimos politikai stiprinti vietos lygmeniu.

    Anot organizatorių, planas nėra vien paslaugų sąrašas, o bandymas pasiūlyti nuoseklų požiūrį: nuo infrastruktūros ir paslaugų iki pačių šeimų įtraukimo į sprendimų priėmimą. Būtent įsitraukimas ir bendruomeniškumas įvardijami kaip sąlygos, kurios padeda sprendimams tapti tikslesniems ir efektyvesniems.

    Kviečia diskusijai Kaune

    Į pristatymą kviečiami Kauno miesto savivaldybės Šeimos reikalų komisijos nariai, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir žiniasklaida. Organizatoriai pabrėžia, kad susitikimo tikslas yra ne tik įvardyti problemas, bet ir konkrečiai aptarti, ką savivaldybė kartu su partneriais gali padaryti artimiausiu metu.

    Numatoma diskusija apie tai, kokių sprendimų Kaunui labiausiai reikia, kad miestas taptų patogesnis šeimoms skirtinguose gyvenimo etapuose. Tikimasi, kad tyrimo išvados ir plano pasiūlymai taps pagrindu tolesniems sprendimams bei prioritetams savivaldybės darbotvarkėje.

  • Pensijos amžius Europoje kyla: Danija jau nustatė 70, o prognozėse šmėžuoja 74

    Pensijos amžius Europoje kyla: Danija jau nustatė 70, o prognozėse šmėžuoja 74

    Europoje sparčiai ilgėjant gyvenimo trukmei ir didėjant pensijoje praleidžiamų metų skaičiui, vis daugiau valstybių kelia pensinį amžių. Ryškiausias pavyzdys – Danija, kuri jau yra priėmusi sprendimą pensijos amžių didinti iki 70 metų 2040 metais.

    Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija prognozuoja, kad iki 2060 metų vidutinis pensinis amžius Europos Sąjungoje artės prie 67 metų. Kai kuriose šalyse, susiejus pensinį amžių su gyvenimo trukmės rodikliais, jis gali kilti iki 70 metų ar net daugiau.

    Dabar: daug kur riba siekia 67

    Pagal naujausius tarptautiniu mastu lyginamus duomenis, 2022 metais įstatymuose numatytas pensinis amžius ES vyrams svyravo nuo 62 iki 67 metų, o moterims – nuo 60 iki 67 metų. ES vidurkis siekė apie 64,7 metų vyrams ir 63,8 metų moterims.

    Aukščiausią pensinį amžių šiandien turi Šiaurės šalys: Danijoje, Norvegijoje ir Islandijoje jis yra 67 metai tiek vyrams, tiek moterims. Daugiau nei 65 metų riba taikoma ir Nyderlanduose, Airijoje, Vokietijoje, Portugalijoje bei kai kuriose kitose valstybėse.

    Lyčių skirtumai nyksta, bet ne visur

    Daugumoje Europos valstybių vyrai ir moterys į pensiją išeina tuo pačiu amžiumi, tačiau dalyje šalių skirtumas išlieka. Didžiausios spragos fiksuotos ten, kur moterų pensinis amžius istoriniu pagrindu buvo mažesnis, o suvienodinimas dar nebaigtas.

    ES mastu vidutinis lyčių skirtumas siekė apie 0,9 metų, o tai rodo aiškią kryptį į suvienodinimą. Ši tendencija dažniausiai aiškinama tiek darbo rinkos pokyčiais, tiek siekiu subalansuoti socialinio draudimo sistemų finansus.

    2060 metai: Danija – iki 74, dalis šalių – iki 70

    Vertinant ateities perspektyvą, OECD skaičiavimai rodo, kad daugelyje šalių pensinis amžius bus didinamas tiems žmonėms, kurie į darbo rinką įžengė 2022 metais. Prognozuojama, kad 2060 metais šiai kartai įprastas pensinis amžius Europoje gali svyruoti maždaug nuo 60–62 iki 74 metų.

    Danijai prognozuojamas aukščiausias rodiklis – 74 metai tiek vyrams, tiek moterims. Tarp šalių, kurios galėtų priartėti prie 70 metų ribos, minimos Nyderlandai, Švedija ir Kipras, o kai kuriose valstybėse prognozuojamas šuolis iki 71 metų.

    Kodėl pensinis amžius keliamas?

    Pagrindinis reformų variklis – demografinė struktūra: visuomenės sensta, dirbančiųjų dalis mažėja, o pensijų gavėjų skaičius auga. Tai didina spaudimą socialinio draudimo biudžetams ir verčia politikus ieškoti sprendimų, kaip ilgiau išlaikyti žmones darbo rinkoje.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien pensinio amžiaus didinimas ne visada išsprendžia problemą, jei vyresnio amžiaus žmonėms trūksta galimybių dirbti dėl sveikatos, kvalifikacijos ar diskriminacijos. Todėl vis dažniau kalbama apie lankstesnį išėjimą į pensiją, persikvalifikavimą ir darbo vietų pritaikymą vyresniems darbuotojams.

    Dar vienas svarbus aspektas – pajamų pakeitimo norma, tai yra, kokią buvusių darbo pajamų dalį sudaro pensija. Daugelyje Europos valstybių senatvės pensijos vidutiniškai sudaro apie 60 proc. vėlyvos karjeros pajamų, tačiau neretai šis rodiklis nesiekia 50 proc., todėl finansinis spaudimas vyresniame amžiuje išlieka didelis.

  • Lenkija svarsto trumpesnį darbo laiką vyresniems: ką planuoja Vyriausybė ir kam tai galiotų

    Lenkijos Vyriausybė svarsto galimybę nuo tam tikro amžiaus taikyti trumpesnį darbo laiką vyresniems darbuotojams, siekiant sudaryti daugiau galimybių poilsiui ir atsigavimui. Šią kryptį viešai įvardijo šeimos, darbo ir socialinės politikos ministrė Agnieszka Dziemianowicz-Bąk, pabrėždama, kad darbo rinka turėtų labiau prisitaikyti prie senstančios visuomenės.

    Ministrė taip pat akcentavo, kad įstatyminis pensinis amžius nebus didinamas, o viešojoje erdvėje pasirodantys siūlymai šia tema esą tėra pavienės nuomonės. Pasak jos, valstybės tikslas yra ne prievarta, o paskatos, kad žmonės, jei nori, galėtų išlikti darbo rinkoje ilgiau.

    Kol kas nėra aišku, kaip praktiškai atrodytų trumpesnio darbo laiko modelis, nuo kokio amžiaus jis būtų taikomas ir ar apimtų visas profesijas. Vis dėlto užsimenama, kad sprendimas galėtų būti įgyvendinamas palaipsniui, o prieš priimant politinį sprendimą būtų vykdomas bandomasis projektas.

    „Jeigu darbo laikas galėtų būti trumpesnis, o poilsio būtų daugiau, galbūt žmonės būtų labiau linkę ilgiau išlikti aktyvūs darbo rinkoje. Paskatos – taip, prievarta – ne“, – sakė Agnieszka Dziemianowicz-Bąk.

    Verslo atstovai akcentuoja, kad vyresnių darbuotojų įsitraukimas tampa vis svarbesnis dėl demografinių pokyčių ir darbuotojų trūkumo. Organizacija Pracodawcy RP pažymi, kad patyrę specialistai suteikia įmonėms stabilumo ir žinių, o kartų įvairovė darbo vietose padeda jaunesniems greičiau mokytis.

    Diskusijoje apie trumpesnį darbo laiką neišvengiamai kils klausimas, kas ir kaip finansuotų tokį pokytį: ar mažėtų atlyginimas, ar dalį kaštų kompensuotų valstybė, ar būtų numatytos mokesčių lengvatos darbdaviams. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip būtų sprendžiama darbuotojų trūkumo problema sektoriuose, kuriuose pamaininis darbas ar fizinis krūvis yra didelis.

    Ilgalaikėje perspektyvoje tokie sprendimai galėtų būti vertinami kaip priemonė didinti vyresnio amžiaus žmonių užimtumą ir atidėti ankstyvą pasitraukimą iš darbo rinkos. Tačiau galutinis poveikis priklausys nuo konkretaus modelio, jo taikymo apimties ir to, ar paskatos bus pakankamai patrauklios tiek darbuotojams, tiek darbdaviams.

  • Tyrimas atskleidė, ko šeimos reikalauja iš savivaldybių: vien parkų ir darželių nebepakanka

    Lietuvos demografiniai iššūkiai vis dažniau verčia savivaldybes iš naujo įvertinti, ką reiškia būti šeimai draugiška vieta gyventi. Nauja apklausa rodo, kad gyventojams svarbiausia ne vien nauji objektai, o realus paslaugų pasiekiamumas ir pagarbus savivaldos santykis su šeimomis.

    Projektą „Šeima 2050: šeimai draugiška savivaldybė“ įgyvendina Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, o tyrimą jos užsakymu atliko „Spinter tyrimai“. Apklausa vyko 2026 metais liepos 18–28 dienomis, joje dalyvavo 1 017 gyventojų nuo 18 iki 75 metų, iš jų 354 augina vaikus iki 18 metų.

    Tyrime vertintos keturios kryptys: aplinka, paslaugos, galimybės derinti šeimą ir darbą bei šeimų įsitraukimas į sprendimų priėmimą. Rezultatai rodo, kad šeimai palanki savivaldybė gyventojams vis dažniau siejasi su kasdienėmis situacijomis, o ne su pavieniais infrastruktūros projektais.

    Šeimai draugiška aplinka: svarbu ir saugumas

    49 proc. respondentų teigiamai įvertino viešųjų erdvių pritaikymą šeimoms su vaikais, įskaitant šeimas, auginančias vaikus su negalia. Vis dėlto apibūdindami šeimai draugišką savivaldybę gyventojai akcentavo ne vien žaidimų aikšteles ar parkus.

    16 proc. pirmiausia išskyrė savivaldybės dėmesingumą šeimoms ir gebėjimą išgirsti jų problemas, 14 proc. pabrėžė viešųjų erdvių saugumą. Dar 13 proc. svarbiausiu kriterijumi įvardijo vaikų ugdymo paslaugų prieinamumą.

    Paslaugos yra, bet eilės išlieka

    45 proc. gyventojų teigiamai vertina vaikų ugdymo įstaigose teikiamų paslaugų kokybę, tačiau tik 37 proc. mano, kad jų savivaldybėje lengva gauti vietą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tiek pat respondentų nurodė, kad trūksta finansiškai prieinamų neformaliojo ugdymo veiklų ir vasaros stovyklų.

    Viena iš keturių šeimų susiduria su sunkumais patekti į norimą ar arčiausiai namų esančią ugdymo įstaigą. 13 proc. respondentų įvardijo ilgas eiles, o 15 proc. nurodė darželių trūkumą arba nepakankamai lanksčias jų darbo valandas.

    Apklausa fiksuoja ir informacijos spragas: finansinę paramą ar išmokas kaip pakankamas vertina 25 proc. respondentų, o informaciją apie paramą ir paslaugas aiškia bei pakankama laiko 31 proc. Emocinę, informacinę ar konsultacinę pagalbą teigiamai įvertino 26 proc. gyventojų.

    Sveikatos paslaugų prieinamumas taip pat išlieka jautri tema: 39 proc. teigiamai vertina savalaikį sveikatos priežiūros paslaugų gavimą, tačiau 44 proc. nurodė susiduriantys su ilgomis eilėmis ar laukimu. Tai signalizuoja, kad šeimai svarbu ne tik paslaugos egzistavimas, bet ir realus jos gavimo laikas.

    Darbo ir šeimos derinimas: lūkesčiai auga

    Galimybę derinti šeimos gyvenimą ir darbą savo savivaldybėje teigiamai vertina tik 32 proc. respondentų. Tai viena prasčiausiai vertintų sričių, ypač aktuali šeimoms, auginančioms mažus vaikus.

    Gyventojai tikisi daugiau nemokamų ar nebrangių būrelių ir dienos veiklų, taip pat lankstesnių vaikų priežiūros sprendimų. Dažnai minimas poreikis ilginti ir lanksčiau organizuoti ugdymo bei sveikatos įstaigų darbo laiką, kad jis atitiktų dirbančių tėvų ritmą.

    24 proc. respondentų šeimos ir darbo derinimą pirmiausia sieja su galimybe saugiai pasirūpinti vaikais tėvų darbo metu. 14 proc. tai sieja su lanksčiu darbo grafiku ir tuo, ar ugdymo bei sveikatos įstaigos dirba patogiu laiku.

    Šeimos nori balso savivaldoje

    Viena silpniausiai įvertintų sričių yra šeimų įsitraukimas į savivaldybės sprendimų priėmimą. Tik 26 proc. respondentų mano, kad jų savivaldybėje šeimoms sudarytos realios galimybės dalyvauti priimant joms svarbius sprendimus.

    „Tyrimuose atsiskleidė šeimų lūkestis jaustis matomomis, tikimasi empatijos ir įtraukties. Kad būtų įsiklausoma į jų poreikius, juntama savivaldybės darbuotojų pagarba, tikimasi jų iniciatyvumo“, – sakė apklausos duomenis analizavusi sociologė dr. Živilė Advilionienė.

    Pasak jos, šeimai visapusiškai draugiška aplinka apima viešųjų erdvių pritaikymą įvairiems poreikiams, prieinamas ir kokybiškas ugdymo paslaugas bei darbą, leidžiantį derinti šeimos įsipareigojimus. Taip pat akcentuojamas aiškus, aktyvus informavimas apie priklausančias paslaugas ir parama bei šeimų įgalinimas dalyvauti sprendimuose.

    Apklausos rezultatai leidžia daryti išvadą, kad šeimai draugiška savivaldybė šiandien vertinama per praktinius kriterijus: ar paslauga pasiekiama gyvenamojoje vietoje, tinkamu laiku, be ilgų eilių ir ar žmonės aiškiai žino, kur kreiptis. Ne mažiau svarbu, ar šeimos nuomonė pasiekia sprendimų priėmėjus.

    Projekto „Šeima 2050: šeimai draugiška savivaldybė“ metu, remiantis šio tyrimo rezultatais ir užsienio šalių patirtimi, numatoma parengti rekomendacijas ir šeimai draugiškos savivaldybės vertinimo kriterijus. Projektą finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, jo įgyvendinimo laikotarpis numatytas 2026 metais gegužės–gruodžio mėnesiais.

  • Lenkija auga tris kartus greičiau nei euro zona: kas maitina šuolį ir kodėl jis gali greitai išblėsti

    Augimas ryškiai lenkia euro zoną

    Lenkijos ekonomikos plėtra pastaruoju metu aiškiai išsiskiria Europos Sąjungoje. Remiantis tarptautinių analitikų vertinimais, šalies bendrasis vidaus produktas 2026 metų pirmąjį pusmetį augo apie 3,7 proc. per metus, kai euro zonos vidurkis, neįskaičiuojant Airijos, siekė maždaug 1,1–1,2 proc.

    Toks skirtumas reiškia, kad Lenkija augo maždaug tris kartus sparčiau nei euro zona. Tačiau prognozės rodo, kad šis tempas gali būti laikinas, o augimas artimiausiais metais turėtų lėtėti.

    Kas šiuo metu stumia ekonomiką į priekį?

    Ekonomistai Lenkijos pagreitį sieja su plačiai išsisklaidžiusiais augimo šaltiniais. Didelę reikšmę turi vidaus vartojimas, viešosios išlaidos ir eksportas, o svarbų vaidmenį atlieka ir investicijų ciklas.

    Vienas iš ryškiausių faktorių yra Europos Sąjungos lėšų įsisavinimas, įskaitant Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės finansavimą. Šios lėšos didina investicijų apimtis ir skatina privačius projektus, ypač infrastruktūros, energetikos ir skaitmeninimo srityse.

    „Lenkija išlieka viena atspariausių ekonomikų Europoje: augimą palaiko vartojimas, investicijos, viešosios išlaidos ir eksportas“, – sakė EY vyriausiasis ekonomistas Europai dr. Marek Rozkrut.

    Regiono vaizdas nevienodas

    Panašų tempą dalyje Vidurio ir Rytų Europos demonstravo ir kitos šalys. Pavyzdžiui, Slovėnija, Bulgarija bei Lietuva, kurių plėtrą palaikė didėjančios pajamos, fiskalinė politika ir Europos fondai, taip pat augo maždaug 3–4 proc. tempu.

    Tuo pat metu kai kurios regiono ekonomikos augo lėčiau. Čekija, Kroatija ir Vengrija buvo arčiau 2 proc. ribos, Slovakija balansavo ties stagnacija, o Rumunija, anksčiau laikyta vienu regiono lyderių, fiksavo apie 2 proc. nuosmukį.

    Kodėl pagreitis gali neišsilaikyti?

    Analitikai pabrėžia, kad dabartinis augimo etapas gali susidurti su struktūriniais ribojimais. Prognozuojama, jog Lenkijos augimas 2027 metais gali sulėtėti iki maždaug 2,7 proc., o 2028–2029 metais priartėti prie 2,5 proc.

    Viena ryškiausių ilgalaikių rizikų yra demografija. Skaičiuojama, kad iki 2050 metų Lenkijoje darbingo amžiaus gyventojų skaičius gali sumažėti apie 23 proc., o tai reikštų mažesnę darbo jėgos pasiūlą, didesnį spaudimą atlyginimams ir lėtesnį potencialų ekonomikos augimą.

    Tokios tendencijos didina poreikį spartinti produktyvumo augimą, automatizaciją ir investicijas į technologijas, įskaitant DI sprendimus. Kartu tai kelia papildomų iššūkių viešiesiems finansams, nes senstanti visuomenė paprastai didina sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos išlaidas.

  • Vilniaus rajone – statybų bumas: naujausi duomenys rodo, kiek leidimų išduota per mėnesį

    Vilniaus rajone – statybų bumas: naujausi duomenys rodo, kiek leidimų išduota per mėnesį

    Vilniaus rajonas išlieka vienu aktyviausiai augančių šalies regionų pagal statybų apimtis. Statybos sektoriaus vystymo agentūros duomenimis, 2026 metų rugpjūtį savivaldybė pagal išduotų statybą leidžiančių dokumentų skaičių buvo antra Lietuvoje – per mėnesį patvirtinti 152 leidimai.

    Per tą patį laikotarpį visoje Lietuvoje patvirtinti 1 074 statybą leidžiantys dokumentai, o Vilniaus rajonui teko 14,2 proc. visų leidimų. Daugiau jų fiksuota tik Vilniaus miesto savivaldybėje, kur per mėnesį išduoti 164 leidimai.

    Augantys skaičiai rodo, kad savivaldybė tampa vis patrauklesnė tiek gyventojams, ieškantiems būsto netoli sostinės, tiek vystytojams. Didžiausias aktyvumas paprastai siejamas su teritorijomis, kuriose kyla nauji individualių namų kvartalai, plečiasi inžineriniai tinklai ir formuojasi naujos gyvenvietės.

    „Tai, kad vis daugiau žmonių renkasi Vilniaus rajoną savo namams, nėra atsitiktinumas. Tai – nuoseklaus ir kryptingo darbo rezultatas“, – sakė Vilniaus rajono meras Robert Duchnevič.

    Jo teigimu, savivaldybė prioritetą teikia gyvenimo kokybei: plečia ugdymo įstaigų tinklą, investuoja į kelių ir susisiekimo infrastruktūrą, tvarko viešąsias erdves, stiprina kultūros, sporto ir socialinių paslaugų infrastruktūrą. Savivaldybė akcentuoja, kad augant gyventojų skaičiui šios investicijos tampa būtina sąlyga tvariai plėtrai.

    Rugpjūčio rezultatai tęsia visų metų tendenciją: 2026 metų balandį Vilniaus rajonas buvo šalies lyderis pagal per mėnesį išduotus statybos leidimus, tuomet jų patvirtinta 182. Savivaldybės pateikiami palyginimai rodo, kad tai buvo gerokai daugiau nei 2025 metų balandį, kai išduotas 81 leidimas, ir 2024 metų balandį, kai fiksuotas 71 leidimas.

    Ilgesnio laikotarpio duomenys taip pat išskiria Vilniaus rajoną vienbučių namų segmente. 2025 metais savivaldybė nurodo tapusi šalies lydere pagal išduotų leidimų vienbučių gyvenamųjų namų statybai skaičių – per metus patvirtinti 1 063 leidimai.

    Statybų intensyvumas siejamas ir su demografiniais pokyčiais. Savivaldybės duomenimis, gyventojų skaičius Vilniaus rajone pastaraisiais metais auga vidutiniškai apie 2 000 per metus, o 2026 metų pradžioje buvo deklaruota apie 120 800 gyventojų.

    Sparčiausias augimas fiksuojamas arčiausiai Vilniaus miesto esančiose seniūnijose, kur paprastai lemia trumpesnis susisiekimo laikas ir didesnė naujos statybos pasiūla. Tokiose teritorijose didėja poreikis darželiams, mokykloms, viešajam transportui, vietinėms gatvėms ir kitai kasdieniam gyvenimui svarbiai infrastruktūrai.

    Svarbu atkreipti dėmesį, kad statybą leidžiančių dokumentų skaičius ne visuomet tiesiogiai atitinka naujų pastatų skaičių. Vienas leidimas gali apimti kelių statinių statybą ar viso kvartalo projektą, todėl realus statomų objektų mastas kai kuriais atvejais gali būti didesnis, nei rodo vien leidimų statistika.

    Didėjanti plėtra kartu reiškia ir griežtesnį savivaldybių testą planuojant teritorijas: nuo darnaus užstatymo iki inžinerinių tinklų pajėgumo bei socialinės infrastruktūros prieinamumo. Vilniaus rajonas teigia kryptingai reaguojantis į šiuos iššūkius, planuodamas naujas ir modernizuodamas esamas viešąsias paslaugas sparčiausiai augančiose vietovėse.

  • Demografijos lūžis: milijardai žemės ūkyje jau yra, bet ar politikai turės valios juos panaudoti?

    Demografijos krizė Lietuvoje vis dažniau tampa ne tik socialinės, bet ir ekonominės politikos klausimu. Mažėjantis gimstamumas, jaunų žmonių emigracija ir senstanti visuomenė ypač smarkiai atsispindi regionuose, kur traukiasi paslaugos ir darbo vietos.

    Vis daugiau politikų kalba apie paramą šeimoms, tačiau demografiniai sprendimai dažnai atsiremia į paprastą klausimą: ar jaunas žmogus mato stabilų pagrindą kurti gyvenimą Lietuvoje. Tai apima pajamas, būstą, ilgalaikes perspektyvas ir realias galimybes įsitvirtinti darbo rinkoje.

    Žemės ūkis šiame paveiksle išsiskiria tuo, kad daugelis jo veiklų yra neatsiejamos nuo vietos. Ūkis negali būti lengvai perkeltas kitur, o investicijos į žemę, pastatus, techniką ir paslaugas dažniausiai lieka konkrečiame regione, todėl gali palaikyti vietos ekonomiką.

    Jaunas ūkininkas kaip regiono atrama

    Jauno ūkininko sprendimas kurti ūkį dažnai reiškia ne vien naują verslą, bet ir didesnę tikimybę, kad regione liks jauna šeima. Kartu tai palaiko vietos paslaugų sektorių, rangovus, perdirbimą ir logistiką, o regionui suteikia daugiau ekonominio gyvybingumo.

    Didžiausias barjeras pradedantiesiems paprastai yra kapitalas ir priėjimas prie gamybos išteklių. Žemės kaina, investicijų poreikis ir bankų reikalaujamas užstatas jaunam žmogui dažnai tampa sunkiai įveikiama kliūtimi, ypač jei jis nepaveldi veikiančio šeimos ūkio.

    „Demografinė politika nėra vien išmokų klausimas. Jaunai šeimai reikia ekonominio pagrindo, leidžiančio planuoti ateitį, o regionuose tokiu pagrindu gali tapti gyvybingas šeimos ūkis“, – sakė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos atstovas Vytautas Buivydas.

    Europa siūlo didesnį mastą

    Diskusijose dėl Bendrosios žemės ūkio politikos po 2027 metų Europos jaunųjų ūkininkų taryba kelia kartų kaitos stiprinimo klausimą. Tarp siūlymų minimas 30 mlrd. eurų masto finansavimas 2028–2034 metų laikotarpiui, orientuotas į jaunųjų ūkininkų įsitvirtinimą.

    Svarbiausia šių debatų kryptis yra ne vien paramos suma, bet ir viso kelio logika: nuo įsikūrimo iki tvaraus, konkurencingo ūkio. Vis dažniau pabrėžiama, kad vienkartinė įsikūrimo parama problemos neišsprendžia, jei po jos nėra prieinamo finansavimo antram investicijų etapui.

    Toks požiūris ypač aktualus sektoriams, kuriuose būtinos didelės ilgalaikės investicijos, pavyzdžiui, gyvulininkystėje ar moderniose augalininkystės technologijose. Ten jaunas ūkininkas susiduria su didelėmis pradžios sąnaudomis, o grąža ateina lėčiau.

    Įrankiai egzistuoja, bet svarbi sistema

    Lietuvoje jau veikia įvairūs instrumentai: investicinė ir įsikūrimo parama, lengvatinio finansavimo priemonės, garantijos, žemės politika, taip pat iniciatyvos, susijusios su ūkių perdavimu. Tačiau esminis klausimas yra, ar šios priemonės sudaro nuoseklią sistemą, o ne atskirus, tarpusavyje menkai susijusius sprendimus.

    Praktikoje svarbu, ar jaunas žmogus, gavęs pradinę paramą, gali realiai gauti paskolą kitam etapui, ar turi galimybių įsigyti ar išsinuomoti žemės, ir ar yra aiškus kelias perimti ūkį, kai pasitraukiantis ūkininkas neturi kam jo perduoti šeimoje.

    Ilgalaikės politikos vertinimas vis dažniau siejamas ne su tuo, kiek paramos išmokėta ar kiek pareiškėjų ją gavo, o su tuo, kiek jaunų ūkininkų po 5–10 metų vis dar ūkininkauja. Toks rezultatas rodo, ar finansavimas virto gyvybingu ūkiu, o ne trumpalaikiu projektu.

    „Įrankius valstybė turi. Svarbiausias klausimas dabar yra, ar pakaks politinės valios juos suderinti taip, kad jaunas žmogus galėtų pradėti, įsitvirtinti ir po dešimties metų vis dar sėkmingai ūkininkauti“, – sakė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas dr. Paulius Astrauskas.

    Artėjant naujam Europos Sąjungos finansiniam laikotarpiui Lietuvai teks apsibrėžti, kokio rezultato siekiama kartų kaitoje. Demografinės naudos tikimasi tada, kai atsiranda daugiau ekonomiškai tvarių jaunų ūkių, kurie regionuose kuria darbo vietas, pajamas ir stabilumą šeimoms.

    Politikai demografinį iššūkį jau įvardijo, o žemės ūkio politika turi finansinius ir teisinius svertus, galinčius tapti sprendimo dalimi. Todėl kertinis klausimas tampa ne tai, ar priemonių yra, o ar jos bus pritaikytos taip, kad realiai keistų jaunų žmonių pasirinkimus.

  • Regionų pinigai po 2027 metų: Seimo komitetas įvardijo, ko dabar skubiai reikia pasienyje

    2026 metais rugsėjo 3 dieną Šeduvoje vykusiame Vidaus reikalų ministerijos rengiamame Regioninės politikos forume 2026 dalyvavo Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto atstovai. Diskusijose daugiausia dėmesio skirta valstybės investicijų kryptims po 2027 metų, demografiniams pokyčiams ir viešųjų paslaugų prieinamumui visoje šalyje.

    Komiteto pirmininkas Jaroslav Narkevič akcentavo, kad ryškūs regioniniai skirtumai ir gyventojų senėjimas reikalauja greitesnių bei labiau koordinuotų sprendimų. Pasak jo, vien finansinės injekcijos nepašalina priežasčių, dėl kurių dalis savivaldybių praranda gyventojus ir darbo vietas.

    Komitetas priminė, kad regionų plėtros planams įgyvendinti numatyta 30 proc. sanglaudos politikos lėšų, kurios siekia beveik 1 800 000 000 eurų. Tačiau pabrėžta, jog investicijų poveikis menksta, kai jos išskaidomos tarp skirtingų institucijų ir nėra siejamos su ilgalaikiais tiksliais rodikliais, tokiais kaip paslaugų pasiekiamumas ar naujų darbo vietų kūrimas.

    Pasienio regionams siūlomos tikslinės paskatos

    Forume daug dėmesio skirta pasienio teritorijų situacijai, kur gyventojų mažėjimas ir senėjimas dažnai yra spartesnis nei šalies vidurkis. Papildomą spaudimą, anot komiteto, gali kelti ir saugumo aplinka, ribojimai ar infrastruktūros pokyčiai, kurie turi tiesioginį poveikį verslo planams ir kasdieniam mobilumui.

    „Jei norime išlaikyti šių teritorijų gyvybingumą, privalome pasiūlyti tikslines valstybės paskatas, plėtoti specialias rėmimo programas jaunoms šeimoms bei socialinio būsto fondą, kuris padėtų pritraukti trūkstamus specialistus“, – sakė Jaroslav Narkevič.

    Anot komiteto, ypač jautrios sritys yra švietimas ir sveikatos priežiūra, nes būtent čia specialistų trūkumas greičiausiai virsta prastesnėmis paslaugomis ir dar labiau skatina migraciją. Pabrėžta, kad sprendimai turi apimti ne tik pastatų ar įrangos finansavimą, bet ir realias priemones darbuotojų pritraukimui bei išlaikymui.

    Regioninė politika turi būti valdoma vientisiau

    Komitetas taip pat iškėlė klausimą dėl dabartinio regioninės politikos modelio nuoseklumo. Pasak Seimo atstovų, kai investicijos ir programos lieka fragmentuotos tarp skirtingų ministerijų, regionams sudėtingiau užtikrinti ilgalaikį planavimą, o projektai ne visada dera tarpusavyje.

    Kaip prioritetas įvardytas siekis regionų plėtros politikos formavimą ir koordinavimą sutelkti vienoje stiprioje institucijoje, turinčioje aiškius įgaliojimus. Komiteto vertinimu, tai leistų regionų poreikius sistemingiau integruoti į švietimo, sveikatos, susisiekimo, socialinės apsaugos ir kitų sričių sprendimus.

    Diskusijose pabrėžta, kad artėjant naujam Europos Sąjungos finansavimo laikotarpiui svarbiausia iš anksto apsibrėžti prioritetus ir atsakomybes. Tikimasi, kad aiškesnis koordinavimas padėtų užtikrinti tolygesnį viešųjų paslaugų prieinamumą ir stabdyti neigiamas demografines tendencijas regionuose.