Tag: Demografija

  • Tyrimas atskleidė, ko šeimos reikalauja iš savivaldybių: vien parkų ir darželių nebepakanka

    Lietuvos demografiniai iššūkiai vis dažniau verčia savivaldybes iš naujo įvertinti, ką reiškia būti šeimai draugiška vieta gyventi. Nauja apklausa rodo, kad gyventojams svarbiausia ne vien nauji objektai, o realus paslaugų pasiekiamumas ir pagarbus savivaldos santykis su šeimomis.

    Projektą „Šeima 2050: šeimai draugiška savivaldybė“ įgyvendina Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, o tyrimą jos užsakymu atliko „Spinter tyrimai“. Apklausa vyko 2026 metais liepos 18–28 dienomis, joje dalyvavo 1 017 gyventojų nuo 18 iki 75 metų, iš jų 354 augina vaikus iki 18 metų.

    Tyrime vertintos keturios kryptys: aplinka, paslaugos, galimybės derinti šeimą ir darbą bei šeimų įsitraukimas į sprendimų priėmimą. Rezultatai rodo, kad šeimai palanki savivaldybė gyventojams vis dažniau siejasi su kasdienėmis situacijomis, o ne su pavieniais infrastruktūros projektais.

    Šeimai draugiška aplinka: svarbu ir saugumas

    49 proc. respondentų teigiamai įvertino viešųjų erdvių pritaikymą šeimoms su vaikais, įskaitant šeimas, auginančias vaikus su negalia. Vis dėlto apibūdindami šeimai draugišką savivaldybę gyventojai akcentavo ne vien žaidimų aikšteles ar parkus.

    16 proc. pirmiausia išskyrė savivaldybės dėmesingumą šeimoms ir gebėjimą išgirsti jų problemas, 14 proc. pabrėžė viešųjų erdvių saugumą. Dar 13 proc. svarbiausiu kriterijumi įvardijo vaikų ugdymo paslaugų prieinamumą.

    Paslaugos yra, bet eilės išlieka

    45 proc. gyventojų teigiamai vertina vaikų ugdymo įstaigose teikiamų paslaugų kokybę, tačiau tik 37 proc. mano, kad jų savivaldybėje lengva gauti vietą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tiek pat respondentų nurodė, kad trūksta finansiškai prieinamų neformaliojo ugdymo veiklų ir vasaros stovyklų.

    Viena iš keturių šeimų susiduria su sunkumais patekti į norimą ar arčiausiai namų esančią ugdymo įstaigą. 13 proc. respondentų įvardijo ilgas eiles, o 15 proc. nurodė darželių trūkumą arba nepakankamai lanksčias jų darbo valandas.

    Apklausa fiksuoja ir informacijos spragas: finansinę paramą ar išmokas kaip pakankamas vertina 25 proc. respondentų, o informaciją apie paramą ir paslaugas aiškia bei pakankama laiko 31 proc. Emocinę, informacinę ar konsultacinę pagalbą teigiamai įvertino 26 proc. gyventojų.

    Sveikatos paslaugų prieinamumas taip pat išlieka jautri tema: 39 proc. teigiamai vertina savalaikį sveikatos priežiūros paslaugų gavimą, tačiau 44 proc. nurodė susiduriantys su ilgomis eilėmis ar laukimu. Tai signalizuoja, kad šeimai svarbu ne tik paslaugos egzistavimas, bet ir realus jos gavimo laikas.

    Darbo ir šeimos derinimas: lūkesčiai auga

    Galimybę derinti šeimos gyvenimą ir darbą savo savivaldybėje teigiamai vertina tik 32 proc. respondentų. Tai viena prasčiausiai vertintų sričių, ypač aktuali šeimoms, auginančioms mažus vaikus.

    Gyventojai tikisi daugiau nemokamų ar nebrangių būrelių ir dienos veiklų, taip pat lankstesnių vaikų priežiūros sprendimų. Dažnai minimas poreikis ilginti ir lanksčiau organizuoti ugdymo bei sveikatos įstaigų darbo laiką, kad jis atitiktų dirbančių tėvų ritmą.

    24 proc. respondentų šeimos ir darbo derinimą pirmiausia sieja su galimybe saugiai pasirūpinti vaikais tėvų darbo metu. 14 proc. tai sieja su lanksčiu darbo grafiku ir tuo, ar ugdymo bei sveikatos įstaigos dirba patogiu laiku.

    Šeimos nori balso savivaldoje

    Viena silpniausiai įvertintų sričių yra šeimų įsitraukimas į savivaldybės sprendimų priėmimą. Tik 26 proc. respondentų mano, kad jų savivaldybėje šeimoms sudarytos realios galimybės dalyvauti priimant joms svarbius sprendimus.

    „Tyrimuose atsiskleidė šeimų lūkestis jaustis matomomis, tikimasi empatijos ir įtraukties. Kad būtų įsiklausoma į jų poreikius, juntama savivaldybės darbuotojų pagarba, tikimasi jų iniciatyvumo“, – sakė apklausos duomenis analizavusi sociologė dr. Živilė Advilionienė.

    Pasak jos, šeimai visapusiškai draugiška aplinka apima viešųjų erdvių pritaikymą įvairiems poreikiams, prieinamas ir kokybiškas ugdymo paslaugas bei darbą, leidžiantį derinti šeimos įsipareigojimus. Taip pat akcentuojamas aiškus, aktyvus informavimas apie priklausančias paslaugas ir parama bei šeimų įgalinimas dalyvauti sprendimuose.

    Apklausos rezultatai leidžia daryti išvadą, kad šeimai draugiška savivaldybė šiandien vertinama per praktinius kriterijus: ar paslauga pasiekiama gyvenamojoje vietoje, tinkamu laiku, be ilgų eilių ir ar žmonės aiškiai žino, kur kreiptis. Ne mažiau svarbu, ar šeimos nuomonė pasiekia sprendimų priėmėjus.

    Projekto „Šeima 2050: šeimai draugiška savivaldybė“ metu, remiantis šio tyrimo rezultatais ir užsienio šalių patirtimi, numatoma parengti rekomendacijas ir šeimai draugiškos savivaldybės vertinimo kriterijus. Projektą finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, jo įgyvendinimo laikotarpis numatytas 2026 metais gegužės–gruodžio mėnesiais.

  • Lenkija auga tris kartus greičiau nei euro zona: kas maitina šuolį ir kodėl jis gali greitai išblėsti

    Augimas ryškiai lenkia euro zoną

    Lenkijos ekonomikos plėtra pastaruoju metu aiškiai išsiskiria Europos Sąjungoje. Remiantis tarptautinių analitikų vertinimais, šalies bendrasis vidaus produktas 2026 metų pirmąjį pusmetį augo apie 3,7 proc. per metus, kai euro zonos vidurkis, neįskaičiuojant Airijos, siekė maždaug 1,1–1,2 proc.

    Toks skirtumas reiškia, kad Lenkija augo maždaug tris kartus sparčiau nei euro zona. Tačiau prognozės rodo, kad šis tempas gali būti laikinas, o augimas artimiausiais metais turėtų lėtėti.

    Kas šiuo metu stumia ekonomiką į priekį?

    Ekonomistai Lenkijos pagreitį sieja su plačiai išsisklaidžiusiais augimo šaltiniais. Didelę reikšmę turi vidaus vartojimas, viešosios išlaidos ir eksportas, o svarbų vaidmenį atlieka ir investicijų ciklas.

    Vienas iš ryškiausių faktorių yra Europos Sąjungos lėšų įsisavinimas, įskaitant Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės finansavimą. Šios lėšos didina investicijų apimtis ir skatina privačius projektus, ypač infrastruktūros, energetikos ir skaitmeninimo srityse.

    „Lenkija išlieka viena atspariausių ekonomikų Europoje: augimą palaiko vartojimas, investicijos, viešosios išlaidos ir eksportas“, – sakė EY vyriausiasis ekonomistas Europai dr. Marek Rozkrut.

    Regiono vaizdas nevienodas

    Panašų tempą dalyje Vidurio ir Rytų Europos demonstravo ir kitos šalys. Pavyzdžiui, Slovėnija, Bulgarija bei Lietuva, kurių plėtrą palaikė didėjančios pajamos, fiskalinė politika ir Europos fondai, taip pat augo maždaug 3–4 proc. tempu.

    Tuo pat metu kai kurios regiono ekonomikos augo lėčiau. Čekija, Kroatija ir Vengrija buvo arčiau 2 proc. ribos, Slovakija balansavo ties stagnacija, o Rumunija, anksčiau laikyta vienu regiono lyderių, fiksavo apie 2 proc. nuosmukį.

    Kodėl pagreitis gali neišsilaikyti?

    Analitikai pabrėžia, kad dabartinis augimo etapas gali susidurti su struktūriniais ribojimais. Prognozuojama, jog Lenkijos augimas 2027 metais gali sulėtėti iki maždaug 2,7 proc., o 2028–2029 metais priartėti prie 2,5 proc.

    Viena ryškiausių ilgalaikių rizikų yra demografija. Skaičiuojama, kad iki 2050 metų Lenkijoje darbingo amžiaus gyventojų skaičius gali sumažėti apie 23 proc., o tai reikštų mažesnę darbo jėgos pasiūlą, didesnį spaudimą atlyginimams ir lėtesnį potencialų ekonomikos augimą.

    Tokios tendencijos didina poreikį spartinti produktyvumo augimą, automatizaciją ir investicijas į technologijas, įskaitant DI sprendimus. Kartu tai kelia papildomų iššūkių viešiesiems finansams, nes senstanti visuomenė paprastai didina sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos išlaidas.

  • Vilniaus rajone – statybų bumas: naujausi duomenys rodo, kiek leidimų išduota per mėnesį

    Vilniaus rajone – statybų bumas: naujausi duomenys rodo, kiek leidimų išduota per mėnesį

    Vilniaus rajonas išlieka vienu aktyviausiai augančių šalies regionų pagal statybų apimtis. Statybos sektoriaus vystymo agentūros duomenimis, 2026 metų rugpjūtį savivaldybė pagal išduotų statybą leidžiančių dokumentų skaičių buvo antra Lietuvoje – per mėnesį patvirtinti 152 leidimai.

    Per tą patį laikotarpį visoje Lietuvoje patvirtinti 1 074 statybą leidžiantys dokumentai, o Vilniaus rajonui teko 14,2 proc. visų leidimų. Daugiau jų fiksuota tik Vilniaus miesto savivaldybėje, kur per mėnesį išduoti 164 leidimai.

    Augantys skaičiai rodo, kad savivaldybė tampa vis patrauklesnė tiek gyventojams, ieškantiems būsto netoli sostinės, tiek vystytojams. Didžiausias aktyvumas paprastai siejamas su teritorijomis, kuriose kyla nauji individualių namų kvartalai, plečiasi inžineriniai tinklai ir formuojasi naujos gyvenvietės.

    „Tai, kad vis daugiau žmonių renkasi Vilniaus rajoną savo namams, nėra atsitiktinumas. Tai – nuoseklaus ir kryptingo darbo rezultatas“, – sakė Vilniaus rajono meras Robert Duchnevič.

    Jo teigimu, savivaldybė prioritetą teikia gyvenimo kokybei: plečia ugdymo įstaigų tinklą, investuoja į kelių ir susisiekimo infrastruktūrą, tvarko viešąsias erdves, stiprina kultūros, sporto ir socialinių paslaugų infrastruktūrą. Savivaldybė akcentuoja, kad augant gyventojų skaičiui šios investicijos tampa būtina sąlyga tvariai plėtrai.

    Rugpjūčio rezultatai tęsia visų metų tendenciją: 2026 metų balandį Vilniaus rajonas buvo šalies lyderis pagal per mėnesį išduotus statybos leidimus, tuomet jų patvirtinta 182. Savivaldybės pateikiami palyginimai rodo, kad tai buvo gerokai daugiau nei 2025 metų balandį, kai išduotas 81 leidimas, ir 2024 metų balandį, kai fiksuotas 71 leidimas.

    Ilgesnio laikotarpio duomenys taip pat išskiria Vilniaus rajoną vienbučių namų segmente. 2025 metais savivaldybė nurodo tapusi šalies lydere pagal išduotų leidimų vienbučių gyvenamųjų namų statybai skaičių – per metus patvirtinti 1 063 leidimai.

    Statybų intensyvumas siejamas ir su demografiniais pokyčiais. Savivaldybės duomenimis, gyventojų skaičius Vilniaus rajone pastaraisiais metais auga vidutiniškai apie 2 000 per metus, o 2026 metų pradžioje buvo deklaruota apie 120 800 gyventojų.

    Sparčiausias augimas fiksuojamas arčiausiai Vilniaus miesto esančiose seniūnijose, kur paprastai lemia trumpesnis susisiekimo laikas ir didesnė naujos statybos pasiūla. Tokiose teritorijose didėja poreikis darželiams, mokykloms, viešajam transportui, vietinėms gatvėms ir kitai kasdieniam gyvenimui svarbiai infrastruktūrai.

    Svarbu atkreipti dėmesį, kad statybą leidžiančių dokumentų skaičius ne visuomet tiesiogiai atitinka naujų pastatų skaičių. Vienas leidimas gali apimti kelių statinių statybą ar viso kvartalo projektą, todėl realus statomų objektų mastas kai kuriais atvejais gali būti didesnis, nei rodo vien leidimų statistika.

    Didėjanti plėtra kartu reiškia ir griežtesnį savivaldybių testą planuojant teritorijas: nuo darnaus užstatymo iki inžinerinių tinklų pajėgumo bei socialinės infrastruktūros prieinamumo. Vilniaus rajonas teigia kryptingai reaguojantis į šiuos iššūkius, planuodamas naujas ir modernizuodamas esamas viešąsias paslaugas sparčiausiai augančiose vietovėse.

  • Demografijos lūžis: milijardai žemės ūkyje jau yra, bet ar politikai turės valios juos panaudoti?

    Demografijos krizė Lietuvoje vis dažniau tampa ne tik socialinės, bet ir ekonominės politikos klausimu. Mažėjantis gimstamumas, jaunų žmonių emigracija ir senstanti visuomenė ypač smarkiai atsispindi regionuose, kur traukiasi paslaugos ir darbo vietos.

    Vis daugiau politikų kalba apie paramą šeimoms, tačiau demografiniai sprendimai dažnai atsiremia į paprastą klausimą: ar jaunas žmogus mato stabilų pagrindą kurti gyvenimą Lietuvoje. Tai apima pajamas, būstą, ilgalaikes perspektyvas ir realias galimybes įsitvirtinti darbo rinkoje.

    Žemės ūkis šiame paveiksle išsiskiria tuo, kad daugelis jo veiklų yra neatsiejamos nuo vietos. Ūkis negali būti lengvai perkeltas kitur, o investicijos į žemę, pastatus, techniką ir paslaugas dažniausiai lieka konkrečiame regione, todėl gali palaikyti vietos ekonomiką.

    Jaunas ūkininkas kaip regiono atrama

    Jauno ūkininko sprendimas kurti ūkį dažnai reiškia ne vien naują verslą, bet ir didesnę tikimybę, kad regione liks jauna šeima. Kartu tai palaiko vietos paslaugų sektorių, rangovus, perdirbimą ir logistiką, o regionui suteikia daugiau ekonominio gyvybingumo.

    Didžiausias barjeras pradedantiesiems paprastai yra kapitalas ir priėjimas prie gamybos išteklių. Žemės kaina, investicijų poreikis ir bankų reikalaujamas užstatas jaunam žmogui dažnai tampa sunkiai įveikiama kliūtimi, ypač jei jis nepaveldi veikiančio šeimos ūkio.

    „Demografinė politika nėra vien išmokų klausimas. Jaunai šeimai reikia ekonominio pagrindo, leidžiančio planuoti ateitį, o regionuose tokiu pagrindu gali tapti gyvybingas šeimos ūkis“, – sakė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos atstovas Vytautas Buivydas.

    Europa siūlo didesnį mastą

    Diskusijose dėl Bendrosios žemės ūkio politikos po 2027 metų Europos jaunųjų ūkininkų taryba kelia kartų kaitos stiprinimo klausimą. Tarp siūlymų minimas 30 mlrd. eurų masto finansavimas 2028–2034 metų laikotarpiui, orientuotas į jaunųjų ūkininkų įsitvirtinimą.

    Svarbiausia šių debatų kryptis yra ne vien paramos suma, bet ir viso kelio logika: nuo įsikūrimo iki tvaraus, konkurencingo ūkio. Vis dažniau pabrėžiama, kad vienkartinė įsikūrimo parama problemos neišsprendžia, jei po jos nėra prieinamo finansavimo antram investicijų etapui.

    Toks požiūris ypač aktualus sektoriams, kuriuose būtinos didelės ilgalaikės investicijos, pavyzdžiui, gyvulininkystėje ar moderniose augalininkystės technologijose. Ten jaunas ūkininkas susiduria su didelėmis pradžios sąnaudomis, o grąža ateina lėčiau.

    Įrankiai egzistuoja, bet svarbi sistema

    Lietuvoje jau veikia įvairūs instrumentai: investicinė ir įsikūrimo parama, lengvatinio finansavimo priemonės, garantijos, žemės politika, taip pat iniciatyvos, susijusios su ūkių perdavimu. Tačiau esminis klausimas yra, ar šios priemonės sudaro nuoseklią sistemą, o ne atskirus, tarpusavyje menkai susijusius sprendimus.

    Praktikoje svarbu, ar jaunas žmogus, gavęs pradinę paramą, gali realiai gauti paskolą kitam etapui, ar turi galimybių įsigyti ar išsinuomoti žemės, ir ar yra aiškus kelias perimti ūkį, kai pasitraukiantis ūkininkas neturi kam jo perduoti šeimoje.

    Ilgalaikės politikos vertinimas vis dažniau siejamas ne su tuo, kiek paramos išmokėta ar kiek pareiškėjų ją gavo, o su tuo, kiek jaunų ūkininkų po 5–10 metų vis dar ūkininkauja. Toks rezultatas rodo, ar finansavimas virto gyvybingu ūkiu, o ne trumpalaikiu projektu.

    „Įrankius valstybė turi. Svarbiausias klausimas dabar yra, ar pakaks politinės valios juos suderinti taip, kad jaunas žmogus galėtų pradėti, įsitvirtinti ir po dešimties metų vis dar sėkmingai ūkininkauti“, – sakė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas dr. Paulius Astrauskas.

    Artėjant naujam Europos Sąjungos finansiniam laikotarpiui Lietuvai teks apsibrėžti, kokio rezultato siekiama kartų kaitoje. Demografinės naudos tikimasi tada, kai atsiranda daugiau ekonomiškai tvarių jaunų ūkių, kurie regionuose kuria darbo vietas, pajamas ir stabilumą šeimoms.

    Politikai demografinį iššūkį jau įvardijo, o žemės ūkio politika turi finansinius ir teisinius svertus, galinčius tapti sprendimo dalimi. Todėl kertinis klausimas tampa ne tai, ar priemonių yra, o ar jos bus pritaikytos taip, kad realiai keistų jaunų žmonių pasirinkimus.

  • Regionų pinigai po 2027 metų: Seimo komitetas įvardijo, ko dabar skubiai reikia pasienyje

    2026 metais rugsėjo 3 dieną Šeduvoje vykusiame Vidaus reikalų ministerijos rengiamame Regioninės politikos forume 2026 dalyvavo Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto atstovai. Diskusijose daugiausia dėmesio skirta valstybės investicijų kryptims po 2027 metų, demografiniams pokyčiams ir viešųjų paslaugų prieinamumui visoje šalyje.

    Komiteto pirmininkas Jaroslav Narkevič akcentavo, kad ryškūs regioniniai skirtumai ir gyventojų senėjimas reikalauja greitesnių bei labiau koordinuotų sprendimų. Pasak jo, vien finansinės injekcijos nepašalina priežasčių, dėl kurių dalis savivaldybių praranda gyventojus ir darbo vietas.

    Komitetas priminė, kad regionų plėtros planams įgyvendinti numatyta 30 proc. sanglaudos politikos lėšų, kurios siekia beveik 1 800 000 000 eurų. Tačiau pabrėžta, jog investicijų poveikis menksta, kai jos išskaidomos tarp skirtingų institucijų ir nėra siejamos su ilgalaikiais tiksliais rodikliais, tokiais kaip paslaugų pasiekiamumas ar naujų darbo vietų kūrimas.

    Pasienio regionams siūlomos tikslinės paskatos

    Forume daug dėmesio skirta pasienio teritorijų situacijai, kur gyventojų mažėjimas ir senėjimas dažnai yra spartesnis nei šalies vidurkis. Papildomą spaudimą, anot komiteto, gali kelti ir saugumo aplinka, ribojimai ar infrastruktūros pokyčiai, kurie turi tiesioginį poveikį verslo planams ir kasdieniam mobilumui.

    „Jei norime išlaikyti šių teritorijų gyvybingumą, privalome pasiūlyti tikslines valstybės paskatas, plėtoti specialias rėmimo programas jaunoms šeimoms bei socialinio būsto fondą, kuris padėtų pritraukti trūkstamus specialistus“, – sakė Jaroslav Narkevič.

    Anot komiteto, ypač jautrios sritys yra švietimas ir sveikatos priežiūra, nes būtent čia specialistų trūkumas greičiausiai virsta prastesnėmis paslaugomis ir dar labiau skatina migraciją. Pabrėžta, kad sprendimai turi apimti ne tik pastatų ar įrangos finansavimą, bet ir realias priemones darbuotojų pritraukimui bei išlaikymui.

    Regioninė politika turi būti valdoma vientisiau

    Komitetas taip pat iškėlė klausimą dėl dabartinio regioninės politikos modelio nuoseklumo. Pasak Seimo atstovų, kai investicijos ir programos lieka fragmentuotos tarp skirtingų ministerijų, regionams sudėtingiau užtikrinti ilgalaikį planavimą, o projektai ne visada dera tarpusavyje.

    Kaip prioritetas įvardytas siekis regionų plėtros politikos formavimą ir koordinavimą sutelkti vienoje stiprioje institucijoje, turinčioje aiškius įgaliojimus. Komiteto vertinimu, tai leistų regionų poreikius sistemingiau integruoti į švietimo, sveikatos, susisiekimo, socialinės apsaugos ir kitų sričių sprendimus.

    Diskusijose pabrėžta, kad artėjant naujam Europos Sąjungos finansavimo laikotarpiui svarbiausia iš anksto apsibrėžti prioritetus ir atsakomybes. Tikimasi, kad aiškesnis koordinavimas padėtų užtikrinti tolygesnį viešųjų paslaugų prieinamumą ir stabdyti neigiamas demografines tendencijas regionuose.

  • Vienodas pensinis amžius ir naujas slenkstis: siūloma 63 metai visiems, vėliau – didinimas

    Diskusija dėl pensinio amžiaus vėl grįžta į viešąją erdvę: siūloma atsisakyti skirtingų taisyklių moterims ir vyrams ir nustatyti vienodą minimalų amžių. Tokį sprendimą viešai argumentuoja Varšuvos ekonomikos mokyklos profesorius Marekas Góra, vienas iš 1999 metais vykdytos Lenkijos pensijų reformos bendraautorių.

    Eksperto teigimu, skirtingas pensinis amžius pagal lytį vis sunkiau pagrindžiamas, nes tai nėra žmogaus pasirinkimas ar elgesio pasekmė. Pasak jo, vienodas slenkstis sistemoje būtų aiškesnis ir teisingesnis, o dabartinė praktika gali sukurti ilgalaikių nepageidaujamų efektų.

    Vienas svarbiausių argumentų – ankstesnis moterų pasitraukimas iš darbo rinkos dažnai reiškia mažesnį sukauptą stažą ir kapitalą, todėl galutinė pensija gali būti mažesnė. Kuo trumpiau mokamos įmokos ir kuo ilgiau išmokos turi būti mokamos per visą tikėtiną gyvenimo trukmę, tuo didesnė tikimybė, kad mėnesinė išmoka bus kuklesnė.

    Kodėl tema vėl aštrėja?

    Pensijų sistemos pokyčių klausimą, pasak ekonomistų, neišvengiamai stumia demografinės tendencijos. Senėjanti visuomenė, mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius ir ilgėjanti gyvenimo trukmė didina spaudimą viešiesiems finansams ir socialinio draudimo sistemoms.

    Profesorius M. Góra pabrėžia, kad per artimiausius 10–15 metų darbo aktyvumas Lenkijoje turės ilgėti. Jo vertinimu, kalba dažniau suksis ne apie papildomus vienus ar dvejus darbo metus, o apie penkerių ar net dešimties metų pokytį, kuris daliai žmonių taps ne tik būtinybe, bet ir racionaliu pasirinkimu.

    Švedijos pavyzdys ir 63 metų slenkstis

    Kaip modelį, kurį verta svarstyti, profesorius mini Švediją, kur pensijų sistema buvo diegiama panašiu laikotarpiu kaip ir Lenkijoje. Švedijoje ilgainiui keitėsi amžiaus ribos: pradinis slenkstis siekė 61 metus, o dabar yra aukštesnis, kartu numatant atskirą amžių, nuo kurio galima pretenduoti į papildomą, ne iš pensijų sistemos finansuojamą paramą.

    Esminė mintis – atskirti du dalykus: kada žmogus gali pradėti naudoti savo sukauptą pensijų kapitalą ir kada valstybė, jei reikia, prisideda prie minimalaus pajamų lygio užtikrinimo. M. Góra argumentuoja, kad kai šie mechanizmai aiškiai atskiriami, visuomenei lengviau suprasti, kodėl vėlesnis pasitraukimas iš darbo rinkos dažnai reiškia didesnę pensiją.

    Profesoriaus siūlymas Lenkijai – nustatyti rekomenduojamą pensinio amžiaus slenkstį ties 63 metais visiems, kartu iš anksto aiškiai komunikuojant, kad ateityje jis būtų laipsniškai didinamas. Pasak jo, taip būtų išvengta situacijos, kai 63 metai būtų suvokti kaip „nauja amžina norma“, o ne kaip pereinamojo laikotarpio ar dinamiškai kintantis parametras.

    Atskira diskusijos dalis – nuo kokio amžiaus ir kokiomis sąlygomis turėtų būti teikiama visuomenės lėšomis finansuojama papildoma parama tiems, kurie, net ir dirbę iki nustatyto amžiaus, nesukaupia pakankamai lėšų minimaliai pensijai. Būtent šis atskyrimas, ekspertų teigimu, leistų tiksliau nukreipti paramą į pažeidžiamiausius, kartu skatinant ilgiau išlikti darbo rinkoje.

  • Mokytojai Vokietijoje serga iki 10 metų: krizė gilėja, o prognozės šokiruoja

    Mokytojai Vokietijoje serga iki 10 metų: krizė gilėja, o prognozės šokiruoja

    Vokietijos mokyklos į naujus mokslo metus žengia su įsisenėjusia mokytojų stygiaus problema, kurią dar labiau aštrina ilgalaikiai nedarbingumai. Nors žemės kuria papildomus etatus, vilioja finansiniais priedais ir įdarbina perėjūnus iš kitų profesijų, pamokų užtikrinti visur nepavyksta.

    Didžiausias deficitas fiksuojamas tiksliųjų ir technologinių dalykų srityse: matematikos, informatikos, fizikos ir chemijos. Trūksta ir specialiųjų poreikių ugdymo specialistų, taip pat dailės bei muzikos mokytojų, o tai tiesiogiai veikia pamokų pasiūlą ir ugdymo kokybę.

    Vokietijos Švietimo ministrų konferencijos skaičiavimu, šaliai trūksta apie 27 000 pilnai kvalifikuotų mokytojų. Atskirose žemėse situacija dar aštresnė: Brandenburge įspėjama, kad ne visur pavyks garantuoti standartinį pamokų tvarkaraštį, ypač kaimiškose vietovėse ir gamtos mokslų pamokose.

    Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, nors mokytojų etatų skaičius viršija 166 000, pastaruoju metu neužpildyta liko daugiau nei 7 770 pozicijų. Tai reiškia, kad net didžiausiose švietimo sistemose personalo planavimas nebespėja paskui realų poreikį.

    Berlynas: nedarbingumas iki dešimtmečio

    Berlynas tampa pavyzdžiu, kaip ligos dar labiau suspaudžia ir taip trapią sistemą. Miesto švietimo administracijos duomenimis, 380 mokytojų nedirba dėl ligos bent metus, o tai yra reikšminga dalis turint omenyje, kad Berlyne dirba apie 35 000 pedagogų.

    Iš jų 143 valstybės tarnautojai mokytojai nedirba bent metus, dar 50 bent dvejus metus, o 18 asmenų nedarbingume yra mažiausiai dešimt metų. Tarp samdomų mokytojų taip pat fiksuojami itin ilgi laikotarpiai: penki nedirba bent dešimt metų, o 16 bent penkerius.

    Ilgalaikiai nedarbingumai labiausiai smogia pradinėms mokykloms, kuriose fiksuojamas didžiausias iškritusių mokytojų skaičius. Poveikis juntamas ir kitose grandyse, nes pavaduojančių pedagogų rezervai riboti, o krūviai likusiems darbuotojams didėja.

    Įtampos spiralę apibūdina ir Berlyno žemės parlamento nario Aleksanderio Kingo vertinimas, kad nepakankamas komplektavimas didina krūvius, o tai skatina dar daugiau nedarbingumo atvejų.

    „Kai mokykla nuolat dirba su skylėtu tvarkaraščiu, krūvis tiems, kurie lieka, tampa nebevaldomas“, – sakė Aleksanderis Kingas.

    Skirtingi duomenys, ta pati problema

    Visos šalies mastu tiksliai įvardyti, kiek mokytojų Vokietijoje nedirba bent metus, sudėtinga, nes žemės renka ir skelbia nevienodus rodiklius. Vienur ligos trukmė skirstoma detalizuotai, kitur taikomos apibendrintos kategorijos, o ilgalaikio nedarbingumo sąvoka kai kur pradedama nuo 30 dienų.

    Vis dėlto atskirų žemių skaičiai rodo aiškią tendenciją: ilgalaikių ligų atvejų yra šimtai, o dalis jų tęsiasi metų metais. Heseno žemėje nurodoma, kad apie 225 iš maždaug 67 000 mokytojų serga bent metus, o 16 nedirba ilgiau nei penkerius metus; kaip dažnesnės priežastys minimos psichologinės įtampos ir fiziniai negalavimai.

    Šiaurės Reino-Vestfalijoje mokytojai 2025 metais vidutiniškai sirgo 8,43 proc. darbo dienų, o kai kuriuose mokyklų tipuose šis rodiklis buvo dar didesnis. Saksonijoje-Anhalte 2024–2025 mokslo metais apie 8,6 proc. pamokų buvo atšaukta, nes nepavyko rasti pavaduojančių mokytojų.

    Ateitis: daugiau mokinių, daugiau išėjimų

    Problemą gilina demografija pačioje profesijoje: didelė dalis mokytojų yra vyresni nei 50 metų. Federalinės statistikos tarnybos duomenimis, 2024–2025 mokslo metais bendrojo ugdymo mokyklose 35,4 proc. mokytojų buvo bent 50 metų amžiaus, iš jų 10 proc. buvo 60 metų ar vyresni.

    Tai reiškia artėjančią masinę išėjimo į pensiją bangą, o naujų mokytojų parengimas užtrunka kelerius metus. Tuo pat metu Švietimo ministrų konferencijos prognozė rodo mokinių skaičiaus augimą: 2024 metais Vokietijoje buvo kiek mažiau nei 11,2 mln. mokinių, o iki 2032 metų jų turėtų padaugėti iki beveik 11,8 mln., arba apie 5,3 proc.

    Nors vėliau dėl mažesnių gimstamumo kartų prognozuojamas nedidelis mažėjimas, iki 2040 metų vis tiek tikimasi apie 11,3 mln. mokinių. Tai rodo, kad mokytojų paklausos spaudimas neišnyks greitai, o sprendimų reikės ne tik skubiems pavadavimams, bet ir ilgalaikei profesijos patrauklumo, sveikatos bei darbo sąlygų politikai.

  • Kokia alga reikalinga 10 000 zlotų pensijai: skaičiavimai pagal įmokas ir darbo stažą Lenkijoje

    Kaip apskritai skaičiuojama pensija

    Lenkijos valstybinę pensiją lemia per darbo metus sukauptas socialinio draudimo kapitalas: sumokėtos įmokos į asmeninę sąskaitą ir jų indeksavimas pagal nustatytas taisykles. Išėjus į pensiją, sukaupta suma padalijama iš statistiškai apskaičiuojamo tikėtino likusio gyvenimo trukmės rodiklio, todėl vėlesnis išėjimas dažniausiai reiškia didesnę mėnesinę išmoką.

    Toks modelis yra jautrus karjeros pradžiai: jei pirmaisiais darbo metais atlyginimai buvo maži, įmokos taip pat menkos, o vėliau atsiradusį trūkumą „pasivyti“ sudėtinga. Kuo anksčiau žmogus pradeda stabiliai mokėti didesnes įmokas, tuo daugiau laiko kapitalui augti ir būti indeksuojamam.

    Kodėl tikslas tampa sunkesnis

    Demografinės tendencijos Lenkijoje didina spaudimą pensijų sistemai: visuomenė sensta, o dirbančiųjų dalis mažėja. Tai ilgainiui paprastai reiškia mažesnę pensijos ir buvusio atlyginimo santykio dalį, todėl vien „valstybinei“ pensijai užtikrinti aukštas pajamas senatvėje darosi vis sudėtingiau.

    Praktiškai tai reiškia, kad norint pasiekti aukštesnę pensiją svarbūs keli veiksniai: stabilus oficialus atlyginimas, nepertraukiamas stažas, ankstyvas įsitraukimas į darbo rinką ir sprendimas dirbti ilgiau. Kiekvienas papildomas darbo metais sukauptas įmokų laikotarpis gali pastebimai pakelti būsimą išmoką.

    Kokios algos reikia 10 000 zlotų pensijai

    Jei tikslas yra apie 10 000 zlotų pensija per mėnesį, skaičiavimai rodo, kad norint prie jos priartėti reikia gana aukšto atlyginimo jau karjeros pradžioje. Vertinant 25 metų amžių kaip atskaitos tašką, moterims reikėtų apie 14 941 zlotų bruto atlyginimo, o vyrams apie 9 579 zlotų bruto.

    Konvertavus į eurus (apytikriu 4,3 zlotų už eurą kursu), tai sudarytų maždaug 3 480 eurų bruto moterims ir apie 2 230 eurų bruto vyrams. Skirtumai siejami su statistiškai ilgesne moterų gyvenimo trukme, todėl tas pats sukauptas kapitalas joms išskaidomas į daugiau mėnesių.

    Palyginimui, siekiant mažesnių pensijų tikslų 25 metų amžiuje reikalingos algos taip pat didėja laipsniškai. Maždaug 8 000 zlotų pensijos tikslui moterims nurodoma apie 11 893 zlotų bruto, vyrams apie 7 610 zlotų bruto, o 5 000 zlotų pensijai atitinkamai apie 7 322 ir 4 655 zlotų bruto.

    Tie patys skaičiai eurais sudarytų apytikriai: 2 770 ir 1 770 eurų bruto (8 000 zlotų tikslui) bei apie 1 700 ir 1 080 eurų bruto (5 000 zlotų tikslui). Tai iliustruoja, kad aukštos pensijos tikslas dažniausiai reikalauja ilgalaikio aukštesnių oficialių pajamų periodo, o ne vien trumpalaikių atlyginimo šuolių.

    Ekonomikos kontekstas taip pat svarbus, nes atlyginimų „vidurkiai“ ar medianos ne visada reiškia, kad dauguma darbuotojų priartėja prie tokių sumų. Remiantis Lenkijos oficialiosios statistikos skelbtais rodikliais, atlyginimų mediana pastaraisiais metais siekė apie 7 900 zlotų bruto, tad 10 000 zlotų pensijos tikslui reikalingos algos yra gerokai aukštesnės už tipines pajamas.

  • Pensinis amžius Europoje kils: kai kur dirbs iki 74-erių – ką rodo nauja prognozė

    Pensinis amžius Europoje kils: kai kur dirbs iki 74-erių – ką rodo nauja prognozė

    Europoje vis dažniau kalbama apie vėlesnį išėjimą į pensiją, o naujausi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimai rodo aiškią kryptį: daugelyje šalių pensinis amžius didės. OECD vertinimu, lyginant 2024 metais į pensiją išeinančius žmones ir tuos, kurie 2024 metais į darbo rinką atėjo būdami 22 metų, skirtumas kai kuriose šalyse bus labai ryškus.

    Prognozuojama, kad Europos Sąjungoje įprastas pensinis amžius iki vėlyvųjų 2060-ųjų vidutiniškai padidės nuo 64,7 iki 66,9 metų vyrams ir nuo 64 iki 66,6 metų moterims. Tai reiškia, kad šiuolaikiniai jauni darbuotojai dažniau planuos karjerą, kuri tęsis iki beveik 67 metų ar ilgiau.

    Kur pensija jau dabar vėliausia?

    Pagal 2024 metų OECD duomenis, aukščiausias įprastas pensinis amžius vyrams šiuo metu siekia 67 metus Danijoje, Norvegijoje, Islandijoje ir Nyderlanduose. Europos Sąjungos vidurkis yra 64,7 metų, tačiau skirtumai tarp valstybių išlieka dideli.

    Tarp ryškiausių išsišokimų minima Turkija, kur vyrų pensinis amžius yra 52 metai, o tai gerokai mažiau nei daugumoje Europos valstybių. Tuo pat metu keliose šalyse žemiausias „europinis“ lygis vyrams siekia 62 metus, pavyzdžiui, Graikijoje, Slovėnijoje ir Liuksemburge.

    Iki 70 ir net 74 metų

    OECD projekcijos rodo, kad vyrai, pradėję dirbti 2024 metais būdami 22 metų ir turėję nenutrūkstamą karjerą, Europos Sąjungoje vidutiniškai į pensiją išeitų būdami 66,9 metų, maždaug 2069 metais. Kai kuriose šalyse kartelė bus dar aukštesnė.

    Danijai prognozuojamas didžiausias šuolis iki 74 metų, o Estijoje įprastas pensinis amžius vyrams vėlyvaisiais 2060-aisiais gali pasiekti 71 metus. Taip pat numatoma, kad 70 metų riba bus pasiekta ar viršyta Italijoje, Nyderlanduose, Švedijoje ir Kipre.

    Kodėl valstybės kelia pensinį amžių?

    OECD pabrėžia, kad pensinio amžiaus didinimas dažnai pasirenkamas siekiant pensijų sistemų finansinio tvarumo nemažinant išmokų. Alternatyvos paprastai būna dvi: didesnės socialinio draudimo įmokos arba mažesnės pensijų išmokos, o abi kryptys politiškai ir socialiai jautrios.

    Didžiausias spaudimas kyla dėl visuomenės senėjimo. OECD prognozuoja, kad per artimiausius 25 metus vyresnio amžiaus žmonių dalis sparčiai didės: 65 metų ir vyresnių gyventojų skaičius, tenkantis 100 asmenų, kurių amžius 20–64 metai, nuo 33 2025 metais išaugs iki 52 2050 metais.

    Tai reiškia, kad mažesnei dirbančiųjų daliai teks išlaikyti didesnę pensininkų dalį, todėl valstybės ieško sprendimų, kaip subalansuoti biudžetus ir socialinio draudimo sistemas. Dėl to pensinis amžius vis dažniau siejamas su gyvenimo trukmės pokyčiais, nors kai kurios šalys svarsto šį ryšį švelninti.

  • Vilkaviškio rajono planas 2027–2033: kokia vizija turi sulaikyti žmones ir auginti rajoną iki 2033 metų

    Vilkaviškio rajono planas 2027–2033: kokia vizija turi sulaikyti žmones ir auginti rajoną iki 2033 metų

    Birželio 2 dieną Vilkaviškio rajono savivaldybėje surengta strateginė vadovų sesija, skirta 2027–2033 metų strateginio plėtros plano rengimui. Daugiau kaip dvi valandas trukusioje diskusijoje savivaldybės vadovai, administracijos atstovai ir planavimo ekspertai ieškojo atsakymo, koks Vilkaviškio rajonas turėtų būti 2033 metais.

    Susitikime įvardyta, kad naujasis plėtros planas turi tapti ne formaliu dokumentu, o aiškia kryptimi, kurią suprastų ir palaikytų bendruomenė. Pagrindinis tikslas – suformuoti viziją, kuri vienytų skirtingas rajono grupes ir padėtų priimti nuoseklius sprendimus dėl investicijų bei paslaugų.

    Analizuojant dabartinę situaciją daugiausia dėmesio skirta demografijai, darbo rinkai ir paslaugų prieinamumui. Tarp svarbiausių iššūkių minėtas gyventojų senėjimas, jaunų žmonių mažėjimas ir poreikis kurti patrauklias sąlygas šeimoms bei specialistams, kad jie rinktųsi pasilikti ar grįžti.

    Diskusijoje pabrėžta, kad demografinės tendencijos tiesiogiai veikia savivaldybės finansus ir paslaugų tinklą, todėl būtina stiprinti ekonominį patrauklumą ir gerinti gyvenimo kokybę. Kalbėta apie darbo vietų kūrimą, smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimą, taip pat apie infrastruktūrą, kuri lemia kasdienį patogumą.

    Kūrybinės dalies metu dalyviai generavo idėjas, kurios galėtų tapti būsimos vizijos pagrindu, o daugiausia palaikymo sulaukė kryptys, susijusios su patogiu gyvenimu visus metus. Dažnai kartotos formuluotės siejosi su noru kurti rajoną, kuriame gyventojai jaustųsi saugiai, gautų kokybiškas paslaugas ir matytų aiškią savo ateitį vietoje.

    Vienas dažniausiai aptartų akcentų – teisė pasilikti, suprantama kaip reali galimybė vietoje rasti švietimo, sveikatos, kultūros ir socialines paslaugas, o kartu turėti pasirinkimų dirbti ar kurti verslą. Tai įvardyta kaip svarbi prielaida, kad rajonas išliktų gyvybingas ir patrauklus ne tik senbuviams, bet ir naujakuriams.

    Atskirai diskutuota apie Vilkaviškio rajono išskirtinumą ir potencialias stiprybes, kurias būtų galima paversti ilgalaikiais pranašumais. Tarp aptartų temų buvo vandens telkiniai, gamtinis kraštovaizdis, kultūros paveldas, taip pat geoterminių išteklių panaudojimo galimybės, kurios galėtų prisidėti prie sveikatingumo ir rekreacijos paslaugų plėtros.

    Sesijoje akcentuota, kad turizmo ir laisvalaikio plėtra būtų tvariausia tuomet, jei veiktų visus metus ir kurtų pridėtinę vertę vietos verslams. Todėl kalbėta apie aktyvaus poilsio infrastruktūrą, sveikatinimo paslaugas, žaliojo kurso kryptį, atsinaujinančią energetiką ir didesnį dėmesį ekologiškam ūkininkavimui.

    Birželio 2 dienos sesija įvardyta kaip pirmasis etapas, po kurio darbą tęs tematinės darbo grupės. Jose planuojama detalizuoti prioritetus, strateginius tikslus ir priemones, o į procesą kviečiami įsitraukti savivaldybės tarybos nariai, įstaigų, verslo, bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.

    Galutinė 2027–2033 metų strateginio plėtros plano vizija turėtų tapti bendru susitarimu dėl to, kokį rajoną siekiama kurti per ateinantį dešimtmetį. Savivaldybė pabrėžia, kad dokumento sėkmę lems ne tik gražios formuluotės, bet ir nuoseklus įgyvendinimas, matuojami rezultatai ir bendruomenės įsitraukimas.