Tag: Derliaus nokinimas

  • Pomidorų genėjimas: kada jau per vėlu ir ką dar galima drąsiai nuskinti, kad derlius sunoktų

    Pomidorų genėjimas: kada jau per vėlu ir ką dar galima drąsiai nuskinti, kad derlius sunoktų

    Kada genėti jau per vėlu?

    Antroje vasaros pusėje pomidorų genėjimas gali duoti naudos, tačiau svarbiausia nepavėluoti. Praktikoje dažnai orientuojamasi į rugpjūčio vidurį, nes vėliau didėja vėsesnių naktų, lietaus ir ilgiau išliekančios drėgmės rizika.

    Kuo daugiau drėgmės ant lapų ir kuo mažiau saulėtų dienų, tuo lėčiau užsitraukia pjūvio vietos. Tokios žaizdelės tampa lengvesniu keliu infekcijoms, o vėlyvas stiprus genėjimas augalą dar labiau stresuoja.

    Kodėl genėjimas vasaros pabaigoje padeda?

    Sezono pabaigoje tikslas dažniausiai būna nebe auginti kuo didesnį krūmą, o padėti esamiems vaisiams sunokti. Pašalinus dalį nereikalingų ūglių ir lapų, daugiau maisto medžiagų nukreipiama į kekes.

    Be to, retesnis augalas geriau vėdinasi, todėl mažėja grybinių ligų plitimo tikimybė. Tai ypač aktualu, kai naktys tampa vėsesnės, o šiltnamiuose ar tankesnėse lysvėse ilgiau laikosi kondensatas.

    Ką galima saugiai pašalinti sezono pabaigoje?

    Aukštaūgiams, nuolat augantiems pomidorams vasaros pabaigoje dažnai taikomas viršūnės nupjovimas, kad augalas nebešvaistytų energijos naujiems žiedams. Paprastai viršūnė šalinama paliekant kelis paskutinius lapus virš viršutinių kekių, kad vaisiai dar gautų „maitinimą“.

    Taip pat tinka šalinti pažastinius ūglius, dažnai vadinamus vilkais, ir akivaizdžiai pažeistus, gelstančius ar su dėmėmis lapus. Pravartu pašalinti ir lapus, kurie liečiasi su žeme, nes jie greičiau užsikrečia.

    Vėlyvą vasarą galima nuskinti naujus žiedus ir smulkius užuomazgų kekelius, jei akivaizdu, kad jie nespės subręsti iki šalnų. Tačiau per stipriai išretinus lapiją, vaisiai gali nudegti saulėje, o krūmas nusilpti.

    „Vasaros pabaigoje genėkite ne dėl grožio, o tik tai, kas realiai padeda vaisiams sunokti ir mažina ligų riziką“, – pataria daržininkai.

    Kokios klaidos dažniausiai kainuoja derlių?

    Dažniausia bėda yra genėjimas drėgną, apniukusią dieną, kai pjūviai ilgai džiūsta. Tokiu metu ypač išauga grybinio užkrato rizika, o ligos gali greitai persimesti nuo vieno krūmo ant kito.

    Kita klaida yra per vėlyvas stiprus genėjimas, kai iki šalto periodo lieka nedaug laiko. Tuomet augalas nespėja perskirstyti energijos, o poveikis prinokimui būna menkas, nors žalioji masė jau pašalinta.

    Kaip prižiūrėti po genėjimo?

    Po genėjimo svarbiausia sumažinti stresą augalui: palaikyti tolygią drėgmę dirvoje ir neperlaistyti, kad nepakiltų oro drėgnumas. Šiltnamyje verta dažniau vėdinti, ypač rytais, kad kondensatas greičiau pasišalintų.

    Augant sunkiems vaisiams, būtina patikrinti pririšimus ir atramas, kad kekės nelaužytų stiebų. Jei dar pasitaiko karštų dienų, vaisius verta saugoti nuo tiesioginės kaitros neperretinant lapų ir palaikant gerą augalo balansą.

    Genėjimui rinkitės sausą, saulėtą dieną, o įrankius prieš darbą ir tarp krūmų dezinfekuokite. Tai paprastas žingsnis, kuris reikšmingai sumažina ligų pernešimo riziką.

  • Rugpjūtį moliūgai neduoda ramybės: viena klaida ir derlius liks žalias, sako daržininkai

    Rugpjūtį moliūgai neduoda ramybės: viena klaida ir derlius liks žalias, sako daržininkai

    Vasaros pabaigoje moliūgams prasideda svarbiausias etapas: augalas turi nebeauginti lapijos, o visą energiją skirti užmegztiems vaisiams. Būtent todėl rugpjūtį dažnai rekomenduojama koreguoti kerą, kad moliūgai spėtų subręsti ir sukauptų daugiau cukrų.

    Praktikoje tai reiškia, kad per ilgi, tušti ar augalą sutankinantys ūgliai gali būti pašalinami, o vaisius nešantys stiebai trumpinami paliekant kelis lapus už paskutinio pasirinkto moliūgo. Taip pagerėja oro cirkuliacija, daugiau saulės pasiekia vaisius, o drėgmė ant lapų neužsilaiko taip ilgai.

    Genėjimas: mažiau, bet geriau

    Rugpjūtį dažnai siūloma sąmoningai riboti vaisių skaičių, ypač didavaisių veislių. Jei ant vieno augalo paliekama per daug užuomazgų, dalis jų iki šalnų nespėja subręsti, o augalas išdalija maisto medžiagas per plačiai.

    Dažniausiai daržininkai palieka 2–3 stipriausius vaisius, o vėlyvus žiedus ir smulkias užuomazgas pašalina. Genėti patariama sausu, šiltu oru, geriausia ryte, kad pjūvio vietos greičiau apdžiūtų ir sumažėtų infekcijų rizika.

    Laistymas ir tręšimas: svarbi pusiausvyra

    Po genėjimo ypač svarbus tolygus laistymas, nes moliūgai jautrūs užsitęsusiai sausrai. Jei dirva išdžiūsta, augalas patiria stresą, o vaisių augimas lėtėja, be to, vėliau atstačius gausų laistymą gali svyruoti drėgmės režimas.

    Karščių metu moliūgams dažnai reikia gilesnio, retesnio laistymo, kad vanduo pasiektų šaknis, o ne tik sudrėkintų paviršių. Laistant svarbu nešlapinti lapų ir vaisių, nes drėgmė ant augalo didina grybinės kilmės ligų tikimybę.

    Tręšiant vasaros pabaigoje paprastai akcentuojami kalio ir fosforo poreikiai, nes jie svarbūs vaisių brendimui ir minkštimo formavimuisi. Tuo metu azoto perteklius gali skatinti lapų augimą, o ne brendimą, todėl trąšos parenkamos atsargiai, pagal dirvos būklę ir augalo vaizdą.

    Kaip apsaugoti vaisius nuo puvimo

    Vaisiams bręstant rizika paprasta: moliūgas, ilgai gulėdamas ant drėgnos žemės, gali pradėti pūti. Todėl praktinis sprendimas yra atskirti vaisių nuo dirvos, pakišant lentelę, plytelę ar storesnį sausų šiaudų sluoksnį.

    Toks atskyrimas gerina ventiliaciją po vaisiumi ir mažina tiesioginį kontaktą su dirvos drėgme. Kartu verta stebėti, ar vaisius nespaudžia stiebo, ir ar augalas nėra pernelyg sutankėjęs, nes tai dažnai tampa ligų pradžia.