Vasaros pabaigoje moliūgams prasideda svarbiausias etapas: augalas turi nebeauginti lapijos, o visą energiją skirti užmegztiems vaisiams. Būtent todėl rugpjūtį dažnai rekomenduojama koreguoti kerą, kad moliūgai spėtų subręsti ir sukauptų daugiau cukrų.
Praktikoje tai reiškia, kad per ilgi, tušti ar augalą sutankinantys ūgliai gali būti pašalinami, o vaisius nešantys stiebai trumpinami paliekant kelis lapus už paskutinio pasirinkto moliūgo. Taip pagerėja oro cirkuliacija, daugiau saulės pasiekia vaisius, o drėgmė ant lapų neužsilaiko taip ilgai.
Genėjimas: mažiau, bet geriau
Rugpjūtį dažnai siūloma sąmoningai riboti vaisių skaičių, ypač didavaisių veislių. Jei ant vieno augalo paliekama per daug užuomazgų, dalis jų iki šalnų nespėja subręsti, o augalas išdalija maisto medžiagas per plačiai.
Dažniausiai daržininkai palieka 2–3 stipriausius vaisius, o vėlyvus žiedus ir smulkias užuomazgas pašalina. Genėti patariama sausu, šiltu oru, geriausia ryte, kad pjūvio vietos greičiau apdžiūtų ir sumažėtų infekcijų rizika.
Laistymas ir tręšimas: svarbi pusiausvyra
Po genėjimo ypač svarbus tolygus laistymas, nes moliūgai jautrūs užsitęsusiai sausrai. Jei dirva išdžiūsta, augalas patiria stresą, o vaisių augimas lėtėja, be to, vėliau atstačius gausų laistymą gali svyruoti drėgmės režimas.
Karščių metu moliūgams dažnai reikia gilesnio, retesnio laistymo, kad vanduo pasiektų šaknis, o ne tik sudrėkintų paviršių. Laistant svarbu nešlapinti lapų ir vaisių, nes drėgmė ant augalo didina grybinės kilmės ligų tikimybę.
Tręšiant vasaros pabaigoje paprastai akcentuojami kalio ir fosforo poreikiai, nes jie svarbūs vaisių brendimui ir minkštimo formavimuisi. Tuo metu azoto perteklius gali skatinti lapų augimą, o ne brendimą, todėl trąšos parenkamos atsargiai, pagal dirvos būklę ir augalo vaizdą.
Kaip apsaugoti vaisius nuo puvimo
Vaisiams bręstant rizika paprasta: moliūgas, ilgai gulėdamas ant drėgnos žemės, gali pradėti pūti. Todėl praktinis sprendimas yra atskirti vaisių nuo dirvos, pakišant lentelę, plytelę ar storesnį sausų šiaudų sluoksnį.
Toks atskyrimas gerina ventiliaciją po vaisiumi ir mažina tiesioginį kontaktą su dirvos drėgme. Kartu verta stebėti, ar vaisius nespaudžia stiebo, ir ar augalas nėra pernelyg sutankėjęs, nes tai dažnai tampa ligų pradžia.
Leave a Reply