CP v2

Tag: Dešrelės

  • Taip kepkite dešreles keptuvėje: išeis kaip nuo grilio, o svogūnai neprisvils

    Vien tik įkaitintame riebale pakepintos dešrelės neretai baigiasi tuo pačiu: sutrūksta odelė, vidus išsausėja, o svogūnai pridega ir apkartina visą patiekalą. Tačiau keli paprasti žingsniai leidžia pasiekti rezultatą, kuris primena grilį, net jei gaminate namuose.

    Pagrindinis triukas – prieš kepant dešreles tankiai įpjauti iš abiejų pusių įstrižais pjūviais. Tokie įpjovimai padidina paviršiaus plotą, todėl dešrelės geriau apskrunda, o riebalai ir sultys tolygiau pasiskirsto, mažėja rizika, kad odelė staiga sutrūks.

    Kaip išgauti grilio efektą

    Dešreles kepkite ant mažos arba vidutinės kaitros, neskubėdami, kad jų pačių riebalai pamažu išsilydytų. Būtent ant šių riebalų dešrelės tolygiai ruduos, o vidus liks sultingesnis, nes temperatūra nekils per agresyviai.

    Jei keptuvė labai sausa, pradžioje užtenka plono sluoksnio taukų arba aliejaus, bet svarbiausia ne riebalų kiekis, o kaitros kontrolė. Per didelė kaitra greitai apdega paviršių, o vidus nespėja sušilti tolygiai, todėl vėliau tenka perkepti ir dešrelės sausėja.

    Kada dėti svogūnus, kad neprisviltų

    Svogūnus į keptuvę geriausia dėti tik įpusėjus kepimui, kai jau yra susidarę šiek tiek kvapnių riebalų. Pjaustykite stambesniais pusžiedžiais ar skiltelėmis, kad jie neperdžiūtų ir turėtų laiko suminkštėti.

    Kad svogūnai gautųsi auksiniai ir salstelėję, o ne kartūs, pabaigoje galima įpilti kelis šaukštus vandens ar sultinio ir kelioms minutėms uždengti. Garai padeda svogūnams greičiau suminkštėti, o jums nereikia didinti kaitros, kuri dažniausiai ir sukelia prisvilimą.

    Skonis ir patiekimas

    Prieskoniams tinka mairūnas, taip pat druska ir pipirai, tačiau sūrį vertėtų vertinti atsargiai, nes dalis dešrelių jau būna gana sūrios. Baigiant gaminti, dangtį trumpam nuimkite, kad drėgmės perteklius išgaruotų, o odelė vėl taptų tvirtesnė.

    Patiekite iškart, kol dešrelės karštos, ant minkštų svogūnų sluoksnio. Prie tokio patiekalo dažniausiai tinka traški duona, aštresnės garstyčios, krienai ar rauginti agurkai – jie subalansuoja riebumą ir paryškina mėsos skonį.

  • Itališkos ar britiškos dešrelės: skirtumas nustebins – lemia ne tik mėsa, bet ir tradicijos

    Itališkos ir britiškos dešrelės dažnai atrodo panašiai, tačiau jų skirtumus labiausiai atskleidžia sudėtis, prieskoniai ir tai, ką skirtingos virtuvės laiko „tikra“ dešrele. Italijoje dominuoja regioninė įvairovė ir ryškūs aromatai, o Jungtinėje Karalystėje – savitas skonis ir kartais didesnė papildomų ingredientų dalis.

    Italijoje dešrelių kultūra glaudžiai susijusi su vietos tradicijomis, klimatu ir istoriniu ūkininkavimu, todėl viename regione vyrauja pankoliais kvepianti kiauliena, kitame – mišiniai su aviena ar net arkliena. Kai kur naudojami ir neįprasti priedai, pavyzdžiui, apelsinų žievelė ar subproduktai, kurie suteikia intensyvesnį, gilesnį skonį.

    Šiaurėje dažnai sutinkama pasagos formos luganega, kurios prieskonių profilis paprastai siejamas su anyžiumi ir laukiniu pankoliu. Pietuose, įskaitant Siciliją, pasitaiko receptų, kuriuose maišoma kiauliena ir aviena, o Sardinijoje galima rasti dešrelių, kuriose įprastesnę kiaulieną kartais keičia jautiena.

    Kas skiria britišką receptą?

    Jungtinėje Karalystėje dešrelės dažniau siejamos su pusryčių tradicija ir patogiu paruošimu, tačiau receptuose neretai naudojami užpildai, pavyzdžiui, džiūvėsėliai ar avižos. Tai gali keisti tekstūrą, padaryti masę puresnę, o kai kuriais atvejais ir sumažinti mėsos dalį, jei kalbame apie pigesnius gaminius.

    Vis dėlto britų regioniniai variantai turi aiškų charakterį: pavyzdžiui, Kamberlendo dešrelės dažnai formuojamos spirale ir gardinamos šalaviju, o Linkolnšyro tradiciškai pasižymi ryškesniu pipiriškumu. Pasitaiko ir receptų su citrina, imbieru ar muskatu, ypač vietos mėsininkų gaminiuose.

    Juodoji ir baltoji pudinga

    Kalbant apie britiškas tradicijas, neįmanoma apeiti juodosios ir baltosios pudingos, kurios kai kada priskiriamos dešrelių kategorijai. Juodoji pudinga paprastai gaminama iš gyvulių kraujo, riebalų, avižų ir prieskonių, o baltoji – labai panaši, tik be kraujo, todėl skonis švelnesnis.

    Mitybos ir kokybės požiūriu esminė taisyklė abiem atvejais ta pati: verta vertinti etiketę, mėsos dalį ir žaliavų aiškumą. Jei sudėtyje nurodoma konkreti mėsa ir jos kilmė, o priedų sąrašas trumpas, dažniausiai tai patikimesnis pasirinkimas tiek itališkame, tiek britiškame stiliuje.

  • Portugalų dešrelė, kuri pakeis rudeninius troškinius: dūmo skonis ir sotumas viename

    Atvėsus orams vis dažniau norisi tiršto troškinio ar sriubos, kuri sušildo ir ilgiau suteikia sotumo. Portugalų virtuvėje tam dažnai pasitelkiamas chouriço – vytinta ar rūkyta kiaulienos dešrelė, suteikianti patiekalams ryškų, dūmo prieskonį.

    Nors pavadinimas panašus į ispanišką chorizo, tai nėra tas pats produktas. Ispaniškas chorizo dažnai būna sausesnis ir ryškiau pagardintas rūkyta paprika, o chouriço skonis paprastai švelnesnis, todėl jis lengviau prisitaiko prie įvairių troškinių ir sriubų.

    Kaip chouriço keičia troškinius

    Chouriço dažnai dedamas į tradicinius portugališkus troškinius su bulvėmis, svogūnais ir kitomis daržovėmis, o paprastas receptas lengvai pritaikomas kasdienai. Jis tinka ir prie jautienos troškinio: pakanka kelių griežinėlių, kad sultinys įgautų sodresnį aromatą ir sūrumą.

    Dar vienas klasikinis pasirinkimas yra caldo verde – Portugalijos nacionaline laikoma sriuba, kurioje dera bulvės, lapiniai kopūstai ir chouriço gabaliukai. Tokiuose patiekaluose dešrelė veikia kaip prieskonis ir baltyminis priedas, todėl porcijos tampa sotesnės.

    Kur ieškoti ir ką žinoti perkant

    Lietuvoje chouriço ne visada lengva rasti įprastose parduotuvėse, tačiau jo dažniau pasitaiko specializuotose mėsos krautuvėlėse, didesniuose prekybos tinkluose ar delikatesų skyriuose. Kartais verta užsukti ir į Portugalijos ar Ispanijos produktų parduotuves, nes asortimentas gali skirtis.

    Perkant svarbu atkreipti dėmesį, ar dešrelė yra vytinta ir paruošta valgyti, ar skirta termiškai apdoroti, nes skirtingi gamintojai naudoja nevienodą technologiją. Troškiniams patogiausia rinktis tokią, kurią galima lengvai pjaustyti griežinėliais ir trumpai apkepinti, kad atsiskleistų riebaluose slypintys aromatai.

    Rudens tendencijos virtuvėje

    Pastaraisiais metais populiarėja paprasti, viename puode gaminami patiekalai ir ingredientai, kurie leidžia sukurti sodrų skonį be sudėtingų technikų. Chouriço čia tinka idealiai: jis greitai sustiprina sultinį, dera su ankštiniais, kopūstais, bulvėmis ir šakninėmis daržovėmis.

    Norint švelnesnio rezultato, dešrelę galima dėti mažesniais kiekiais ir derinti su rūgštele, pavyzdžiui, pomidorais ar trupučiu acto. O mėgstantiems ryškesnius skonius verta paieškoti aštresnių versijų, kurios troškiniui suteikia daugiau charakterio.

  • Užtenka blynų, dešrelių ir sūrio: idėja karštai vakarienei, kurią iškepsite per 15 minučių

    Ploni lietiniai daugeliui asocijuojasi su saldžiais pusryčiais, tačiau sūri versija gali tapti greita, soti vakarienė ar pietūs kitai dienai. Jei šaldytuve liko kelios pieniškos dešrelės, gabalėlis sūrio ir žalumynų, šiuos produktus galima paversti traškiai apskrudusiais suktinukais.

    Šio patiekalo esmė paprasta: elastingi, ploni lietiniai įvynioja įdarą, o trumpas kepimas orkaitėje arba keptuvėje ištirpdo sūrį ir sujungia skonius. Virtuvės praktikoje toks sprendimas dažnai vadinamas likučių panaudojimu, kai vakarienė gimsta iš to, ką jau turite namuose.

    Kas lemia skonį ir tekstūrą

    Geriausiai tinka lietiniai, kurie yra ploni, bet tvirti ir nelūžta vyniojant. Jei tešla atrodo per tiršta, ją galima praskiesti vandeniu, o trumpas pastovėjimas prieš kepimą padeda miltams geriau išbrinkti ir lietiniai tampa elastingesni.

    Sūriui verta rinktis tokį, kuris gerai lydosi, pavyzdžiui, gouda, edamas ar mocarela. Dešrelių atveju svarbiausia paprastesnė sudėtis ir didesnė mėsos dalis, nes kepant ryškėja ir priedų skonis, ir tekstūra.

    Švieži žalumynai, ypač krapai ar svogūnų laiškai, suteikia gaivumo ir „nupjauna“ sūrio riebumą. Norint aštresnio varianto, tinka šaukštelis garstyčių, o ryškesniam kontrastui dažnai pasirenkami marinuoti agurkai.

    Kaip paruošti per 15 minučių

    Patogiausia naudoti jau iškeptus lietinius, pavyzdžiui, likusius po pietų, nes tada didžioji darbo dalis būna atlikta. Prieš vyniojant svarbu, kad lietiniai būtų atvėsę arba tik vos šilti, tuomet jie lengviau išlaiko formą ir neplyšta.

    Ant kiekvieno lietinio dėkite tarkuoto sūrio, dešrelę ir šiek tiek žalumynų, tuomet užlenkite šonus į vidų ir susukite į standų suktinuką. Suktinukus galima kepti iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 12–15 minučių, kol sūris ištirps ir viršus lengvai apskrus.

    Patiekalą skaniausia valgyti iškart, kol sūris dar tamprus, o paviršius traškus. Prie jo tinka paprastos daržovių salotos iš agurkų, pomidorų ir salotų, o padažui galima rinktis pomidorų padažą arba lengvesnį jogurtinį pagardą.

  • Norvegiškas hot dogas užkariauja virtuves: vietoj bandelės – lompe, o ant viršaus net 6 priedai

    Add Loads Of Flavor To Your Hot Dogs By Making Them Norwegian-Style

    By Erica Martinez


    Road in Norway with Norwegian flag flying

    By-studio/Getty Images

    Add Foodie on Google:

    Google Discover

    In America, there are many ways to dress up a classic hot dog, from a simple squirt of mustard to the loaded-up versions from Chicago and West Virginia, where hot dogs are covered in chili and slaw. But you may not have experienced the wonder that is the Norwegian-style hot dog. Come hungry, as you’ll need quite an appetite to finish one of these fully loaded Scandinavian snacks.

    To make one, first pølse (Norwegian for “sausage”) is wrapped in a lompe instead of a bun. Lompe looks like a round tortilla and is made with a mix of potato and wheat flour. The pølse is either fried in a pan, grilled on a barbecue, or slowly boiled in water. Toppings include mustard, ketchup, fried onions, raw onions, potato salad, and shrimp salad, all of which you can easily access or make in the U.S.

    Now, if you have a hard time envisioning this pile of food on top of a hot dog, don’t worry; not every Norwegian eats their pølse with all six of these toppings at the same time. Most simply choose one of the two types of onions, then one of the two salads (but, admit it, you’re curious how it would taste all together). If you want to go super-authentic at home, you might need to order the Norwegian hot dogs and lompe from a website, but if that’s not such a concern, you can certainly use large tortillas and your favorite high-quality brand of frankfurter.

    Norwegians embraced American hot dogs after World War II

    Norwegian-style hot dog served in Oslo with mustard, ketchup, wrapped in flatbread

    Approved Photography/Shutterstock

    While Norway has its own unique and delicious-looking hot dog with up to a whopping six toppings, its foodie may have never created such a dish had it not been for America. It’s worth noting that Norwegians have been eating sausages for over a thousand years; in fact, Vikings apparently had an affinity for the tubular meats. But the American style of serving a weenie in bread with toppings (called pølse med brød) became en vogue around the 1950s. Following the end of World War II, many American trends and goods became popular in the country, including hot dogs. Today, they are still incredibly common and are often served at event venues, street kiosks, convenience stores, and festivals … much like where they are found in America.

    And, like in the U.S., there are regional hot dog preferences in Norway as well. Around the capital city of Oslo, in the southern part of the country, many people prefer wienerpølse, a type of hot dog that is slowly heated in hot water and is known for its snappy texture. In the central and western parts of Norway, grillpølse is the overall preference; that’s hot dogs grilled or fried in a pan. What’s interesting is that the two types cannot be substituted for each other, as grilling a wienerpølse would ruin the texture and vice versa. Additionally, you can find all kinds of pølse nowadays in the Land of the Midnight Sun, including plant-based chilipølse (made with chili peppers), baconpølse (wrapped in bacon), and ostepølse (cheese sausage).

  • Klaida, kuri sugadina keptą dešrelę: paprastas triukas padės išvengti sprogstančios odelės

    Kas dažniausiai sugadina rezultatą

    Keptos dešrelės neretai nuvilia: odelė paruduoja per greitai, ima trūkinėti, o vidus lieka vėsus arba išsausėja. Dažniausia priežastis – per aukšta temperatūra, kai gaminys dar būna šaltas.

    Uždėjus ką tik iš šaldytuvo išimtą dešrelę ant įkaitintos keptuvės, odelė staiga susitraukia ir greitai apskrunda. Tuo metu vidus nespėja sušilti, o pratrūkusi odelė išleidžia riebalus ir sultis, kurie lemia skonį.

    Paprastas triukas prieš kepant

    Kad dešrelė nesproginėtų ir liktų sultinga, ją verta išimti iš šaldytuvo iš anksto ir leisti sušilti iki kambario temperatūros. Taip sumažėja temperatūrų skirtumas, dešrelė šyla tolygiau, o odelė rečiau trūkinėja.

    Dar vienas svarbus žingsnis – kepti ant vidutinės, ne maksimalios kaitros ir duoti laiko šilumai pasiekti vidų. Jei skubama, viršus prisvilsta, o viduje lieka šaltas mėsos sluoksnis.

    Kokį riebalą rinktis ir ko vengti

    Kepimui tinka neutralaus skonio rapsų aliejus, taukai arba lydytas sviestas – jie gerai perduoda šilumą ir padeda išgauti tolygų apskrudimą. Skonis gali kiek skirtis: taukai sustiprina mėsišką aromatą, o lydytas sviestas suteikia švelnesnį, sviestinį poskonį.

    Verta vengti riebalų, kurie greitai svilsta ir pradeda rūkti, pavyzdžiui, įprasto sviesto. Kai riebalai perkaista, prastėja tiek skonis, tiek kepimo kontrolė, o dešrelė greičiau perdžiūsta.

    Dažnai kartojama klaida – dešrelę prieš kepant įpjauti ar subadyti šakute, tikintis, kad ji greičiau sušils. Praktikoje taip išleidžiami riebalai, o po kepimo vidus tampa sausesnis ir mažiau aromatingas.

    Jei norisi dar saugesnio rezultato, dalis virtuvės profesionalų dešreles rekomenduoja kepti orkaitėje, kur karštis pasiskirsto tolygiau. Taip lengviau išvengti pratrūkusios odelės ir pasiekti, kad vidus būtų karštas, o paviršius gražiai apskrudęs.

  • Pamirškite įprastą hotdogą: daniškas variantas su obuolių padažu žada visiškai kitą skonį

    Dešrelės Europos virtuvėse minimos nuo senovės, tačiau šiuolaikinį hotdogą daug kas sieja su JAV gatvės maistu. Vis dėlto Skandinavijoje egzistuoja savita tradicija, o Danijoje hotdogas tapo atskiru kultūriniu reiškiniu, susiformavusiu aplink vietinę dešrelę ir ryškius priedus.

    Daniškas hotdogas, kaip gatvės maistas, Kopenhagoje išpopuliarėjo XX amžiaus pradžioje, kai jį pradėjo pardavinėti iš pølsevogn vežimėlių. Jis greitai tapo patogiu, sočiu ir nebrangiu pasirinkimu dirbantiesiems, o vėliau išplito po visą šalį.

    Pagrindinis šio varianto akcentas – rød pølse, dažniausiai raudonai nuspalvinta, švelniai rūkyta kiaulienos dešrelė su prieskoniais. Svarbi detalė ir bandelė: ji patiekiama šilta, nes danai tradiciškai vengia šalto kepinio, kuris, jų manymu, sugadina tekstūrą.

    Skonį labiausiai pakeičia priedai: vietoj vien tik kečupo ar majonezo dažnai dedamas obuolių kečupas, remoulade padažas, traškūs kepti ir smulkinti svogūnai bei rūgštoki agurkėliai. Būtent saldumo, rūgštumo ir traškumo derinys danišką hotdogą iškelia aukščiau už daugelį įprastų variacijų.

    Tokį hotdogą nesunku atkurti namuose, net jei originalios rød pølse rasti nepavyksta. Artimiausia alternatyva yra kokybiška, lengvai rūkyta kiaulienos dešrelė, kuri suteikia panašų dūmo ir prieskonių foną, ypač jei ji švelniai apkepinama.

    Obuolių kečupą galima pasigaminti iš tarkuotų obuolių, pomidorų pastos, pomidorų padažo, svogūnų ir acto, trumpai pavirus ir sutrynus iki glotnios masės. Rezultatas būna saldžiarūgštis, ryškaus skonio padažas, tinkantis ne tik hotdogams, bet ir kepsniams ar keptoms daržovėms.

    Daniška remoulade paprastai gaminama majonezo pagrindu, įmaišant kaparėlių, smulkintų marinuotų agurkėlių, Dižono garstyčių ir kario prieskonių. Norint lengvesnės versijos, dalį majonezo galima keisti natūraliu tirštu jogurtu, išlaikant aštrumo ir rūgštumo balansą.

    Galiausiai svarbiausia yra sluoksniavimas: šilta bandelė, sultinga dešrelė, obuolių kečupas, remoulade, agurkėliai ir svogūnai. Toks derinys sukuria ryškesnį skonį nei klasikinis hotdogas, o pati idėja atitinka pastarųjų metų tendenciją namuose atkurti restoranų ir gatvės maisto patirtis, daugiau dėmesio skiriant padažams ir tekstūroms.

  • Dietologai įspėja: ši pigi virta dešra ir dešrelės gali slėpti pavojingus priedus

    Kodėl pigiausia dešra kelia riziką?

    Pirkdami dešrą daugelis pirmiausia žiūri į kainą ir išvaizdą, tačiau svarbiausia informacija slypi etiketėje. Mitybos specialistai dažniau kritikuoja pigias virtas dešras, žemesnės rūšies dešreles ir biudžetinius pusiau rūkytus gaminius, nes juose neretai daugiau priedų ir mažiau kokybiškos mėsos.

    Didžiausia problema ta, kad tokie gaminiai dažnai priskiriami itin perdirbtai mėsai. Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą sieja su didesne tam tikrų ligų rizika, todėl rekomenduojama ją vartoti saikingai ir kuo rečiau.

    Ką reiškia užrašai etiketėje?

    Viena iš dažniausiai minimų rizikų renkantis pigesnius gaminius yra mechaniškai atskirta mėsa. Tai žaliava, gaunama mechaniniu būdu atskiriant mėsos likučius nuo kaulų, todėl jos sudėtis ir tekstūra skiriasi nuo įprastos raumeninės mėsos.

    Tokia žaliava nėra automatiškai draudžiama, tačiau dažniau naudojama pigesniuose produktuose, kurių tikslas yra maža savikaina. Pirkėjui tai signalas atidžiau įvertinti, kiek gaminyje tikros mėsos, o kiek užpildų, vandens ir priedų.

    Priedai, dėl kurių dažniausiai kyla klausimų

    Vienas svarbiausių priedų perdirbtoje mėsoje yra natrio nitritas, žymimas E250. Jis padeda užtikrinti mikrobiologinį saugumą ir suteikia būdingą rausvą spalvą, tačiau sveikatos ekspertai pabrėžia, kad perdirbtos mėsos vartojimą verta riboti, ypač jei ji dažnai kaitinama.

    Kita dažna grupė yra fosfatai, kurie padeda gaminiui išlaikyti vandenį ir pagerina tekstūrą. Vartotojams svarbu suprasti, kad tai gali reikšti ne tik kitokią maistinę vertę, bet ir didesnį druskos kiekį, o per didelis druskos vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Tekstūrai ir apimčiai didinti neretai naudojami tirštikliai, pavyzdžiui, krakmolas ar karageninas. Tokie priedai patys savaime ne visada yra problema, tačiau jie gali rodyti, kad gaminyje mažiau mėsos, o maistinė vertė prastesnė nei tikimasi iš mėsos produkto.

    Pusiau rūkyti gaminiai ir dūmo skonis

    Renkantis pigesnius pusiau rūkytus gaminius verta atkreipti dėmesį, kaip išgaunamas rūkymo skonis. Kai kuriais atvejais jis gali būti suteikiamas naudojant dūmo aromatizavimo priemones, o ne tradicinį rūkymą, todėl skonis būna intensyvus, bet sudėtis ilgesnė.

    Taip pat tokio tipo produktuose dažnai būna daugiau riebalų ir druskos, todėl kasdieniam vartojimui jie nėra geriausias pasirinkimas. Jei dešra tampa įprastu sumuštinių ar greitų vakarienių pagrindu, bendras druskos ir sočiųjų riebalų kiekis racione gali greitai išaugti.

    Ką rinktis vietoj to?

    Jei visiškai atsisakyti dešros nepavyksta, verta rinktis gaminius su kuo trumpesne sudėtimi, aiškiai nurodytu mėsos procentu ir mažiau priedų. Praktinis orientyras yra paprastas: kuo mažiau nepažįstamų ingredientų ir kuo daugiau aiškiai įvardytos mėsos, tuo geriau.

    Dar saugesnė alternatyva kasdieniams sumuštiniams yra namuose kepta ar virta mėsa, pavyzdžiui, orkaitėje kepta kiauliena, vištiena ar kalakutiena su prieskoniais. Taip lengviau kontroliuoti druskos kiekį ir išvengti perteklinių priedų, būdingų itin perdirbtiems gaminiams.

    „Jei etiketėje sudėtis ilga, o mėsos procentas neaiškus, tai ženklas, kad verta paieškoti paprastesnio produkto“, – sako mitybos specialistai.

  • Malta mėsa ir MOM: ką slepia etiketės ir kodėl paruošti faršai bei dešrelės ne visada verti kainos

    Skubant parduotuvėje lengva į krepšelį įsidėti paruoštą maltą mėsą ar pigius mėsos gaminius, tačiau jų sudėtis ne visada tokia, kokios tikimės. Ant pakuočių pasitaikantys užrašai apie mėsos kiekį ar MOM gali reikšti, kad produkte yra gerokai daugiau priedų ir mažiau visavertės mėsos.

    Ypač dažnai tokie produktai pasirenkami patiekalams, kuriems reikia faršo, pavyzdžiui, kotletams ar padažams. Vis dėlto verta skirti kelias sekundes etiketei, nes skirtumas tarp 100 proc. mėsos ir mišinio su priedais gali turėti įtakos ir maistinei vertei, ir suvartojamos druskos bei riebalų kiekiui.

    Kas yra „mėsa garmažerinė“?

    Paruošta malta mėsa, supakuota į padėkliukus, dažnai būna patogi dėl porcijos dydžio, tačiau sudėtyje ne visada yra vien tik mėsa. Etiketėse neretai nurodoma, kad mėsos dalis siekia apie 70–90 proc., o likusią sudaro vanduo, augalinės kilmės skaidulos ar kiti rišikliai.

    Tokie priedai naudojami tam, kad produktas išlaikytų drėgmę, būtų vientisesnės tekstūros ir ilgiau išsilaikytų. Praktikoje tai reiškia, kad už tą patį svorį galime sumokėti ir už vandenį, o ne už papildomą mėsos kiekį.

    „Skaidulos pačios savaime yra naudingos, bet mėsos gaminiuose jos dažnai naudojamos vandeniui surišti, kad gaminys būtų sunkesnis. Sojų baltymas gali rodyti, kad mėsos per mažai, kad susiformuotų tinkama struktūra“, – sakė dietologė Roksana Środa.

    Jeigu renkatės perdirbtus mėsos produktus, dažnai rekomenduojama ieškoti tokių, kuriuose mėsos dalis viršija 90 proc., o dar geriau rinktis kuo mažiau apdorotą mėsą. Kuo trumpesnis ingredientų sąrašas, tuo paprasčiau įvertinti, ką iš tiesų valgote.

    Ką reiškia MOM ir kodėl tai svarbu?

    MOM yra mėsa, mechaniškai atskirta nuo kaulų, o šis terminas ant etiketės paprastai rodo pigesnę žaliavą. Tokia masė gaunama spaudžiant kaulų likučius, todėl į ją gali patekti ne tik mėsos dalys, bet ir smulkūs kremzlių, odos, sausgyslių ar kaulo fragmentai.

    Pagal Europos Sąjungos apibrėžimą MOM nėra laikoma įprasta mėsa, nes gamybos būdas iš esmės pakeičia žaliavos struktūrą. Dėl to tokia žaliava dažniau sutinkama produktuose su vientisa, glotnia tekstūra, pavyzdžiui, paštetuose, dešrelėse ar kai kuriuose pusgaminiuose.

    Mitybos požiūriu MOM dažnai siejama su mažesne baltymų kokybe ir didesniu riebalų kiekiu, palyginti su gryna raumenine mėsa. Be to, intensyvus mechaninis apdorojimas gali paspartinti riebalų oksidaciją, todėl tokiai žaliavai ypač svarbūs stabilumą užtikrinantys priedai.

    Kodėl tokie gaminiai skanūs?

    Kad produktas iš MOM ar stipriai „praskiestas“ faršas būtų priimtino skonio ir išvaizdos, gamintojai neretai naudoja įvairius technologinius priedus. Dažniausiai tai medžiagos, kurios suriša vandenį, paryškina skonį ir sulėtina gedimą.

    Vartotojui tai svarbu todėl, kad kartu gali didėti suvartojamos druskos kiekis ir bendras kaloringumas, o maistinė vertė ne visada atitinka lūkesčius. Jei norisi paprastesnės sudėties, verta rinktis mėsą ar gaminius, kuriuose aiškiai nurodyta aukšta mėsos dalis ir nėra MOM, o namuose faršą susimalti patiems.

    Norint apsipirkti praktiškai, dažnai pakanka kelių taisyklių: patikrinti, ar sudėtyje nėra MOM, įvertinti mėsos procentą, atkreipti dėmesį į druską ir priedų gausą. Tai leidžia išlaikyti patogumą, bet kartu sumažinti nemalonių staigmenų tikimybę.