CP v2

Tag: Dešrelės

  • Klaida, kuri sugadina keptą dešrelę: paprastas triukas padės išvengti sprogstančios odelės

    Kas dažniausiai sugadina rezultatą

    Keptos dešrelės neretai nuvilia: odelė paruduoja per greitai, ima trūkinėti, o vidus lieka vėsus arba išsausėja. Dažniausia priežastis – per aukšta temperatūra, kai gaminys dar būna šaltas.

    Uždėjus ką tik iš šaldytuvo išimtą dešrelę ant įkaitintos keptuvės, odelė staiga susitraukia ir greitai apskrunda. Tuo metu vidus nespėja sušilti, o pratrūkusi odelė išleidžia riebalus ir sultis, kurie lemia skonį.

    Paprastas triukas prieš kepant

    Kad dešrelė nesproginėtų ir liktų sultinga, ją verta išimti iš šaldytuvo iš anksto ir leisti sušilti iki kambario temperatūros. Taip sumažėja temperatūrų skirtumas, dešrelė šyla tolygiau, o odelė rečiau trūkinėja.

    Dar vienas svarbus žingsnis – kepti ant vidutinės, ne maksimalios kaitros ir duoti laiko šilumai pasiekti vidų. Jei skubama, viršus prisvilsta, o viduje lieka šaltas mėsos sluoksnis.

    Kokį riebalą rinktis ir ko vengti

    Kepimui tinka neutralaus skonio rapsų aliejus, taukai arba lydytas sviestas – jie gerai perduoda šilumą ir padeda išgauti tolygų apskrudimą. Skonis gali kiek skirtis: taukai sustiprina mėsišką aromatą, o lydytas sviestas suteikia švelnesnį, sviestinį poskonį.

    Verta vengti riebalų, kurie greitai svilsta ir pradeda rūkti, pavyzdžiui, įprasto sviesto. Kai riebalai perkaista, prastėja tiek skonis, tiek kepimo kontrolė, o dešrelė greičiau perdžiūsta.

    Dažnai kartojama klaida – dešrelę prieš kepant įpjauti ar subadyti šakute, tikintis, kad ji greičiau sušils. Praktikoje taip išleidžiami riebalai, o po kepimo vidus tampa sausesnis ir mažiau aromatingas.

    Jei norisi dar saugesnio rezultato, dalis virtuvės profesionalų dešreles rekomenduoja kepti orkaitėje, kur karštis pasiskirsto tolygiau. Taip lengviau išvengti pratrūkusios odelės ir pasiekti, kad vidus būtų karštas, o paviršius gražiai apskrudęs.

  • Pamirškite įprastą hotdogą: daniškas variantas su obuolių padažu žada visiškai kitą skonį

    Dešrelės Europos virtuvėse minimos nuo senovės, tačiau šiuolaikinį hotdogą daug kas sieja su JAV gatvės maistu. Vis dėlto Skandinavijoje egzistuoja savita tradicija, o Danijoje hotdogas tapo atskiru kultūriniu reiškiniu, susiformavusiu aplink vietinę dešrelę ir ryškius priedus.

    Daniškas hotdogas, kaip gatvės maistas, Kopenhagoje išpopuliarėjo XX amžiaus pradžioje, kai jį pradėjo pardavinėti iš pølsevogn vežimėlių. Jis greitai tapo patogiu, sočiu ir nebrangiu pasirinkimu dirbantiesiems, o vėliau išplito po visą šalį.

    Pagrindinis šio varianto akcentas – rød pølse, dažniausiai raudonai nuspalvinta, švelniai rūkyta kiaulienos dešrelė su prieskoniais. Svarbi detalė ir bandelė: ji patiekiama šilta, nes danai tradiciškai vengia šalto kepinio, kuris, jų manymu, sugadina tekstūrą.

    Skonį labiausiai pakeičia priedai: vietoj vien tik kečupo ar majonezo dažnai dedamas obuolių kečupas, remoulade padažas, traškūs kepti ir smulkinti svogūnai bei rūgštoki agurkėliai. Būtent saldumo, rūgštumo ir traškumo derinys danišką hotdogą iškelia aukščiau už daugelį įprastų variacijų.

    Tokį hotdogą nesunku atkurti namuose, net jei originalios rød pølse rasti nepavyksta. Artimiausia alternatyva yra kokybiška, lengvai rūkyta kiaulienos dešrelė, kuri suteikia panašų dūmo ir prieskonių foną, ypač jei ji švelniai apkepinama.

    Obuolių kečupą galima pasigaminti iš tarkuotų obuolių, pomidorų pastos, pomidorų padažo, svogūnų ir acto, trumpai pavirus ir sutrynus iki glotnios masės. Rezultatas būna saldžiarūgštis, ryškaus skonio padažas, tinkantis ne tik hotdogams, bet ir kepsniams ar keptoms daržovėms.

    Daniška remoulade paprastai gaminama majonezo pagrindu, įmaišant kaparėlių, smulkintų marinuotų agurkėlių, Dižono garstyčių ir kario prieskonių. Norint lengvesnės versijos, dalį majonezo galima keisti natūraliu tirštu jogurtu, išlaikant aštrumo ir rūgštumo balansą.

    Galiausiai svarbiausia yra sluoksniavimas: šilta bandelė, sultinga dešrelė, obuolių kečupas, remoulade, agurkėliai ir svogūnai. Toks derinys sukuria ryškesnį skonį nei klasikinis hotdogas, o pati idėja atitinka pastarųjų metų tendenciją namuose atkurti restoranų ir gatvės maisto patirtis, daugiau dėmesio skiriant padažams ir tekstūroms.

  • Dietologai įspėja: ši pigi virta dešra ir dešrelės gali slėpti pavojingus priedus

    Kodėl pigiausia dešra kelia riziką?

    Pirkdami dešrą daugelis pirmiausia žiūri į kainą ir išvaizdą, tačiau svarbiausia informacija slypi etiketėje. Mitybos specialistai dažniau kritikuoja pigias virtas dešras, žemesnės rūšies dešreles ir biudžetinius pusiau rūkytus gaminius, nes juose neretai daugiau priedų ir mažiau kokybiškos mėsos.

    Didžiausia problema ta, kad tokie gaminiai dažnai priskiriami itin perdirbtai mėsai. Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą sieja su didesne tam tikrų ligų rizika, todėl rekomenduojama ją vartoti saikingai ir kuo rečiau.

    Ką reiškia užrašai etiketėje?

    Viena iš dažniausiai minimų rizikų renkantis pigesnius gaminius yra mechaniškai atskirta mėsa. Tai žaliava, gaunama mechaniniu būdu atskiriant mėsos likučius nuo kaulų, todėl jos sudėtis ir tekstūra skiriasi nuo įprastos raumeninės mėsos.

    Tokia žaliava nėra automatiškai draudžiama, tačiau dažniau naudojama pigesniuose produktuose, kurių tikslas yra maža savikaina. Pirkėjui tai signalas atidžiau įvertinti, kiek gaminyje tikros mėsos, o kiek užpildų, vandens ir priedų.

    Priedai, dėl kurių dažniausiai kyla klausimų

    Vienas svarbiausių priedų perdirbtoje mėsoje yra natrio nitritas, žymimas E250. Jis padeda užtikrinti mikrobiologinį saugumą ir suteikia būdingą rausvą spalvą, tačiau sveikatos ekspertai pabrėžia, kad perdirbtos mėsos vartojimą verta riboti, ypač jei ji dažnai kaitinama.

    Kita dažna grupė yra fosfatai, kurie padeda gaminiui išlaikyti vandenį ir pagerina tekstūrą. Vartotojams svarbu suprasti, kad tai gali reikšti ne tik kitokią maistinę vertę, bet ir didesnį druskos kiekį, o per didelis druskos vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Tekstūrai ir apimčiai didinti neretai naudojami tirštikliai, pavyzdžiui, krakmolas ar karageninas. Tokie priedai patys savaime ne visada yra problema, tačiau jie gali rodyti, kad gaminyje mažiau mėsos, o maistinė vertė prastesnė nei tikimasi iš mėsos produkto.

    Pusiau rūkyti gaminiai ir dūmo skonis

    Renkantis pigesnius pusiau rūkytus gaminius verta atkreipti dėmesį, kaip išgaunamas rūkymo skonis. Kai kuriais atvejais jis gali būti suteikiamas naudojant dūmo aromatizavimo priemones, o ne tradicinį rūkymą, todėl skonis būna intensyvus, bet sudėtis ilgesnė.

    Taip pat tokio tipo produktuose dažnai būna daugiau riebalų ir druskos, todėl kasdieniam vartojimui jie nėra geriausias pasirinkimas. Jei dešra tampa įprastu sumuštinių ar greitų vakarienių pagrindu, bendras druskos ir sočiųjų riebalų kiekis racione gali greitai išaugti.

    Ką rinktis vietoj to?

    Jei visiškai atsisakyti dešros nepavyksta, verta rinktis gaminius su kuo trumpesne sudėtimi, aiškiai nurodytu mėsos procentu ir mažiau priedų. Praktinis orientyras yra paprastas: kuo mažiau nepažįstamų ingredientų ir kuo daugiau aiškiai įvardytos mėsos, tuo geriau.

    Dar saugesnė alternatyva kasdieniams sumuštiniams yra namuose kepta ar virta mėsa, pavyzdžiui, orkaitėje kepta kiauliena, vištiena ar kalakutiena su prieskoniais. Taip lengviau kontroliuoti druskos kiekį ir išvengti perteklinių priedų, būdingų itin perdirbtiems gaminiams.

    „Jei etiketėje sudėtis ilga, o mėsos procentas neaiškus, tai ženklas, kad verta paieškoti paprastesnio produkto“, – sako mitybos specialistai.

  • Malta mėsa ir MOM: ką slepia etiketės ir kodėl paruošti faršai bei dešrelės ne visada verti kainos

    Skubant parduotuvėje lengva į krepšelį įsidėti paruoštą maltą mėsą ar pigius mėsos gaminius, tačiau jų sudėtis ne visada tokia, kokios tikimės. Ant pakuočių pasitaikantys užrašai apie mėsos kiekį ar MOM gali reikšti, kad produkte yra gerokai daugiau priedų ir mažiau visavertės mėsos.

    Ypač dažnai tokie produktai pasirenkami patiekalams, kuriems reikia faršo, pavyzdžiui, kotletams ar padažams. Vis dėlto verta skirti kelias sekundes etiketei, nes skirtumas tarp 100 proc. mėsos ir mišinio su priedais gali turėti įtakos ir maistinei vertei, ir suvartojamos druskos bei riebalų kiekiui.

    Kas yra „mėsa garmažerinė“?

    Paruošta malta mėsa, supakuota į padėkliukus, dažnai būna patogi dėl porcijos dydžio, tačiau sudėtyje ne visada yra vien tik mėsa. Etiketėse neretai nurodoma, kad mėsos dalis siekia apie 70–90 proc., o likusią sudaro vanduo, augalinės kilmės skaidulos ar kiti rišikliai.

    Tokie priedai naudojami tam, kad produktas išlaikytų drėgmę, būtų vientisesnės tekstūros ir ilgiau išsilaikytų. Praktikoje tai reiškia, kad už tą patį svorį galime sumokėti ir už vandenį, o ne už papildomą mėsos kiekį.

    „Skaidulos pačios savaime yra naudingos, bet mėsos gaminiuose jos dažnai naudojamos vandeniui surišti, kad gaminys būtų sunkesnis. Sojų baltymas gali rodyti, kad mėsos per mažai, kad susiformuotų tinkama struktūra“, – sakė dietologė Roksana Środa.

    Jeigu renkatės perdirbtus mėsos produktus, dažnai rekomenduojama ieškoti tokių, kuriuose mėsos dalis viršija 90 proc., o dar geriau rinktis kuo mažiau apdorotą mėsą. Kuo trumpesnis ingredientų sąrašas, tuo paprasčiau įvertinti, ką iš tiesų valgote.

    Ką reiškia MOM ir kodėl tai svarbu?

    MOM yra mėsa, mechaniškai atskirta nuo kaulų, o šis terminas ant etiketės paprastai rodo pigesnę žaliavą. Tokia masė gaunama spaudžiant kaulų likučius, todėl į ją gali patekti ne tik mėsos dalys, bet ir smulkūs kremzlių, odos, sausgyslių ar kaulo fragmentai.

    Pagal Europos Sąjungos apibrėžimą MOM nėra laikoma įprasta mėsa, nes gamybos būdas iš esmės pakeičia žaliavos struktūrą. Dėl to tokia žaliava dažniau sutinkama produktuose su vientisa, glotnia tekstūra, pavyzdžiui, paštetuose, dešrelėse ar kai kuriuose pusgaminiuose.

    Mitybos požiūriu MOM dažnai siejama su mažesne baltymų kokybe ir didesniu riebalų kiekiu, palyginti su gryna raumenine mėsa. Be to, intensyvus mechaninis apdorojimas gali paspartinti riebalų oksidaciją, todėl tokiai žaliavai ypač svarbūs stabilumą užtikrinantys priedai.

    Kodėl tokie gaminiai skanūs?

    Kad produktas iš MOM ar stipriai „praskiestas“ faršas būtų priimtino skonio ir išvaizdos, gamintojai neretai naudoja įvairius technologinius priedus. Dažniausiai tai medžiagos, kurios suriša vandenį, paryškina skonį ir sulėtina gedimą.

    Vartotojui tai svarbu todėl, kad kartu gali didėti suvartojamos druskos kiekis ir bendras kaloringumas, o maistinė vertė ne visada atitinka lūkesčius. Jei norisi paprastesnės sudėties, verta rinktis mėsą ar gaminius, kuriuose aiškiai nurodyta aukšta mėsos dalis ir nėra MOM, o namuose faršą susimalti patiems.

    Norint apsipirkti praktiškai, dažnai pakanka kelių taisyklių: patikrinti, ar sudėtyje nėra MOM, įvertinti mėsos procentą, atkreipti dėmesį į druską ir priedų gausą. Tai leidžia išlaikyti patogumą, bet kartu sumažinti nemalonių staigmenų tikimybę.